Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R.-E. V. ir J. V. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria atmesti pareiškėjų J. V. , 1-os eilės kreditorės A. V. , atstovaujamos J. V. , E. V. transporto paslaugų įmonės (toliau – TPĮ) savininko R. E. V. skundai dėl 2008 m. balandžio 21 d. likviduojamos E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo pripažinimo neteisėtu ir jame priimtų nutarimų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad susirinkimas buvo neteisėtas, nes prieš susirinkimą nebuvo patikslintas kreditorių sąrašas, neįtraukta nauja kreditorė bei nepatikslinti kreditorių reikalavimai, nes įstatymas neįpareigoja prieš kiekvieną kreditorių susirinkimą tikslinti kreditorių sąrašo ar į jį įtraukti asmenis, kurie nėra pareiškę kreditinių reikalavimų, juolab kad ginčijamame kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, turintys 92 procentus teismo patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos, o visi kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti vienbalsiai, išskyrus pirmąjį darbotvarkės klausimą, kuris buvo priimtas balsų dauguma.

Teismas atmetė pareiškėjo R. E. V. skundo prašymą panaikinti 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 1, 2, 3. Nurodė, kad pirmuoju klausimu buvo svarstoma dėl kreditorių susirinkimo primininko perrinkimo. Pagal ĮBĮ 23 str. 1 p. rinkti kreditorių susirinkimo pirmininką turi teisę tik kreditorių susirinkimas. ĮBĮ nėra detalizuota, kas turi ar gali būti kreditorių susirinkimo pirmininku, todėl teisėtai balsų dauguma išrinktas didžiausią teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą turinčios kreditorės BUAB „Vilkiukai“ atstovas. Argumentus, kad naujai išrinktas kreditorių susirinkimo primininkas turi finansinių ir kitų interesų, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Antruoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimas visais balsais patvirtino buvusio bankroto administratoriaus A. P. atlyginimą ir jo išmokėjimo tvarką. Teismas atmetė kaip nepagrįstus skundo motyvus, kad bankroto administratorius negynė bankrutuojančios įmonės interesų. Taip pat teismas atmetė ir pareiškėjo motyvus dėl trečiojo darbotvarkės klausimo – administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo, kadangi ataskaita buvo patvirtinta visais balsais, t. y. už ją balsavo kreditoriai, turintys 92 proc. teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.

Teismas taip pat nurodė, kad kreditorių susirinkimas, nagrinėdamas 4.2 ir 4.3 klausimus, pagrįstai nutarė parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su prietaisais ir R. E. V. bei J. V. priklausantį trijų kambarių butą. CK 3.88 str. įtvirtinta prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nurodė, kad ginčijamas nekilnojamasis turtas – dirbtuvės su prietaisais, įregistruotas J. V. nuosavybės teise 2004 m. rugpjūčio 26 d., tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja šį nekilnojamąjį turtą įgijo 1996 metų liepos 25 d., t. y. būdama susituokusi su R. E. V. . Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad butą R. E. V. ir J. V. įsigijo 1992 m. vasario 12 d. gyvendami susituokę iš bendrų lėšų, todėl jis taip pat laikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių šio sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. Pagal CK 2.50 str. 4 d. už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Individuali įmonė buvo įsteigta santuokos metu ir abu sutuoktiniai yra juridinio asmens dalyviai. Įmonė iš esmės yra šeimos verslas, todėl iš jos veiklos gaunamos pajamos yra naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Kadangi byloje nėra duomenų, kad verslu būtų vertęsis išimtinai vienas juridinio asmens dalyvis R. E. V. be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią, todėl iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad buto ir dirbtuvių vertinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymus ir turto vertinimo taisykles. Bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytinių Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos tvarkos 3,4,7 p. nustatyta, kad kreditoriams suteikiama teisė nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą, tačiau nereglamentuojama konkreti faktinė situacija, t. y. kaip parduoti turtą, kuris priklauso individualios įmonės dalyviams. Teismo manymu, nesant kitokios teisinės reglamentacijos, turi būti taikoma tvarka, numatyta ĮBĮ. Iš kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad parduodamo turto vertę nustatė nepriklausomi turto vertintojai. Už tokį nutarimą balsavo kreditoriai, turintys 92 procentus teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, todėl teismas konstatavo, kad nutarimas priimtas nepažeidžiant ĮBĮ nuostatų.

2008 m. balandžio 21 d. likviduojamos E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas įvyko bankroto administratoriaus UAB „Jovita“ įgalioto asmens iniciatyva. Apie susirinkimą, jo dienotvarkę, administratoriaus darbo ataskaitą ne visi kreditoriai buvo tinkamai informuoti. ĮBĮ 24 str. 1 d. nustato, kad kreditoriniai reikalavimai yra tikslinami prieš kreditorių susirinkimą. Byloje yra antstolės vykdomasis raštas dėl išlaikymo išlaidų 4 026 Lt išieškojimo J. T. . Posėdžio metu administratoriaus įgaliotas asmuo pareiškė, kad pasitaręs su kreditoriais, nusprendė šios kreditorės neįrašyti į kreditorių sąrašą. Teismas tokiai nuomonei pritarė. 2008 m. balandžio 15 d. bankroto administratorius gavo VSDFV Plungės sk. raštą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, tačiau ĮBĮ 24 str. reikalavimų nevykdė ir nepatikslino kreditorinio reikalavimo. UAB „Rytų prekybos korporacija“ kreditorinis reikalavimas sudaro 1 375 Lt, tačiau nei teismas, nei administratorius neprieštaravo, kad bendrovė jau penkti metai balsuoja su 2 401 Lt kreditoriniu reikalavimu ir nepagrįstai siekia gauti 1 026 Lt iš likviduojamos įmonės. 2007 m. rugsėjo 5 d. VSDFV Plungės sk. direktorė po kreditorių susirinkimo pirmininko D. V. veiklos vertinimo atšaukė jo įgaliojimus kaip kreditorių susirinkimo pirmininko bankroto byloje. Tačiau bankroto administratorius beveik 8 mėnesius neinformavo kreditorių, kad jų interesus atstovauja asmuo, neturintis įgaliojimų. Nauju kreditorių susirinkimo pirmininku išrinktas UAB „Vilkiukai“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo G. I. , kuris, atstovaudamas 49,8 proc. balsų pats save pasisiūlė ir pats už save balsavo. Kreditorių susirinkime nebuvo įvykdyta 2007 m. balandžio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad A. P. kitų išlaidų turėjo tik 4639,76 Lt ir iš jų jau yra gavęs 2601 Lt. Tokiu būdu teismas leido bankroto administratoriams pasisavinti iš bankrutuojančios įmonės 2595,5 Lt. Be to, svarstant įgalioto asmens A. G. ataskaitą, UAB „Vilkiukai“ administratoriaus įgaliotas asmuo G. I. balsavo neturėdamas šios bendrovės kreditorių įgaliojimo disponuoti jų pinigais. Be to, įgaliotas asmuo A. G. neleido nei įmonės savininkui, nei E. V. transporto paslaugų įmonės kreditoriams susipažinti su ūkines-finansines operacijas pagrindžiančiais dokumentais. Nagrinėjant buto bei dirbtuvių pardavimą, teismas nusprendė, kad 2000 m. kovo 7 d., 2000 m. gruodžio 8 d. ir 2004 m. liepos 14 d. Plungės raj. apylinkės teismo nutartys, dirbtuvių nuosavybės registracijos pažymėjimas, J. V. pristatyti dokumentai apie darbą medicininėse įstaigose yra nepakankami įrodymai, patvirtinantys, jog tai nėra jungtinė nuosavybė ir bendra veikla. Tačiau jokių papildomų įrodymų teismas nereikalavo. Nagrinėdamas asmeninio turto pardavimo klausimą, teismas nusprendė, kad nesvarbu, jog vertinimas atliktas grubiai pažeidžiant įstatymus ir nekilnojamojo turto vertinimo taisykles, svarbu, kad kreditoriai tam pritaria.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atskiruosius skundus apeliantai prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 336 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturėjo pagrindo pripažinti būtinu atskirųjų skundų nagrinėjimą žodinio proceso tvarka (CPK 336 str., 338 str.).

Tiek savo skunduose pirmosios instancijos teismui, tiek atskiruosiuose skunduose, motyvuodami 2008 m. balandžio 21 d. įvykusio kreditorių susirinkimo neteisėtumu, apeliantai nurodo argumentus, kad buvo pažeisti ne tik jų, bet ir kitų kreditorių interesai (ne visi kreditoriai tinkami informuoti apie įvyksiantį susirinkimą, neįtraukti nauji kreditoriai ir kt.). Tačiau byloje nėra įrodymų, kad kiti kreditoriai yra apeliantus įgalioję ginti jų pažeistas teises, todėl kolegija nagrinėja atskirųjų skundų argumentus tik dėl, apeliantų nuomone, padarytų jų teisių pažeidimų.

Apeliantas R. E. V. skunde nurodo, kad buvo pažeista 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka, nes apie susirinkimą ne visi kreditoriai buvo tinkamai informuoti. Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalį kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 22 str. 4 d.). Likviduojamos E. V. TPĮ kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka nustatyta 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolu Nr. 7 (t. 4, b. l. 100-101), pagal kurią pranešimus apie kreditorių susirinkimo sušaukimą administratorius įteikia visiems kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma ne mažesnė nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, pasirašytinai arba išsiunčia registruotu laišku, visus kitus kreditorius administratorius informuoja telefonu, faksu arba paskelbiant viešai spaudoje, likus ne mažiau kaip 10 dienų iki susirinkimo dienos (4 p.). Iš byloje esančių pašto kvitų matyti, kad apie šaukiamą susirinkimą A. V. , J. V. ir R. E. V. buvo informuoti registruotais laiškais, išsiųstais 2008 m. balandžio 11 d. (t. 6, b. l. 43). To dėl apygardos teismas pagrįstai nusprendė, kad kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka pažeista nebuvo, o ta aplinkybė, jog pareiškėjai į paliktus pašto pranešimus nereagavo, nesudaro pagrindo kreditorių susirinkimo sušaukimą laikyti neteisėtu.

Apeliantas kreditorių susirinkimo neteisėtumą motyvuoja ir tuo, kad prieš susirinkimą nebuvo patikslintas kreditorių sąrašas, kaip to reikalauja ĮBĮ 24 str. pirmoji dalis, neįtraukta nauja kreditorė. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymas neįpareigoja prieš kiekvieną kreditorių susirinkimą į kreditorių sąrašą įtraukti asmenis, kurie nėra pareiškę kreditorinių reikalavimų, juolab kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamame kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, turintys 92 proc. teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, visais susirinkime nagrinėtais klausimais nutarimai priimti vienbalsiai (išskyrus pirmąjį darbotvarkės klausimą, kuris buvo priimtas balsų dauguma). Todėl šie apelianto argumentai nepaneigia ginčijamo kreditorių susirinkimo sušaukimo teisėtumo.

Nepagrįstas apelianto R. E. V. argumentas, kad ginčijamame kreditorių susirinkime nebuvo įvykdyta Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartis. Minėta nutartimi buvo panaikintas E. V. TPĮ 2007 m. vasario 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų sumokėjimo buvusiam įmonės administratoriui A. P. ir klausimas perduotas kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo (t 5, b. l. 28-29). Teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimas neteisėtai sumažino A. P. darbo užmokestį nuo 31 340,80 Lt iki 27 884,65 Lt. Kaip matyti iš ginčijamo kreditorių susirinkimo, kuriame, kaip minėta dalyvavo kreditoriai, kurių kreditorinių reikalavimų suma sudaro 92 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, protokolo Nr. 09, kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu, atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutartį, kaip tik ir buvo svarstytas administravimo išlaidų sumokėjimo buvusiam administratoriui A. P. klausimas ir vienbalsiai nutarta patvirtinti buvusio administratoriaus A. P. 31 340,80 Lt atlyginimą bei patirtas 5 196,56 Lt administravimo išlaidas, o šias sumas nutarta padengti pardavus R. E. V. ir J. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 5, b. l. 149-151).

Ginčijamo 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu vienbalsiai buvo patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2008 m. balandžio 21 d. ir patirtos išlaidos. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad BUAB „Vilkiukai“ administratoriaus įgaliotas asmuo G. I. balsavo neturėdamas šios bendrovės kreditorių įgaliojimo disponuoti jų pinigais. Pagal ĮBĮ administratorius yra plačius įgalinimus įmonės bankroto procese turintis asmuo, atstovaujantis visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus. Apelianto teiginys, kad A. G. neleido nei įmonės savininkui, nei kreditoriams susipažinti su ūkines-finansines operacijas pagrindžiančiais dokumentais, nepatvirtintas jokiais įrodymais (CPK 178 str.).

Tiek R. E. V. , tiek J. V. savo atskiruosiuose skunduose ginčija J. V. priklausančių dirbtuvių ir J. V. bei R. E. V. priklausančio 3 kambarių buto pardavimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigia, kad kreditorių susirinkimas teisėtai nutarė parduoti J. V. priklausančias dirbtuves su prietaisais ir R. E. V. bei J. V. priklausantį trijų kambarių butą. R. E. V. bei J. V. susituokė 1983 m. spalio 8 d., o santuoką nutraukė 2000 m. gruodžio 8 d. Plungės rajono teismo sprendimu. Ginčo nekilnojamasis turtas – dirbtuvės su prietaisais, įregistruotas J. V. nuosavybės teise 2004 m. rugpjūčio 26 d., tačiau apeliantė šį nekilnojamąjį turtą įgijo 1996 metų liepos 25 d., t. y. būdama susituokusi su R. E. V. , o butą apeliantai R. E. V. ir J. V. įsigijo 1992 m. vasario 12 d. taip pat būdami santuokoje. Pažymėtina, kad pastarosios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-542/2007 (5 t., b. l. 97 – 99).

Apygardos teismas teisingai nurodė, kad apeliantams nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, neįrodžius, kad iš E. V. TPĮ gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, darytina išvada, jog iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.88 str., 3.113 str., 3.209 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-296/2007, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-542/2007). Įmonių bankroto įstatymo nuostatos aiškintinos kartu su CK normomis, įstatymų leidėjas, bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikdamas teisę vykdyti išieškojimą iš įmonės savininko turto, taip pat nustatė įmonės savininko sutuoktinio atsakomybę už bendras prievolės kreditoriams, todėl, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad sutuoktinių turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog jų turtas nebuvo atskirtas, todėl iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, ir taip administratoriui buvo suteikta teisė pagal 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (2008 m. balandžio 21 d. Bankrutavusios E. V. TPĮ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 09 4.2, 4.3 p.) pareikšti išieškojimą į abiem sutuoktiniams priklausantį turtą, o jo neužtekus – į asmeninį kito sutuoktinio turtą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų argumentus, kad turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, vertinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymus ir turto vertinimo taisykles. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas, įskaitant ir esantį bendra jungtine nuosavybe, parduodamas iš varžytinių Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos tvarkos 3, 4, 7 punktuose nustatyta, kad kreditoriams suteikiama teisė nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą, tačiau nereglamentuojama detali parduodamo turto įvertinimo tvarka. Iš kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad parduodamo turto vertę nustatė nepriklausomi turto vertintojai, o už tokį nutarimą balsavo kreditoriai, turintys 92 procentus teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nutarimas priimtas nepažeidžiant ĮBĮ nuostatų, juolab kad apeliantai nepateikė įrodymų dėl parduodamo turto vertės nepagrįstumo (6 t., b. l. 13-16; ĮBĮ 1 str. 3 d., CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 178 str.).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad kreditorių susirinkimo priimti nutarimai yra neteisėti, nes jais nebuvo įvykdyta įsiteisėjusi 2007 m. balandžio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis (5 t., 11-13, 57, 58). Kaip konstatuota šioje nutartyje, E. V. TPĮ turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais pagal tas prievoles, kurios atsirado iki R. E. V. ir J. V. santuokos pasibaigimo, dėl ko galimas ne tik R. E. V. , bet ir J. V. priklausančio turto pardavimas. Be to, teismas nurodė, kad tenkinant konkrečių kreditorių reikalavimus, nustatytinas jų tenkinimo ir apmokėjimo pagal konkrečias prievoles atsiradimo pagrindas ir momentas, bei nustatytina, ar vienas, ar abu buvę sutuoktiniai pagal ją atsakingi. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad 2008 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkime pagrįstai nutarus parduoti apeliantų turtą, jame turėjo būti nustatyta ir konkrečių kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka, juolab kad tam skirtas turtas kol kas nėra parduotas ir piniginės lėšos už jį negautos.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją ar keisti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 338 str., 329 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.