Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B., D. S., E. B., S. L. (S. L.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos auditas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2618-577/2018 pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“ ieškinį atsakovams R. P., A. B., D. S., I. K., E. B., S. L., uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos auditas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lorika“, M. L., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, išvadą teikianti institucija – Turto vertinimo priežiūros tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

29. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė BKU „Švyturio taupomoji kasa“ žalos atlyginimą solidariai iš Unijos valdybos narių D. S. ir A. B. ir paskolų komiteto narių E. B. ir S. L., taip pat sprendimo dalis, kuria teismas motyvavo atsakovės UAB „Baltijos auditas“ neteisėtus veiksmus, parengus teisės aktų reikalavimų neatitinkančią turto vertinimo ataskaitą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria žalos atlyginimas ieškovei priteistas iš atsakovės I. K., taip pat sprendimo dalis, kuria byla nutraukta dėl reikalavimo pripažinti neteisinga ir negaliojančia UAB „Baltijos auditas“ turto vertinimo ataskaitą, apeliacine tvarka neginčijamos, todėl apeliacinės instancijos teismo neperžiūrimos.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

30. Pagal bendrąją taisyklę bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 str. 1 d.). Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinio proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose gali prašyti žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Esminė aplinkybė apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo įprastinės (rašytinės) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos, yra nagrinėtino klausimo ir tirtinų aplinkybių pobūdis, dėl kurio tam tikrais atvejais tinkamai išnagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka nėra įmanoma.

31. Apeliantė UAB „Baltijos auditas“ pateikė teismui prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Tačiau toks apeliantės prašymas iš esmės nėra niekaip motyvuotas. Vien nurodymas, jog egzistuoja didelės apimties konceptualūs nesutarimai, reikalaujantys papildomų paaiškinimų, nelaikytinas tinkamu prašymo motyvavimu, nes iš jo neaišku nei kokie nesutarimai egzistuoja, nei kokiu būdu jie galėtų būti išsiaiškinti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovei pateikus nemotyvuotą prašymą, o teismui savarankiškai nenustačius pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, neegzistuoja pagrindas nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos. Todėl apeliantės prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl kredito unijos narių, valdybos narių ir paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės taikymo pagrindų

32. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

33. KUĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kredito unijoje turi būti suformuoti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Kredito unijos organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato kredito unijos įstatai, CK, šis įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ) ir Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita (KUĮ 21 str. 3 d.). Paskolų komitetas kredito unijoje yra privalomas (KUĮ 32 str. 3 d.). KUĮ 30 straipsnyje išvardyti kredito unijos vadovai, kuriems, be kita ko, priskirti ir valdybos nariai bei paskolų komiteto pirmininkas.

34. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valdybos, kaip kredito unijos valdymo organo, nariai turi laikytis CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintų fiduciarinių pareigų: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt. KUĮ 28 straipsnio 5 dalis nustato, kad kiekvienas kredito unijos valdybos narys privalo imtis visų galimų priemonių tam, kad valdyba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitas įstatymų nustatytas pareigas. Kredito unijos valdybos narys, nevykdantis šios pareigos ar kituose teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdantis netinkamai, atsako pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartys civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, Nr. e3K-3-268-687/2018 ir Nr. e3K-3-269-916/2018 bei jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, kredito unijos valdybos narių civilinė atsakomybė už jų sprendimais unijai padarytą žalą yra aiškiai reglamentuota įstatymuose.

36. Visgi byloje kilo ginčas dėl to ar civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju gali būti taikoma ir paskolų komiteto narių, nesančių paskolų komiteto pirmininku, atžvilgiu. Atsakovai E. B. ir S. L. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad ieškovės įstatuose įtvirtinta tik patariamoji paskolų komiteto funkcija, todėl paskolų komiteto nariai neturi pareigos atsakyti už Unijai kilusią žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šuo apeliantų argumentu nesutinka.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-916/2018). Atsižvelgus į paskolų komitetui priskirtas funkcijas, reikalavimus jo nariams ir paskolų komiteto sprendimų sukeliamas teisines pasekmes, paskolų komiteto nariams, veikiantiems jų kompetencijos ribose, taikytini ne žemesni atsakomybės standartai, nei unijos valdybos nariams. Negana to, Unijos Paskolų komiteto darbo reglamente paskolų komiteto nariams yra numatyta atsakomybė ir aiškiai įtvirtinta, kad paskolų komiteto pirmininkas ir nariai atlygina solidariai Unijai nuostolius, padarytus dėl paskolų komiteto nutarimų, priimtų pažeidžiant teisės aktų nuostatas, Unijos įstatus bei paskolų komiteto darbo reglamentą, kurie išieškomi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (7.1 p.). Atsižvelgus į aukščiau pateiktus argumentus atmestini apeliantų E. B. ir S. L. argumentai, jog Unijos paskolų komiteto nariams civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikoma.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad atsakovų E. B., S. L., D. S. ir A. B. civilinė atsakomybė už Unijai padarytą žalą kyla ir pagal KUĮ 20 straipsnį. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad kredito unijos narys už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka, o narystės kredito unijoje pasibaigimas neatleidžia nuo atsakomybės už kredito unijai padarytą žalą. Apeliantas S. L. su tokia teismo pozicija nesutinka. Nurodo, jog nepažeidė jokių jo, kaip Unijos nario pareigų, ir atsakomybė pagal KUĮ 20 straipsnį šioje situacijoje jam neturi būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiam apelianto argumentui nepritaria.

40. KUĮ 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kredito unijos narys privalo laikytis įstatų, vykdyti įsipareigojimus kredito unijai, jos valdymo ir priežiūros organų nutarimus, dalyvauti kredito unijos veikloje. Unijos įstatų 4.12.4 punkte kiekvienam Unijos nariui nustatyta pareiga laikytis įstatų, valdymo organų sprendimų, nepažeisti įstatymų, Unijos interesų bei dalyvauti Unijos veikloje. Unijos nariui pasirinkus dalyvavimo Unijos veikloje formą tampant vieno iš Unijos organo nariu (šiuo konkrečiu atveju paskolų komiteto nariu), civilinė atsakomybė pagal minėtą KUĮ 20 straipsnį vis tiek gali būti taikoma, o jo priimti sprendimai, be kita ko, vertinami ir kaip pažeidžiantys Unijos nario pareigas.

Dėl atsakovų, Unijos organų narių, civilinės atsakomybės

41. Pagal KUĮ 2 straipsnio 4 dalį ir FĮĮ 4 straipsnio 1 dalį kredito unija yra kredito įstaiga, taigi finansų įstaiga. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtos teisinės normos taikymą, akcentavo, jog šioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris nurodo finansų įstaigai įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugą, kartu bendrą finansų sistemos stabilumą. Taigi finansų įstaiga, skolindama pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdama kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Šią pareigą finansų įstaiga turi atlikti sąžiningai, laikydamasi rūpestingo bankininko standartų. Todėl, jei finansų įstaiga skolina pinigus tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo arba, nors ir įvertinusi jo mokumą, bet nesitikėdama, kad paskola bus grąžinta, finansų įstaiga atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 213 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

42. Unijos Paskolų suteikimo taisyklių 4.1. punkte, 4.2. punkte ir 4.3. punkte, Skolininko būklės vertinimo tvarkos 1.3.7 punkte nustatyta, kad ir Unijos paskolų komiteto, ir valdybos nariai, prieš suteikdami skolininkui paskolą, turėjo atlikti visapusišką skolininko veiklos, patikimumo ir finansinės būklės vertinimą; patikrinti skolininko pateiktų dokumentų duomenų tikrumą, teisingumą bei jų galiojimą paraiškos pateikimo datai; kredito unija turėjo būti suinteresuota, jog paskolą grąžintų pats skolininkas iš savo pajamų ir būtent taip, kaip buvo susitarta. Skolininko būklės vertinimo tvarkos 1.3 punkte detalizuojami skolininko būklės vertinimo principai bei nustatyta, kad prieš priimant siūlymą ar sprendimą suteikti skolininkui paskolą, privaloma: a/ surinkti kuo daugiau informacijos apie skolininką (1.3.2 p.); b/ įvertinti skolininko finansinę būklę, mokumą, turtą, siūlomas užtikrinimo priemones ir kitus veiksnius (1.3.7 p.); įvertinti pateiktų duomenų tikrumą (1.3.3 p.). Tvarkos 1.3.6 punkte numatyta, jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl skolininko patikimumo, paskola gali būti nesuteikiama, net jeigu pajėgumas grąžinti paskolą ir siūlomas užtikrinimas yra pakankami.

43. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Lorika“ kreipėsi į ieškovę dėl paskolos gavimo. Paskolos užtikrinimui bendrovė pasiūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 7938-0011-0007, esantį Trakų r. sav., Rūdiškių sen., Markūnų k., kurio vertė pagal skolininko užsakytą ir turto vertintojo UAB „Baltijos auditas“ 2010 m. balandžio 27 d. atliktą Turto vertinimo ataskaitą buvo 967 000 Lt. Unijos paskolų komiteto (komiteto pirmininkė I. S. (K.), nariai E. B., S. L.) 2010 m. gegužės 12 d. vykusio susirinkimo metu išnagrinėjus UAB „Lorika“ prašymą, buvo nuspręsta siūlyti Unijos valdybai suteikti UAB „Lorika“ 350 000 Lt paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti. Tą pačią 2010 m. gegužės 12 d. Unijos valdyba (L. L. (D. S.), R. P. ir A. B.) nusprendė pritarti paskolų komiteto pasiūlymui ir suteikti skolininkei 350 000 Lt paskolą. 2010 m. gegužės 12 d. tarp ieškovės ir UAB „Lorika“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 70041, pagal kurią Unija suteikė skolininkei 350 000 Lt tikslinę paskolą su 9 proc. metinėmis palūkanomis, laikotarpiui nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. 2010 m. gegužės 14 buvo įregistruotas hipotekos lakštas Nr. 01120100007081 dėl žemės sklypo įkeitimo. Praėjus mėnesiui po paskolos sutarties sudarymo, UAB „Lorika“ pateikė Unijai prašymą dėl paskolos sąlygų keitimo; prašymas buvo patenkintas paskolos mokėjimą atidedant metams. 2011 m. vasario 21 d. tarp ieškovės ir M. L., vienintelio UAB „Lorika“ akcininko ir direktoriaus, buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 70041, kaip papildoma paskolos sutarties užtikrinimo priemonė. 2011 m. birželio 20 d. skolininkė pateikė prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo prašė dar pusei metų atidėti paskolos mokėjimą dėl sunkios ekonominės padėties. 2011 m. liepos 4 d. buvo pakeistos paskolos sutarties sąlygos. 2013 m. spalio 15 d. Unijos bankroto administratorius kreipėsi į UAB „Lorika“ ir laiduotoją M. L. dėl 386 714,35 Lt skolos sumokėjimo, prievolės sumokėti įsiskolinimą neįvykdymo atveju, įspėjo dėl sutarties nutraukimo. Kadangi paskola grąžinta nebuvo, ieškovė nuo 2013 m. spalio 26 d. nutraukė paskolos sutartį. Vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, įkeistas žemės sklypas buvo parduotas už 7 017,43 Eur. Vykdančiam išieškojimą antstoliui nustačius, kad UAB „Lorika“ jokio kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, išskyrus parduotą įkeistą turtą, nėra įgijusi, lėšų sąskaitose nerasta, 2015 m. spalio 29 d. išduotas išieškojimo negalimumo aktas Nr. S1-378870, vykdomoji byla UAB „Lorika“ atžvilgiu užbaigta. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. sprendimu už akių priteisė ieškovui iš laiduotojo M. L., kaip solidariojo bendraskolio, 205 571,31 Eur skolos. Vykdant teismo sprendimą, paaiškėjo, jog M. L. jokio turto ir piniginių lėšų neturi, jo darbovietės nebuvo rastos, todėl iš laiduotojo jokia pinigų suma išieškota nebuvo.

44. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė konkrečius atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie, jo vertinimu, sąlygojo ieškovės patirtą žalą. Šie veiksmai nurodyti nutarties 8 punkte, dėl ko teisėjų kolegija jų pakartotinai nemini, ir yra siejami tiek su skolininkės UAB „Lorika“ turtinės padėties (turto ir įsipareigojimų santykio), veiklos vykdymo, paskolos grąžinimo perspektyvų, tiek ir su paskolos užtikrinimo priemonių neįvertinimu arba netinkamu įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems veiksmams, kuriais neatliktos / netinkamai atliktos Unijos organams pavestos funkcijos bei pažymi, kad atsakovų apeliacinių skundų argumentai jų nepaneigia.

45. Apeliantai D. S. ir S. L. savo skunduose nepaneigė teismo išvados, jog tiek paskolų komiteto nariai, tiek ir Unijos valdybos nariai netinkamai atliko pareigą įvertinti UAB „Lorika“ finansinius pajėgumus bei įsitikinti, kad ji yra pajėgi pati grąžinti paskolos sumą. Apeliantai nurodė, kad vertindami šią aplinkybę vadovavosi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais bei banko sąskaitų išrašais ir nematė būtinybės pareikalauti iš UAB „Lorika“ papildomų duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui. Nors atsakovai teisingai nurodo, kad vertinant įmonės finansinę situaciją šie dokumentai pagal teisės aktus dar galėjo būti nepateikti registrui, visgi jie galėjo kreiptis į įmonę su prašymu pateikti juos registrui, ir tik tuomet – oficialius dokumentus pateikti jiems. Taip pat apie įmonės generuojamą pelną atsakovai negalėjo spręsti tik iš banko sąskaitų išrašų, kadangi į banko sąskaitas gaunamos lėšos nebūtinai rodo įmonės pelną, tokių lėšų šaltiniai gali būti įvairūs. Atsakovai, siekdami įsitikinti UAB „Lorika“ pajėgumu turėjo pareikalauti įmonės vykdomų sutarčių kopijų, kurios realiai pagrįstų gaunamas lėšas iš vykdomos veiklos. Negana to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įmonė nebuvo tinkamai parengusi verslo plano, o paraiškoje nurodė, jog neturi skolininkų, nors faktiškai turėjo. Taip pat abejones dėl įmonės finansinių pajėgumų atsakovams turėjo sukelti jos veiklos (statybinių darbų) ir darbuotojų skaičiaus (2 administracines funkcijas vykdantys darbuotojai) bei banko sąskaitose esančių lėšų, neva gautų iš vykdomos veiklos, priešprieša. Tačiau atsakovai informaciją apie UAB „Lorika“ rinko tik paviršutiniškai, formaliai taip pažeisdami jau aukščiau minėtą FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį.

46. Apeliantė D. S. nurodo, kad skolininkei pateikus turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta įkeičiamo turto vertė tris kartus viršija paskolos sumą, atsakovams negalėjo kilti jokių abejonių, kad paskola bet kokiu atveju bus grąžinta. Tokia atsakovės pozicija vertintina taip pat kritiškai, kadangi, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek Unijos paskolų komiteto nariams, tiek ir valdybos nariams turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl ataskaitoje nurodytos turto vertės. Vienas iš UAB „Baltijos auditas“ parengtos turto vertinimo ataskaitos priedų buvo Nekilnojamojo turto registro išrašas, kurio duomenimis įkeičiamo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 22 700 Lt, tuo tarpu UAB „Baltijos auditas“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta to paties turto vertė yra 967 000 Lt. Šių duomenų nustatymą skyrė viso labo 11 dienų, tačiau turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto vertė yra net 42 kartus didesnė. Ir nors sutiktina su apeliantais, kad turto rinkos vertė ir masinio vertinimo būdu nustatoma vidutinė rinkos vertė nėra tapačios kategorijos, aplinkybė, jog jos skiriasi taip ženkliai, turėjo sukelti atsakovams pagrįstų abejonių, net ir neturint apeliantų nurodomų specialių žinių. Tačiau jie vėlgi elgėsi formaliai bei kritiškai neįvertinę turimų duomenų laikė, kad įkeistas turtas būtų pakankamas paskolos sumai atgauti.

47. Negana to, svarbu pažymėti ir aplinkybę, kad skolininkė jau po mėnesio kreipėsi į Uniją dėl įmokų mokėjimo atidėjimo metams, o po metų kreipėsi dėl jų atidėjimo dar pusmečiui. Tačiau tokios aplinkybės atsakovams jokių abejonių jos galimybėmis grąžinti skolą taip pat nesukėlė ir jie šiuos prašymus patenkino.

48. Apeliaciniuose skunduose atsakovės D. S. ir A. B. nurodo, kad jų veiksmuose nagrinėjamu atveju nėra akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos ribų peržengimo ar aplaidumo, o atsakomybė už verslo sprendimo riziką Unijos valdybos nariams negali būti taikoma. Su šiuo apeliančių argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

50. Visuma aukščiau aptartų aplinkybių patvirtina skundžiamame sprendime teismo padarytą išvadą, kad atsakovai savo netinkamu jiems pavestų funkcijų vykdymu pažeidė įtvirtintą atsakingo skolinimo principą; formaliai vertindami pateiktus dokumentus, tinkamai neįsitikino kliento finansiniu pajėgumu, gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą, tuo pažeidė pareigą elgtis apdairiai, rūpestingai. Atsakovai tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės, veikė aiškiai aplaidžiai ir nelojaliai ir dėl to nepagrįstai priėmė sprendimą dėl paskolos UAB „Lorika“ suteikimo.

51. Priimdami sprendimą išduoti paskolą unijos valdyba ir paskolų komitetas nesilaikė nurodytų fiduciarinių pareigų: neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo rūpestingi, kad apsaugotų unijos interesus. Nerūpestingumas atliekant pareigas priimant sprendimą suteikti paskolą patvirtina valdybos ir paskolų komiteto narių didelį neatsargumą, pernelyg didelę riziką, kad suteikta paskola nebus grąžinta Unijai ir taip Unija patirs žalos (CK 6.248 str.). Priėmus aiškiai nepagrįstą sprendimą suteikti paskolą buvo išduota paskola, kurią susigrąžinti Unija neteko galimybės – tai lėmė atsiradusią žalą Unijai bei tokiu būdu pasireiškė valdybos ir paskolų komiteto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nors apeliantė E. B. nurodo, kad priežastinis ryšys tarp jos, kaip paskolų komiteto narės, atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra pernelyg nutolęs, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Paskolų komiteto pritarimas buvo būtinas paskolos išdavimui, jis buvo sudėtinė paskolos išdavimo proceso dalis. Todėl tiek paskolų komiteto narių, tiek ir valdybos narių veiksmai yra vienodai reikšmingame priežastiniame ryšyje su ieškovei atsiradusia žala.

Dėl A. B. civilinės atsakomybės

53. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas atsakovės A. B. atsakomybę konstatavo ne dėl 2011 m. liepos 4 d. protokolo pasirašymo kaip tokio, bet dėl to, kad pasirašydama šį protokolą atsakovė turėjo matyti ir kitus UAB „Lorika“ paskolos suteikimo dokumentus, tarp jų ir 2010 m. gegužės 12 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriame yra suklastotas jos parašas, tačiau protesto pagal Unijos valdybos darbo reglamento 3.14 punktą nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir pažymi, kad nors 2010 m. gegužės 12 d. valdybos posėdžio protokole atsakovė A. B. ir nepasirašė, jos pasyvumas rodo pritarimą protokole įtvirtintam sprendimui, kuris sąlygojo Unijos žalą. Sutiktina su atsakove, kad protesto pareiškimas po daugiau nei vienerių metų nebūtų panaikinęs Unijos patirtos žalos, tačiau atsakovė būtų atleista nuo atsakomybės už ją.

Dėl S. L., kaip kredito unijos darbuotojo, civilinės atsakomybės

54. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog atsakovo S. L. civilinė atsakomybė dėl Unijos patirtos žalos kyla, be kita ko, ir iš jo, kaip Unijos darbuotojo, netinkamo pareigų vykdymo. Apeliaciniame skunde atsakovas su tokia teismo pozicija nesutinka. Nurodo, kad priimtas dirbti kredito valdymo specialisto pareigose jis nebuvo supažindintas su Klientų aptarnavimo specialisto pareigine instrukcija, todėl neturėjo pareigos laikytis jos nuostatų. Tuo tarpu Kreditų valdymo skyriaus vadovo pareiginėje instrukcijoje buvo nustatyta pareiga teikti tik rekomendacijas ir pasiūlymus paskolų komiteto nariams. Pažymi, jog paskolas siekiančių gauti asmenų finansinės būklės vertinimas buvo atliekamas naudojant automatines skaičiuokles, kurių rezultatų atsakovas negalėjo koreguoti.

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas S. L. aptariamu laikotarpiu be priklausymo paskolų komitetui taip pat dirbo Unijoje kredito valdymo specialistu. Būtent jis buvo atsakingas už UAB „Lorika“ paraiškos paskolai gauti ir kitų teisės aktų nustatytų dokumentų surinkimą bei bendrovės finansinės būklės vertinimo atlikimą.

56. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, tenkindamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo S. L. ir šiuo pagrindu, pažymėjo, kad atsakovas, nesurinkęs visų teisės aktų reikalaujamų dokumentų, neišanalizavęs jų turinio, netinkamai įvertinęs skolininko finansinę būklę, neįvykdė savo tiesioginių darbo funkcijų bei atliko neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. L., turėjęs pareigą atsakingai ir rūpestingai vertinti skolininko finansinę būklę, patikrinti visas reikšmingas paskolos sutarčiai sudaryti aplinkybes, ją vykdė itin aplaidžiai, akivaizdžiai sąmoningai ignoruodamas jam keliamus reikalavimus, t. y. veikė tyčia. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su aptartomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

57. Skirtingai nei kredito unijos valdyba ar paskolų komitetas, paskolų vadybininkas nėra privalomas kredito unijos organas, priimantis sprendimus dėl paskolų suteikimo. Paskolų suteikimo, grąžinimo ir išieškojimo taisyklių 1.5 punktas numato, kad Unijos kreditavimo specialistas aiškinasi reikšmingas su norinčio gauti paskolą nario mokumu susijusias aplinkybes, renka reikalingus dokumentus. Po to kreditavimo specialistas užpildo paskolos teikimo formą ir teikimą su visais dokumentais pateikia svarstymui paskolų komitete. Šių taisyklių 4.1 punktas nustato, jog kreditavimo specialistams reiktų surinkti kuo daugiau informacijos ir pateikti paskolos gavėjui tuos pačius klausimus įvairiais būdais, kad galėtų įsitikinti, jog atsakymai į tuos klausimus sutampa. Visa informacija apie skolininką bei paskolos teikimas ir prašymas išduoti paskolą perduodami Unijos paskolų komitetui arba šių taisyklių 1.10 ir 1.11 punktuose nurodytais atvejais valdybai ir administracijos vadovui. Paskolų komitetas, sušaukto susirinkimo metu įvertina skolininko, laiduotojo ir (ar) garantijos davėjo finansinę būklę, paskolos suteikimo galimybę ir pateikia savo išvadas valdybai arba, jei trūksta sprendimo priėmimui būtinų duomenų ir juos pagrindžiančių dokumentų, grąžina paskolos teikimą jį paruošusiam Unijos darbuotojui ir įpareigoja jį surinkti reikalingus dokumentus (1.6 punktas). Valdyba, išanalizavusi paskolų komiteto, arba kada paskolų komiteto pritarimo nereikia, kreditavimo specialisto, pateiktą medžiagą, įvertina paskolos paraiškos dokumentus ir priima sprendimą dėl paskolos suteikimo (1.7 punktas). Valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su Unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas (išskyrus šių taisyklių 1.10 ir 1.11 punktuose numatytus atvejus) (4.1 punktas). Sisteminė aptartų Paskolų suteikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių nuostatų analizė patvirtina, kad kreditavimo specialistas (kreditų valdymo specialistas) nepriima jokių sprendimų dėl paskolų suteikimo, kuriuos priimti turi Unijos valdyba bei paskolų komitetas. Pagal aptartąsias Paskolų suteikimo, grąžinimo ir išieškojimo taisyklių nuostatas paskolų vadybininkas (specialistas) atlieka tik pirminius, parengiamuosius veiksmus, susijusius su paskolos teikimu, taip pat vėliau gali ruošti bei pasirašyti paskolos sutartį (5.1, 5.3 punktai), tačiau iš esmės neatlieka jokių esminių veiksmų, susijusių su paskolos paraiškos nagrinėjimu, pateiktų duomenų išsamiu vertinimu, t. y. veiksmų, galinčių nulemti vienokio, ar kitokio, sprendimo dėl paskolos suteikimo priėmimą. Manytina, kad kaip tik dėl to šiose taisyklės yra įtvirtinta galimybė paskolų komitetui ir Unijos valdybai atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti atitinkami trūkumai ir / ar pateikti reikalingi dokumentai (4.4.2. ir 4.6.3 punktai), kadangi būtent šie privalomi kredito unijos organai, iš esmės nagrinėdami paskolos paraišką, gali bei turi nustatyti pateiktos informacijos išsamumą bei tinkamumą. Pažymėtina, kad paskolų vadybininkas (specialistas) taip pat neturi pareigos įvertinti įkeičiamo turto vertę bei kokybę, šią pareigą, prieš suteikdamas paskolą, turi kredito unijos paskolų komitetas bei valdyba (4.2 punktas ).

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad konkretūs atsakovo S. L. veiksmai (neveikimas), einant kreditų valdymo specialisto pareigas, būtų galėję lemti aiškiai nepagrįsto sprendimo suteikti paskolą UAB „Lorika“ priėmimą, sukėlusį ieškovės šioje byloje prašomą atlyginti žalą, taigi teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju nekonstatuotas. Aptartos aplinkybės patvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria žala ieškovės naudai buvo priteista ir iš atsakovo S. L., kaip Unijos darbuotojo, nepagrįstumą. Nepaisant to, aukščiau šioje nutartyje patvirtinta pirmosios instancijos teismo išvada dėl šio atsakovo, kaip paskolų komiteto nario, atsakomybės sąlygoja žalos priteisimą ir iš S. L..

Dėl atsakovės E. B. materialinės atsakomybės

59. Atsakovė E. B. apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo ir tai, kad jos atsakomybė dėl Unijai padarytos žalos galėjo būti tik materialinė, t. y. kaip Unijos darbuotojos atsakomybė. Tokią savo poziciją apeliantė motyvuoja darbo santykių požymių egzistavimu jos ir Unijos santykiuose: ieškovės ir atsakovės derybų galia nebuvo lygiavertė, darbas paskolų komitete nebuvo siejamas su konkrečiu rezultatu, atsakovė veikė pagal ieškovės vidaus darbo taisykles, gavo darbo užmokestį, ieškovė galėjo bet kada nutraukti darbo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka.

60. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad Uniją bei apeliantę E. B. siejo darbo santykiai – buvo sudaryta darbo sutartis, ar paskolų komiteto narės pareigų pagrindu mokamas atlyginimas. Nesant pagrindinio darbo santykių bruožo – atlygintinumo, negalima laikyti tarp apeliantės ir ieškovės buvus darbo teisiniams santykiams, taigi ir spręsti dėl materialinės atsakomybės taikymo.

Dėl atlygintinos žalos dydžio

61. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Lorika“ suteiktos ir Unijai negrąžintos paskolos suma sudaro 85 660,97 Eur ir pritarė ieškovei, kad ji visa pripažintina Unijos patirta žala. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog iš šios sumos turėtų būti išskaičiuotas UAB „Lorika“ sumokėtas pajus, kadangi jis grąžinamas tik pasitraukus iš Unijos narių, ko šiuo atveju nebuvo.

62. Atsakovas S. L. apeliaciniame skunde su teismo pozicija dėl pajinio įnašo neišskaitymo iš negrąžintos paskolos sumos nesutinka. Nurodo, kad siekdamas gauti paskolą kredito unijos narys įneša į ją pajinį įnašą, kuris turi sudaryti 10 proc. siekiamos gauti paskolos sumos. Tokiu būdu kredito unija suteikdama paskolą netenka turto, lygaus išmokėtai kredito sumai, tačiau gauna turtą, lygų nario pajiniam įnašui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog egzistuoja pagrindas iš esmės sutikti su tokiais atsakovo argumentais.

63. Bylos duomenys patvirtinta, kad prieš gaudama paskolą UAB „Lorika“ sumokėjo Unijai pajinį įnašą, lygų 10 proc. paskolos sumos – 35 000 Lt (10 136,7 Eur).

64. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateikta žalos samprata, kurioje nurodoma, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis atkurti nukentėjusio asmens padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017).

65. Taigi, pagal teisingo žalos atlyginimo principą nukentėjusysis turi teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų jį į padėtį, kurioje jis būtų, jei nebūtų neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Nagrinėjamoje byloje, jei nebūtų buvę atsakovų žalingų veiksmų, ieškovė, tikėtina, būtų atgavusi suteiktos paskolos sumą bei palūkanas, tačiau būtų praradusi įmoką už pajų, kurį turėtų teisę susigrąžinti UAB „Lorika“. Todėl nesugrąžinus paskolos ir palūkanų kredito unijos patirta žala (turtiniai praradimai) dėl suteiktos, bet negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis turėtų būti sumažinama pajaus suma.

66. Pagal CK 6.249 straipsnio 6 dalį gauta nauda gali būti įskaitoma į nuostolius, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Lorika“ įsigijo pajų, turėdama tikslą gauti paskolą, kas tuo pačiu reiškia, kad nauda ir žala ieškovei kilo iš to paties veiksmo. Aptartos aplinkybės lemia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kadangi akivaizdu, jog UAB „Lorika“ neturi galimybės paskolos grąžinti (į bylą pateiktas 2015 m. spalio 29 d. antstolio išieškojimo iš UAB „Lorika“ negalimumo aktas, 2015 m. lapkričio 12 d. pažyma apie laiduotojo turtinę būklę), o už pajų sumokėta suma lieka Unijai, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas, turėjo įskaičiuoti ieškovės gautą naudą į žalos dydį. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-916/2018; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-687/2018).

67. Pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu netinkamai pritaikius žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, egzistuoja teisinis pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – ieškovei iš atsakovų priteistą 85 660,97 Eur žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 75 524,27 Eur (85 660,97 Eur – 10 136,7 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl atsakovės UAB „Baltijos auditas“ apeliacinio skundo

68. Apeliantė UAB „Baltijos auditas“ skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remiantis teismas padarė išvadą dėl UAB „Lorika“ įkeisto turto vertintojo veiksmų neteisėtumo (šie motyvai nurodyti nutarties 17 p.). Nurodo, jog turtas buvo vertinamas ne įkeitimo tikslu, o užsakovės UAB „Lorika“ prašymu, todėl jai priėmus vertintojos darbo rezultatą, asmuo, kuriam ši ataskaita nebuvo skirta, negali jos kvestionuoti. Taip pat pažymi, jog vertinant turtą lyginamuoju metodu palyginamųjų objektų parinkimas priskiriamas turto vertintojo diskrecijai, o jų ir vertinamo turto skirtumai eliminuojami pataisomis. Tai šiuo atveju ir buvo atlikta. Teismas ir kitos institucijos nepagrįstai vertino ataskaitos išsamumą ir apimtį pagal normalios apimties turto vertinimo ataskaitai keliamus reikalavimus, kadangi atsakovė parengė glaustos formos ataskaitą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiaga, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su UAB „Baltijos auditas“ apeliacinio skundo argumentais.

69. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) ginčui aktualios redakcijos 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad savo veikloje turtą vertinanti įmonė ir vertintojas privalo sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Vienas iš TVVPĮ įtvirtintų turto vertinimo metodų – lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, kuriuo vadovaujantis turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 punktas nustatė, kad vertinimo ataskaitoje turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdintos vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai, parodomi taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai.

70. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė klaidingai nurodo aptariamą turto vertinimo ataskaitą buvus parengtą ne įkeitimo tikslu, o užsakovės pageidavimu, kadangi ataskaitos 3 lape 1.6 p. aiškiai nurodyta, jog užsakovės užduotis turto įvertinimui buvo šio turto įkeitimas. Negana to, apeliantė bando suklaidinti teismą taip pat nurodydama, kad ataskaita neturėjo būti išsami, kadangi buvo rengiama glaustos formos. Tačiau, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, ataskaitos turinys rodo ją buvus normalios apimties turto vertinimo ataskaita. Jos parengimo metu galiojusi Metodika nustatė, kad glausta turto įvertinimo ataskaita pateikiama žiniaraščių, turto vertės nustatymo pažymos (sertifikato), turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto arba žiniaraščių bei trumpo teksto (aiškinamojo rašto) pavidalu (81 p.). Tuo tarpu atsakovės parengta ataskaita turi daugelį normalios apimties ataskaitai keltų pavyzdinių reikalavimų (85 p.) – nurodytos vertinimo prielaidos, tikslas, metodai, vertinamo turto objekto ir vietos charakteristika, juridinė – techninė charakteristika, turto aprašymas, turto vertės skaičiavimai ir išvada, pateikti ataskaitos priedai. Todėl sutikti su apeliantės pozicija nėra pagrindo.

71. Vertinant pirmosios instancijos teismo argumentų dėl ataskaitos turinio pagrįstumą pažymėtina, kad atsakovė jos manymu neteisingus teismo argumentus nurodo ištraukdama juos iš bendro sprendimo konteksto. Tačiau vertinant visumoje matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrindiniu ataskaitos trūkumu laikė aplinkybę, jog joje nėra pateikti išsamūs turto vertės skaičiavimai, pagrindžiantys gautą rezultatą, o faktinės aplinkybės (kitų vertintojų nustatyta turto vertė, VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė bei reali turto pardavimo iš varžytinių kaina) rodo, jog šie skaičiavimai buvo akivaizdžiai neteisingi. Nors apeliantė nurodo, kad ataskaitoje visas skyrius skirtas turto vertės nustatymo pagrindimui, iš šio skyriaus turinio matyti, kad realiai jame nepaaiškinama kokiu būdu buvo pasirinkti ir kaip buvo apskaičiuoti taikyti pataisų koeficientai, kodėl ir kuo remiantis buvo pasirinkti konkretūs palyginamieji objektai, nepaaiškinta ar nebuvo įmanoma pasirinkti labiau vertinamam objektui artimų lyginamųjų objektų. Palyginamieji objektai atskaitoje iš esmės visai nėra aptarti, todėl neįmanoma įsitikinti jų analogiškumu su vertinamu objektu, nors minėta, kad šiuo metodu turi būti lyginami analogiški objektai, o pataisos skirtos tik smulkiems neatitikimams. Šiuo atveju jų analogiškumas nebuvo įrodytas nei aptariamoje turto vertinimo ataskaitoje, nei apeliantės procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdžio metu.

72. Skunde apeliantė kritikuoja teismo argumentus bei kitų vertintojų atliktą turto vertinimą, tačiau pati niekaip nepaaiškina, kaip jos nustatyta turto vertė, jei ji nustatyta tinkamai, galėjo daugiau nei 30 kartų viršyti kitais būdais nustatytas to paties turto vertes (ataskaitoje nustatyta rinkos vertė – 967 000 Lt, o kituose minėtuose šaltiniuose – nuo 22 700 Lt iki 29 000 Lt). Teisėjų kolegija išsamiau nepasisakys dėl kitų apeliantės skunde nurodytų argumentų pagrįstumo, nes sprendžia, jog jie nustatytų aplinkybių nekeičia – atsakovė, nustačiusi nepagrįstą UAB „Lorika“ žemės sklypo kainą atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, kadangi ieškovė šia ataskaita rėmėsi kaip vienu iš įrodymų, spręsdama dėl galimybes susigrąžinti paskolą iš UAB „Lorika“. Atsakovei nustačius pagrįstą žemės sklypo kainą Unija nebūtų galėjusi išduoti UAB „Lorika“ tokio dydžio paskolos, kadangi kito įkeičiamo turto ji neturėjo.

Dėl UAB „Baltijos auditas“ atsakomybės

73. Atsakovai D. S. ir S. L. apeliaciniuose skunduose ginčija teismo sprendimą netaikyti atsakovei UAB „Baltijos auditas“ civilinės atsakomybės. Nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog suteikiamos paskolos dydis priklausė būtent nuo įkeičiamo turto vertės (Paskolų suteikimo, grąžinimo ir išieškojimo taisyklių 3.3 p.), todėl atsakovei turto vertinimo ataskaitoje nurodžius realią turto vertę jai būtų buvusi suteikta tik labai nedidelė paskola arba nebūtų buvusi suteikta jokia. Todėl akivaizdu, kad tarp šios atsakovės veiksmų ir kilusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie argumentai nėra pakankami priimti byloje šiuo klausimu kitokį sprendimą.

74. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-143-684/2018).

75. Hipoteka (įkeitimas) pagal savo paskirtį yra tik prievolės įvykdymo užtikrinimas. Jį kreditorius pasitelkia siekdamas turėti papildomą garantą, jog skolininko prievolė bus įvykdyta tinkamai. Tai reiškia, jog UAB „Lorika“ nekilnojamojo turto įkeitimas taip pat turėjo tik papildomai garantuoti Unijai, kad skolininkės prievolė bus tinkamai įvykdyta. Tačiau tai nereiškia, kad, pirma, turėdami galimybę Unijos naudai gauti turto įkeitimą atsakovai, Unijos nariai, neturėjo pareigos tinkamai bei pagrįstai įvertinti galimybės UAB „Lorika“ grąžinti paskolos sumą iš savo pajamų, nepasinaudojant įkeistu turtu; antra, gavę abejotino turinio turto vertinimo ataskaitą turėjo pareigą ja remtis tiek nustatydami paskolos sumą, tiek ir spręsdami dėl įvykdymo užtikrinimo pakankamumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad priežastinis ryšys tarp atsakovės UAB „Baltijos auditas“ neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų padarinių yra pernelyg nutolęs, kad sąlygotų UAB „Baltijos auditas“ deliktinę atsakomybę. Pati savaime neteisinga turto vertinimo išvada nėra ir negalėjo būti esmine aplinkybe, nulėmusia sprendimą suteikti skolininkei paskolą, kurios ji negalėtų grąžinti. Dėl šių priežasčių apeliantų argumentai atmetami.

Dėl ieškinio senaties

76. Apeliaciniame skunde atsakovas S. L. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovė nėra praleidusi senaties termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Nurodo, kad pati ieškovė žalos atsiradimą sieja su 2010 m. gegužės 17 d., kada UAB „Lorika“ buvo išmokėta paskola, todėl ieškinio senaties terminas atsakovo, kaip Unijos darbuotojo bei paskolų komiteto nario, atžvilgiu turėjo pasibaigti 2013 m. gegužės 17 d. Tuo tarpu teismo nurodyta senaties termino skaičiavimo pradžia nuo bankroto bylos Unijai iškėlimo dienos taikytina tik ginčijant Unijos sudarytus sandorius pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

77. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė bankroto administratorius, vykdydamas įstatyme jam nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Ir priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas sprendime netaikė ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklės, taikomos bankroto administratoriaus ieškiniams dėl sandorių nuginčijimo, o taikė bendrąją ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisyklę (sprendimo 28.1 – 28.2 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad bankroto administratorius apie įmonei padarytą žalą sužinojo arba turėjo sužinoti ne anksčiau, negu įsiteisėjo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą, t. y. 2013 m. vasario 26 d., todėl jis laikytinas nepraleidusiu senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu. Apelianto skundo argumentai šių išvadų nepaneigia, nes, kaip jau minėta, šiuo atveju yra svarbus besikreipiančiojo asmens (bankroto administratoriaus), o ne bet kokio kito asmens, sužinojimo momentas.

Dėl procesinės bylos baigties

78. Atsižvelgus į aukščiau padarytas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadas, apeliantų E. B., S. L., A. B. ir D. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas sumažinant iš atsakovų priteistą žalos sumą iki 75 524,27 Eur, o UAB „Baltijos auditas“ apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

79. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju pakeitus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, atitinkamai pakeičiamas ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

80. Ieškovė BKU „Švyturio taupomoji kasa“ pirmosios instancijos teisme patyrė 7 559,63 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tenkinus 88 proc. jos ieškinio reikalavimų, iš atsakovų jos naudai priteistina 6 652 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės reikalavimai atsakovės UAB „Baltijos auditas“ atžvilgiu atmesti, minėta suma priteisiama iš atsakovų I. K., E. B., S. L., A. B. ir D. S. lygiomis dalimis – po 1 330,40 Eur.

81. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė priteisiantis iš atsakovų ieškovei ir žyminį mokestį, kurio ji faktiškai nemokėjo, nes yra atleista nuo jo mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Atsižvelgusi į CPK 96 straipsnio 1 dalį nuo ieškovei priteistos sumos mokėtiną žyminį mokestį (1 358 Eur) teisėjų kolegija priteisia iš atsakovų I. K., E. B., S. L., A. B. ir D. S. lygiomis dalimis – po 271,60 Eur, tačiau į valstybės biudžetą.

82. Atsakovai duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

83. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 662,57 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovų E. B., S. L., A. B. D. S. apeliacinius skundus tenkinus iš dalies (sumažinus iš jų priteistą žalos sumą), o atsakovės UAB „Baltijos auditas“ apeliacinį skundą atmetus, ieškovei atlyginama tik dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – iš atsakovės UAB „Baltijos auditas“ priteisiama 333 Eur, o iš kitų apeliantų priteisiama po 293 Eur bylinėjimosi išlaidų.

84. Apeliantai duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovų priteista žala ir bylinėjimosi išlaidos pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei bankrutavusiai kredito unijai „Švyturio taupomoji kasa“, juridinio asmens kodas 110088238, solidariai iš atsakovų I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 75 524,27 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt keturis eurus ir 27 centus) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir po 1 330,40 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt eurų ir 40 centų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovų I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 271,60 Eur (du šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 60 centų) žyminio mokesčio.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai kredito unijai „Švyturio taupomoji kasa“, juridinio asmens kodas 110088238, iš atsakovų E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 293 Eur (du šimtus devyniasdešimt tris eurus), o iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos auditas“, juridinio asmens kodas 124564124, 333 Eur (tris šimtus trisdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.