- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-01
- Bylos Nr.
- 2-959/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl varžytynių sustabdymo, R. E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto byloje, civilinė byla Nr. B2-11-253/2009.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. birželio 14 d. nutartimi R. E. V. transporto paslaugų įmonei iškėlė bankroto bylą.
Šalies argumentai
Pareiškėja J. V. 2009 m. vasario 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė sustabdyti 603,42 kv. m mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynes. Pareiškėja nurodė, jog iš laikraščio „Plungė“ sužinojo, kad bankrutuojanti R. E. V. transporto paslaugų įmonė 2009 m. kovo 3 d. 11 val. parduoda 603,42 kv. m mechanines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini). Skelbime dirbtuvių unikalus numeris nėra nurodytas, tačiau atsižvelgdama į tai, kad minėtame kaime yra tik vienos dirbtuvės, mano, jog parduodamos jai asmeninės nuosavybės teise nuo 2004 m. liepos 14 d. priklausančios dirbtuvės. Mano, jog varžytynės turi būti sustabdytos dėl šių priežasčių:
1. Santuoka tarp pareiškėjos ir R. E. V. yra nutraukta. Bendrą jungtinę nuosavybę ir tuometines skolas pasidalijo 2000 m. kovo 7 d. Plungės rajono teisme. 2001 m. sausio 8 d. įstatymo nustatyta tvarka Plungės civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota ištuoka. R. E. V. transporto paslaugų įmonei bankroto byla iškelta 2004 m. birželio 14 d. Mechanines dirbtuves (duomenys neskelbtini) pareiškėja įgijo 2004 m. liepos 14 d.
2. Nuo R. E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto bylos iškėlimo (2004 m. birželio 14 d.) iki dabar nėra nustatyta jos atsakomybė už šios įmonės ir asmeninių R. E. V. skolų atsiradimą, skolų pagrindai ir atsiradimo momentai.
3. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. sausio 23 d. pripažino J. V. bankrutuojančios R. E. V. transporto paslaugų įmonės bendraatsake, tačiau nenurodė, kuri Lietuvos Respublikos pilietė, minima šioje nutartyje, šiuo metu yra R. E. V. sutuoktinė, kuriai taikomos sutuoktinių teisinės normos, ir nutartyje nenurodoma, kokia apimtimi J. V. yra atsakinga R. E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto byloje.
4. Varžytynės paskelbtos šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 831 II skyriaus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartimi atmetė J. V. prašymą dėl varžytynių sustabdymo. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 21 d. likviduojamos R. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą – neužtekus lėšų administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti, varžytynėse parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais, esančias (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė skundus dėl kreditorių susirinkimo pripažinimo neteisėtu ir jame priimtų nutarimų panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį, nurodė, jog kreditorių susirinkimas teisėtai nutarė parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais ir R. E. V. bei J. V. priklausantį trijų kambarių butą. R. E. V. ir J. V. susituokė 1983 m. spalio 8 d., o santuoka nutraukta 2000 m. gruodžio 8 d. Plungės rajono teismo sprendimu. Ginčo nekilnojamasis turtas – dirbtuvės su prietaisais, įregistruotas J. V. nuosavybės teise 2004 m. rugpjūčio 26 d., tačiau pareiškėja šį nekilnojamąjį turtą įgijo 1996 metų liepos 25 d., t. y. būdama susituokusi su R. E. V. . Pažymėjo, kad pastarosios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-542/2007 (t. 5, b. l. 97–99). Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad nėra nustatyta jos atsakomybė už R. E. V. transporto paslaugų įmonės ir asmeninių R. E. V. skolų atsiradimą, skolų pagrindai ir atsiradimo momentai, nurodydamas, kad viso bankroto proceso metu nėra paneigta R. E. V. ir J. V. , kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, pareiškėja neįrodė, kad iš E. V. transporto paslaugų įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi nustatyta, jog iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.88 str., 3.113 str., 3.209 str.). Teismo teigimu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos aiškintinos kartu su CK normomis, įstatymų leidėjas, bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikdamas teisę vykdyti išieškojimą iš įmonės savininko turto, taip pat nustatė įmonės savininko sutuoktinio atsakomybę už bendras prievolės kreditoriams, todėl, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad sutuoktinių turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, ir taip administratoriui buvo suteikta teisė pagal 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (2008 m. balandžio 21 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 09 4.2, 4.3 p.) pareikšti išieškojimą į abiem sutuoktiniams priklausantį turtą, o jo neužtekus – į asmeninį kito sutuoktinio turtą.
Šalies argumentai
Pareiškėja J. V. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), varžytynes. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai vadovavosi 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimu – neužtekus lėšų administravimo išlaidoms ir kreditoriniams reikalavimams padengti, varžytynėse parduoti pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančias dirbtuves, nes CK 3.113 straipsnis numato kreditorių reikalavimų užtikrinimo iš asmeninio turto galimybę tik esant abiejų sutuoktinių solidariai atsakomybei. Solidari pareiškėjos ir R. E. V. atsakomybė negali būti preziumuojama, kadangi E. V. transporto paslaugų įmonės ir R. E. V. asmeninės skolos, kurių padengimo užtikrinimui ir buvo areštuotos pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios dirbtuvės, atsirado po santuokos nutraukimo. Tai patvirtinta Plungės apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 8 d. nutartimi.
2. Lietuvos apeliacinio teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartyje dėl kreditorių sprendimo kreditorinius reikalavimus padengti iš varžytynių parduodant pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančias dirbtuves, išnagrinėjo tik tokio kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą, tačiau ne pareiškėjos asmeninių dirbtuvių pardavimo iš varžytynių pagrįstumo klausimą.
3. VĮ Registrų centro Telšių filialo 2004 m. gegužės 11 d. sprendime dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo yra nurodyta, kad dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), neturi jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o iš 2004 m. birželio 16 d. antstolės I. G. rašto Nr. 51/04 VĮ Registrų centras Telšių filialui matyti, kad minėtos dirbtuvės įformintos A. D. nuosavybe. Tai įrodo, kad 1996 m. liepos 25 d. pareiškėjai būnant santuokoje su R. E. V. , minimos dirbtuvės priklausyti negalėjo.
4. CK reglamentuoja, kad nuosavybės teisė įgyjama sudarant pirkimo-pardavimo sandorį (CK 4.47 str. 1 d.), o nuosavybės teisė į jį atsiranda po jo perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 str. 1 d.) ir registracijos įstatymų nustatyta tvarka. Nuosavybės teisę į šias dirbtuves pareiškėja įregistravo ir įgijo 2004 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po santuokos nutraukimo su R. E. V. .
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas 2008 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą – neužtekus lėšų administravimo išlaidoms ir kreditiniams reikalavimams padengti, varžytynėse parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais, esančias (duomenys neskelbtini). Pareiškėja J. V. prašo sustabdyti 603,42 kv. m mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynes. Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria buvo atmesti skundai dėl minėto kreditorių susirinkimo ir jame priimtų nutarimų pripažinimo neteisėtu, nurodė, jog kreditorių susirinkimas teisėtai nutarė parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais. R. E. V. ir J. V. susituokė 1983 m. spalio 8 d., o santuoka nutraukta 2000 m. gruodžio 8 d. Plungės rajono teismo sprendimu. Ginčo nekilnojamasis turtas – dirbtuvės su prietaisais, įregistruotas J. V. nuosavybės teise 2004 m. rugpjūčio 26 d., tačiau pareiškėja šį nekilnojamąjį turtą įgijo 1996 metų liepos 25 d., t. y. būdama susituokusi su R. E. V. (civ. byla Nr. B2-26-253/2008). Šios aplinkybės taip pat buvo nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-542/2007.
Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį, turtas, įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši taisyklė preziumuojama, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.).
Tesėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad byloje nėra duomenų, jog bankroto proceso metu būtų paneigta R. E. V. ir J. V. , kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, neįrodžius, kad iš įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, darytina išvada, jog iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.209, 3.88, 3.113 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008). Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi nustatyta, jog R. E. V. ir J. V. turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, ir taip administratoriui buvo suteikta teisė pagal 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (2008 m. balandžio 21 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 09 4.2, 4.3 p.) pareikšti išieškojimą į abiem sutuoktiniams priklausantį turtą, o jo neužtekus – į asmeninį kito sutuoktinio turtą.
Apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, bei pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi padarytų išvadų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.