Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo H. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuspręsta iš nuteistojo H. M. priteisti 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo R. S. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo H. M. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis H. M., kuris nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prašo apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, nuteistojo nuomone, nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimą šiuo atveju nulėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų neatitinkantis byloje surinktų įrodymų vertinimas. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo patikrinti, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ar jų pakanka pripažinti H. M. kaltu dėl nežymaus nukentėjusiojo R. S. sveikatos sutrikdymo.

7. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nukentėjusiojo R. S. 2022 m. gegužės 4 d. pareiškimo pagrindu. Pasiūlius R. S. papasakoti apie įvykį, dėl kurio jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusysis parodė, kad 2022 m. gegužės 3 d. apie 22.00 val. jam būnant savo gyvenamojoje patalpoje ((duomenys neskelbtini)-ojo būrio (duomenys neskelbtini)-a gyvenamoji patalpa), jam gulint lovoje, į ją atėjo nuteistasis H. M., gyvenantis to paties būrio (duomenys neskelbtini) patalpoje, kuris sudavė rankomis bei spyrė kojomis jam mažiausiai 12 smūgių į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nežymius sužalojimus kūne. Be to, šio įvykio metu buvo sudaužytas jam priklausantis naudotas nešiojamas kompiuteris (1 t., b. l. 1-2). Iš byloje esančių duomenų, o būtent (duomenys neskelbtini) pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimas) (duomenys neskelbtini) sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistų V. B. ir R. K. tarnybinių pranešimų (1 t., b. l. 40-41), o taip pat ir jų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusysis R. S. apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką pranešė jau po to, kai ant jo kūno (kaktos bei smakro) matomus sužalojimus pastebėjo laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojai, iš karto patikrinę patalpas po to, kai išgirdo triukšmą antrame aukšte. Remiantis tais pačiais tarnybiniais pranešimais bei liudytojo R. K. parodymais nustatyta, kad bendraujant su R. S., šis paaiškino, kad sužalojimai jam buvo padaryti konflikto su kitu laisvės atėmimo bausmę atliekančiu asmeniu – H. M. metu. Nukentėjusysis įstaigos darbuotojams nurodė, jog į jo gyvenamąją patalpą įėjęs nuteistasis pradėjo jam sakyti, kad R. S. jam yra skolingas pinigų, po ko tarp jų įvyko susistumdymas, kurio metu H. M. nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis į galvą ir kitas kūno vietas. R. S. taip pat specialistams paaiškino, kad jį stojo ginti E. D., kuris su H. M. išėjo aiškintis santykių į bendro naudojimo koridorių, kur nuteistasis H. M. kažkokiu aštriu daiktu dūrė E. D. į kairį šoną ir pasišalino (1 t. b. l. 153-154).

8. Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas kaip nukentėjusysis, R. S. parodė, kad 2022 m. gegužės 3 d. apie 22.00 val. jam, gulint savo gyvenamojoje patalpoje esančioje lovoje, atėjo nuteistasis H. M., kuris pasiūlė eiti iki jo gyvenamosios patalpos. Eiti su nuteistuoju jis atsisakė, po ko šis pasakė, kad jis (nukentėjusysis) skolingas jam 20 eurų. Jis H. M. atsakė, kad jam yra paskolinęs 7 eurus, kurių jis neatidavė, ir kad nei jam, nei kitiems nuteistiesiems jis neskolingas. Tuomet H. M., priėjęs prie jo lovos, sudavė jam kumščiu vieną kartą į kaktą. Pašokęs iš lovos, jis nuteistąjį nustūmė rankomis nuo savęs ir liepė eiti iš kambario. H. M. vėl puolė link jo ir kumščiu vieną kartą sudavė į smakrą. Tuomet jis, gindamasis nuo smūgių, parvertė H. M. ant grindų, paguldė ant nugaros ir kaire ranka laikė prispaudęs jo kaklą. H. M. kaire ranka sudavė jam dar vieną kartą į veido dešinę pusę. Nukentėjusysis tuomet dešine ranka sudavė H. M. į kairę akį, nuo ji atsitraukė ir liepė eiti iš kambario. Supykęs nuteistasis puolė prie jo ir spyrė į dešinį šoną. Nukentėjęs taip pat parodė, kad jis sportinio švarkelio vidinėje kišenėje laikė nešiojamą kompiuterį „L“, kuris nuo smūgio koja iškrito ant grindų, sudužo jo ekranas. Kai jis pasilenkė paimti kompiuterį nuo grindų, H. M. spyrė mažiausiai 5 kartus jam į nugarą bei abu šonus, kumščiais sudavė 6-7 smūgius į galvą. Jis nuo H. M. smūgių nugriuvo, bandė gintis rankomis, paprašė kartu su juo vienoje patalpoje gyvenančio nuteistojo E. D. pagalbos. Pastarasis H. M. atitraukė nuo jo. H. M. ir E. D. tarpusavyje apsižodžiavo. E. D. liepė H. M. išeiti iš jų sekcijos. Nuteistasis pasakė, kad išeis, pakvies savo draugus ir visus juos „sulaužys“, ir iš jų gyvenamosios patalpos išėjo. Grįžo už kelių minučių vienas, su E. D. kambaryje apsistumdė ir abu išėjo aiškintis santykių į bendro naudojimo koridorių. Jiems išėjus, už akimirkos išgirdo E. D. sušunkant „ai“. E. D. grįžo į gyvenamąją patalpą rankomis susiėmęs kairį šoną ir pasakė, kad jam į šoną įdūrė H. M. (1 t., b. l. 125-128).

9. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaip ir ankstesnėje proceso stadijoje, R. S. parodė, kad 2022 m. gegužės 3 d. apie 22 val., jam gulint savo lovoje, atėjo nuteistasis H. M., kuris reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų. Jiems apsižodžiavus, H. M. trenkė jam į kaktą, po ko jis atsikėlęs nustūmė H. M.. Tada jie susikibo. Nors apklausiamas teisme nukentėjusysis negalėjo konkretizuoti kiek tiksliai smūgių H. M. sudavė jam ir kiek smūgių jis pats sudavė H. M., tačiau paaiškino, kad šią aplinkybę nurodė apklausos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodė, kad H. M. jam smūgius sudavė ir kojomis. Kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, R. S. taip pat nurodė, kad juos išskyrė E. D., kuriam H. M. dūrė peiliu į šoną (2 t., b. l. 170-171).

10. Tuo tarpu H. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo iškviestas apklausai du kartus ir abu juos, paklaustas, ar pripažįsta kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, į šį klausimą nurodė neatsakysiantis, taip pat atsisakė duoti bet kokius parodymus (t. 2, b. l. 13, 21). Apklausiamas teisme, jis neneigė kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku buvus konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo, tačiau nurodė tiek kitą konflikto kilimo priežastį, tiek kitaip aiškino jo eigą. Teisiamajame posėdyje H. M. paaiškino, kad maždaug dvi valandos iki aptariamo konflikto jis buvo pasiskolinęs nešiojamą kompiuterį iš nukentėjusiojo. Naudodamasis šiuo kompiuteriu, netyčia numetė jį ant žemės. H. M. teigė, kad įvykio dieną patalpoje, kurioje gyveno nukentėjusysis, lankėsi, nes atnešė pastarajam sudaužytą kompiuterį, norėjo susitarti dėl atlyginimo už padarytą žalą. Tačiau nukentėjusysis, vos jam pasakius, kad nešiojamas kompiuteris buvo sudaužytas, atsikėlė iš lovos ir puolė ant jo, trenkė jam kumščiu į veidą. Jis (H. M.) stovėjo, stengėsi nukentėjusįjį nuraminti, tačiau jis permetė jį ant žemės, po ko abu nurkrito ant žemės. Nukentėjusysis dar bandė smūgiuoti jam į veidą rankomis į krūtinės sritį, o jis (H. M.) bandė gintis rankomis, tačiau besigindamas jis nesudavė nukentėjusiajam nei vieno smūgio. H. M. taip pat parodė, kad konfliktas baigėsi, kuomet į patalpą atėjo kitas laisvės atėmimo bausmę atlikęs asmuo, kuris pasakė „baikite konfliktą“, po ko jis (H. M.) tiesiog išėjo iš sekcijos (2 t., b. l. 169-170).

11. Remdamasi bylos medžiaga teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nenurodė matę visą tarp H. M. bei R. S. įvykusį konfliktą. Liudytojas K. G., kuris taip pat atlikinėjo bausmę toje pačioje įkalinimo įstaigoje ir tame pačiame būryje, apklausiamas pirmosios instancijos teisme teigė nematęs pačio konflikto, kadangi tuo metu buvo išėjęs parūkyti, tik suprato, kad tarp bausmę atliekančių asmenų vyko ginčas (2 t., b. l. 194-195). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu K. G. parodė, jog 2022 m. gegužės pradžioje, galimai 3 dieną, apie 22 val., į jų gyvenamąją patalpą atėjo kitas nuteistasis – H. M., ir priėjęs prie lovoje gulinčio R. S. pradėjo klausinėti jo apie kažkokius pinigus. Tyrimo metu liudytojas taip pat paaiškino, kad nukentėjusysis netrukus išlipo iš lovos ir su H. M. apsistumdė. Jis tuo metu išėjo iš gyvenamosios patalpos į kiemą parūkyti ir grįžo jau tuomet, kai konfliktas buvo baigęsis (1 t., b. l. 165 -166). Pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, K. G. juos patvirtino, nurodė, kad tyrimo metu sakė tiesą. Apklaustas liudytojas T. S., gyvenęs toje pačioje patalpoje su R. S., taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis teigė apie konflikto priežastį ir pradžią nieko nežinantis, nes tuo metu, kai H. M. įėjo į jų gyvenamąją patalpą, jis miegojo. Jis taip pat patvirtino pabudęs nuo šurmulio tik tuomet, kai nukentėjusysis ir nuteistasis jau buvo susikibę ant grindų (1 t., b. l. 177-178). Liudytoju apklaustas E. D. teisme parodė, kad su H. M. jokių konfliktinių situacijų nėra buvę, kad 2022 m. gegužės 3 d. jis susižalojo pats, paslydęs ir nukritęs, o konflikto tarp R. S. ir H. M. nematė (3 t., b. l. 34). Iš esmės analogiškus parodymus jis davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kuomet parodė, jog susižalojo 2022 m. gegužės 3 d. po vakarienės, apie 22 val., kuomet kambaryje paslydo ant slidžios linoleumo dangos ir krisdamas kaire kūno puse užkrito ant stalo, kur buvo sudėti po vakarienės likę peiliai, šakutės ir indai, prieš tai kambaryje jokio konflikto, muštynių nematė, kur tuo metu buvo, nežino (1 t., b. l. 147-148).

12. Nors aptarti liudytojo K. G. bei liudytojo E. D. parodymai tam tikrose dalyse prieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms (K. G. nenurodė, jog dar iki prasidedant grumtynėms tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, pastarasis būtų trenkęs R. S., ką tvirtina nukentėjusysis, o E. D. kategoriškai neigia, jog jis buvo sužalotas duriančiu-pjaunančiu daiktu būtent H. M., kuomet jis įsikišo į tarp jo ir R. S. vykstantį konfliktą), tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vis tik, tiki ir vadovaujasi būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo nurodoma analizuojamo įvykio versija.

13. Tokios pozicijos laikomasi įvertinus tai, jog nukentėjusiojo parodymai dėl esminių detalių buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu bei neprieštarauja rašytiniams bylos duomenims – tiek prie bylos prijungtiems įkalinimo įstaigos 2-o aukšto koridoriaus vaizdo įrašams, tiek teismo medicinos specialistų išvadų. Be to, kad buvo sužalotas būtent H. M. tyčiniais veiksmais, kuomet šis dėl tariamos skolos kilusio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, o ne nuteistojo nurodomomis aplinkybėmis – grumtynių ant žemės metu, po to, kai įpykęs dėl sudaužyto nešiojamo kompiuterio pats nukentėjusysis nuteistąjį parvertė ant žemės, R. S. nurodė ne tik inicijuojant ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir jau vykstančio baudžiamojo proceso metu, bet ir bendraudamas su pataisos įstaigos darbuotojais iš karto po įvykusio konflikto, kas taip pat rodo jo pateiktos versijos nuoseklumą ir leidžia vertinti jo parodymus kaip patikimus įrodymus. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog šiuo atveju nuoširdūs ir tikrąsias konflikto tarp R. S. ir H. M. aplinkybes atitinkantys yra nukentėjusiojo parodymai, sustiprina ir tas faktas, kad R. S. parodymai buvo duoti iš karto po įvykio, nežinant apie tai, kokie duomenys yra surinkti tyrimo metu, kai tuo tarpu nuteistojo parodymai buvo duoti jau tik teisme ir jis turėjo galimybę juos priderinti prie tyrimo metu surinktos medžiagos. Pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis apskritai nepasisakė savo kaltės klausimu, t. y. jos ne tik nepatvirtino, bet ir neneigė, kas tik sustiprina manymą, jog jis sąmoningai pasirinko tokią gynybinę poziciją, suvokdamas, jog galės pateikti tokią versiją, kuri bet kokiu atveju bus naudinga jam (jei bent dalis surinktų duomenų galės būti interpretuojami kaip teisinantys jį – neigti kaltę, o jei bus akivaizdu, kad jų ginčyti neprasminga – kaltę pripažinti visiškai ir tokiu būdu tikėtis švelnesnės bausmės paskyrimo). Nors nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, apima ir teisę neduoti parodymų prieš save, taigi, nuteistasis neabejotinai turėjo teisę pasirinkti tokią gynybos taktiką, tačiau vis tik toks jo elgesys kelia pagrįstas abejones jo parodymų nuoširdumu, o vertinant ir kitus aptartinus aspektus ir jų teisingumu.

14. Vertindama liudytojais apklaustų kitų laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jų parodymai yra itin abstraktūs ir akivaizdžiai duoti tokie, kuriais nebūtų pakenkta nei vienam iš kartu su jais tame pačiame būryje bausmę atlikusių nuteistųjų, ką galima paaiškinti žinomu faktu apie tarp nusikaltimus padariusiems asmenims arba anksčiau teistiems asmenims dažnai būdingas nuostatas, tarp jų ir nenorą pranešti apie jų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus, ar nusistatymą neliudyti apie galimai padarytas nusikalstamas veikas kitų atžvilgiu, taip, be kita ko, siekiant išvengti galimo susidorojimo. Atskirai vertinant liudytojo E. D. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad jo duoti parodymai apie tai kokiomis aplinkybėmis jis pats buvo sužalotas 2022 m. gegužės 3 d. vakarą, yra nelogiški ir prieštaraujantys ne tik nukentėjusiojo R. S. parodymams, bet ir byloje esančiai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. gegužės 9 d. specialisto išvadai Nr. G 829/2022 (02), kurioje nurodoma, jog E. D. konstatuotas sužalojimas – akla durtinė pjautinė kairės pusės žaizda, negalėjo būti padarytas jam pačiam užgriuvus ant peilio, kaip teigė šis liudytojas. Kad E. D. vengė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodyti visas jam žinomas nagrinėjamai nusikalstamai veikai atskleisti reikšmingas aplinkybes, šiuo atveju patvirtina ir tas faktas, jog liudytojas teigė nematęs tarp H. M. ir R. S. vykusio konflikto, tačiau negalėjo nurodyti, kur tuo metu jis buvo, o iš vaizdo įrašų, kuriame buvo fiksuotas bausmės atlikimo vietos 2-o aukšto koridoriaus vaizdas, matyti, kad jis 2022 m. gegužės 3 d. apie 21.50 val. negalėjo nebūti nuteistųjų (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje, nes būtent iš jos E. D. išėjo netrukus paskui H. M.. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės ne tik paneigia liudytojo E. D. parodymus, bet ir patvirtina nukentėjusiojo versiją, kad konflikto su H. M. kambaryje buvo ir šis liudytojas, kuris stojo ginti R. S., dėl ko vėliau pats buvo sužalotas nuteistojo, tačiau skundo dėl savo sveikatos sutrikdymo E. D. nepateikė, dėl ko ikiteisminis tyrimas dėl to nebuvo pradėtas. Nors nuteistasis tvirtina, kad minėti vaizdo įrašai kaip tik leidžia teigti, kad nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi, kadangi juose neužfiksuotas koridoriuje įvykęs konfliktas tarp H. M. ir E. D., tačiau teisėjų kolegija su tokiu R. S. parodymų vertinimu nesutinka. Nuteistasis yra teisus, jog koridoriuje joks fizinis kontaktas tarp jo ir E. D. nebuvo užfiksuotas, tačiau vien tai nukentėjusiojo parodymų patikimumo nepaneigia. Iš vaizdo įrašų matyti, kad R. S. neišėjo iš savo gyvenamosios vietos patalpos po to, kai iš jos pasišalino H. M. ir E. D.. Taigi, jog E. D. buvo sužalotas H. M. ne koridoriuje, o kitoje gyvenamojoje patalpoje, R. S. nematė ir negalėjo matyti, dėl to šią aplinkybę ir nurodė netiksliai, tačiau manyti, kad tai jis darė sąmoningai, siekdamas suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, pagrindo nėra.

15. Be to, teismas tiki ir vadovaujasi nukentėjusiojo nurodoma versija ir dėl to, kad ją iš dalies patvirtina ir liudytojo K. G. parodymai. Kaip matyti iš aukščiau šio liudytojo aptartų parodymų, jis paaiškino, kad girdėjo, jog H. M. bei R. S. kalbėjo apie skolą, po ko ir kilo fizinio smurto panaudojimu tarp šių asmenų baigęsis konfliktas. K. G. nenurodė, jog H. M. atėjo į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini) su nukentėjusiojo sudaužytu nešiojamu kompiuteriu, dėl ko, kaip teigia nuteistasis, nukentėjusysis supyko ant jo ir pirmasis smūgiavo apeliantui. Be to, ir pats nukentėjusysis kategoriškai neigė skolinęs H. M. savo nešiojamą kompiuterį. Jis parodė, jog nėra šio įrenginio skolinęs ne tik apeliantui, bet ir kokiems nors kitiems tame pačiame kalėjime bausmę atlikusiems asmenims, bei tvirtino, kad tuo metu, kai nuteistasis įėjo į jų gyvenamąją patalpą, naudodamasis tuo pačiu nešiojamu kompiuteriu jis šnekėjo su savo mergina, ir šie jo parodymai nėra paneigti jokiais byloje surinktais duomenimis. Kaip matyti nukentėjusiojo parodymų, jis ir H. M. vienas kitą žinojo tik iš matymo, artimiau tarpusavyje jie nebendravo, todėl ir dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija netiki, kad R. S. galėjo būti davęs jam priklausantį nešiojamą kompiuterį laikinai naudotis H. M..

16. Nuteistojo versiją, kad tai nukentėjusysis jam pirmasis smūgiavo kumščiu į veidą, o vėliau parvertė jį ant žemės, po ko ant žemės nukrito ir pats R. S., bei, kad H. M. jam nesudavė nei vieno smūgio, paneigia ne tik nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai, bet ir jau minėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. gegužės 4 d. specialisto išvada Nr. G 798/2022 (02). Šioje išvadoje nurodyta, kad R. S. yra konstatuotos poodinės kraujosruvos kaktoje, pasmakrėje, dešinėje mentėje, dešiniame petyje, odos nubrozdinimai pasmakrėje, pakaušyje, padaryti kietais bukais daiktais, <...>, šešiais ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Poodinės kraujosruvos dešinėje mentėje ir dešiniame petyje galėjo būti padarytos ir griuvimo metu, kontaktuojant su kietais bukais, ribotais ar neribotais paviršiais. Sužalojimų visuma vienkartiniam griuvimui nebūdinga (1 t., b.l. 142 -144). Taigi, specialisto išvada leidžia daryti kategorišką išvadą, kad įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose (tiek priekinėje, tiek nugarinėje kūno dalyje) atsiradę sužalojimai negalėjo būti padaryti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis – vien tik dėl nukentėjusiojo nukritimo ant žemės. Priešingai – ji tik patvirtina nuoseklius R. S. parodymus, kad H. M. jam rankomis ir kojomis sudavė ne vieną smūgį į įvairias kūno vietas. Skundo argumentas, kad R. S. konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl to, kad jis pats naudojo smurtą prieš save, siekdamas melagingai apkalbėti apeliantą, yra paremtas tik paties nuteistojo, kuris neabejotinai yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, niekuo nepagrįsta prielaida, o ne kokiais nors konkrečiais duomenimis, todėl jis taip pat atmetamas.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų (nukentėjusiojo parodymų, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų duomenų, liudytojų V. B. ir R. K. parodymų, iš dalies K. G. parodymų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistų išvadų, vaizdo įrašų), kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo H. M. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto jis nenaudojo, kad ne jis (apeliantas) buvo konflikto iniciatorius, o priešingai – tai nukentėjusysis įtūžęs dėl sudaužyto jo nešiojamo kompiuterio puolė H. M. ir susižalojo pats, krisdamas ant žemės, kai ant jos parvertė nuteistąjį. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad H. M. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas (smūgių kumščiu sudavimas į kaktą, galvą, smakrą, dešinę veido pusę, bei spyrimas į abu šonus, nugarą), padariniai – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, pasmakrėje, dešinėje mentėje, dešiniame petyje, odos nubrozdinimais pasmakrėje, pakaušyje, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – nuteistasis, suduodamas smūgius kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį bei spirdamas koja į šonus ir nugarą, viso smūgiavęs ir spyręs ne mažiau kaip šešis kartus, neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti.

18. Apibendrinant visa, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl H. M. kaltės. Skundo motyvas, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, nesivadovavo in dubio pro reo principu, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad H. M. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir neįžvelgia pagrindo H. M. išteisinti.

19. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

20. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nuteistasis įvykdė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką. Nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas, apelianto padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams, tačiau šiuo atveju privaloma atsižvelgti į tai, kad jo veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis, be to, buvo smūgiuojama ir į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį, kad dėl tokių kaltininko veiksmų R. S. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir realius sužalojimus. Nors nebuvo nustatyta H. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau taip pat nėra nustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdina ne tik laisvės atėmimo vietų įstaigos administracijos pateikta jo charakteristika, iš kurios matyti, kad atlikdamas bausmę jis buvo septynis kartus baustas drausminėms nuobaudomis bei du kartus administracine tvarka už psichotropinių medžiagų vartojimą, nebuvo skatintas, bet ir tas faktas, kad šioje byloje analizuojamą nusikaltimą jis įvykdė neišnykus teistumui, atliekant nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietų įstaigoje, praeityje būdamas teistas jau vienuolika kartų, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus. Kadangi aptarti duomenys patvirtina, jog apeliantas jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, toliau daro tyčines nusikalstamas veikas netgi būdamas griežtai prižiūrimas, be to, ne pirmą kartą pasikėsina į kito asmens sveikatą, kas rodo jo pavojingumą visuomenei, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti nuteistajam už jo įvykdytą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo laikyti netinkamu, per griežtu, neproporcingu tiek H. M. asmenybei, tiek ir jo padarytai nusikalstamai veikai, ir apylinkės teismo nustatyto šios bausmės termino. Pažymėtina, jog, nepaisant jo itin neigiamos charakteristikos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo bei vertybės, į kurią jis pasikėsino, svarbos, nuteistajam buvo paskirta vos 15 dienų ilgesnė laisvės atėmimo bausmė, nei BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai tenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl 150 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl įvykio metu sugadinto nukentėjusiojo nešiojamojo kompiuterio. Nors R. S. nepateikė teismui dokumentų, pagrindžiančių žalos dydį (pavyzdžiui, nešiojamo kompiuterio įsigijimo kvito), tačiau jo nurodytas žalos dydis atitinka tokio daikto (net ir naudoto) rinkos kainą ir protingumo kriterijus. Kadangi nukentėjusysis kategoriškai neigė, jog jam H. M. dalį turtinės žalos (30 Eur) atlygino, o H. M. jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nepateikė, teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo pozicijai nukentėjusiajam padarytos žalos tariamai nukentėjusiajam atlygintos sumos dydžiu nemažinti.

22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. APD-2023-15414 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį H. M., sudaro 110 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

24. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš H. M. klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir kitus aspektus: 1) byloje turimais duomenimis, apeliantas nedirba; 2) byloje nėra jokių aktualių duomenų apie jo turimą turtą, į kurį būtų galima nukreipti proceso išlaidų išieškojimą; 3) nuteistasis, privalės atlikti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas kurį laiką bus ribotos. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už H. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš H. M. valstybės naudai 110 Eur eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 6 d. pažymą Nr. APD-2023-15414.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.