- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-04
- Bylos Nr.
- 2S-146-357/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04410-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- K. A.
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas: Arvydas Martinavičius Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4
NUTARTIS
2014 m. kovo 4 d.
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės K. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-5537-362/2013 pagal ieškovės K. A. pareiškimą tretiesiems asmenims bankrutavusiai UAB ,,Adevela“, A. A. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė K. A. pareiškimu bei patikslintu pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad ieškovės pradelstų įsiskolinimo kreditoriams bendra suma 2013-06-19 datai sudaro 153 591,22 Lt. Pažymėjo, kad dėl jos buvusio vyro A. A., kuris buvo UAB ,,Adevela“ akcininkas, ketinimo gauti įmonei 1 840 000,00 Lt paskolą iš AB Šiaulių bankas, ieškovei teko būti laiduotoja, pagal 2006-09-01 Laidavimo sutartį Nr. 09-02. Pagal šią sutartį bankas įgijo teisę pareikšti reikalavimą pareiškėjai, pagrindinio skolininko prievolės bankui neįvykdymo atveju. UAB ,,Adevela“ neįvykdė savo prievolės AB Šiaulių bankas pagal 2006-09-01 Kredito sutartį, todėl bankas vienašališkai nutraukė sutartį nuo 2009-12-10 ir apie tai 2010-01-07 raštu informavo pareiškėją. Ieškovė nurodė, jog apmokėti bankroto administravimo paslaugas ir tenkinti kreditorių reikalavimus numato iš gautų lėšų- iš jos darbo užmokesčio bei iš parduoto pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto- ¼ dalies 3,03 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). (1-4, 85-88 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi netenkino ieškovės K. A. pareiškimo bei atsisakė kelti fizinio asmens bankroto bylą ieškovės atžvilgiu.
Teismas susipažinęs su byloje teiktais ieškovės rašytiniais įrodymais, teismo priimtais sprendimais dėl skolų priteisimo bei skolinių įsipareigojimų, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, kreditoriaus paaiškinimus, pateiktus atsiliepimus į ieškinį nustatė, kad ieškovė teismui pateikė 2010 m. gruodžio 10 d. preliminarų sprendimą, kuriuo UAB ,,Šiaulių banko lizingui“ priteista solidariai iš atsakovų UAB ,,Adevela“, A. A. ir K. A. 93683,91 Lt skolos, 5 procentai metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad nebuvo pateikta informacija, jog šis preliminarus sprendimas nėra įsiteisėjęs, 2011 m. kovo 10 d. buvo priimtas galutinis sprendimas, ištaisęs klaidą. Tokiu būdu, ieškovės K. A. kreditorių sąraše neteisingai įrašyta- kreditoriai UAB ,,Šiaulių banko lizingas“, įsiskolinimas 95633,41 Lt, ši skola yra priteista solidariai iš jos ir A. A. AB ,,Šiaulių bankui“. Teismas pažymėjo, jog skola UAB ,,Sergel“ nėra pagrįsta bylos medžiaga, kreditorius UAB ,,Sergel“ nurodo, jog jis neturi jokių reikalavimų ieškovei K. A.. Skola buvusiam AB Parex bankas, vėliau AB Citadelė bankas, perleista UAB ,,Gelvora“. Nurodoma, jog ir ši skola yra solidari su A. A..Teismas įvertinęs, jog nurodytos ieškovės K. A. skolos yra solidarios, atkreipė dėmesį į tai, jog sutinkamai su LR CK 6.6 str., kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog kreditoriai reikalautų visos skolos įvykdymo būtent iš ieškovės K. A., ar kad apskritai ieškovei yra pateikti reikalavimai. Be to, LR CK 6.9 str. numato, jog solidarią pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, jei ko kito nenumato įstatymai ar sutartis. 2009 m. spalio 12 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme priimtas teismo sprendimas, turintis šiuo atveju įstatymo galią, kuriuo patvirtinta, nutraukiant A. A. ir K. A. santuoką bendru abiejų sutuoktinių sutikimų, jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nustatyta, kad nors A. A. ir K. A. lieka solidarūs skolininkai AB Šiaulių bankas ir AB Parex bankas, tačiau K. A. padengus visą ar dalį skolos, šias sumas A. A. įsipareigoja grąžinti. Tokiu būdu, net ir esant ieškovei K. A. bendraskoliu įsiskolinimuose AB Šiaulių bankas ir AB Parex bankas (vėliau AB Citadelės bankas, skola perduota UAB „Gelvora“), ji, padengusi dalį ar visą skolą, įgyja reikalavimo teisę į šių sumų gražinimą. Teismas laikė, jog ieškovė neįrodė, jog jos kaip fizinio asmens būklė atitinka FABĮ 2 str. 2 d. nurodytą būklę. Nurodė, kad ieškovė K. A. dar 2009-11-13 įsidarbino UAB „Landsale“, dirba tik dvi valandas per dieną, jos atlyginimas yra 200 Lt per mėnesį, neatskaičius mokesčių, tačiau jau keturi metai neieško geriau apmokomo darbo, o pinigus, skirtus vaikų išlaikymui, naudoja savo būtinų poreikių tenkinimui, kaip nurodoma ieškinio pareiškime. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, nors santuokos nutraukimo metu jai buvo skirta dalis nekilnojamo turto, santuoka nutraukta dar 2009-10-12 teismo sprendimu, iki šiol šis turtas nėra registruotas ieškovės vardu, kas apsunkina kreditorių galimybes išsiieškoti skolas.
Teismas konstatavo, jog ieškovė K. A. nepagrindė aplinkybių, kad galės įsidarbinti, gauti darbinių pajamų ir taip atkurti savo mokumą, nors iš paaiškinimų matyti, kad ieškovė, tegaudama 177 Lt atlyginimą, neturėdama jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo, jos vardu registruoto turto, apskaičiavo, kad jos minimaliems poreikiams kas mėnesį tenkinti jau dabar reikia 1000 litų, nenurodydama jokių pagrįstų šaltinių šioms papildomoms pinigų sumoms gauti. Tokiomis pajamomis negali būti laikomi pinigai, gaunami vaikų išlaikymui, šie pinigai pagal teismo sprendimą yra valdomi uzufrukto teise. Fizinio asmens bankroto bylos administravimui numatyta 900 Lt. Teismui būtina atsižvelgti į FABĮ 1 str. nustatytą šio įstatymo paskirtį – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teismas konstatavo, kad ieškovė K. A. tinkamai nepagrindė aplinkybių, susijusių su jos mokumo atstatymu ir bent dalinių kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis iš jos gaunamų pajamų, be to teismo aukščiau aptartos aplinkybės rodo ieškovės galimą nesąžiningumą trejų metų laikotarpyje iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bei nėra įrodytas asmens atitikimas FABĮ 2 str. 2 d. nurodytai būklei. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės K. A. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas (126-128 b. l.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė K. A., prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t.y. iškelti bankroto bylą K. A. (129-133 b.l.).
Apeliantė mano, jog teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, priimta netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovė neįrodė jos, kaip fizinio asmens, būklės remiantis LR Fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau- LR FABĮ) 5 str. 8 d., 1 p., kuris numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka įstatymo 2 str. 2 p., tai yra, jeigu teismas nenustato visų fizinio asmens nemokumą konstatuotinų sąlygų.
Apeliantė remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013 nurodytais motyvais, mano, jog Šiaulių apylinkės teismas nevertino aplinkybių, jog jai pardavus žemės sklypą už 16250,00 Lt, jos skola vis tiek viršis FABĮ nustatytą 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, skolos dydį. Teigia, jog iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas pripažįsta, kad ieškovės nekilnojamojo turto neįregistravimas VĮ Registrų centre pažeidžia kreditorių interesus, taigi teismas pripažįsta galiojančia kreditorių reikalavimo teisę į ieškovę K. A., tačiau nepagrįstai atmetė jos reikalavimą, nenustatydamas jos nemokumo fakto.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, jog Šiaulių apylinkės teismas atmesdamas ieškinį, nepagrįstai ir neteisėtai ieškovės elgesį vertina kaip nesąžiningą, kadangi 2009-11-13 dieną ji įsidarbino UAB ,,Landsale“, dirba tik dvi valandas per dieną, jos atlyginimas 200 Lt per mėnesį neatskaičius mokesčių, tačiau jau keturi metai ieško geriau apmokamo darbo, o pinigus skirtus vaikų išlaikymui, naudoja savo būtinųjų poreikių tenkinimui. Apeliantė mano, jog teismas neteisingai nurodė, jog 2009 m. spalio 12 d. teismo sprendimu, jai buvo paskirtas nekilnojamasis turtas, kurio ji nėra įregistravusi VĮ Registrų centre, kas apsunkina kreditorių galimybes išieškoti skolas. Ieškovė pažymėjo, kad visi kreditoriai buvo informuoti apie santuokos nutraukimo bylą, apie skolų ir turto pasidalinimą tarp sutuoktinių, todėl ši aplinkybė be pagrindo teismo vertinama kaip nesąžiningas ieškovės elgesys, pažeidžiantis kreditorių interesus. Teismas nenustatęs CPK 6.67 str. skolininko nesąžiningumo prezumpcijos nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad skolininkė K. A. galimai buvo nesąžininga trejų metų laikotarpyje iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pabrėžė, jog nėra teismo sprendimų, kuriais būtų konstatuotas skolininkės K. A. nesąžiningumas.
Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodo, kad ieškovė neturi jos vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nors byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ¼ dalis 3,03 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės. Pažymėjo, jog ieškovei priklausantis nekilnojamas turtas yra areštuotas antstolės V. Š. vykdomojoje byloje, dėl skolos išieškojimo iš ieškovės ir teismas skundžiama nutartimi pats atnaujino sustabdytą K. A. turto realizavimą bei išieškojimą iš jo, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka.
Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė K. A. tinkamai nepagrindė aplinkybių, susijusių su jos mokumo atstatymu ir bent dalinių kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis iš gaunamų pajamų, neįvertinęs nekilnojamojo turto, kurį pardavus bus galima dalinai tenkinti kreditorių interesus. Apeliantė pažymi, kad bankroto procedūra tęsiasi 5 metus, todėl mokumo atkūrimo planas, kreditorių interesų tenkinimas bankroto procedūros metu gali kisti, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, todėl užkirsti kelią asmeniui, siekiančiam atkurti savo mokumą tai atlikti tik dėl plane nenumatytų išlaidų kreditoriams, yra nepagrįsta ir neteisinga.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą, prašo teismo atmesti apeliantės atskirąjį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį (157-159 b. l.). Nurodo, kad nesutinka su apeliantės argumentu, jog ji atitinka LR FABĮ numatytus asmens nemokumo kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad UAB ,,Sertgel“, kuris įtrauktas į bylą kaip kreditorius, yra pareiškęs, kad ieškovė jam nėra skolinga. Teigia, jog ieškovės skolos AB Šiaulių bankui negalima laikyti asmeninio pobūdžio skola. Pagal 2011 m. kovo 10 dienos priimtą Šiaulių apylinkės teismo galutinį sprendimą, AB Šiaulių bankui priteista solidariai iš atsakovų A. A. ir K. A. skola- 93 683,91 Lt, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą bei bylinėjimosi išlaidos. Tokiu būdu, ieškovės teiginys, kad jos asmeninė skola sudaro 153 591,22 Lt, prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Trečiasis asmuo mano, jog iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad ieškovė būtų sąžininga. Nemano, kad ieškovės sąžiningumą įrodo aplinkybė, jog ji sugeba dirbti vos po 2 valandas per dieną ir už darbą gauti 200 Lt per mėnesį. Teigia, jog sąžiningas asmuo šioje situacijoje turėtų elgtis priešingai: rodyti gerą valią kreditoriams, bendrauti su jais, stengtis grąžinti bent dalį skolos ir pagaliau susirasti geriau, negu 200 Lt per mėnesį apmokamą darbą. Ieškovė vengia savo vardu įregistruoti turtą, tuo apsunkindama skolų kreditoriams išieškojimą. Trečiojo asmens nuomone, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia kreditoriams, įskaitant ir AB Šiaulių banką, tikėtis įstatymo garantuojamos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros ir bent dalinio skolos susigrąžinimo iš ieškovės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinis teismas, prieš imdamasis nagrinėti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, pirmiausia atkreipia dėmesį į teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos FABĮ 5 str. 1 d. nustato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja K. A. 2006 m. rugsėjo 6 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 09-02, kuria laidavo savo turtu bankui, kad UAB ,,Adevela“, pagal sudarytą kreditavimo sutartį, grąžins bankui 1 840.000 Lt. Tokia pat sutartis buvo sudaryta ir su laiduotoju A. A., kuris nuo 2009 m. rugsėjo 5 d. buvo paskirtas UAB ,,Adevela“ direktoriumi. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. bankroto byloje priėmė sprendimą dėl UAB ,,Adevela“ pabaigos. Pareiškėja K. A. 2013 m. birželio 20 d. kreipėsi su pareiškimu, vėliau su patikslintu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, motyvuodama tuo, jog yra nemoki ir negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, kurių bendra sumą sudaro 153 591, 22 Lt. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2011 m. kovo 10 d. yra priėmęs sprendimą ir priteisęs solidariai iš ieškovės ir trečiojo asmens A. A. skolą - 93683,91 Lt, o ne 153 591,22 Lt, kaip nurodė pareiškėja.
Pažymėtina, kad FABĮ įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, (toliau – fizinis asmuo) mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino aplinkybes, susijusias su jos mokumo atstatymu ir bent dalinių kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis iš gaunamų pajamų nėra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta ieškovės elgesio vertinimo išvada. Apeliantė nurodė, jog jos būtiniems poreikiams tenkinti reikia 1000 Lt mėnesiui, kuriuos pareiškėja gauna iš savo uždarbio ir buvusio vyro vaikų išlaikymo po santuokos nutraukimo. Pareiškėja nurodė, jog gyvena motinos nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau sąskaitas apmoka pati motina. Pažymėtina, kad apeliantė yra darbingo amžiaus, nėra byloje jokių duomenų, kad ji negali dirbti dėl sveikatos problemų ar kitų aplinkybių, dėl ko negalėtų susirasti geriau apmokamo darbo, taip pat nėra jokių duomenų, jog ji būtų užsiregistravusi darbo biržoje, ar kreipusis į kitus darbdavius dėl geriau apmokamo darbo. Akivaizdu, kad net ir vertinant galimą bankroto procedūros penkerių metų laikotarpį, ir tai, kad mokumo atkūrimo planas, kreditorių interesų tenkinimas bankroto procedūros metu gali kisti spręstina, kad apeliantė neįrodė aplinkybių susijusių su jos mokumo atstatymu. Pažymėtina, kad 2009 m. spalio 12 d. buvo priimtas teismo sprendimas dėl pareiškėjos K. A. ir A. A. santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir minėtu sprendimu A. A. įsipareigojo šalių dviems dukroms mokėti po 400 Lt dydžio mėnesines įmokas iki joms sueis pilnametystė. Taigi, pareiškėja K. A. buvo paskirta uzufrukto teise tvarkyti dukrų išlaikymui skirtus pinigus. Tačiau, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, K. A. ir A. A. dukroms suėjo pilnametystė, dėl ko tikėtina, jog apeliantė nebėra uzufrukto teise paskirtų pinigų tvarkytoja, tai reiškia, kad jos būtiniems poreikiams tenkinti lieka tik gaunamas uždarbis - 177,50 Lt ir šiuo metu ji negali skirti kreditoriams padengti bent dalį lėšų. Kitas turtas, kurį apeliantė nurodo kaip galimybę pardavus jį padengti dalį kreditorių įsipareigojimų t.y. ¼ dalis 3,03 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugsėjo 8 d. yra areštuotas, jį pardavus apeliantės nurodytomis sąlygomis, paaiškėtų skolos kreditoriams likutis bei pakartotinė galimybė kreiptis dėl fizinio asmens bankroto. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog apeliantės skola yra solidari su trečiuoju asmeniu A. A. ir byloje nėra duomenų, kad kreditorius AB Šiaulių bankas reikalautų būtent iš apeliantės visos skolos sumos - 93683,91 Lt. Todėl teismas teisingai nusprendė, jog ieškovės, kaip fizinio asmens, būklė neatitinka FABĮ 2 str. 2 d. sąlygų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį nepakeistą.