Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12164-894/2015 pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovams D. D., E. D., V. L., akcinei bendrovei SEB bankui, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, V. P., G. A., atstovaujamai įstatyminės atstovės N. S., notarei J. R. ir notarei R. K. dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti 1/5 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), E. A. ir A. A. bendrąja jungtine nuosavybe, šį faktą nustatant nuo 2008-03-04; 2) pripažinti 2007-06-04 hipotekos lakštą iš dalies negaliojančiu dalyje dėl 1/5 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo AB SEB bankas naudai užtikrinti A. A. prievoles pagal 2007-05-11 kredito sutartį; 3) pripažinti E. A. 2013-11-20 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą negaliojančiu dalyje dėl 5/100 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 4) pripažinti 2015-04-01 varžytynių aktą, kuriuo D. D. ir E. D. nuosavybėn buvo perleistas nekilnojamasis turtas už 97 381,84 Eur, negaliojančiu dalyje dėl 1/10 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir taikyti restituciją natūra – 1/10 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinti E. A. asmeninėn nuosavybėn; 5) pripažinti 2015-04-01 varžytynių aktą, kuriuo D. D. ir E. D. nuosavybėn buvo perleistas nekilnojamasis turtas už 97 381,84 Eur, negaliojančiu kaip apsimestinį sandorį ir taikyti restituciją: iš D. D. ir E. D. nuosavybės teisės grąžinti 0,0972 ha žemės sklypą; 360,10 m² bendro ploto gyvenamąjį namą; kiemo statinius; 53 m² pastatą – garažą, esančius (duomenys neskelbtini), į A. A. palikimo turto masę, administruojamą palikimo administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2004-08-20 buvo įregistruota ieškovės ir A. A. santuoka, jos sudarymo metu A. A. asmeninės nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas (žemės sklypas ir statiniai), esantis (duomenys neskelbtini). 2006-01-04 testamentu A. A. išreiškė savo valią, kad po mirties jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą palieka lygiomis dalimis dukrai G. A. ir sutuoktinei E. A.. (duomenys neskelbtini) A. A. mirė. Ieškovė, paveldėjusi 2013-11-10 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu pagal apyrašą A. A. turtą, įgijo nuosavybės teisę į ½ nekilnojamojo turto. Valią priimti likusį A. A. palikimą išreiškė jo dukterys – V. P. ir G. A., tačiau paveldėjimo teisės liudijimai joms nėra išduoti. 2014-03-05 Kauno apylinkės teismas A. A. palikimo administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. 2015-04-01 varžytinių aktu palikimo administratorius perdavė nekilnojamąjį turtą D. D., kuri apmokėjo už įsigyjamą turtą 97 381,84 Eur. Ieškovė nurodė, jog 2004–2008 laikotarpiu buvo atlikti A. A. priklausančio nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) pagerinimai iš jai priklausančių asmeninių lėšų, dėl ko šio turto kaina ženkliai išaugo, todėl 1/5 dalis gyvenamojo namo turi būti pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat nurodė, kad 2007-06-04 gyvenamojo namo hipotekos sandoris buvo sudarytas be ieškovės sutikimo. Ieškovės nuomone, varžytinių aktas yra apsimestinis, kadangi namas nupirktas ne už namo savininkės D. D. lėšas, o už V. L. ir su ja susijusių asmenų lėšas ir būtent V. L. buvo turto pirkėja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovei D. D. iš ieškovės E. A. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė valstybei iš ieškovės E. A. 22,73 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad 2004-08-20 tarp ieškovės ir A. A. buvo sudaryta santuoka. A. A. santuokos sudarymo metu asmeninės nuosavybės teise priklausė turtas: 1) 0,0972 ha žemės sklypas; 2) gyvenamasis namas; 3) kiemo statiniai; 4) pastatas – garažas, esantys (duomenys neskelbtini). 2006-01-04 A. A. surašė testamentą, kuriuo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis patvarkė palikti nepilnametei dukrai G. A. ir sutuoktinei E. A.. 2013-11-20 E. A. išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, pagal kurį ji įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ½ žemės sklypo, ½ gyvenamojo namo, ½ garažo, ½ kitų statinių, (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo 2014-03-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4440-945/2014 UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ buvo paskirtas A. A. palikimo administratoriumi. Ta pačia nutartimi palikimo administratorius įpareigotas organizuoti A. A. palikimą sudarančio turto pardavimą iš varžytinių. 2015-04-01 surašytas varžytinių aktas, kuriuo palikimo administratorius perdavė D. D. nuosavybėn žemės sklypą ir jame esančius gyvenamąjį namą su priklausiniais, (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad gyvenamojo namo su priklausiniais vidutinė rinkos vertė 2001-08-20 buvo 260 374 Lt. Ieškovė nurodė, kad pagerinimo darbai buvo atlikti 2004-2008 m., tačiau neprašė skirti byloje ekspertizės ginčo turto vertei po jos įrodinėjamų turto pagerinimų atlikimo nustatyti ir pateikė į bylą 2007-03-06 UAB „Ober-Haus“ atliktą gyvenamojo namo, garažo, kiemo statinių su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą, kuria vadovavosi įrodinėdama atliktų ginčo turto pagerinimų vertę. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų apie ginčo turto vertės pokytį po 2007-03-06, teismas konstatavo, kad neturi galimybės nustatyti pagerinimų, atliktų po 2007-03-06 masto. Kita vertus, pati ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad didžioji dalis ginčo turto pagerinimų gali būti identifikuojami iš UAB „Ober-Haus“ vertinimo ataskaitos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčo turto vertės po įrodinėjamų jo pagerinimų nustatymo momentas yra 2007-03-06. 2007-03-06 ginčo gyvenamojo namo rinkos vertė buvo 1 250 000 Lt. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, jog nuo 2001 m. iki 2007 m. nekilnojamojo turto rinkos kainos ženkliai išaugo. Vadinasi, skirtumas tarp ginčo gyvenamojo namo vertės 2001-08-20 ir jo vertės 2007-03-06, įvertinus namo vertės padidėjimą, susijusį su nekilnojamojo turto kainų pokyčiais rinkoje, sudaro 510 374 Lt (1 250 000 Lt - 739 626 Lt), tai pripažįsta ir ieškovė. Teismo nuomone, šis namo verčių santykis pripažintinas atitinkančiu esminio namo pagerinimo kriterijų. Ieškovė įrodinėjo, kad ji 2007-04-26, 2007-05-02, 2007-05-11, 2007-05-25, 2007-05-28, 2007-05-30 mokėjimo pavedimais pervedė sutuoktiniui A. A. iš viso 85 000 Lt mokėjimams už darbus ir įrangą gyvenamojo namo pagerinimui. Nustatęs, kad ginčo turto vertės, po atliktų jo pagerinimų, nustatymo momentas yra 2007-03-06, teismas sprendė, jog visi aukščiau nurodyti mokėjimo pavedimai yra atlikti po 2007-03-06, todėl neįrodo namo pagerinimų atlikimo iki 2007-03-06. Kita vertus, jokių įrodymų, kad minėtais mokėjimo pavedimais pervestus pinigus A. A. panaudojo būtent ginčo gyvenamojo namo pagerinimui, į bylą nebuvo pateikta. Ieškovė nurodė, kad 2007-04-26 ir 2007-12-19 atliko bankinius mokėjimo pavedimus UAB „Akvakomfortas“ už santechniką, tačiau jie taip pat atlikti po 2007-03-06, todėl neįrodo namo pagerinimų atlikimo iki 2007-03-06. Be to, nėra pateikta įrodymų, kokios konkrečiai santechnikos prekės buvo pirktos ir kur konkrečiai jos panaudotos ginčo gyvenamajame name. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2007-10-04 mokėjimo pavedimu apmokėjo 5 360 Lt S. D. už dizaino paslaugas, tačiau ir šis mokėjimas atliktas po 2007-03-06, jame nurodyta paskirtis „už paslaugas“. Kadangi ieškovė nepateikė su S. D. sudarytos paslaugų sutarties, teismas negalėjo nustatyti, už kokias konkrečias S. D. suteiktas paslaugas ieškovė jam sumokėjo, ir ar šios paslaugos yra susiję su ginčo turto pagerinimu. Ieškovė nurodo, kad 2007-12-19 bankinio mokėjimo pavedimu apmokėjo UAB „Virtuvės technika“ 7 000 Lt už virtuvės baldus ir techniką. Šis mokėjimas atliktas po 2007-03-06, todėl neįrodo galimų namo pagerinimų atlikimo iki 2007-03-06, o iš pateikto ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad šio mokėjimo paskirtis nurodyta „už techniką pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VTK1141“. Ieškovei nepateikus minėtos sutarties ir/ar kitų įrodymų, patvirtinančių, jog minėta technika buvo pirkta būtent ginčo gyvenamajam namui, teismas vertino, kad ši suma negali būti priskirta prie ginčo namo pagerinimus pagrindžiančių išlaidų. Ieškovės pateiktas S. V. įmonės „Santera“ 2007-03-28, 2007-07-03, 2007-11-07 ir 2008-03-04 PVM sąskaitas faktūras už įrangą 83 850 Lt sumai teismas vertino atsižvelgdamas į tai, kad jos išrašytos po 2007-03-06, be to, nėra pateikti šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai ir įrodymai, kad tokios prekės buvo panaudotos būtent ginčo namo pagerinimui. Iš pateiktų nuotraukų teismas sprendė, kad jos nepatvirtina, jog turto pagerinimai buvo atlikti ieškovės nurodytu laikotarpiu jos ir A. A. santuokos metu. Kartu teismas sprendė, jog į bylą pateiktas 2007-06-01 Kauno miesto 16-ojo notarų biuro notarės R. K. patvirtintas E. A. sutikimas įkeitimui taip pat įrodo, jog jau po 2007-03-06 atlikto namo vertinimo, kuriame anot ieškovės užfiksuoti atlikti turto pagerinimai, E. A. pripažino, kad žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais yra asmeninė A. A. nuosavybė. Taip pat ir A. A. 2007-06-01 notaro patvirtintame hipotekos lakšte nurodė, kad įkeičiami daiktai jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė jau 2007-06-01 žinojo apie ginčo turto, kaip asmeninio A. A. turto, įkeitimą, tačiau ji nei savo notarinio sutikimo, o taip pat priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų neginčijo. Be to, teismas konstatavo, kad E. A. yra praleidusi 3 mėnesių terminą reikšti reikalavimus dėl po A. A. mirties paveldimo turto, šio termino atnaujinti neprašo, todėl tai yra savarankiškas pagrindas netenkinti ieškinio. Teismas taip pat sprendė, jog nenustačius, kad ginčo turtas hipotekos sandorio sudarymo metu priklausė ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, A. A. neturėjo gauti ieškovės įgaliojimo hipotekos sandoriui sudaryti. Teismui netenkinus reikalavimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo nebuvo patenkintas ir išvestinis patikslinto ieškinio reikalavimas – pripažinti E. A. 2013-11-20 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą negaliojančiu dalyje dėl 5/100 dalies gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paveldėjimo, taip pat pripažinti iš dalies negaliojančiu 2015-04-01 varžytynių aktą. Teismas taip pat laikė neįrodytų reikalavimą dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu dėl jo apsimestinio pobūdžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė E. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-12-08 Kauno apylinkės teismo sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą toje dalyje, kurioje teismas atmetė ieškovės prašymus: 1) pripažinti 1/5 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), E. A. ir A. A. bendrąja jungtine nuosavybe, šį faktą nustatant nuo 2008-03-04; 2) pripažinti 2007-06-04 hipotekos lakštą iš dalies negaliojančiu dalyje dėl 1/5 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo AB SEB bankas naudai užtikrinti A. A. prievoles pagal 2007-05-11 kredito sutartį; 3) pripažinti E. A. 2013-11-20 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą negaliojančiu dalyje dėl 5/100 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 4) pripažinti 2015-04-01 varžytynių aktą, kuriuo D. D. ir E. D. nuosavybėn buvo perleistas nekilnojamasis turtas už 97 381,84 Eur, negaliojančiu dalyje dėl 1/10 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo ir taikyti restituciją natūra – 1/10 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinti E. A. asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Iš ieškovės nepagrįstai buvo atimta galimybė teikti paaiškinimus teismo posėdžio metu. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos duomenų, procese be 2015-11-13 posėdžio buvo numatytas papildomas posėdis 2015-11-24 tuo tikslu, jei 2015-11-13 pritrūktų laiko bylos nagrinėjimui. 2015-11-12 ieškovė pateikė prašymą ir gydytojo pažymą, pagrindžiančią, jog ieškovė serga, bei prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad galėtų aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime ir pasinaudoti visomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe, teikti paaiškinimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau teismas atsisakė tenkinti tokį prašymą. Šioje byloje, kurioje ieškinio reikalavimai yra grindžiami daugiausia netiesioginiais įrodymais, ieškovės paaiškinimai dėl kiekvienos bylai reikšmingos aplinkybės yra ypatingai svarbūs, sudarantys pagrindą tinkamam įrodymų viseto įvertinimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismas nepagrįstai vertino ieškovės išlaidas, kaip nesusijusias su gyvenamojo namo pagerinimu. Ieškovė neneigia, kad jos pateikti įrodymai nėra tiesioginio pobūdžio, tačiau teismų praktikoje įrodinėjimo priemone yra pripažįstami ir netiesioginiai įrodymai. Byloje ieškovė yra pateikusi įrodymų, kad 2007–2008 m. perdavė A. A. 85 000 Lt, sumokėjo 13 039 Lt UAB „Akvakomfortas“ santechniką, apmokėjo 5 360 Lt S. D. už dizaino paslaugas, pirko prekes iš S. V. įmonės „Santera“ pagal 2007-03-28, 2007-07-03, 2007-11-07 ir 2008-03-04 PVM sąskaitas faktūras iš viso 83 850 Lt. Prekių, pirktų iš UAB „Akvakomfortas“, ir paslaugų, pirktų iš S. D., paskirtį gyvenamojo namo pagerinimui pagrindžia pačios ieškovės paaiškinimai, išdėstyti procesiniuose dokumentuose, ir nėra jokių priešingų įrodymų, jog šios prekės/paslaugos buvo pirktos kitu tikslu. Iš S. V. „Santera“ pirktų prekių panaudojimą gyvenamojo namo pagerinimui pagrindžia pačios ieškovės paaiškinimai išdėstyti procesiniuose dokumentuose , taip pat nėra jokių priešingų įrodymų, jog šios prekės buvo pirktos kitu tikslu. Nors nėra pateikta įrodymų, kad S. V. įmonės „Santera“ sąskaitos buvo apmokėtos, tačiau ši įmonė nėra pareiškusi ieškovei jokių reikalavimų, kas pagrindžia, jog nurodytos sąskaitos buvo apmokėtos. Kad ieškovė perdavė A. A. 85 000 Lt gyvenamojo namo pagerinimui, vėlgi pagrindžia ieškovės paaiškinimai procesiniuose dokumentuose ir nėra jokių įrodymų, kad šie pinigai buvo panaudoti kitais tikslais.Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčui aktualaus gyvenamojo namo pagerinimų pabaigos momentas sutampa su 2007-03-06 UAB „Ober-Haus“ vertinimo ataskaita. Šią išvada teismas grindė tuo, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie gyvenamojo namo vertės pokytį po 2007-03-06 ir pati ieškinyje pripažino, jog didžioji dalis pagerinimų buvo atlikti iki vertinimo ataskaitos. Ieškinyje buvo aiškiai nurodytas pagerinimų pabaigos momentas – 2008 m., be to, byloje buvo pateikti įrodymai, jog 2007 m. balandžio – gegužės mėn. ieškovė perdavė sutuoktiniui A. A. iš viso 85 000 Lt; pateikti įrodymai, kad ieškovė 2007-04-26 ir 2007-12-19 pavedimais sumokėjo UAB „Akvakomfortas“ 13 039 Lt už santechniką; kad 2007-10-04 pavedimu ieškovė apmokėjo 5 360 Lt S. D. už dizaino paslaugas; kad ieškovė įsigijo įrangą iš S. V. įmonės „Santera“ pagal 2007-03-28, 2007-07-03, 2007-11­07 ir 2008-03-04 PVM sąskaitas faktūras, iš viso 83 850 Lt. Ieškovės įsitikinimu, šių įrodymų visuma, pagrindžianti jos išlaidas gyvenamojo namo pagerinimui.Teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamojo namo pagerinimai buvo atlikti iki santuokos, nes kitų bylos dalyvių pateiktose nuotraukose, darytose iki ieškovės santuokos ir nuotraukose UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitoje matyti, kad konkrečios gyvenamojo namo eksterjero ir interjero detalės yra nepakitusios. Teismas taip pat vadovavosi V. L. paaiškinimais, kad gyvenamojo namo rūsyje baseinas, sporto salė, skalbykla ir vonios kambarys buvo įrengti dar 1992 m. Šios teismo išvados nepagrįstos, kadangi teismas vertindamas byloje esančias nuotraukas rėmėsi išimtinai atsakovų paaiškinimais, o ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimų dėl šių nuotraukų turinio, datų ir jose esančių asmenų. Teismas nepagrįstai vertino 2007-06-01 ieškovės sutikimą, kad gyvenamasis namas yra A. A. asmeninė nuosavybė, kaip sudarytą ieškovei adekvačiai suvokiant situaciją. Aplinkybė, kad ieškovė 2007-06-01 pasirašė sutikimą, kuriuo pripažino, jog gyvenamasis namas yra A. A. asmeninė nuosavybė ir įsipareigojo į jį nereikšti pretenzijų, buvo netinkamai įvertintas, ignoruojant reikšmingas jo pasirašymo aplinkybes. Ieškovė minėto dokumento pasirašymo metu sirgo sunkiomis ligomis, tame tarpe, išsėtine skleroze, kurios paūmėjimo simptomai – depresija, nesugebėjimas susikaupti – įtakojo tai, kad ieškovė pasirašydama šį dokumentą buvo netinkamos būklės suvokti šio dokumento reikšmę ir įtaką jos teisėms ir pareigoms. Kita vertus, asmeninės nuosavybės pripažinimas bendrąja jungtine nuosavybe iš esmės yra fakto klausimas ir neadekvačios būsenos įtakotas savo teisių atsisakymas neturėtų apriboti ieškovės teisių reikšti reikalavimą dėl dalies A. A. asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal 6.53 str. 1 d. (turėtų būti 5.53 str. 1 d.) ieškovė yra praleidusi 3 mėn. terminą reikalavimams pareikšti ir neprašo šio termino atnaujinti, kas yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas. CK 5.53 str. aiškiai nurodyta, jog šis teisinis reguliavimas yra taikomas būtent palikėjo kreditorių reikalavimams priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Ieškovė nėra ir nebuvo A. A. kreditorė, atitinkamai, jos reiškiamiems reikalavimas negali būti taikomos CK 6.53 str. nuostatos.

Atsakovai D. D. ir E. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog teismo posėdyje dalyvavo apeliantės pasirinktas advokatas, kuris rengė procesinius dokumentus, jam buvo žinomos faktinės aplinkybės, nurodytos ieškinyje, patikslintuose ieškiniuose, jis jas palaikė, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantė turi tinkamą atstovą, apeliantės dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinas, todėl nepažeidžiant jokių procesinių teisės normų, o priešingai laikantis ekonomiškumo, operatyvumo principų, pagrįstai ir teisėtai tęsė civilinės bylos nagrinėjimą nedalyvaujant apeliantei bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kada ir kokie konkretūs pagerinimai ginčo turtui buvo atlikti. Taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, ar šie pagerinimai buvo atlikti po santuokos sudarymo, ar jie visgi buvo atlikti prieš tai ir ar apskritai jie buvo atliekami ir kokia apimtimi. Įvertinus byloje patektus apeliantės, kitų šalių duomenis, fotonuotraukas, paaiškinimus, spręstina, kad apeliantė visiškai neįrodė patikslintame ieškinyje formuluojamus prašymus, faktines aplinkybes ir pagrindus tenkinti patikslintą ieškinį. Piniginių lėšų vien tik pervedimas sutuoktiniui, teigiant jog jis šiomis lėšomis apmokėjo už darbus ir įrangą esminiam turto pagerinimui, niekuo nepagrįstas, nes tai neįrodo, jog šios lėšos buvo ar galėjo būti panaudotos esminiam turto pagerinimui. Nei bankiniai mokėjimo pavedimai, nei PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės nepatvirtina, kad šios prekės išskirtinai yra susijusios ir buvo naudojamos esminiam ginčo turto pagerinimui. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog prie patikslinto ieškinio pridėtas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo būtent ji iš asmeninių savo piniginių lėšų, patį apmokėjimo faktą pagrindžiančių dokumentų nėra, taip pat ieškovė konkrečiai nenurodė, kur PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ar bankiniais mokėjimo pavedimais apmokėtos prekės yra panaudotos ginčo turte ir kokį jos turi ryšį su esminiu turto pagerinimu. Teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo turto vertės, po įrodinėjamų jo pagerinimų, nustatymo momentas yra 2007-03-06, nes apeliantė nepateikė įrodymų apie gyvenamojo namo vertės pokytį po 2007-03-06, pati apeliantė ieškinyje pripažino, jog didžioji dalis pagerinimų atlikti iki UAB „Ober-Haus“ vertinimo ataskaitos, be to, nėra galimybės nustatyti pagerinimų, atliktų po 2007-03-06, masto. Apeliantė apie ginčijamo hipotekos sandorio sudarymą žinojo nuo jo sudarymo momento, t. y. beveik aštuonerius metus. Todėl apeliantė jau tada privalėjo kreiptis į teismą dėl šio sandorio panaikinimo bei reikalauti nustatyti bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalį. Tačiau apeliantė to nepadarė nei per vienerių metų terminą nuo šio sandorio sudarymo dienos, nei per protingą terminą po sutuoktinio mirties dienos.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog apeliantės galimybės ir teisės pateikti įrodymus ir bylos išsprendimui reikšmingus dokumentus nebuvo apribotos. Šios bylos kontekste kritiškai vertintinas jos pačios tinkamos proceso šalies pareigos rūpintis proceso ekonomiškumu ir koncentruotumu vykdymas. Teismas išsamiai ir objektyviai įvertino abiejų ginčo šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl gyvenamojo namo pagerinimų, teisingai nustatė name atliktų pagerinimų atlikimą ir užbaigimą iki apeliantės santuokos su A. A. momento, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti dalį A. A. turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei ne kartą tikslinant ieškinį nebuvo keliamas joks reikalavimas dėl apeliantės vienašalio sandorio (valios išraiškos) nuginčijimo, o pateikti dokumentai apie apeliantės sirgtas ligas niekaip neįrodo jos (ne)sugebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir teisines pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad apeliantės veiksnumas būtų buvęs tuo laikotarpiu apribotas.

Atsakovė V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog teismo posėdyje ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus atstovo – advokato, todėl ieškovė visas savo teises įgyvendino per atstovą. Apeliantė skunde pati pripažįsta, jog ji nepateikė tiesioginio pobūdžio įrodymų apie patirtas išlaidas namo pagerinimui, todėl teismas visiškai pagrįstai įrodymus vertino kaip nepakankamus ir laikė, jog ieškovė neįrodė reikalavimų pagrįstumo. Ieškovė nepateikė nei ieškinio, nei įrodymų, kad ji tikrai dėl savo ligos negalėjo suprasti ar valdyti savo veiksmų, kai buvo sudarytas 2007-06-01 sutikimas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl gyvenamojo namo dalies pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybė. Nustatyta, kad ieškovė nuo 2004-08-20 buvo santuokoje su A. A., kuris (duomenys neskelbtini) mirė, palikęs testamentą, kuriuo asmeninės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir jame esančius statinius, esančius (duomenys neskelbtini)) paliko sutuoktinei (ieškovei) ir dukrai G. A. lygiomis dalimis. Ieškovei 2013-11-10 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą į ½ dalį ginčo turto. 2014-03-05 Kauno apylinkės teismo nutartimi UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ buvo paskirta A. A. turto administratoriumi, kuris organizavo palikimą sudarančio turto pardavimą iš varžytinių ir 2015-04-01 varžytinių aktu nekilnojamasis turtas buvo perduotas atsakovei D. D..

Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti 1/5 gyvenamojo namo dalį sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerintas ieškovei gyvenant santuokoje su A. A., taip pat prašė pripažinti negaliojančiais 2007-05-11 hipotekos lakštą, kuriuo buvo užtikrintas A. A. prievolės pagal 2007-05-11 kredito sutartį vykdymas, ieškovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir varžytinių aktą turto, kurį prašė pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, dalyje. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, kaip neįrodytą, su kuo nesutinka ieškovė, teigdama, kad neišklausius jos paaiškinimų byloje buvo pažeistos jos procesinės teisės, nes ji negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl ligos, be to, teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Dėl apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ji nebuvo išklausyta teismo posėdyje, o jos paaiškinimai ypatingai svarbūs, siekiant tinkamai įvertinti įrodymus. Ji būtų paaiškinusi apie savo indėlį į gyvenamojo namo pagerinimus ir paaiškinusi dėl byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo bei nupirktų prekių panaudojimo namo pagerinimui.

CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad kokias nors konkrečias faktines bylos aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu. Šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus bei atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors ieškovė nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau faktines reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes buvo nurodžiusi procesiniuose dokumentuose, ne kartą patikslindama ieškinį, ji dalyvavo parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, bylą nagrinėjant iš esmės ją atstovavo advokatas, be to, ieškovė turėjo galimybę nurodyti, jos nuomone, svarbius paaiškinimus apskųsdama teismo sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl ieškovei atimtos galimybės pateikti paaiškinimus teismo posėdyje

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, atėmė jai galimybę duoti paaiškinimus ir dėl to teismas jos neišklausęs netinkamai įvertino įrodymus.

Šalių teisę būti išklausytam teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). CPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai ieškovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta ieškovo atstovui. Šiuo atveju ieškovei buvo žinoma apie teismo posėdžio vietą ir laiką ir bylos nagrinėjimo metu bei teismo posėdyje ją atstovavo advokatas. Taigi nebuvo įstatymo numatyto pagrindo, įpareigojančio teismą atidėti bylos nagrinėjimą.

Toje pačioje CPK 246 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. J. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2011; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. T. B. , bylos Nr. 3K-3-235/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad jeigu šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Swedbank lizingas“ v. V. A. , bylos Nr. 3K-3-154/2014). Ieškovė nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių duomenų, kad neatvykimo atvejis buvo toks išskirtinis, jog teismas privalėjo nukrypti nuo paprastai taikomų taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovės prašymo ir nusprendęs nagrinėti bylą iš esmės paskirtame teismo posėdyje, šių reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, ji buvo atstovaujama profesionalaus atstovo – advokato, kuris galėjo paaiškinti dėl faktinių bylos aplinkybių. Įvertinusi bylos procesinę eigą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei nebuvo apribota galimybė savo interesus veiksmingai ir realiai ginti teisme, taigi nebuvo pažeista jos teisė į tinkamą teismo procesą (CPK 5 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

Atmestini ir ieškovės argumentai, kad ieškovės paaiškinimų dėl faktinių bylos aplinkybių neišklausymas nulėmė neteisingą įrodymų įvertinimą. Šalies paaiškinimai yra įrodymų šaltinis ir įrodinėjimo priemonė (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis), tačiau tokios įrodinėjimo priemonės ypatumas tas, kad šalis paprastai yra teisiškai suinteresuota bylos baigtimi ir todėl tokie paaiškinimai turi būti vertinami atsargiai ir tik visų įrodymų visumos kontekste. Todėl vien šalies paaiškinimai, kai kita šalis nepripažįsta jos nurodomų aplinkybių, laikytini pagrįstais tik tuomet, kai juos patvirtina tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, todėl šalies paaiškinimai įrodymų visumos požiūriu galėjo turėti tik neesminę reikšmę.

Dėl atliktų pagerinimų laikotarpio nustatymo ir pagerinto turto vertės nustatymo įtakos esminiam pagerinimui konstatuoti

Sprendžiant ginčą dėl turto, priklausiusio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio nuostatomis. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kasacinis teismas, aiškindamas sutuoktinių teisinį režimą reglamentuojančias normas, yra nurodęs, kad pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, šių taisyklių nepažeidė ir nustatinėjo visas šias sąlygas. Teismas pripažino, kad gyvenamojo namo verčių santykio pasikeitimas nuo 2001 m. iki 2007-03-06 atlikto vertinimo (nuo 260 374 Lt iki 1 250 000 Lt) leidžia spręsti, kad gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerintas, net ir įvertinus pokyčius rinkoje, kadangi ir kasacinis teismas yra nurodęs kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. A. v. A. A., bylos Nr.3K-3-187/2013).

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai nustatė atliktų pagerinimų pabaigos momentą, kurį sutapatino su 2007-03-06 atliktu UAB „Ober-Haus“ vertinimu, kadangi ieškovė teikė įrodymus ir apie pagerinimus, atliktus vėliau po šio vertinimo, t. y. iki 2008-03-04. Tačiau pirmosios instancijos teismas turto vertinimo data rėmėsi, kaip atskaitos tašku esminiam turto pagerinimui nustatyti vertinant ginčo turto verčių pasikeitimą. Pažymėtina, kad pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Ieškovė neteikė byloje įrodymų, kad dėl pagerinimų, atliktų po nurodyto 2007-03-06 ginčo turto vertinimo, turto vertė taip pat pasikeitė iš esmės. Todėl teismui konstatavus, kad būtent 2007-03-06 atliktas turto vertinimas leidžia nustatyti, kad tuo metu ginčo turtas, lyginant su 2001 m., buvo iš esmės pagerintas, esminėmis bylos aplinkybėmis tampa pagerinimų atlikimas iki šio turto vertinimo, nes būtent dėl tų pagerinimų yra nustatytas esminis vertės pasikeitimas.

Nepaisant šios pirmosios instancijos teismo pozicijos, nors ieškovė ir neteikė įrodymų dėl vėliau atliktų pagerinimų įtakos ginčo turto vertei, teismas įvertino ir ieškovės pateiktus įrodymus dėl atliktų pagerinimų po nurodyto turto vertinimo, todėl negalima teigti, kad teismas neišsprendė ieškovės reikalavimo jos nurodyto laikotarpio apimtyje.

Dėl sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas pripažinti gyvenamojo namo dalį sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, pagrįstumo ir įrodymų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad A. A. nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ieškovės ir A. A. santuokos metu buvo pagerintas iš esmės.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos pateiktus įrodymus dėl ieškovės patirtų išlaidų pagerinimams atlikti, jas pripažindamas nesusijusiomis su gyvenamojo namo pagerinimu. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog namo pagerinimai buvo atlikti dar iki santuokos.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė, kadangi ištyrė ir įvertino visus šalių pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė ieškovės nurodytus įrodymus.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškovės pateiktų įrodymų apie jos patirtas išlaidas – jos atliktus pervedimus A. A., mokėjimo pavedimus UAB „Akvakomfortas“ už santechniką, S. D. už dizaino paslaugas, UAB „Virtuvės technika“ už virtuvės baldus ir techniką, S. V. įmonės „Santera“ PVM sąskaitas faktūras – vertinimu, todėl šio vertinimo nekartoja. Kartu kolegija pažymi, kad ieškovė turėjo įrodyti ne tik, kad ji turėjo tam tikrų išlaidų, bet ir kad šios išlaidos buvo susijusios būtent su ginčo namo pagerinimais, t. y. kad šios lėšos buvo panaudotos pagerinimams. Ieškovė be šių netiesioginių įrodymų nepateikė jokių kitų įrodinėjimo seką, siekiant nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, papildančių ir reikšmingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Teismas vertindamas šiuo įrodymus pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šie ieškovės įrodymai ne tik, kad turi netiesioginę reikšmę, bet ir tvirtina aplinkybes po to momento, kai buvo nustatytas esminis gyvenamojo namo vertės pasikeitimas, t. y. faktiškai išeina už nustatyto esminio namo pagerinimo laikotarpio ribų. Be to, dalis nurodytų įrodymų, o būtent S. V. įmonės „Santera“ PVM sąskaitos faktūros, net nepagrindžia ieškovės išlaidų, nes tai tik dokumentas apmokėjimui, bet ne apmokėjimą patvirtinantis įrodymas. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog ieškovės turėtos išlaidos buvo susijusios su ginčo gyvenamojo namo pagerinimu, privalėjo įrodyti būtent ieškovė, o ne kita šalis, kad šios lėšos buvo panaudotos kitais tikslais, kaip teigia apeliantė.

Kolegija nenustatė pažeidimų ir pirmosios instancijos teismui vertinant kitus įrodymus, o konkrečiai vertinant nuotraukose fiksuotus duomenis. Pirmosios instancijos teismas detaliai nurodė vertinimo eigoje nustatytas aplinkybes, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, o tai pagrindžia teismo išvadą, kad gyvenamojo namo esminiai pagerinimai buvo atlikti dar iki ieškovės santuokos su A. A..

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad ginčo gyvenamasis namas iš esmės buvo pagerintas ieškovei gyvenant santuokoje su A. A.. Nagrinėjamu atveju vien netiesioginių ir iš esmės tik šalutines aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog ginčo gyvenamasis namas buvo pagerintas iš esmės santuokos metu ir iš ieškovės ar bendrų sutuoktinių lėšų.

Dėl ieškovės sutikimo įkeisti turtą vertinimo ir CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyto termino reikalavimams priėmusiems palikimą įpėdiniams pareikšti taikymo

Pirmosios instancijos teismas ieškovės 2007 m. birželio 1 d. duotą sutikimą sutuoktiniui A. A., kad šis įkeistų jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius (t. 2, b. l. 63), vertino, kaip įrodymą, patvirtantį teismo išvadą, jog šis turtas buvo asmeninė A. A. nuosavybė, nes ir pati ieškovė tuo metu ginčo turtą laikė sutuoktinio asmenine nuosavybe, tą nurodydama sutikime.

Apeliantė teigia, kad apylinkės teismas šį sutikimą įvertino netinkamai, kadangi nebuvo išsiaiškintos jo pasirašymo aplinkybės. Ieškovė nurodo, kad šio dokumento pasirašymo metu ji sirgo sunkiomis ligomis (išsėtine skleroze, depresija), dėl kurių sutikimo pasirašymo metu negalėjo suvokti šio dokumento reikšmės ir įtakos jos teisėms ir pareigoms. Be to, ieškovės nuomone, sutikime nurodytas savo teisių atsisakymas neturėtų riboti ieškovės teisių reikšti reikalavimus dėl A. A. asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

Ieškovės notarine tvarka duotas sutikimas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 2 dalis) ir, kol jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantis, Todėl apeliantės argumentai, dėl kurių, jos nuomone, sandoris yra ydingas, kol jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka (CPK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys), laikytini nepagrįstais. Be to, teismas šiuo sandoriu rėmėsi tik kaip tam tikra įrodinėjimo priemone, o ieškovei dėl to nebuvo užkirstas kelias reikšti reikalavimus dėl A. A. turėtos asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

Teismas ieškinį atmetė vadovaudamasi ir CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriomis numatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovė yra praleidusi šį terminą, jo atnaujinti neprašė, todėl teismas tai laikė savarankišku ieškinio netenkinimo pagrindu. Apeliantės nuomone, ji nėra palikėjo kreditorė, todėl ši norma jos atžvilgiu netaikytina.

Akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovė nereiškia reikalavimo palikimą priėmusiems įpėdiniams priteisti tam tikras pinigines lėšas, kurias sumokėti pareigą būtų turėjęs palikėjas. Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl palikimą sudarančio turto dalies teisinio statuso. Todėl sutiktina, kad tokiems reikalavimams netaikytinas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Tačiau nepaisant to, ieškinys pagrįstai atmestas kaip neįrodytas ir tai buvo tik teismo nustatytas papildomas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nenustačius pagrindų panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovui E. D. priteistinos jo turėtos 800 Eur atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurių dydį byloje patvirtina pateikti įrodymai (t. 4, b. l. 24–28). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovo prašoma priteisti suma šio dydžio neviršija.

Ieškovei Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies – 94,50 Eur už apeliacinį skundą mokėjimas iki sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo (t. 4, b. l. 92–94). Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovės valstybei priteistinas šis žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 94,50 Eur atidėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.