- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-27
- Bylos Nr.
- eB2-770-265/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00583-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Suinteresuotas asmuo
- A. C., H. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant J. P., J. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – A. C. ir H. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mukera“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti UAB „Mukera“ bankrotą tyčiniu. Taip pat prašo informuoti prokurorą apie galimai padarytą A. C. ir H. K., , nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnyje.
2. Bankroto administratorius pareiškimą grindžia Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Nurodo, kad suinteresuoti asmenys neperdavė administratoriui visų bendrovės dokumentų, o tai trukdo nustatyti įmonės nemokumo priežastis ir jos turto struktūrą. Suinteresuoti asmenys nenurodė jokių priežasčių, kodėl bendrovės buhalteriniai dokumentai nebuvo išsaugoti, kodėl nustatytu terminu nebuvo teikiamos finansinės atskaitomybės, todėl darytina išvada, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Administratorius nustatė, kad bendrovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų, taip pat nevykdė savo finansinių įsipareigojimų pagal 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartį Nr. 20150928NOR-MU, pagal kurią bendrovei buvo pervesta ir negrąžinta 73 510 Eur paskola. Manytina, kad 2016 m. laikotarpiu bendrovė jau buvo nemoki, tačiau A. C. nesiėmė jokių veiksmų, neinicijavo nemokumo procedūros, kas sąlygojo tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą. 2018 m. balandžio 19 d. bendrovei esant faktiškai nemokiai, A. C. perleido bendrovės akcijas H. K., tačiau neperdavė jokio bendrovės turto ar buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių turto realizavimą. H. K., įsigydamas bendrovės akcijas ir perimdamas dokumentus, nesiaiškino tikrosios bendrovės finansinės padėties, neatliko jokių realių veiksmų bendrovės valdymui perimti: Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikė duomenų apie bendrovės akcijų pasikeitimo faktą, netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos, neteikė finansinės atskaitomybės. Nesiaiškinant tikrosios bendrovės finansinės padėties, neinicijavus jokių veiksmų bendrovės mokumui atkurti buvo dar labiau bloginama nemokios bendrovės padėtis.
3. Administratorius taip pat nurodo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atlikto tyrimo duomenimis bendrovė pelno mokesčio deklaracijose (duomenys neskelbtini) už 2015 m. ir 2016 m. įrašė galimai neteisingus duomenis. Tyrime nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrovė ekonominės veiklos nebevykdė nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d., o nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. išregistruota iš PVM mokėtojų, bendrovė vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – PVMĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis turėjo išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaracijoje patikslinti PVM atskaitą ir į biudžetą grąžinti į PVM atskaitą įtraukto ilgalaikio turto, kurio nebepanaudos ekonominėje veikloje, 14 921,92 Eur pirkimo PVM. Taigi 2016 m. laikotarpiu, kai bendrovei vadovavo A. C., bendrovė privalėjo patiksinti PVM atskaitą ir į biudžetą sugrąžinti 14 931,93 Eur, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, o tai vertintina kaip privalomų mokesčių vengimas. 2015 m. rugsėjo 7 d. bendrovė, siekdama įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau – ES) remiamą projektą, sudarė Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su SIA „Remuro“, kurios pagrindu už 93 929,00 Eur kainą įsigijo įrangą. UAB „Nortomas“ 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartimi Nr. 20150928NOR-MU pervedė bendrovei 73 510 Eur minėtam projektui pagal suteiktą ES paramą įgyvendinti. Bendrovė 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo SIA „Remuro“ 56 600 Eur, likusi kainos dalis turėjo būti sumokėta iš ES paramos lėšų. Iškėlus bankroto bylą administratoriui nebuvo perduotas joks bendrovės turtas, taip pat neperduota ir minėta įranga, todėl nėra aišku, kaip A. C. valdymo laikotarpiu buvo realizuotas bendrovės turtas, kurio neliko, tuo tarpu finansiniai įsipareigojimai UAB „Nortomas“ liko neįvykdyti. Net jei ir pasitvirtintų aplinkybės, kad įranga nebuvo perduota bendrovei, A. C., būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti bendrovės turto išreikalavimą arba piniginių lėšų, pervestų pardavėjui, susigrąžinimą. Administratoriaus teigimu, A. C. atstovaujama bendrovė sudarė paskolos sutartį, prisiėmė finansinius įsipareigojimus, pervedė piniginės lėšas SIA „Remuro“ už įrangą, kurios A. C. teigimu, bendrovė net negavo, ir nesiėmė jokių teisinių priemonių bendrovės turtui atgauti. Tokie A. C. veiksmai akivaizdžiai prieštarauja bet kokiai verslo logikai, yra ekonomiškai nenaudingi bei žalingi tiek pačiai bendrovei tiek jos kreditoriams.
4. Suinteresuotam asmeniui H. K. 2020 m. kovo 4 d. teismo pranešimas ir prašymas dėl UAB „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu išsiųstas adresu Duomenys neskelbtini. Nepavykus įteikti šiuo adresu, 2020 m. kovo 20 d. procesiniai dokumentai išsiųsti per darbovietę. 2020 m. balandžio 28 d. teismo pranešimas bei prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu H. K. išsiųsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalimi. Suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo A. C. su pareiškimu nesutinka. Nurodo, kad A. C. 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė bendrovės akcijas H. K., o 2019 m. balandžio 21 d. perdavimo aktu H. K. perdavė bendrovės dokumentus, turtą ir spaudą, bendrovės vadovu tapo H. K.. Šie sandoriai buvo patvirtinti notarine tvarka, yra nenuginčyti, galiojantys ir aiškiai patvirtina, kad visi bendrovės dokumentai ir turtas buvo perduoti naujajam bendrovės vadovui H. K.. Nėra jokių duomenų, kad po 2018 m. balandžio 19 d. A. C. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, priskiriamus bendrovės vadovui. Pažymi, jog būtent H. K., perėmęs visus einamuosius bendrovės klausimus, dokumentaciją bei turtą privalėjo įregistruoti atitinkamus bendrovės valdymo organų pasikeitimus viešajame registre. Teismo nutartimi, kuria BUAB „Mukera“ iškelta bankroto byla, nustatyti įpareigojimai buvo nustatyti esamiems įmonės vadovams ir valdymo organams, todėl buvusiam įmonės vadovui A. C. ši nutartis nesukėlė teisinių pasekmių, ir negali būti laikoma, kad A. C. jos nevykdė. Nurodo, kad UAB „Mukera“ buvo įkurta 2012 metais. 2013 m. rugpjūčio 15 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp UAB „Mukera“ ir UAB „Vyttra“, kurioje kalbama apie paskolą projektui įgyvendinti (terminas iki 2019 m. gruodžio 31 d.). 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo pateikta paraiška Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl paramos skyrimo. A. C. akcininku tapo tik 2015 m. balandžio 24 d. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pagrindiniu ES projektų iniciatoriumi ir pagrindiniu idėjų generatoriumi buvo UAB „Nortomas“ (ta pati įmonė, kurios pareiškimu iškelta BUAB „Mukera“ bankroto byla). UAB „Mukera“ tikėjosi gauti ES paramą ir sėkmingai vykdyti investicine veikla, kai įmonei dar vadovavo ankstesnis vadovas. Šios įmonės turėjo veikti kooperacijos pagrindu. Būtent BUAB „Nortomas“ samdyta buhalterinės apskaitos įmonė tvarkė apskaitą ir UAB „Mukera“, BUAB „Nortomas“ iš esmės kontroliavo projekto procesus UAB „Mukera“, o UAB „Mukera“ iš esmės negalėjo įtakoti jokių projekto procesų ar veiklų. Tačiau UAB „Nortomas“ bankrutavus to padaryti nebebuvo įmanoma. Pažymi, kad A. C. dėl negautos įrangos iš SIA „Remuro“ bendravo su šios įmonės atstovais telefonu, taip pat vyko ir į įmonę, tačiau SIA „Remuro“ atsakymas visada buvo neigiamas, o SIA „Remuro“ bankrutavo ir buvo likviduota netgi anksčiau, nei bankrutavo UAB „Nortomas“ ar UAB „Mukera“. Tokiu atveju nebuvo jokių galimybių iš SIA „Remuro“ atgauti įrangos ar susigrąžinti jau sumokėtas lėšas. Dėl to, ieškant kitų investicinių sprendimų, 2018 m. balandžio 19 d. UAB „Mukera“ akcijos buvo parduotos ir valdymas perduotas H. K..
6. Suinteresuoto asmens A. C. teigimu, administratoriaus teiginys, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. UAB „Mukera“, siekdama įgyvendinti ES remiamą projektą, sudarė įrangos pirkimo pardavimo sutartį su SIA „Remuro“ ir už 93 929,00 Eur kaina įsigijo įrangą, nėra pagrįstas įrodymais. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad įmonė sumokėjo SIA „Remuro“ 93 929 Eur kainą ir kad gavo iš jos įrangą. Kaip teisingai nurodė administratorius, buvo sumokėta tik 56 600 Eur kainos dalis. A. C. žiniomis SIA „Remuro“ neperdavė jokio turto ir jokios įrangos BUAB „Murera“, todėl jokios įrangos A. C. neturėjo ir 2018 m. balandžio 19 d. neperdavė ir negalėjo perduoti naujajam įmonės akcininkui ir vadovui H. K., o šis atitinkamai negalėjo neegzistuojančios įrangos perduoti bankroto administratoriui. Pažymi, kad BUAB „Mukera“ veikla ir sandoriai jau buvo tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, tačiau jokios nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti, ikiteisminis tyrimas nepradėtas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atitinkamu laikotarpiu įmonėje buvo daromi kokie nors nusikalstami ar neteisėti veiksmai. Taip pat nepateikta įrodymų, kad apskaitos dokumentai buvo slepiami, sunaikinami, sugadinami, apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su argumentu, kad PVM atskaitos nepatikslinimas vertintinas kaip JANI 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkintinas
7. Nustatyta, kad UAB „Mukera“ įregistruota 2012 m. gruodžio 14 d. Vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. sausio 4 d. įmonės vadovas registruotas A. C.. Nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. balandžio 14 d. bendrovės akcininkas – A. C.. Bylos duomenimis, A. C. 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė bendrovės akcijas H. K.. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi UAB „Mukera“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas J. U.. 2020 m. kovo 2 d. administratorius pateikė prašymą UAB „Mukera“ bankrotą pripažinti tyčiniu vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais tyčinio bankroto požymiais.
Žemesnės instancijos teismas
8. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui juridinių asmenų bankroto teisiniai santykiai reglamentuojami šio įstatymo normomis, su įstatyme numatytomis išimtimis pereinamajam laikotarpiui, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas neteko galios (JANĮ 153, 155 straipsniai). Pagal JANĮ 155 straipsnio 1 dalį, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, su nustatytomis išlygomis pereinamajam laikotarpiui. Taisyklės dėl tyčinio bankroto įtvirtintos JANĮ 70-72 straipsniuose).
9. Kasacinės instancijos teismas, aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) galiojimą laiko atžvilgiu, ir teismo pareigą taikyti tinkamą įstatymo redakciją nagrinėjant bylas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kartu išaiškino dėl proceso ir materialiosios teisės normų, esančių Įmonių bankroto įstatyme, atskyrimo: priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, bus taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio (tyčinis bankrotas) redakcija: taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu; priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Teismas išaiškino, jog IBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų; perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Pavyzdžiui, proceso teisės normoms priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Kasacinis teismas konstatavo, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad IBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto tai materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 277- 313/2016, kt.).
10. Atitinkamai, nagrinėjant klausimą dėl BUAB „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismas vadovaujasi nurodyta kasacinio teismo praktika; spręstina, jog JANĮ 70-72 straipsniuose įtvirtintoms taisyklėms dėl pripažinimo tyčiniu bankrotu kriterijų netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, taigi taikytinos bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio IBĮ nuostatos, bei suformuota teismų praktika dėl atitinkamų normų taikymo.
11. Iš pateikto pareiškimo bei jame nurodytų aplinkybių spręstina, kad bankroto administratoriaus pareiškimas UAB „Mukera“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Jų turinys iš esmės atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius.
12. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, tarp jų: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
13. Bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijai išaiškinti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 ir kt.). Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.
15. Vadovaujantis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu spręstina, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, arba ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
16. Administratoriaus nuomone, bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti finansinių ataskaitų rinkiniai; Mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; atsakovo A. C., kaip bendrovės vadovo, priimti sprendimai Įmonei buvo akivaizdžiai žalingi ir nuostolingi.
Dėl H. K. veiksmų (neveikimo)
17. Bylos duomenimis A. C. 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi notarine tvarka pardavė bendrovės akcijas H. K.. Taigi, nuo šios datos bendrovės vieninteliu savininku ir akcininku tapo atsakovas H. K..
18. Teismas atkreipia dėmesį, jog bylos duomenys: bankroto byloje pateikti kreditiniai reikalavimai, VMI tyrimo išvados, įmonės atsiskaitomosios sąskaitos duomenys (ieškinio priedas Nr. 9) patvirtina, kad bendrovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų, Taigi, 2018 m. balandžio 19 d., sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tą pripažįsta ir administratorius, įmonė faktiškai jau ilgą laiką buvo nemoki, reiškia įmonė buvo bankroto būsenoje. Spręstina, kad atsakovas H. K. jokiais veiksmais ar neveikimu negalėjo prisidėti prie įmonės bankroto.
19. Svarstant klausimą, ar atsakovo (ne)veikimas turėjo įtakos dar didesniam įmonės finansinės situacijos bloginimui, pastebėtina, kad su ieškovo dubliku pateiktas sąskaitos AB DNB banke išrašas patvirtina, kad paskutinis bendrovės mokėjimas buvo atliktas 2015 m. gruodžio 16 d. ir daugiau jokių bankinių operacijų nebuvo, nes įmonė nei 2016-2018 m., nei vėliau veiklos nevykdė, taip pat nebuvo jokių kitų sandorių, galėjusių sukelti įmonei nuostolių, pabloginti įmonės situaciją. Aktualu tai, kad įmonės bankroto byloje Nr. eB2-273-265/2020 (Nr. eB2-714-265/2019) Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartimi buvo patvirtintas antrosios eilės kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 871,52 Eur kreditinis reikalavimas ir trečiosios eilės kreditorės UAB „Nortomas“ 73 510 Eur kreditinis reikalavimas. Svarbu tai, kad kreditiniai reikalavimai susidarė ne vėliau kaip 2015 m. įmonei nemokant įmokų už darbuotojus bei pagal 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartį Nr. 20150928NOR su UAB „Nortomas“, kurios įmonė neįvykdė.
20. Dėl minėtų priežasčių teismas nusprendžia, kad administratoriaus nurodomi atsakovo H. K. veiksmai (neveikimas) ne tik neprivedė įmonės prie bankroto, tačiau ir esmingai nepablogino įmonės finansinės situacijos, nes minėtam atsakovui tampant įmonės savininku įmonė jau buvo nemoki ir veiklos nebevykdė, darbuotojų neturėjo. Dėl to negalima pripažinti bankrotą tyčiniu dėl atsakovo H. K. veiksmų (neveikimo) (CPK 12, 178, 179, 185 straipsniai).
Dėl A. C. veiksmų (neveikimo)
21. Pareiškime ir dublike bankroto administratorius nurodo, kad A. C. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo bendrovės vadovo pareigas ir yra atsakingas dėl įmonės tyčinio bankroto. Sprendžiant klausimą dėl termino, iki kada A. C. vadovavo įmonei, pažymėtina, jog VSDFV (SODRA) išrašas (pateiktas su tripliku) liudija apie tai, kad darbo sutartis su A. C., kaip bendrovės vadovu, buvo nutraukta dar 2017 m. birželio 19 d., A. C. nuo to laiko nebuvo draudžiamas kaip UAB „Mukera“ darbuotojas. Viešoje erdvėje esantys duomenys patvirtina, kad įmonėje nuo 2017 m. birželio 28 d. niekada nebebuvo nė vieno darbuotojo (apdraustojo) (https://rekvizitai.vz.lt/imone/uab_mukera/darbuotoju-skaicius/).
22. Iš dubliko galima suprasti, jog bankroto administratorius mano, kad ir nutraukus sutartį su įmone (vadovas), A. C. galėjo būti faktiniu bendrovės vadovu. Atsakant į tai pabrėžtina, kad bankroto administratorius byloje nepateikė duomenų ar įrodymų, kad A. C. po 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir 2018 m. balandžio 21 d. perdavimo akto sudarymo būtų sistemingai ir nuolatos atlikęs kokias nors bendrovės vadovui priskirtas funkcijas (CPK 178 str.). Kaip matyti, byloje nėra jokiu duomenų, kad po 2018 m. balandžio 19 d. A. C. būtu atlikęs kokius nors veiksmus, priskiriamus bendrovės vadovui. Kaip ir nurodė pats pareiškėjas, vadovaudamasis VMI tyrimo išvada, bendrovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos, negavo pajamų, Administratoriaus nurodoma aplinkybė, kad iš viešojo registro nebuvo išregistruoti ankstesniojo vadovo A. C. duomenys nepatvirtina, kad A. C. toliau vadovavo bendrovei, vykdė turto, dokumentų apskaitą ar atliko kokius nors kitus nuolatinio pobūdžio veiksmus, būdingus bendrovės vadovo funkcijoms. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad A. C., nors ir nuo 2017 m. birželio 19 d. nebebūdamas įmonės darbuotoju (vadovu) bei pardavęs įmonę, toliau vadovavo bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo.
23. Teismas, vertindamas buhalterinių dokumentų neperdavimo aspektą pažymi tai, kad A. C., nuo 2017 m. birželio 19 d. nebevadovavęs įmonei, būdamas tik jos savininku, 2018 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė bendrovės akcijas H. K., o 2018 m. balandžio 21 d. perdavimo aktu H. K. perdavė bendrovės dokumentus (sutartis, korespondenciją, kt.) ir visą įmonės turtą, buhalterinius dokumentus ir spaudą. Akcijų 2018 m. balandžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notarine tvarka, sandoriai nėra nuginčyti, galiojantys ir patvirtina, kad visi bendrovės dokumentai ir turtas buvo perduoti naujajam bendrovės akcininkui H. K.. Taigi, sandoriai patvirtina, kad bendrovės dokumentai ir turtas teisiškai buvo perduoti naujajam bendrovės savininkui H. K.. Dėl to, kaip teisingai nurodo atsakovas, teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi, kuria UAB „Mukera“ iškelta bankroto byla bei nustatyti įpareigojimai esamiems įmonės vadovams ir valdymo organams, atitinkamai, buvusiam įmonės vadovui A. C. ši nutartis nesukėlė teisinių pasekmių, nes A. C. nuo nebebuvo nei įmonės vadovas, nei savininkas todėl negali būti sprendžiama, kad A. C. jos nevykdė ir / ar administratoriui neperdavė įmonės turto ir dokumentų. Kaip minėta, aptarti sandoriai nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl A. C. objektyviai negalėjo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turto ir / ar dokumentų, nes jis teisiškai (sutartimi) juos buvo perdavęs naujajam savininkui.
24. Pareiškėjas teigia, kad apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai, žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti. Kaip žinoma, bendrovė 2015 m. rugsėjo 7 d., siekdama įgyvendinti Europos Sąjungos remiamą projektą, sudarė Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su SIA „Remuro“, kurios pagrindu už 93 929 Eur įsigijo įrangą verslui. UAB „Nortomas“ 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartimi Nr. 20150928NOR-MU pervedė bendrovei 73 510 Eur minėtam projektui pagal suteiktą ES paramą įgyvendinti. Bendrovė 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo SIA „Remuro“ 56 600 Eur, likusi kainos dalis turėjo būti sumokėta iš ES paramos lėšų. Nustatyta ir tai, kad įmonei nepavyko įgyvendinti verslo plano. Kaip minėta, įmonei 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartimi Nr. 20150928NOR-MU nepavyko įgyvendinti prisiimtų įpareigojimų, žlugo verslo planas. Minėta, kad įmonė jau nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. realiai nevykdė jokios veiklos (ankstesnis terminas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas), negavo pajamų, taip pat nevykdė savo finansinių įsipareigojimų pagal 2015 m. spalio 28 d. Paskolos sutartį Nr. 20150928NOR-MU. Tačiau pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog A. C. būtų žinojęs apie verslo nesėkmę nulėmusių sandorių būsimą nuostolingumą įmonei (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė konkrečių A. C. sprendimų ar veiksmų, kurie būtų buvę ekonomiškai nenaudingi, daromi tyčia ar turėję tyčinio bankroto požymių. Pritartina atsakovui, jog pareiškime nepaaiškinta, kokiu būdu įmonės veiklos sprendimai buvo ekonomiškai nenaudingi įmonei ir kad apie tai iš anksto galėjo ar turėjo žinoti įmonės vadovas jų sprendimų priėmimo metu (CPK 178 str ). Pareiškėjo teiginiai, kad A. C. kaip valdymo organo netinkamai atliko fiduciarines CK 2.87 straipsnyje ir specialiuosiuose įstatymuose įtvirtintas pareigas bendrovės atžvilgiu, laikytini nepagrįstais. Aktualu ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu įmonės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, tai nelaikytina tyčiniu bankrotu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
25. Bankroto administratorius itin daug dėmesio skiria faktui, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė administratoriui 2015 m. rugsėjo 7 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi iš SIA „Remuro“ nupirktos įrangos. Bankroto administratorius nurodo, kad H. K. civilinės bylos Nr. e2-525- 524/2020 nagrinėjimo metu patvirtino, jog jokio kilnojamojo, nekilnojamojo, ilgalaikio ar trumpalaikio bendrovės turto neperėmė, todėl įranga disponuoja A. C.. Analizuojant kitos civilinės bylos Nr. e2-525-524/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ ieškinį atsakovams A. C., H. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo duomenis matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu, be kitko, ieškinį tenkino iš dalies: nusprendė priteisti bankrutuojančiai UAB ,, Mukera“ iš A. C. 56 600 EUR žalos atlyginimo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitas ieškinio dalis atmetė. Nors minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, jame nustatyta, kad atsakovas A. C. yra atsakingas už 2015 m. rugsėjo 7 d. įrangos (žuvų auginimo įrangos) (ne)perdavimą bankroto administratoriui. Šio klausimo šioje nagrinėjamoje byloje specifika ta, jog, kaip minėta, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Dėl nurodytų priežasčių administratoriaus teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad įmonė savo teises (ir kreditorių interesus) gina kitoje civilinėje byloje ir kitu pagrindu, konstatuoti, kad atsakovo A. C. veiksmai (neveikimas), susijęs su 2015 m. rugsėjo 7 d. nupirkta žuvų auginimo įranga ir jos gavimu / grąžinimu nėra šios bylos dalykas ir negali būti pagrindas konstatuoti tyčinio bankroto atvejį.
26. Atkreiptinas dėmesys, jog BUAB „Mukera“ veikla ir sandoris / sandoriai, susiję su ES fondų lėšomis (iš esmės kitų sandorių nebuvo) jau buvo tirti Finansiniu nusikaltimų tyrimo tarnybos, tačiau jokios nusikalstamos veikos požymių, susijusių su projektu, nenustatyta, ikiteisminis tyrimas nepradėtas (atsiliepimo i pareiškimą priedas Nr. 3). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atitinkamu laikotarpiu įmonėje buvo daromi kokie nors nusikalstami ar neteisėti veiksmai. Sutiktina su atsakovu, kad jokių įrodymų ar pagrįstų argumentų, kad apskaitos dokumentai buvo slepiami, sunaikinami, sugadinami, pareiškėjas nepateikė (CPK 178 str.), taigi nėra jokio pagrindo vertinti, kad A. C. veiksmuose buvo tyčinio bankroto požymis.
27. Teismo vertinimu, PVM atskaitos nepatikslinimas šiuo atveju neturėtų būti traktuojamas kaip tyčinio bankroto požymis, nes vien pats toks veiksmas (neveikimas) niekaip nepatvirtina, jog buvo vengiama sumokėti privalomus mokesčius ar kitaip bloginti įmonės finansinę situaciją. Iš esmės lėšų „sulaikymas“ faktiškai gerina įmonės finansinę būklę, tačiau suprantama, kad įstatymų pažeidimas PVM kontekste negali būti pateisinamas. Kaip minėta, įmonė ilgą laiką nevykdė veiklos, nenustatyta, kad įmonė tyčia neįvykdė PVM atskaitos (CPK 185 str.).
28. Pažymėtina, jog nuo ES paramos projektų žlugimo iki pat bankroto bylos iškėlimo UAB „Mukera“ iš esmės nevykdė jokios veiklos ir nesudarinėjo jokių sandorių, t. y. nebuvo jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, kuriuos reikėtų grįsti apskaitos dokumentais. Dėl šios priežasties pareiškėjo kaltinimai A. C. ir H. K., kad jie netinkamai ar juo labiau apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, yra nepagrįsti. Primintina, jog bankroto procedūrų tikslas - užtikrinti juridinių asmenų kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Kaip minėta, abu įmonės kreditoriai savo kreditinius reikalavimus bankroto byloje yra pateikę, jie patvirtinti, kreditiniai reikalavimai susidarė apie 2015 m. , daugiau jokių naujų kreditorių bankroto byloje nėra.
29. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad atsakovų A. C. ir H. K. veikime (neveikime) nėra tyčinio bankroto požymių. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai ir nustatytų aplinkybių visetas neleidžia konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovų veikime (neveikime) ir įmonės tyčinio privedimo prie bankroto, nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl UAB „Mukera“ bankrotas nepripažintinas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktai). Išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovų veiksmuose nebuvo ir JANI 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio, taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų kriterijų vadovo atsakomybei kilti.
30. Esant nurodytų aplinkybių visetui BUAB „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. prašymas netenkintinas. Pareiškimo netenkinus, nėra pagrindo nutarties kopiją pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Rezoliucinė dalis
teismas nutaria:
bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto administratoriaus J. U. pareiškimo dėl uždarosios akcinės bendrovės „Mukera“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. C. ir H. K. netenkinti.
Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.