- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2025-05-06
- Bylos Nr.
- e2A-166-516/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00847-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Minkirta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ILTE“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Minkirta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ILTE“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Minkirta“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ILTE“ (buvęs pavadinimas – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Minkirta“ 187 500 Eur skolą, 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija 2020 m. liepos 16 d. įsakymu patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos ūkio subjektų, veikiančių žemės ūkio ir žuvininkystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse, likvidumui užtikrinti COVID-19 ligos protrūkio laikotarpiu“ schemą, kurią pavedė įgyvendinti UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondui“ (toliau – Fondas). Fondas, įgyvendindamas paskolų teikimo priemonę pagal schemą, atliko finansų tarpininkų atranką ir susitarė dėl paskolų teikimo pagal schemą su finansų tarpininke – Rato kredito unija (toliau – paskolos davėja), suteikė jai finansinių lėšų paskolų teikimui pagal schemą.
3. Paskolos davėja ir atsakovė 2020 m. rugsėjo 2 d. sudarė paskolos sutartį dėl 452 500 Eur paskolos suteikimo. Paskolos davėja pervedė atsakovei paskolos sumą, atskaičius atsakovės mokėtiną administravimo mokestį – 2 500 Eur nuo paskolos sumos pagal paskolos sutarties specialiosios dalies 2.5.1 ir 2.8.1 papunkčius. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą, mokėti palūkanas bei vykdyti visus kitus įsipareigojimus, tačiau jų nevykdė, taip pažeisdama paskolos sutarties nuostatas.
4. Atsakovei vėluojant mokėti palūkanas ir vykdyti paskolos sutartyje numatytus mokėjimus, paskolos davėja, vadovaudamasi paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.7 ir 5.10 papunkčiais, perleido reikalavimo teises pagal paskolos sutartį ieškovei. Reikalavimo teisių perleidimas tarp ieškovės ir paskolos davėjos buvo įformintas 2024 m. sausio 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir aktu. Ieškovė 2024 m. sausio 30 d. išsiuntė atsakovei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo ir skolos grąžinimo. Pranešimu atsakovė buvo įpareigota iki 2024 m. kovo 12 d. grąžinti visą likusią negrąžintą paskolos sumą ir kompensacines palūkanas. Kreipimosi į teismą momentu atsakovė yra negrąžinusi 236 500 Eur pagal paskolos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. preliminariu sprendimu ieškovės pradinis ieškinys patenkintas visiškai: ieškovei iš atsakovės priteista 236 500 Eur negrąžinta paskola, 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB „Minkirta“ pateikė prieštaravimus, nurodžiusi kad įvykdyti prievolės laiku negalėjo dėl objektyvių nuo jos nepriklausančių aplinkybių (force majeure).
7. Atsakovė nurodė, kad užsiima kailinių žvėrelių veisimu, auginimu ir jos pajamas sudaro už parduotus kailinių žvėrelių kailius. 2022 m. pavasarį-vasarą visa ferma, t. y. apie 20 000 vnt. žvėrelių susirgo užkrečiama nepagydoma liga, kuri plinta netikėtai ir greitai, žvėreliai iškrenta, o nugaišusių žvėrelių kailiai yra netinkami pardavimui. Didžioji fermos žvėrelių dalis nugaišo 2022 m. vasarą, kuomet kailis nesusiformavęs. Kad galėtų grąžinti paskolą, atsakovė turėjo atkurti bandą ir jos išteklius. Atkūrus žvėrelių resursus, pajamas jie duoda tik po tam tikro laiko, nes bandai reikalingas prieauglis. Be to, šis verslas yra sezoniškas, prekyba vyksta aukcionuose, kurie taip pat vyksta tik sezono metu, dažniausia rudenį. Prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 1 dalį (nenugalima jėga (force majeure)) ir atleisti ją nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 28 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. preliminarų sprendimą pakeitė – priteisė ieškovei UAB „ILTE“ iš atsakovės UAB „Minkirta“ 187 500 Eur skolą, 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
10. Teismas nustatė, kad atsakovė tinkamai ir laiku neįvykdė prievolės grąžinti suteiktą paskolą ir nesumokėjo kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino (sumažino) reikalavimą bei pateikė įrodymus, jog atsakovė 2024 m. lapkričio 6 d. ir lapkričio 15 d. atliko ieškovei 25 000 Eur ir 24 000 Eur mokėjimus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi likusią – 187 500 Eur paskolos dalį ar sumokėjusi su ja susijusias sumas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles, o tai sudaro pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą.
11. Kadangi atsakovė dalį paskolos grąžino bylos nagrinėjimo metu, teismas 2024 m. rugpjūčio 1 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir priteisė ieškovei iš atsakovės 187 500 Eur negrąžintą paskolą.
12. Teismas atmetė atsakovės prašymą atleisti ją nuo atsakomybės dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Teismas atsakovės nurodytų aplinkybių – žvėrelių ligos – nepripažino nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Nurodė, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog įstatymų leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jai iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Pažymėjo, kad kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, jog sumažintų jų poveikį.
13. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad žvėrelių banda susirgo nepagydoma liga, neatitinka CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, nes atsakovės vystomas verslas pasižymi tam tikromis ypatybėmis ir padidinta rizika. Žvėrelių ligos negali būti laikomos naujiena, neprognozuojamais, netikėtais, nenumatytais įvykiais, todėl verslininkas, pasirinkdamas auginti žvėrelius, visada turi turėti omenyje apie galimą riziką dėl žvėrelių ligų ir dėl to kilsiančių nuostolių, verslininkas visada turi galimybes prognozuoti ir atitinkamai nuspręsti, kaip užkirsti kelią galimoms ligoms, drausti rizikas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodinėjo, jog įvertino kailinių žvėrelių auginimo rizikas, jas prognozavo ir valdė, buvo jas apdraudusi. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė force majeure sąlygų.
14. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie force majeure aplinkybių atsiradimą bei jų įtaką sutarties įvykdymui. Jeigu šio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tą aplinkybę, tai pastaroji šalis privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2022 m. lapkričio 22 d. teikė prašymą Rato kredito unijai atidėti mokėjimus, tačiau atsakovės prašymas nebuvo grindžiamas kailinių žvėrelių liga ir iš to kilusia būtinybe atidėti paskolos mokėjimą, o tuo, jog atsakovei aukcione nepavyko parduoti 4 751 vnt. kailių ir atsakovė negavo planuotų pajamų – 133 000 Eur.
15. Nors atsakovė nesutiko su 10 723,49 Eur kompensacinėmis palūkanomis bei nurodė, kad paskolos sutartimi buvo numatyta 0,19 proc. dydžio metinių palūkanų norma, kurią ir prašė taikyti, tačiau teismas pažymėjo, jog skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.
16. Teismas nustatė, kad atsakovė tinkamai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės kompensacinių palūkanų už prievolės termino pažeidimą. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad atsakovė yra sąžininga, bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei 49 000 Eur skolą, bendradarbiavo, nepaneigia atsakovės pareigos tinkamai vykdyti sutartį bei nepateisina įvykdyto paskolos sutarties pažeidimo. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad lengvatinė paskolos sutartis su lengvatinėmis palūkanomis yra pasibaigusi 2023 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 10 723,49 Eur kompensacines palūkanas patenkino. Be to, vadovaudamasis CK 6.37 straipsniu, priteisė ieškovei iš atsakovės ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (187 500 Eur) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė UAB „Minkirta“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas nepagrįstai nepripažino žvėrelių ligos, kuri yra nepagydoma, greitai plintanti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe bei netaikė CK 6.212 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių. Teismo išvada, kad žvėrelių susirgimas nepagydoma liga neatitinka CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, yra nepagrįsta. Lietuvoje ši liga (aleutas) nėra paplitusi ir iki šiol nėra atvejų, kad visa fermos banda ja sirgtų ir iškristų. Atsakovė negalėjo numatyti ir įvertinti, kad iškris beveik visi atsakovės bandą sudarantys žvėreliai. Atsakovei nėra žinomi tokie atvejai, kad Lietuvoje būtų iškritusi visa fermoje laikoma žvėrelių banda. Be to, teismas nepagrįstai teigia, kad verslininkas visada turi galimybes prognozuoti ir atitinkamai nuspręsti, kaip užkirsti kelią galimoms ligoms. Atsakovė laikėsi visų reikiamų higienos standartų, yra nuolat tikrinama ir tokios ligos atsiradimas fermoje galimas, kaip paaiškėjo, netgi laikantis aukščiausių higienos standartų.
22.2. Nors teismas nurodė, kad atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, jog yra įvertinusi kailinių žvėrelių auginimo rizikas, jas prognozuotų ir valdytų, tačiau prognozuoti, kad visa fermos banda susirgs nepagydoma liga, nėra įmanoma. Rizikas kitokiu būdu valdyti įmanoma tik jas apsidraudžiant, tačiau draudimo bendrovės nuo šių rizikų nedraudžia. Be to, pati ieškovė suteikdama paskolą žinojo kokiam verslui ją suteikia, žinojo, kad atsakovė užsiima kailinių žvėrelių auginimu ir nepaisant to suteikė paskolą, nereikalaudama draudimo. Iš to darytina išvada, kad pati ieškovė, būdama verslininke, taip pat nevertino rizikos kaip realios.
22.3. Sudarant paskolos sutartį, buvo manoma, kad pakaks vienerių-dviejų metų žvėrelių bandos resursams atkurti. Dėl to paskolos grąžinimas ir buvo pratęstas iki 2023 m. rugsėjo 1 d. Iki šio laikotarpio atsakovė grąžino nemažą dalį paskolos, t. y. iš viso buvo grąžinta 216 000 Eur, tačiau pilnai atkurti bandos fermoje tokiu būdu, kad ji generuotų pajamas, pakankamas grąžinti visą paskolą, nepakako. Paaiškėjus šioms aplinkybėms dar 2023 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. atsakovė buvo inicijavusi pokalbius su paskolos davėja dėl tolimesnių paskolos grąžinimo terminų pakeitimo. Susitarimas nebuvo pasiektas dėl administracinių priežasčių, t. y. Fondo reorganizavimo ir jo reikalavimo teisių perleidimo ieškovei, kuris baigėsi tik 2024 m. sausio mėn. Atsakovė niekada nevengė vykdyti prievolės ir pagal esamas galimybes dėjo ir deda visas pastangas, siekdama likviduoti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių pasekmes. Atsakovė pilnai atsiskaityti ir likviduoti pasekmes gali per artimiausius 2 metus. Ši aplinkybė ieškovei yra žinoma, nes buvo derinamos taikaus ginčo susitarimo sąlygos.
22.4. Net ir nepranešus kitai sutarties šaliai dėl atsiradusių negalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, tai nepaneigia pačios nenugalimos jėgos aplinkybės ir jos taikymo pasekmių. Be to, ieškovė nepasinaudojo nuostolių dėl pranešimo negavimo laiku atlyginimo pareiga. Dėl to teismo nurodytos aplinkybės, kad nebuvo pranešta ieškovei, įtakos taikyti negalimos jėgos aplinkybę neturi.
22.5. Teismo argumentai, kad paskolos grąžinimo termino pratęsimas ir negalėjimas grąžinti paskolos laiku nesusijęs su bendrovės bandą ištikusia liga, o nulemtas apyvartinių lėšų trūkumo, yra nepagrįsti, nes apyvartinių lėšų trūkumas ir atsirado dėl negautų pajamų, kurias buvo planuota gauti, jeigu bendrovė nebūtų susidūrusi su bandos iškritimu.
22.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės skola sudaro 187 500 Eur. Atsakovė 2024 m. lapkričio 18 d. pervedė ieškovei papildomai 5 000 Eur. Ieškovė pateikė teismui prašymą patikslinti ieškinio reikalavimus. Nors prašymas pateiktas po to, kai buvo išnagrinėta byla, t. y. teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, tačiau, nepaisant to, teismas šiuos duomenis pareiškimo forma gavo, juos analizavo ir ieškovės ieškinio patikslinimą išsprendė, atsisakydamas jį priimti. Ieškovė pripažįsta 5 000 Eur skolos dalies sumokėjimą, todėl teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi likusios priteistos skolos dalį, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, negrąžintos paskolos suma yra ne 187 500 Eur, o 182 500 Eur. Ši teismo sprendimo dalis turi būti pakeista.
22.7. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 10 723,49 Eur kompensacines palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. liepos 28 d., pritaikęs 5 proc. dydžio palūkanų normą. Paskolos sutartis numatė 0,19 proc. metinių palūkanų normą. Paskola buvo lengvatinio pobūdžio, nukreipta į skatinimą, finansinę pagalbą, o ne baudimą. Tokio dydžio reikalavimas neatitinka formuojamos teismų praktikos, laikant, kad kompensacinės palūkanų tikslas kompensuoti patiriamus galimus nuostolius, o jų taikymo tikslas nėra nubausti vieną iš sutarties šalių. 5 proc. dydžio kompensacinių palūkanų taikymas neatitinka šalių tarpusavio sutartinių santykių bei neįvertina paskolos ir sutarties lengvatinių tikslų ir pobūdžio.
Atsiliepimas
18. Ieškovė UAB „ILTE“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą, atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Tai, kad atsakovė atliko mokėjimus teisminio proceso metu negali būti tinkamas pagrindas naikinti galutinį sprendimą, kadangi ieškovė įrodymus, patvirtinančius dalinį skolos sumokėjimą, turės pareigą pateikti kartu su vykdomuoju raštu antstoliui ir taip būtų sumažinta išieškoma skolos suma. Priešingu aiškinimu, atsakovei nuolat atliekant dalinius mokėjimus pagal paskolos sutartį, nebūtų įmanoma užbaigti civilinės bylos nagrinėjimo, nes ir po galutinio sprendimo paskelbimo atsakovė atliko dar keletą mokėjimų, iš viso 36 000 Eur. Atsakovės atlikti mokėjimai ieškovei, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, negali būti laikomi pagrindu panaikinti galutinį sprendimą.
23.2. Teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo ir nepripažino žvėrelių susirgimo nepagydoma liga nenugalimos jėgos aplinkybe. Nors atsakovė nurodė, kad apie žvėrelių ligos atvejį ir iš to kilusią būtinybę atidėti paskolos mokėjimą paskolos davėja buvo informuota, tačiau galutinis skolos grąžinimo terminas visuose grafikuose yra tas pats – 2023 m. rugsėjo 1 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apie ligos protrūkį paskolos davėja nebuvo informuota. Be to, 2022 m. gruodžio 2 d. susitarimo dėl paskolos sutarties pakeitimo 2.2 papunktyje nurodyta, kad paskolos sutartis keičiama dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Atsakovė niekada nebuvo pateikusi dokumentais pagrįstos informacijos apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių buvimą ir negalėjimą įvykdyti paskolos sutartį nei ieškovei, nei paskolos davėjai.
23.3. Atsakovei vykdant kailinių žvėrelių verslą, galima buvo protingai numatyti, kad žvėreliai gali susirgti. Atsakovė privalėjo imtis visų atsargumo priemonių užkirsti kelią ligos protrūkiui žvėrelių fermoje. Negana to, atsakovė turėjo imtis visų priemonių šioms rizikoms sumažinti ar eliminuoti. Atsakovė byloje rėmėsi tik deklaratyviais teiginiais, kad kailinių žvėrelių aleuto liga Lietuvoje nėra paplitusi ir iki šiol nėra atvejų, jog visa fermos banda ja sirgtų ir iškristų. Atsakovė nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad dėl draudimo buvo kreiptasi bent į vieną draudimo bendrovę ir buvo gautas neigiamas atsakymas.
23.4. Byloje esanti 2024 m. rugpjūčio 9 d. pažyma, išrašyta privataus veterinarijos gydytojo D. L., kuria remiasi atsakovė, taip pat nepatvirtina buvus nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms. Iš pažymos visiškai nėra aišku, koks gyvūnų kiekis sudaro bandą, kokia procentinė dalis atsakovės laikomų gyvūnų susirgo, taip pat atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad apie neva užklupusią ligą buvo informuotos atitinkamos tarnybos, jog užsikrėtę ir nugaišę gyvūnai buvo utilizuoti, kad buvo dezinfekuota visa fermos auginimo įranga.
23.5. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 5 proc. dydžio kompensacines palūkanas. Atsakovė tinkamai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės kompensacinių palūkanų už prievolės termino pažeidimą. Atsakovės nurodytos aplinkybės (neva nenugalimos jėgos (force majeure) sąlygų buvimas) nepaneigia jos pareigos tinkamai vykdyti sutartį bei nepateisina įvykdyto paskolos sutarties pažeidimo. Paskolos sutarties su lengvatinėmis 0,19 proc. palūkanomis grąžinimo grafikas yra pasibaigęs dar 2023 m. rugsėjo 1 d., būtent iki šios datos ir galėjo būti taikomas lengvatinis palūkanų tarifas.
23.6. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos 16 d. įsakymu patvirtintos skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos ūkio subjektų, veikiančių žemės ūkio ir žuvininkystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse, likvidumui užtikrinti COVID-19 ligos protrūkio laikotarpiu“ schemos 7.3.1 papunktyje nurodyta, kad paskolos teikiamos ne ilgesniam kaip 36 mėnesių laikotarpiui ir turi būti išmokėtos iki 2021 m. gruodžio 31 d., kai paskolų sutartys pasirašomos iki 2021 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis pasirašyta 2020 m. rugsėjo 2 d., jos įvykdymo terminas baigėsi 2023 m. rugsėjo 1 d., t. y. praėjus būtent 36 mėnesiams. Schemoje ir kituose teisės aktuose nėra numatyta galimybių šią valstybės pagalbos priemonę pratęsti su schemoje numatytų palūkanų dydžiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
20. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija 2020 m. liepos 16 d. įsakymu patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos ūkio subjektų, veikiančių žemės ūkio ir žuvininkystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos srityse, likvidumui užtikrinti COVID-19 ligos protrūkio laikotarpiu“ schemą, kurią pavedė įgyvendinti Fondui. Fondas, įgyvendindamas paskolų teikimo priemonę pagal schemą, atliko finansų tarpininkų atranką ir susitarė dėl paskolų teikimo pagal schemą su finansų tarpininke – Rato kredito unija bei suteikė jai finansinių lėšų paskolų teikimui pagal schemą.
21. Rato kredito unija (paskolos davėja) ir atsakovė UAB „Minkirta“ (paskolos gavėja) 2020 m. rugsėjo 2 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 452 500 Eur paskola su 0,19 proc. metine palūkanų norma, nustatant, kad paskola turi būti grąžinta iki 2023 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo grafike nustatytais terminais ir tvarka (paskolos sutarties specialiosios dalies 2.1, 2.2, 2.4 papunkčiai).
22. Nustatyta, kad 2021 m. spalio 15 d. susitarimu Nr. 1 dėl 2020 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutarties pakeitimo ir 2022 m. gruodžio 2 d. susitarimu Nr. 2 dėl paskolos sutarties 2021 m. spalio 15 d. susitarimo Nr. 1 pakeitimo, buvo pakeista paskolos grąžinimo tvarka, tačiau paskolos grąžinimo terminas išliko toks pat – paskola turėjo būti grąžinta iki 2023 m. rugsėjo 1 d.
23. Fondas 2023 m. liepos 27 d. buvo reorganizuotas ir prijungtas prie ieškovės UAB „ILTE“, kuri perėmė visas Fondo teises bei pareigas.
24. Atsakovei vėluojant mokėti palūkanas ir vykdyti paskolos sutartyje numatytus mokėjimus, paskolos davėja, vadovaudamasi paskolos sutarties bendrosios dalies 5.7 ir 5.10 papunkčiais, 2024 m. sausio 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir reikalavimo perleidimo aktu perleido reikalavimo teises pagal paskolos sutartį ieškovei. Ieškovei perėmus reikalavimo teisę į atsakovę, paskolos grąžinimo terminas jau buvo pasibaigęs. Atsižvelgdama į tai, ieškovė elektroniniu paštu 2024 m. sausio 30 d. išsiuntė atsakovei pranešimą dėl kreditorės pasikeitimo ir skolos bei kompensacinių palūkanų grąžinimo iki 2024 m. kovo 12 d.
25. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad paskolos gavėja – atsakovė UAB „Minkirta“ – netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nes iki paskolos sutartyje nustatyto termino (iki 2023 m. rugsėjo 1 d.) negrąžino paskolos. Skundžiamo galutinio sprendimo priėmimo dieną atsakovės negrąžinta paskola ieškovei sudarė 187 500 Eur.
26. Apeliantė (atsakovė) UAB „Minkirta“, nesutikdama su skundžiamu galutiniu sprendimu dėl negrąžintos paskolos ir kompensacinių palūkanų priteisimo, teigia, kad pirmosios instancijos, spręsdamas atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės klausimą, nepagrįstai žvėrelių fermos susirgimą nepagydoma liga nelaikė nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis bei netaikė CK 6.212 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių. Be to, įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 187 500 Eur skolą, nes UAB „Minkirta“ 2024 m. lapkričio 18 d. papildomai sumokėjo ieškovei dar 5 000 Eur, taip pat nepagrįstai priteisė 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. liepos 28 d., pritaikęs 5 proc. dydžio palūkanų normą, nes šalys paskolos sutartyje buvo sutarusios dėl 0,19 proc. dydžio metinių palūkanų normos.
Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) instituto (ne)taikymo
27. Apeliaciniame skunde nurodomais argumentais visų pirma keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, atsakovei pažeidus paskolos grąžinimo terminą, pagrįstai netaikė nenugalimos jėgos (force majeure) instituto.
28. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. CK 6.870 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis.).
29. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą vykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu.
30. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, jog prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Pažymėtina, kad nenugalimos jėgos (force majeure) institutas įtvirtintas CK 6.212 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sudarydama sutartį ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti. Šioje dalyje taip pat nustatyta, kad nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
31. Aiškindamas šią nuostatą ir CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, pagal kurią sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatymo leidėjas komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybę išskyrė iš kitų subjektų atsakomybės ir jam iškėlė didesnius atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad įmonei (verslininkui) nustatomos griežtesnės atsakomybės sąlygos. Įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimizuotų jų poveikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2004; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
32. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-268/2012; 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 43 punktas).
33. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021, 35 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama taikyti jai force majeure institutą, įrodinėjo, kad ji negalėjo numatyti, įvertinti ir prognozuoti, jog iškris beveik visi jos bandą sudarantys žvėreliai, susirgę nepagydoma liga (aleutu). Apeliantės teigimu, paaiškėjus, kad pilnai atkurti bandos nepavyks, ji inicijavo pokalbius su paskolos davėja dėl tolimesnių paskolos grąžinimo terminų pakeitimo, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas dėl administracinių priežasčių (Fondo reorganizavimo bei jo reikalavimo teisių perleidimo ieškovei).
35. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė UAB „Minkirta“ užsiima kailinių žvėrelių veisimu ir auginimu, o jos pajamas sudaro už parduotų kailinių žvėrelių kailius gautos lėšos. Taigi, įvertinus atsakovės vykdomo verslo specifiką, teisėjų kolegijos vertinimu, žvėrelių ligos, kaip nagrinėjamu atveju, negali būti laikomos neprognozuojamu ir (ar) negalimu numatyti įvykiu. Pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad verslininkas (atsakovė), pasirinkdamas veisti ir auginti žvėrelius, turi ir privalo įvertinti galinčias kilti rizikas ir pasekmes, susijusias su tokiu verslu, t. y. galinčias kilti ir plisti ligas žvėrelių bandoje, dėl kurios visa ar dalis bandos gali iškristi, o verslininkas, atitinkamai, dėl to patirti nuostolių.
36. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija visiškai sutinka tiek su pirmosios instancijos teismu, tiek ir su ieškove, kad apeliantės, kaip kailinių žvėrelių auginimu ir veisimu užsiimančios verslininkės, nurodytos aplinkybės, susijusios su fermoje išplitusia žvėrelių liga ir bandos iškritimu, nelaikytinos force majeure aplinkybėmis, kurių atsakovė negalėjo įsivertinti bei protingai numatyti paskolos sutarties sudarymo metu.
37. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, remiantis CK 6.212 straipsnio 3 dalimi, sutarties neįvykdžiusi šalis privalo per protingą terminą pranešti kitai šaliai apie force majeure aplinkybių atsiradimą bei jų įtaką sutarties įvykdymui. Pažymėtina, kad šalių sudaryta paskolos sutartimi paskolos gavėja (apeliantė) buvo įsipareigojusi nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas raštu informuoti paskolos davėją, kai susidaro finansiniai ūkiniai sunkumai, numatomi atsiskaitymų uždelsimai ar kitos komplikacijos (paskolos sutarties bendrosios dalies 6.1.5 papunktis) bei įvyksta kiti svarbūs įvykiai, turintys įtakos pagal sutartį prisiimtų paskolos gavėjos įsipareigojimų vykdymui (paskolos sutarties bendrosios dalies 6.14.6 papunktis).
38. Nors, apeliantės teigimu, ji ne kartą inicijavo pokalbius su paskolos davėja dėl tolimesnių paskolos grąžinimo terminų pakeitimo, paaiškėjus, kad nepavyks pilnai atkurti bandos iki tiek, jog ji generuotų pajamas, tačiau pažymėtina, kad tokių apeliantės paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų bent kartą informavusi paskolos davėją apie tai, jog ji negali tinkamai ir laiku įvykdyti paskolos sutarties (sumokėti paskolos įmokų) būtent dėl tos priežasties, kad beveik visą jos bandą sudarantys žvėreliai susirgo nepagydoma liga ir iškrito. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė, kreipdamasi į paskolos davėją dėl mokėjimų atidėjimo, buvo nurodžiusi visiškai kitas, ne su bandos iškritimu, susijusias priežastis.
39. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė 2022 m. lapkričio 22 d. raštu kreipėsi į Reto kredito uniją, prašydama atidėti mokėjimus. Paminėtame rašte atsakovė nurodė, kad neturėjo galimybės sumokėti įmokos dėl tokių priežasčių: per 2022 m. birželio mėn. vykusį aukcioną bendrovė pardavė visus kailius po 28 Eur, tačiau per rugsėjo mėn. vykusį kailių aukcioną nepavyko parduoti 4 751 vnt. kailių, ji negavo planuotų 133 000 Eur pajamų, šie kailiai nusikėlė į ateinančių metų pardavimus, todėl prašė atsižvelgti į susidariusią situaciją ir atidėti mokėjimą metams. Apie ligos protrūkį žvėrelių fermoje ir iškritusią bandą atsakovė paskolos davėjai net neužsiminė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantė ir paskolos davėja, kaip minėta, 2022 m. gruodžio 2 d. buvo pasirašiusios susitarimą Nr. 2 dėl paskolos sutarties 2021 m. spalio 15 d. susitarimo Nr. 1 pakeitimo, kuriuo buvo pakeista paskolos grąžinimo (įmokų mokėjimo) tvarka, nekeičiant galutinio paskolos grąžinimo termino. Paminėto susitarimo Nr. 2 2.2 papunktyje nurodyta paskolos sutarties keitimo priežastis – paskolos gavėjos (atsakovės) turimos pagamintos produkcijos (kailiukų) pardavimai aukcionui ir atsiskaitymai bus gauti vėliau, nei esami paskolos grąžinimo mokėjimai, todėl susiduriama su laikinais sunkumais dėl apyvartinių lėšų trūkumo.
40. Taigi paminėti byloje esantys rašytiniai įrodymai ne tik kad nepatvirtina apeliantės teiginių, jog ji informavo paskolos davėją apie, jos manymu, force majeure aplinkybes, bet ir to, kad grąžinti paskolos (mokėti įmokų) laiku ji iš tiesų negalėjo dėl žvėrelius užklupusios ligos ir bandos iškritimo, o ne dėl apyvartinių lėšų trūkumo, nepavykus aukcione parduoti kailių. To, kad apeliantės kailinių žvėrelių banda iš tiesų iškrito dėl fermoje kilusios ligos, nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismui pateikta veterinaro D. L. pažyma, jog, 2022 m. rugpjūčio 2 d. atlikus UAB „Minkirta“ kailinių žvėrelių kraujo tyrimą, buvo nustatytas aleutinės ligos užkratas, buvo būtina sunaikinti visą veislinę bandą, dezinfekuoti fermos įrangą. Visų pirmą, paminėta pažyma buvo surašyta tik 2024 m. rugpjūčio 9 d., t. y. po ieškinio pateikimo teismui 2024 m. liepos 29 d., be to, kartu su tokia pažyma nebuvo pateikta jokių kitų tiesioginių (pirminių) įrodymų, patvirtinančių veterinaro atliktus tyrimus, ligos nustatymą, iškritusių žvėrelių utilizavimą ir pan.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė bent kartą būtų kreipusis į paskolos davėją ir pateikusi informaciją apie force majeure aplinkybių buvimą ir negalėjimą įvykdyti paskolos sutartį, taip pat nesant duomenų, kad paskolos sutarties neįvykdymo priežastis iš tiesų buvo žvėrelių fermoje kilusi liga ir bandos iškritimas, o ne apyvartinių lėšų trūkumas, nepavykus parduoti kailių, konstatuoja, jog apeliantė neįrodė force majeure aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti ją nuo sutartinės civilinės atsakomybės.
42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sutartinės civilinės atsakomybės taikymą bei force majeure reglamentuojančias CK normas, todėl patenkinęs ieškovės ieškinį ir priteisęs iš atsakovės negrąžintą paskolos sumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl prievolės (negrąžintos paskolos) dydžio
43. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu dėl negrąžintos 187 500 Eur paskolos priteisimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas paminėtą sumą turėjo sumažinti dar 5 000 Eur, kuriuos atsakovė 2024 m. lapkričio 18 d. papildomai sumokėjo ieškovei.
44. Bylos duomenys patvirtina (apeliantė šios aplinkybės neneigia), kad informacija apie 2024 m. lapkričio 18 d. atsakovės atliktą 5 000 Eur dalies paskolos sumokėjimą bei ieškovės prašymas dėl ieškinio patikslinimo, atsižvelgiant į atliktą mokėjimą, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti po to, kai teismas 2024 m. lapkričio 18 d. protokoline nutartimi atidėjo sprendimo priėmimą ir paskelbimą (prašymas dėl ieškinio patikslinimo gautas 2024 m. lapkričio 28 d. – galutinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Po to, kai teismas išnagrinėja bylą iš esmės ir atideda sprendimo priėmimą ir paskelbimą, jis nebeturi teisės priimti ir vertinti šalių argumentų ir (ar) teikiamų papildomų rašytinių įrodymų, priimti teikiamų patikslintų ieškinių ir pan. Įvertinęs tai, kad ieškovės prašymas dėl ieškinio reikalavimo patikslinimo, atsižvelgiant į atsakovės atliktą 5 000 Eur mokėjimą, buvo gautas po nutarties atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį prašymą (patikslintą ieškinį) ir jame nurodytus duomenis atsisakė priimti ir vertinti.
46. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į tai, jog ji vis tik yra sumokėjusi dalį skolos – 5 000 Eur, turėtų būti pakeistas, sumažinant priteistos skolos dydį.
47. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo (jo dalies), įskaitant ir naujų (patikslintų) reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimui iš naujo, jo paskirtis – pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrinant, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Taigi CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas tik pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Todėl vien tai, kad atsakovė atliko mokėjimą po to, kai pirmosios instancijos teismas jau buvo išnagrinėjęs bylą iš esmės ir atidėjęs sprendimo priėmimą ir paskelbimą, nereiškia, jog egzistuoja pakankamas pagrindas apeliacinės instancijos teismui skundžiamą galutinį sprendimą pakeisti ir (ar) panaikinti. Įrodymus, patvirtinančius dalinį skolos sumokėjimą, apeliantė turės teisę pateikti antstoliui vykdymo metu, prašydama sumažinti išieškomą skolos sumą, jeigu pati ieškovė, kreipdamasi dėl sprendimo vykdymo, nenurodys sumažintos išieškotinos sumos.
48. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliantės skundo ir skundžiamą galutinį sprendimą pakeisti, sumažinant pirmosios instancijos teismo priteistą negrąžintos paskolos sumą atsakovės papildomai atliktu mokėjimu.
Dėl kompensacinių palūkanų priteisimo
49. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo ir dėl pirmosios instancijos teismo priteistų 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. liepos 28 d. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, ieškovei prašant, nepagrįstai pritaikė 5 proc. dydžio palūkanų normą, nes šalys paskolos sutartyje buvo sutarusios dėl 0,19 proc. dydžio metinių palūkanų normos.
50. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją. Palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją – tai užmokestis už pinigų skolinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024, 35 punktas); pareiga mokėti šias palūkanas nėra siejama su tuo, kad asmuo praleido terminą savo piniginei prievolei įvykdyti. Savo ruožtu kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos yra taikomos tada, kai asmuo pažeidė terminą piniginei prievolei įvykdyti. Pareiga mokėti šias palūkanas yra siejama su tuo, kad skolininkas tol, kol visiškai įvykdo prievolę, naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl, praleidęs terminą prievolei įvykdyti, jis privalo mokėti sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024, 45 punktas; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 20 punktas).
51. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti 10 723,49 Eur, t. y. 5 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. (prievolės grąžinti paskolos sumą pažeidimo) iki 2024 m. liepos 28 d. (ieškinio pateikimo).
52. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovė tinkamai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės ne tik grąžinti nesumokėtą paskolą ir šalių sutartas palūkanas, bet ir kompensacines palūkanas už prievolės termino pažeidimą. Priešingai nei teigia apeliantė, nepaisant to, kad šalys paskolos sutartyje buvo sutarusios dėl 0,19 proc. palūkanų normos, jos, atsakovei pažeidus terminą prievolei pagal paskolos sutartį įvykdyti, netaikytinos. Apeliantės nurodomos 0,19 proc. palūkanos, kurios buvo numatytos šalių sudarytoje paskolos sutartyje, remiantis prieš tai aptarta kasacinio teismo praktika, yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurios, kartu su kiekvieną mėnesį mokėtina atitinkama paskolos įmoka (dalimi), buvo mokamos paskolos davėjai kaip užmokestis už pinigų paskolinimą ir tokių palūkanų grąžinimas (mokėjimas), kaip teisingai nurodė ieškovė, baigėsi paskolos grąžinimo dieną – 2023 m. rugsėjo 1 d. Po termino piniginei prievolei įvykdyti pažeidimo (po 2023 m. rugsėjo 1 d.) pradedamos skaičiuoti kompensuojamosios palūkanos, kurias skolininkė turi mokėti iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliantės reikalavimas sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas ir ieškovės reikalautas 5 proc. dydžio kompensacinės palūkanas iki šalių paskolos sutartyje numatytos 0,19 proc. normos yra nepagrįstas.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš prievolę pagal paskolos sutartį pažeidusios atsakovės priteisė 10 723,49 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. liepos 28 d.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. Apeliantės UAB „Minkirta“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
55. Ieškovė UAB „ILTE“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.