Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nutarties, kuria nutarta panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, civilinėje byloje Nr. 2-294-625/2007 pagal kreditorių akcinės bendrovės Turto bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus skundus suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai R. E. Vilkio transporto paslaugų įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „Vilkiukai“, uždarajai akcinei bendrovei „Industrijos garantas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriui, A. V. , J. V. , Raimundui Eliziejui Vilkiui dėl bankrutavusios R. E. Vilkio transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nutartyje nurodė, kad R. E. Vilkio transporto paslaugų įmonė įkurta santuokos metu, todėl galioja CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Suinteresuoti asmenys R. E. Vilkys ir J. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra laikoma šeimos verslu. Ji steigiama šeimos interesais, jos veikla skiriama ir šeimos poreikiams tenkinti. Individuali įmonė buvo įsteigta santuokos metu ir abu sutuoktiniai yra juridinio asmens dalyviai. Byloje nėra duomenų, kad verslu būtų vertęsis išimtinai vienas juridinio asmens dalyvis R. E. Vilkys be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią, todėl iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 2.50 str. 4 d., 3.109 str.). Teismas padarė išvadą, kad likviduojamos R. E. Vilkio transporto paslaugų įmonės 2006 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimas, nagrinėdamas 5.4 klausimą, nepagrįstai nutarė pardavinėti tiktai R. E. Vilkiui priklausančią ½ buto dalį ir sandėlį, esančius Stoties g. 6-8, Plungėje, nenukreipiant išieškojimo į J. V. priklausančią ½ dalį minėto buto su priklausiniais. R. E. Vilkio transporto paslaugų įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais pagal tas prievoles, kurios atsirado iki R. E. Vilkio ir J. V. santuokos pasibaigimo (2001 m. sausio 18 d.), todėl nagrinėjamos bylos klausimu santuokos nutraukimas neturi lemiamos reikšmės.

1. Santuoka buvo nutraukta iki bankroto bylos iškėlimo bei iki skolų, dėl kurių jai iškelta bankroto byla, susidarymo. Kadangi skolos susidarė tik po santuokos nutraukimo, todėl ji negali būti atsakinga už savo buvusio sutuoktinio veiklą. R. E. Vilkio įmonė praktiškai neturėjo pelno, tad ir iki santuokos nutraukimo jokiems bendriems interesams tenkinti pajamos iš individualios įmonės negalėjo būti panaudotos, nes šių pajamų nebuvo. Tai patvirtina byloje esanti pajamų deklaracija. Skundžiama nutartis pažeidžia tiek jos, tiek ir jos dukros turtines teises.

2. Apeliantė niekada nėra buvusi juridinio asmens dalyve, įmonėje nedirbo, o įmonė priklausė išimtinai jos buvusiam sutuoktiniui. Pareiškėjas turi įrodyti, kad ji dalyvavo įmonės veikloje iki santuokos nutraukimo ir po jos, tačiau jokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Teismas nepagrįstai perkelia jai įrodinėjimo naštą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, tuo atveju, kai neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, kokiu yra individuali įmonė, prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.

CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nepaneigus, kad šis verslas buvo šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, iš tokio individualaus verslo atsirandančios prievolės turi būti pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis pagal CK 3.109 straipsnį. Būtent toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus.

Apeliantės argumentas, kad jai nuosavybės teise priklausanti ½ dalis turto, esančio Stoties g. 6-8, Plungėje, yra jos nuosavybė ir ji negali būti parduodama už individualios įmonės skolas, yra nepagrįstas. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo (civ. b. 2-13-3-06, b.l. 77-78), butą, esantį Stoties g. 6-8, Plungėje, su rūsiu sutuoktiniai įsigijo 1992 m. vasario 12 d., t. y. iki individualios įmonės steigimo. Ta aplinkybė, kad po santuokos nutraukimo teismas padalino minėtą turtą buvusiems sutuoktiniams lygiomis dalimis (civ. b. 2-13-3-06, b.l. 11, 79), neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo. J. V. nepateikė įrodymų, jog apie R. E. Vilkio individualią įmonę, įsteigtą 1994 m. gegužės 3 d., jai nieko nebuvo žinoma ar kad verslu būtų vertęsis išimtinai vienas juridinio asmens dalyvis R. E. Vilkys be jos žinios ar prieš jos valią. Priešingai, apeliantė skunde nurodo, kad iki santuokos su R. E. Vilkiu nutraukimo įmonė skolų neturėjo, kas patvirtina faktą, kad apeliantei buvo žinoma apie įmonę. Apeliantė skundu neneigia, kad įmonė turėjo pelną, nors ir mažą. Tad nepaneigus, kad šis šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, iš tokio individualaus verslo atsirandančios prievolės turi būti pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis (CK 3.109 str.). Dėl šios priežasties, jeigu kreditorių, kuriems sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto (CK 3. 113 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas klausimą dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.