Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. P. atstovo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. vasario 12 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4.9. Dėl išdėstytų aplinkybių mano, kad V. P. inkriminuota chuliganiško vairavimo veika nėra tiek rimta, pavojinga ar grėsminga, jog gali būti vertinama kaip aiškus žmogaus ar visuomenės negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas. Nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad būtų sukeltas nepasitenkinimas kitų transporto priemonių vairuotojų. Dėl V. P. atliktų veiksmų nekilo pavojinga situacija, dėl kurios kiti eismo dalyviai būtų buvę priversti keisti savo judėjimo kryptį ar greitį, taip pat nebuvo sutrikdyta ir konkrečių asmenų rimtis ir pan. Negalima taip pat teigti, kad V. P. savo veiksmus atliko demonstratyviai ir rodydamas savo išskirtinumą prieš kitus transporto vairuotojus. Jo veiksmus sąlygojo susidariusi situacija ir kitų transporto priemonių vairuotojų, neįleidusių jo į pagrindinį kelią nepagarbūs ir neteisiški, ignoruojantys KET reikalavimus veiksmai. Dėl to teigti, kad yra būtinasis inkriminuoto pažeidimo sudėties požymis - chuliganiškos paskatos, negalima. Taip pat nenustatytas pavojingo vairavimo požymis. Nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remdamasis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

10. Apelianto argumentai, jog jo veiksmuose nėra visų ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėties požymių, atmestini kaip nepagrįsti.

11. ANK 420 straipsnio 2 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė atsiranda nustačius šiuos būtinus šio nusižengimo sudėties požymius: subjektyviosios pusės požymį – tyčinę kaltės formą ir objektyviosios pusės požymį – veiksmus, chuliganiškas paskatas. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018).

13. ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas tiesiogiai siejasi su KET 9 punkte įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Taip pat su KET 4 punkto, kuriame numatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, pažeidimu. Chuliganišku vairavimu keliamas pavojus eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Nesaugus manevravimas, lenkimas, kelio ženklų ignoravimas gali būti vienas iš chuliganiško vairavimo požymių, tačiau jis turi būti vertinamas kitų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, leidžiančią spręsti apie vairuotojo tyčios ir jo paskatų turinį. Teismų praktikoje chuliganišku vairavimu paprastai pripažįstami tie atvejai, kai asmuo, dalyvaudamas viešajame eisme – kelyje, arba automobilių stovėjimo aikštelėje ar žmonių susibūrimo vietoje, savo pavojingu kitų asmenų ar jų turtui elgesiu siekia atkreipti dėmesį, sąmoningai pabrėždamas kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymą bei atsargumo, saugumo ir pagarbos kitų eismo dalyvių turtui bei asmeniui ignoravimą, pavojingais eismo saugumui veiksmais, tenkindamas savo interesus, demonstruoja savo išskirtinumą ir nepagarbą kitiems eismo dalyviams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-72-2014, 2AT-16-489/2017, 2AT-4-511/2018). KET 8 punktas taip pat numato bendrą taisyklę laikytis kelio ženklų.

14. Iš priimto Institucijos nutarimo matyti, kad pažeidėjui inkriminuotas ir specialiosios KET taisyklės pažeidimas – 125 punktas, kuris draudžia transporto priemonėms (išskyrus dviračius) apvažiuoti ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones iš dešinės (išskyrus leistiną sukančių į kairę, apsisukančių transporto priemonių apvažiavimą iš dešinės) važiuojant kelkraščiu, lėtėjimo ar greitėjimo juosta. Taigi nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas jo veiksmus perkvalifikavo ir nurodė naują KET punkto pažeidimą, t. y. 125, dėl ko neva buvo pažeistos jo teisės į gynybą, tačiau kaip matyti, šis KET punkto pažeidimas buvo jam inkriminuojamas nuo pat pradžių. Taigi teigti, kad teismas pažeidė jo teises ir jo veiksmus perkvalifikavo, nėra jokio teisinio pagrindo.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad V. P. pažeidė KET 125 punkto reikalavimus ir tai įrodo pareigūnų, mačiusių pažeidimą, parodymai. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, pareigūnų parodymai yra išsamūs ir tarpusavyje atitinkantys, juolab atitinkantys ir paties pažeidėjo nurodytas aplinkybes, todėl jais netikėti, teismas neturėjo jokio pagrindo. Kita vertus, pažeidėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių dėl ko būtų galima manyti, kad pareigūnai siekia jį apkalbėti.

16. Apeliantas iš esmės neginčija fakto, kad važiavo kelkraščiu ir lenkė automobilių spūstį iš dešinės, tačiau mano, kad tokių veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip chuliganiškų, nes jis tik siekė toliau pavažiuoti kelkraščiu, kad kitų transporto priemonių būtų įleistas į eilę. Apelianto tvirtinimu, jo bei liudytojo D. A. parodymai atskleidžia tikruosius veiksmus, todėl teismas jais nepagrįstai nesivadovavo. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti. Pirma, pažeidėjas gali duoti tik sau naudingus parodymus ir remtis vien jais, kurie neatitinka kitų byloje esačių įrodymų, nėra pagrindo. Antra, liudytojas D. A. šiuo atveju nubaustas už analogišką nusižengimą, padarytą tuo pačiu metu, todėl tikėti ir jo parodymais, kaip patikimais, teismas neturi jokio pagrindo. Liudytojas D. A. priešingai nei policijos pareigūnai turėjo pagrindą duoti naudingus parodymus V. P., nes taip galimai siekė pateisinti savo paties padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už kuriuos taip pat yra nubaustas (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų administracinio nusižengimo byla Nr. II-31-526/2020).

17. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl jo veiksmų vertinimo kaip chuliganiškų. Pažeidėjo manymu, jo atlikti veiksmai nebuvo pavojingi, grėsmingi, todėl negali būti vertinami kaip aiškus žmogaus ar visuomenės negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas. Tokią išvadą, pasak apelianto, lemia tai, kad jis važiavo lėtai (apie 5-10 km/h), pavažiavo labai trumpą atstumą (apie 5-10 m), buvo įsijungęs avarinį signalą ir jokių pėsčiųjų ten nebuvo ir negalėjo būti. Tačiau remiantis tokiomis aplinkybėmis daryti priešingą išvadą, nei padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.

17.1. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis važiavo įsijungęs avarinį signalą ne tik, kad nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais, bet ir neturi jokios reikšmės konstatuojant KET 125 punkto pažeidimo padarymą. Pareigūnai patvirtino, kad V. P. nebuvo įsijungęs avarinių žibintų ir tai aiškiai matėsi, nes buvo šviesus paros metas. Be to, faktas, kad galbūt važiavo įsijungęs avarinį signalą, nesuteikė jam jokios teisės važiuoti kelkraščiu taip siekiant aplenkti susidariusią automobilių spūstį. KET 91 punkte įtvirtinti atvejai (pateiktas baigtinis sąrašas), kada transporto priemonėje privalo būti įjungta avarinė šviesos signalizacija ir tarp nurodytų atvejų nėra numatyta, kad asmuo, siekdamas aplenkti automobilių spūstį iš dešinės važiuojant kelkraščiu, gali įsijungti avarinius signalus ir taip atkreipti kitų vairuotojų dėmesį. Taigi byloje neįrodyta, kad V. P. tikrai rodė avarinį signalą.

17.2. Faktas, kad kaip tvirtina apeliantas, jis važiavo lėtai ir kelkraščiu pavažiavo tikti apie 5-10 metų, taip pat nedaro padaryto pažeidimo mažiau pavojingu. Nustatant ar asmuo padarė KET 125 punkte numatytą nusižengimą, nuvažiuotas atstumas kelkraščiu ar važiavimo greitis, neturi jokios reikšmės, todėl nustačius, kad buvo važiuota kelkraščiu taip aplenkiant iš dešinės pusės automobilių spūstį, nepaisant koks buvo atstumas ar greitis, buvo pagrindas konstatuoti šio nusižengimo padarymą, kuris yra vertinamas pavojingu.

18. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamoje nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kad V. P. rytinio piko metu, matant labai daug eismo dalyvių, apvažiuodamas kitas transporto priemones iš dešinės pusės kelkraščiu, demonstravo savo išskirtinumą ir nepagarbą kitiems transporto priemonių vairuotojams, kurie stovėjo spūstyje ir taip sukėlė realų pavojų eismo saugumui sau ir kitiems eismo dalyviams. Būtent kitų transporto priemonių, stovinčių spūstyje apvažiavimas iš dešinės ir rodo V. P. išreikštą nepagarbą kitiems eismo dalyviams, jo siekį tenkinti tik savo interesą ilgai nestovėti automobilių spūstyje. Šiuo atveju, sąmoningai pabrėždamas kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymą, pažeidė KET ir taip išreiškė nepagarbą kitiems eismo dalyviams. Pažymėtina, kad vien tai, jog jokiais veiksmais nebuvo išreikštas kitų eismo dalyvių nepasitenkinimas, dar nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Nors skunde akcentuojama, kad jo veiksmų negalima vertinti kaip pavojingų, nes iš esmės niekam nebuvo sukeltas joks pavojus, tačiau pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog dėl atsitiktinumo susidariusių aplinkybių niekam nebuvo sukeltas pavojus, savaime nereiškia, kad toks vairavimas nėra pavojingas. Pažymėtina, kad ANK 420 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusižengimo sudėtis yra formalioji, t. y. administracinis nusižengimas laikomas baigtu nuo veiksmų padarymo momento ir jai konstatuoti padariniai neturi reikšmės.

19. V. P. akcentuoja, kad jo tikslas buvo ne aplenkti iš dešinės susidariusią transporto spūstį, o įsilieti į bendrą srautą pasibaigus papildomai eismo juostas. Pažymi, kad jis važiavo kelkraščiu toliau tik todėl, kad jis nebuvo įleistas įvažiuoti į transporto priemonių eilę, važiavusią pirmąja eismo juosta. Tačiau pažymėtina, kad pažeidėjo nurodytas pažeidimo darymo motyvas, tikslas nekeičia situacijos. Vien tai, kad neva jo neįleido, nesuteikė jam jokio pagrindo lenkti susidariusią automobilių spūstį iš dešinės. Analizuojamu atveju net ir esant prielaidai, kad iš karto pažeidėjo kitos transporto priemonės neįleido į eilę, pažeidėjas neturėjo jokios teisės lenkti susidariusią automobilių spūstį iš dešinės, jis tokiu atveju baigiantis papildomai eismo juostai, privalėjo sustoti ir laukti, kol bus įleistas į pagrindinį kelią, o nevažiuoti kelkraščiu toliau.

20. Skunde akcentuojamas KET 105 punkte numatyta taisyklė, kad jeigu kelyje, kuriame yra dvi (ar daugiau) tos pačios krypties eismo juostos, vienoje iš jų eismas negalimas ir susidarė transporto priemonių eilė, kiekvienas gretima eismo juosta važiuojantis vairuotojas privalo leisti vienai transporto priemonei (pirmajai iš susidariusios eilės) persirikiuoti į jo užimamą eismo juostą. Būtent tuo remdamasis tvirtina, kad kiti vairuotojai nesilaikė KET taisyklių, todėl jis buvo neva priverstas pavažiuoti į priekį ir tikėtis, kad kiti vairuotojai jį įleis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sistemiškai vertinant šią taisyklę kartu su KET 125 punkte įtvirtinta taisykle, asmuo, važiuojantis papildoma juosta, jai baigiantis privalo sustoti ir laukti, kol bus įleistas įvažiuoti į pagrindinę eismo juostą. Šiuo atveju kitų transporto priemonių galbūt daromi pažeidimai, nesuteikia jokios teisės kitam asmeniui pažeisti KET. V. P. rytinio piko metu, matant labai daug eismo dalyvių, apvažiuodamas kitas transporto priemones iš dešinės pusės kelkraščiu, pademonstravo ne norą saugiai įsilieti į transporto priemonių srautą iš papildomos juostos, o nepagarbą kitiems eismo dalyviams, demontravo savo išskirtinumą bei kėlė realų pavojų kitiems eismo dalyviams.

21. Taigi pats veiksmas, nepaisant pažeidėjo nurodyto motyvo, kuris kelia pagrįstų abejonių, parodo jo demonstratyvų siekį aplenkti kuo daugiau spūstyje stovėjusių automobilių ir nuvažiuoti kuo toliau, taip parodant savo pranašumą prieš kitus vairuotojus ir tokie veiksmai yra vertinami kaip chuliganiški.

22. Apeliaciniame skunde nurodomos abejonės dėl pareigūnų nurodytų aplinkybių, susijusių su Kelių eismo taisyklių 3 priedo, ženklinimu Nr. 1.1. Atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnai teisme neteisingai parodė, kad kirsti siaurą ištisinę liniją galima tik esant būtinybei sustoti, nes KET 3 priede, ženklinimas Nr. 1.1. nėra nurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių ar neleidžiančių kirsti šią liniją. Atsakant į šį argumentą, nurodytina, kad analizuojamu atveju aktualu nustatyti, kad asmuo pažeidė KET 125 punkto reikalavimą, t. y. kad apvažiavo ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones iš dešinės važiuodamas kelkraščiu. Pažeidėjas neginčija, kad kirto siaurą ištisinę liniją, taip pat neginčija, kad važiavo kelkraščiu, todėl pareigūnų KET 3 priede, ženklinimo Nr. 1.1 aiškinimas, neginčijamai nustačius KET 125 punkte įtvirtintos taisyklės pažeidimą, neturi reikšmės.

23. Apeliaciniame skunde keliams klausimas ir dėl tyčios nebuvimo pažeidėjo veiksmuose. Tvirtinama, kad jis neturėjo jokios tyčios demonstruoti išskirtinumą ir nepagarbą kitiems vairuotojams. Jo tikslas buvo pavažiavus toliau, važiuoti į pagrindinį kelią. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdu, jog nurodyti V. P. veiksmai buvo įvykdyti veikiant tiesiogine tyčia ir dėl chuliganiškų paskatų, nes jie vykdyti dėl aiškaus kitų eismo dalyvių negerbimo ir savo išskirtinumo demonstravimo, tokiu būdu keliant pavojų ne tik pačiam pažeidėjui, bet ir kitiems eismo dalyviams. Nors V. P. tvirtina priešingai, tačiau jo atlikti veiksmai rodo, kad vis tik buvo siekiama aplenkti susidariusią transporto priemonių spūstį ir taip išvengti ilgai stovėti automobilių spūstyje. Tokią išvadą lemia ir paties pažeidėjo nurodyta aplinkybė, kad nesulaukęs, kol bus pirmas eilėje ir kas nors įleis įvažiuoti į tarpą, kirto juostą, kuri žymėjo kelkraštį. Jog V. P. veiksmai buvo tyčiniai, chuliganiški ir jie kėlė pavojų jo ir kitų eismo dalyvių saugumui, patvirtina tiesiogiai įvykį matę pareigūnai, kurie patvirtino, kad V. P. tik pamatęs policijos automobilį, greitai persirikiavo į pirmąją eismo juostą taip priversdamas šioje eilėje važiavusias transporto priemones jį įleisti. Pareigūnų F. R. ir V. T. parodymai yra nuoseklūs nuo pat įvykio pradžios, jie yra itin išsamiai aprašyti ir išanalizuoti pirmosios instancijos teismo, todėl aukštesniosios instancijos teismas jų pakartotinai neanalizuoja, pripažindamas jog liudytojų parodymai yra V. P. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo patvirtinantys įrodymai, kuriais nėra jokio pagrindo abejoti. Apeliaciniame skunde nurodomos abejonės, tėra deklaratyvūs argumentai, nepagrįsti jokiais duomenimis. Būtent minėtų liudytojų nurodomas aplinkybes patvirtina byloje esanti rašytinė ir kita medžiaga.

24. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas administracinio nusižengimo padarymą, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apygardos teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma, patvirtina, kad šioje byloje V. P. kaltė, padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, įrodyta byloje surinktų įrodymų visetu. Teismo vertinimu, V. P. parinkta administracinė nuobauda taip pat atitinka padaryto nusižengimo pavojingumą ir pažeidėjo asmenybę, ji yra teisinga, proporcinga ir ją taikius bus pasiekti nuobaudos tikslai. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pažeidėjo argumentus dėl švelnesnės nuobaudos parinkimo atmetė kaip nepagrįstus. Kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodyta motyvų, dėl ko apylinkės teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

25. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su visais apylinkės teismo motyvais ir apygardos teismas, jų visų nekartodamas, konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono 2020 m. vasario 12 d. nutarimą nepakeistą ir V. P. atstovo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.