- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-09-20
- Bylos Nr.
- 1A-523/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Linas Šiukšta, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- K. N., D. M., Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus
- Nukentėjusysis
- S. J., I. K., K. K., R. J.
- Advokatai
- Paulius Svirskis
- Kategorijos
- 1.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio, nuteistojo D. M. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės J. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
K. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 12 metų ir pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2010 m. gegužės 30 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. birželio 4 d.
D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 15 metų ir pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. birželio 4 d.
Iš nuteistųjų K. N. ir D. M. solidariai priteista po 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms S. J., I. K. ir K. K..
Nukentėjusiajam R. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir V. S., kurie dėl šios veikos yra nuteisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, 2010 m. gegužės 19 d. apie 18 val., Ž. B. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandoje, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kumščiu sudavė nukentėjusiajam R. J. į veidą bei pilvą, iš viso du smūgius, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.
Be to, D. M. ir K. N. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, 2010 m. gegužės 20 d. apie 14 val. bei 16 val., Ž. B. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), atliko šiuos veiksmus: D. M. kumščiu sudavė R. J. penkis smūgius į veidą bei rankas, K. N. vieną kartą spyrė R. J. į veidą, tuo padarydami R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. K. N. ranka sudavė vieną smūgį Ž. B. į šoną, tuo jai sukėlė fizinį skausmą. Be to, D. M. kumščiu ir kojomis, o K. N. kojomis sudavė E. K. į galvą, viršutinę kūno dalį, rankas bei kojas, iš viso ne mažiau kaip dešimt smūgių, taip padarydami E. K. krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis krūtinėje, kairės pusės V-VI-VII-VIII-to šonkaulių lūžiais ir poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, dešinėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, viršutinėje ir apatinėje lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje bei įvykusiu galvos smegenų suspaudimu, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos 2010 m. gegužės 20 d. E. K. mirė. Šiais veiksmais D. M. ir K. N. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė E. K.. Be to, sumušdami R. J. ir Ž. B., D. M. ir K. N. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistojo K. N. gynėjas advokatas Paulius Svirskis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria K. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir priimti šioje nuosprendžio dalyje išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti už šį nusikaltimą K. N. minėto straipsnio sankcijoje numatytą minimaliai bausmei artimą laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas nurodo, kad K. N. parodymai, jog jis nėra kaltas dėl E. K. nužudymo, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai yra paneigti nukentėjusiojo R. J. ir liudytojos J. M. parodymais. Gynėjo teigimu, iš nukentėjusiojo R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, akistatų protokolų bei vėliau duotų parodymų matyti, kad jo parodymai nėra nuoseklūs ir kelia abejonių. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis R. J., apklaustas iš karto po įvykio, nenurodė, kad K. N. sudavė smūgius E. K.. Jis 2010 m. gegužės 20 d. vykusioje apklausoje be kitų aplinkybių parodė, kad „... tie du vyriškiai nuėjo į kitą kambarį, ir mačiau, kaip tas pirmas vyriškis (iš kitų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tai D. M.) spardė gulinčiam E. K. į galvą, trypė užlipęs su kojomis. Man bėgo kraujas, todėl aš buvau išėjęs į kiemą ir ne viską mačiau...“. Šį apklausos protokolą nukentėjusysis perskaitė ir parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai (b. l. 92, t. 1). Po savaitės 2010 m. gegužės 27 d. vykusioje apklausoje nukentėjusysis parodė, kad „... kaip aš ir K. buvom sumušti 2010 m. gegužės 20 d., parodžiau ankstesnėje apklausoje“, t. y. šioje apklausoje jis vėlgi neparodė, kad K. N. sudavė smūgius E. K.. Susipažinimą su šiuo protokolu nukentėjusysis taip pat patvirtino savo parašu ir jokių pastabų nepareiškė (b. l. 93, t. 1). 2010 m. gegužės 27 d. parodymo atpažinti metu R. J., be kita ko, parodė, kad „...man spyrė su koja į veidą. Man pradėjo bėgti kraujas ir aš išėjau į lauką. Kad šis asmuo (K. N.) suduotų smūgius R. K. nemačiau...“. Asmens parodymo atpažinti protokolą R. J. pasirašė, jokių pastabų dėl jo turinio nepareiškė (b. l. 67-70, t. 2). 2010 m. birželio 3 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu R. J. neparodė, kad K. N. būtų spardęs R. K. (b. l. 101-106, t. 1). 2010 m. rugsėjo 24 d. vykusioje apklausoje, t. y. praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po įvykio, kai, gynėjo teigimu, aistros dėl įvykio buvo nurimę, nukentėjusysis parodė, kad „į kambarį (kuriame gulėjo E. K.) buvo įėjęs ir K. N., aš nemačiau, ką kambaryje veikė K. N., ar jis spardė aš nežinau...“. Šį apklausos protokolą nukentėjusysis perskaitė ir parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai, dėl to jokių pastabų nepareiškė (b. l. 107-108, t. 1). Esant tokiems nukentėjusiojo R. J. parodymams, gynėjas pažymi, kad šis ikiteisminio tyrimo metu penkis kartus parodė nematęs, kad K. N. būtų smurtavęs prieš E. K..
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tyrėja L. R., ikiteisminio tyrimo metu surašiusi nukentėjusiojo apklausų bei parodymų patikrinimo vietoje protokolus. Ji patvirtino, kad užrašė tai, ką pasakojo R. J., su protokolu jis buvo supažindintas, jokių pastabų dėl protokolo teisingumo jis nepareiškė, po savo apklausomis pasirašė. Tačiau, advokato teigimu, šie tyrėjos parodymai skundžiamame nuosprendyje iš esmės nebuvo vertinami, ir buvo remtasi tik niekuo nepagrįsta prielaida, kad tyrėja kai kurias aplinkybes galėjo užrašyti neišsamiai dėl emocionalaus nukentėjusiojo R. J. būdo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad grąžinus bylą prokurorui, vėl apklausiamas R. J. parodė, kad matė, kaip K. N. spardė ant kilimo gulintį E. K., šiuos parodymus jis patvirtino ir teisme. Tačiau tokie nukentėjusiojo parodymai, gynėjo teigimu, kelia pagrįstų abejonių, todėl vertintini kritiškai, nes tokius parodymus nukentėjusysis davė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo byloje nagrinėjamo įvykio ir negalėjo nurodyti, dėl kokios priežasties jis pakeitė parodymus. Gynėjui atrodo neįtikinami R. J. paaiškinimai, kad tyrėja galėjo ne taip užrašyti jo parodymus, galėjo nepaklausti ar nespėti užrašyti. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu R. J. penkis kartus buvo apklaustas skirtingų tyrėjų, iš protokolų turinio matyti, kad jis buvo klausiamas ir apie K. N. atliktus veiksmus, šiam įėjus į kambarį, kuriame gulėjo E. K.. Be to, advokato teigimu, šioje byloje nenustatyta, ar R. J. objektyviai galėjo matyti kambaryje gulintį mušamą E. K., nes bylą grąžinus prokurorui ir atliekant įvykio vietos apžiūrą, nuotraukų iš R. J. sėdėjimo vietos nėra padaryta. Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, kokioje padėtyje buvo durys į kambarį, kuriame gulėjo E. K., kiek šios durys buvo užvertos, ar jos neužstojo vaizdo R. J., jei pastarasis sėdėjo taip, kaip nurodė duodamas parodymus. Gynėjas teigia manantis, kad iš R. J. duotų parodymų „šį įvykį tikrai matė čigonė“, duotų po to, kai byla buvo grąžinta prokurorui, galima daryti išvadą, jog jis (R. J.) nematė, kaip buvo mušamas E. K..
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusiojo R. J. parodymų, kad K. N. sudavė smūgius E. K., nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai:
Nukentėjusioji Ž. B. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu neparodė mačiusi, kad K. N. smūgiuotų E. K.. Po bylos grąžinimo prokurorui ši nukentėjusioji parodė, kad paties įvykio nematė, ji buvusi apsvaigusi nuo alkoholio, o apie įvykį jai pasakojo liudytoja J. M.. Teisme ši nukentėjusioji parodė, kad nematė, kas antrą kartą mušė E. K. ir R. J., kadangi įvykio metu buvo kitame kambaryje. Tačiau tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis R. J. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad Ž. B. buvo tame pačiame kambaryje, kuriame gulėjo E. K., ir matė, ką nuteistieji veikė įėję į kambarį. Šiai nukentėjusiajai davus parodymus, kad ji apie E. K. sumušimą jam gulint kambaryje nieko nežino, tampa akivaizdu, kad nuteistieji teismo posėdžio metu sakė tiesą, jog 2010 m. gegužės 20 d. antrą kartą atvykę pas nukentėjusiuosius jokių smūgių E. K. nesudavė;Liudytoja D. L., apklausiama iš karto po įvykio, parodė, kad smūgius 2010 m. gegužės 20 d. E. K. sudavė tik D. M.. Be to, ši liudytoja parodė ir tai, kad antrą kartą atvykus kaltinamiesiems „... jie be žodžių pradėjo mušti Romą, sėdėjusį prieškambaryje ant kėdės. Jam pradėjo bėgti kraujas, ir jis išbėgo į lauką...“ (b. l. 129-139, t. 1). Tokie liudytojos parodymai, gynėjo teigimu, patvirtina nukentėjusiojo R. J. parodymus, kad jis nematė momento, kai buvo suduoti smūgiai E. K., kadangi po jam pačiam suduotų smūgių išėjo į lauką. Liudytoja D. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad įvykio metu ji buvo išgėrusi, todėl, duodama parodymus, gali ką nors sumaišyti. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja teigė nemačiusi, jog smūgius suduotų K. N., nes matė tik gulinčio E. K. kojas. Ji teigė girdėjusi smūgius, todėl padariusi prielaidą, kad smūgiai galėjo būti suduoti į galvą arba krūtinę. Be to, ši liudytoja teisme parodė, kad įvykio aplinkybes jai padėjo atkurti Ž. B., kuri papasakojo, jog į kambarį buvo užėję du asmenys, o ne vienas. Esant tokiems liudytojos D. L. parodymams, gynėjas daro išvadą, kad ši liudytoja apie įvykį pasakojo tai, ką girdėjo iš Ž. B., kuri teisme nepatvirtino apie smūgių E. K. sudavimo faktą 2010 m. gegužės 20 d. nuteistiesiems atvykus antrą kartą. Be to, advokato teigimu, liudytojos D. L. parodymai, kad kai kurias įvykio aplinkybes ji sužinojo ir Ž. B., patvirtina nuteistųjų ir R. J. parodymus, kad liudytoja Ž. B. buvo tame pačiame kambaryje, kai K. N. tariamai mušė E. K.. Apeliantas pažymi, kad iš byloje esančio įvykio vietos pažiūros protokolo ir prie jo esančių nuotraukų darytina išvada, kad liudytoja D. L. iš tos vietos, kur ji buvo įvykio metu, E. K. sumušimo nematė ir negalėjo matyti. Liudytojas S. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. K. kambaryje spardė du vyrai, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis teigė nematęs ir negalėjęs matyti spardomo E. K., nes iš tos vietos, kur verandoje šis liudytojas sėdėjo, kambario, kuriame gulėjo E. K., nesimato. Apeliantas nurodo, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir šio proceso veiksmo metu darytų nuotraukų matyti, kad liudytojas S. Š. negalėjo matyti įvykio vietos, todėl šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais remtis negalima.Liudytojas R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė nematęs, jog smūgius E. K. suduotų K. N..
Esant tokiems liudytojų parodymams, gynėjas daro išvadą, kad nukentėjusiojo R. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, turėtų būti vertinami kritiškai, o teisingais turėtų būti laikomi jo pirmieji parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių metu R. J. parodė, jog nematė, kaip K. N. mušė E. K..
Apeliaciniame skunde cituojami ir liudytojos J. M. parodymai, nurodant, kad pirmoje apklausoje ši liudytoja parodė mačiusi, kaip K. N. spardė E. K.. Vėlesnėse apklausose liudytoja J. M., advokato teigimu, parodė, kad apie tai, jog nukentėjusysis buvo spardomas, ji suprato iš garso. Gynėjas pažymi, kad po to, kai byla buvo grąžinta prokurorui, minėta liudytoja parodė, kad apie K. N. tariamai E. K. suduotus smūgius ji supratusi iš garso. Advokato teigimu, ši liudytoja nematė, kad K. N. smūgiuotų E. K. į galvą, nes iš jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme yra žinoma, kad vaizdą jai užstojo durys. Todėl apeliantui yra nesuprantama pirmosios instancijos teismo išvada, kad parodymų patikrinimo vietoje duomenys patvirtina, jog iš tos vietos, kur verandoje buvo J. M., aplinkybes, kurias ji parodė teismui, ji galėjo matyti (skundžiamo nuosprendžio 6 lapas, paskutinė pastraipa). Gynėjui iš šios išvados nėra aišku, kokias konkrečiai aplinkybes pirmosios instancijos teismas turi omenyje, nes, kaip minėta, ši liudytoja nematė, kad K. N. smūgiuotų E. K. į galvą, šiuos smūgius ji tik girdėjo. Advokatas pažymi, kad šios liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokole yra pažymėta tik jos sėdėjimo vieta įvykio metu (b. l. 84-89, t. 5). Apeliantas nurodo, kad ši vieta nėra tiesiogiai prieš duris į kambarį. Todėl, gynėjas teigia manantis, kad, nesant byloje nuotraukų iš nukentėjusiosios buvimo vietos, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvadų apie galėjimą ar negalėjimą matyti įvykį, atsižvelgiant į tai, kad durys atsidaro į kambario vidų.
Gynėjui neaišku, kaip liudytoja L. M., nematydama suduotų smūgių, padarė išvadą, kad K. N. spardė E. K., taip pat ir į galvą. Gynėjo teigimu, tokie liudytojos parodymai nepaneigia nuteistojo K. N. parodymų, kad jis smūgių gulinčiam E. K. į galvos sritį nesudavė. Be to, apeliantui kelia abejonių ir liudytojos J. M. parodymai apie E. K. sužalojimus - ji paskutinius parodymus davė praėjus daug laiko nuo įvykio, o pirmoje apklausoje ji parodė, kad, sėdėdama verandoje, matė, kaip D. M. spyrė kambaryje gulinčiam E. K. į galvą, galėjo suduoti daugiau nei 2 smūgius, galėjo suduoti ir penkis smūgius. Gynėjas teigia manantis, kad, jeigu E. K. butų mušęs ir K. N., ši liudytoja būtų tai mačiusi ir apie tai parodžiusi. Kadangi liudytoja J. M. minėtos aplinkybės neparodė, advokatas daro išvadą, kad K. N. smūgių E. K. į galvą nesudavė. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojos J. M. parodymus, duotus tyrėjai N. I., kad po E. K. sumušimo K. N., D. M. bei kartu su jais buvęs stambus vaikinas nuėjo į S. kiemą ir pasakė „mes padarėme savo darbą, sumokėk“. Tačiau pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių liudytoja nepatvirtino, todėl gynėjui nesuprantama, kaip ikiteisminio tyrimo apklausos protokole atsirado toks liudytojos teiginys. Apeliantas nurodo, kad, esant šiai situacijai, kai liudytoja negali paaiškinti savo duotų parodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas nenuosekliais liudytojos parodymais.
Apeliaciniame skunde dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad minėti nukentėjusieji ir liudytojai įvykio dieną buvo apsvaigę nuo alkoholio, po įvykio tarpusavyje aptarinėjo įvykio detales, todėl apie kai kurias įvykio aplinkybes jie sužinojo iš kitų asmenų, kurie jas perpasakodami galėjo ir klysti, nes įvykio tiesiogiai nematė.
Gynėjas nurodo, kad R. J. parodymus ir kitus pirmosios instancijos teismo aptartus K. N. kaltinančius duomenis paneigia byloje esantys kiti įrodymai:
Ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose ir akistatose nei vienas iš nukentėjusiųjų ar liudytojų neparodė, kad K. N. būtų sudavęs smūgius E. K.;Liudytojos L. R. parodymai apie R. J. apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje aplinkybes;K. N. bei kito nuteistojo parodymai, kad K. N. smūgių į galvos sritį E. K. nesudavė (advokatas pažymi, kad jo ginamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai nei nukentėjusiųjų ir liudytojų, jo parodymai yra nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo);Įvykio dieną K. N. avėjo baltos spalvos batus, buvo apsirengęs baltos spalvos drabužiais, kurie iš karto po įvykio buvo paimti, tačiau ant jų nebuvo rasta E. K. kraujo pėdsakų (b. l. 73-75, t. 1). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir apie jas nepasisakė.
Gynėjas teigia manantis, kad visi kiti byloje apklausti asmenys netiesiogiai patvirtino K. N. parodymus, kad jis smūgių E. K. nesudavė. Be to, apeliantas nurodo, kad vertinant apklaustų asmenų parodymus, reikėtų nustatyti, ar jie apskritai galėjo matyti, kaip kambaryje gulinčiam E. K. buvo suduoti smūgiai.
Apeliaciniame skunde keliama versija, kad po bylos grąžinimo ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami ne siekiant nustatyti objektyvią tiesą, o galimai siekiant apkaltinti K. N. ir sudaryti jam kliūtis gintis nuo kaltinimų, t. y.:
Po bylos grąžinimo prokurorui, atliekant įvykio vietos apžiūrą bei fotografuojant įvykio vietą, buvo bandoma nustatyti, ar byloje nagrinėjamame įvykyje dalyvavę asmenys galėjo matyti E. K. suduotus smūgius, pastarajam gulint kambaryje. Tačiau iš nuotraukų, kuriose užfiksuota D. L., S. Š. sėdėjimo vietos, matyti, kad jie nukentėjusiajam suduotų smūgių matyti negalėjo. Nepaisant šios nustatytos aplinkybės, byloje yra ir kitos nuotraukos, kuriose užfiksuoti minėtų asmenų parodymai, kaip K. N. smūgiavo E. K.. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme D. L. ir S. Š. negalėjo paaiškinti šių nuotraukų padarymo aplinkybių.Byloje nebuvo patikrinta, ar nukentėjusysis R. J. ir liudytoja J. M. matė, kaip E. K. buvo suduoti smūgiai, schemoje tik buvo pažymėta jų sėdėjimo vieta įvykio metu. Be to, nebuvo nustatyta ir tai, kokioje padėtyje buvo kambario, kuriame gulėjo E. K., durys, ir ar jos neužstojo vaizdo nukentėjusiajam R. J., jeigu pastarasis įvykio metu sėdėjo taip, kaip parodė apklausose. Gynėjas kelia versiją, kad tai nebuvo padaryta todėl, kad iš tos vietos, kur sėdėjo R. J., nesimatė kambario, nes vaizdą užstojo durys, o tokie duomenys kaltinimui nebūtų reikalingi.Tyrėja N. I. teisme parodė esanti įsitikinusi, kad nukentėjusioji Ž. B. ir liudytojai J. M., D. L., S. Š., būdami verandoje, matė, kaip E. K. buvo spardomas į galvą. Tačiau, apelianto teigimu, pačios tyrėjos darytos nuotraukos tokius jos parodymus paneigia, ir tai leidžia daryti išvadą, kad šios tyrėjos teisme duoti parodymai yra melagingi.
Aptartos aplinkybės, gynėjo teigimu, patvirtina, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) įtvirtinti baudžiamojo proceso principai (rungtyniškumo, teisės į teisingą procesą ir kiti), o tai apribojo K. N. teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad nukentėjusysis R. J. galėjo matyti, kaip K. N. spardė E. K., grindė byloje esančiais parodymų patikrinimo vietoje protokolais (b. l. 84-89, 90-91, 102-106, t. 5). Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija apeliantas nesutinka, teigdamas, kad b. l. 102-106, t. 5 yra užfiksuotas liudytojo S. Š. parodymų patikrinimas vietoje, o b. l. 84-89, t. 5 - liudytojos J. M. parodymų patikrinimas vietoje. Advokatas nurodo, kad nukentėjusiojo R. J. parodymų patikrinimas vietoje užfiksuotas b. l. 90-91, t. 5, tačiau šiame protokole tik pažymėta nukentėjusiojo buvimo vieta kambarių išdėstymo schemoje. Gynėjas pažymi, kad šiame protokole nėra jokių objektyvių duomenų (nuotraukų), patvirtinančių, jog R. J. galėjo matyti spardomą E. K., tik nurodant, kad R. J. sėdėjo ten, kur pažymėta jo parodymų patikrinimo vietoje protokole. Apeliantas, vertindamas b. l. 127-135, t. 5 esantį patalpų apžiūros protokolą (šio dokumento pirmosios instancijos teismas nevertino), daro išvadą, kad R. J. negalėjo matyti spardomo E. K., nes vaizdą jam užstojo į kambario vidų atsidarančios durys (b. l. 129, t. 5).
Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.7, 3.1.8 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006, Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalimi, teigiama, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Gynėjas nurodo, kad šioje byloje yra nustatyti konkretūs duomenys – E. K. mirė nuo galvos sumušimo, jo galva nuo sumušimų buvo kruvina, ant K. N. rūbų ir avalynės kraujo pėdsakų nerasta (b. l. 73-75, t. 1 esanti specialisto išvada Nr. S-256/10(01). Šie konkretūs duomenys, kurie skundžiamame nuosprendyje yra nutylėti, apelianto teigimu, patvirtina, kad K. N. įvykio dieną E. K. nemušė, o šioje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti priešingą išvadą - K. N. sudavė smūgius E. K., nuo kurių šis mirė. Gynėjas nurodo, kad kaltinimui prieštaraujantys K. N. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu vykusių akistatų metu gauti duomenys, liudytojos tyrėjos L. R. parodymai, liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros bei K. N. avalynės ir rūbų tyrimų metu gauti duomenys apie tai, kad K. N. nesudavė E. K. smūgių į galvą, bylos medžiaga nėra argumentuotai paneigti, todėl turi būti vertinami K. N. naudai (minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto 2 dalis), ir dėl K. N. turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Advokato teigimu, priėmus dėl K. N. išteisinamąjį nuosprendį, civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu K. N. nebūtų išteisintas, šiam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.
Gynėjas nurodo, kad dėl tos pačios nusikalstamos veikos Šiaulių apygardos teismas dėl K. N. 2011 m. gruodžio 29 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-78-300/2011, šio nuosprendžio K. N. padėtį sunkinančiais pagrindais niekas neskundė. Skundžiamu nuosprendžiu K. N. paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė nei bausmę paskyrė Šiaulių apygardos teismas minėtoje baudžiamojoje byloje 1-78-300/2011. Apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kitokių aplinkybių nei buvo nustatyta 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendyje, ir paskyręs griežtesnę bausmę, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą.
Advokatas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje jo ginamajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Apeliantas nurodo, kad K. N. į kambarį, kuriame gulėjo jau sumuštas E. K., buvo įėjęs ir jame pabuvo labai trumpą laiko tarpą. Be to, eksperto teigimu, visi ne K. N. E. K. suduoti smūgiai turėjo įtakos pastarojo mirčiai. Apibendrindamas gynėjas teigia, kad K. N. dėl E. K. nužudymo yra nuteistas už tai, kad keliolika skundžių praleido kambaryje, kuriame gulėjo E. K., kurio mirčiai įtakos turėjo per tris atskirus kartus suduoti smūgiai (2010 m. gegužės 19 d. ir du kartus 2010 m. gegužės 20 d. suduoti smūgiai). Advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo paskirti jo ginamajam panašaus dydžio bausmės kaip ir kitam nuteistajam. Apeliantas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą K. N. turėtų būti paskirta artima minimaliai bausmė.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje; paskirti už šį nusikaltimą mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę.
Apeliantas pripažįsta, kad dėl jo smurtinių veiksmų E. K. mirė, tačiau teigia tai padaręs ne dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistasis taip pat nesutinka, kad jis padarė viešosios tvarkos pažeidimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2010 m. gegužės 19 d. D. M. telefonu paskambino V. S. ir paprašė kartu nueiti pas kaimynus ir išsiaiškinti dėl šuns. Nuteistasis nurodo, kad jis ir Solovjovai apie 17-18 val. nuėjo pas Ž. B., kur jis (D. M.) sudavė į lauką išėjusiam E. K., tačiau R. J. nemušė. Apeliantas paaiškina, kad kitą dieną apie 14 val. jis su K. N., R. K. ir dar vienu vyriškiu vėl nuvažiavo į Ž. B. namus, norėjo paklausti, ar kaimynai ketina kreiptis į policiją. Įėjus į namus, E. K. jį (D. M.) pastūmė, todėl D. M. sudavė jam ranka, o šiam nugriuvus – spyrė koja 5-6 kartus. Nuteistasis nurodo, kad po 2 valandų jis su K. N. ir R. K. dar kartą sugrįžo į minėtus namus ir tąkart ant kėdės sėdinčiam R. J. sudavė du smūgius, Ž. B. ir E. K. nemušė, pastarasis gulėjo kambaryje ir knarkė. Apelianto teigimu, šiuos jo parodymus patvirtina ir nuteistojo K. N. parodymai; pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. J. parodė neprisimenantis, ar 2010 m. gegužės 19 d. Ž. B. namuose jį mušė D. M.; nukentėjusioji Ž. B. parodė nemačiusi, kaip 2010 m. gegužės 19 d. R. J. buvo mušamas, ji parodė nemačiusi ir to, kaip 2010 m. gegužės 20 d. buvo mušamas E. K., nes buvo kitame namo gale, ją tą dieną stipriai pastūmė K. N..
Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-446/2011, Nr. 2K-96/2013, kuriose pasisakyta dėl chuliganiškų paskatų nužudymo bylose (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Nuteistasis pažymi, kad nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp Solovjovų ir E. K. buvo asmeniniai santykiai, šie asmenys buvo kaimynai, Solovjovai nemėgo E. K. dėl pastarojo gyvenimo būdo, o byloje nagrinėjama situacija kilo dėl kaimynų girtavimo, keliamo triukšmo bei neprižiūrimo šuns. Apeliantas nurodo, kad pirmą kartą pas E. K. jis vyko norėdamas pasiaiškinti dėl E. K. ir jo draugų netinkamo elgesio. V. S. paskambinęs paprašė vykti pas kaimynus, nes šie triukšmauja ir girtuokliauja, be to, jų šuo įkando V. S. šuniui. Tokius parodymus apie įvykio eigą pirmosios instancijos teisme davė ir V. S. bei A. S.. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad jis E. K. sumušė ne dėl menkavertės dingsties, o dėl šio netinkamo elgesio su jo (D. M.) pažįstamais bei su juo pačiu (antrą dieną E. K. pirmas pastūmė D. M.).
Apeliaciniame skunde taip pat cituojamas ir Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis bei teismų praktika, kas yra laikoma vieša vieta. Nuteistasis nurodo, kad nagrinėjamu atveju nusikaltimo padarymo vieta buvo privatus namas, esantis Biržuose, Kilučių g. 41A, ir ši vieta negali būti pripažįstama vieša vieta, nes į minėtą namą pašalinių asmenų patekimas ribojamas, norint patekti į šį namą, yra reikalingas savininkės sutikimas.
Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorė J. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendį ir pripažinti D. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose; K. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktuose ir paskirti jam už šį nusikaltimą 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 14 metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Apeliantė, cituodama Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl įrodymų vertinimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų, spręsdamas klausimą dėl D. M. ir K. N. veikų kvalifikavimo, atsakomybės klausimo bei bausmės. Prokurorė teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl aplinkybės, kuri buvo nurodyta ir kaltinamajame akte, kad E. K. buvo nužudytas šiam būnant bejėgiškos būklės dėl ankščiau padarytų sužalojimų ir sunkaus girtumo laipsnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 13 punktas). Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistieji sudavė smūgius rankomis ir kojomis E. K. į galvą, spardė šį net ir tada, kai jis akivaizdžiai buvo sužalotas ir pats nepajėgė judėti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2010 m. gegužės 20 d. apie 14 val. D. M. sumušė E. K., suduodamas jam smūgius rankomis ir kojomis. Tai įvyko matant K. N. bei kitiems name buvusiems asmenims. Po to, kai D. M. ir K. N. iš įvykio vietos pasišalino, buvę name žmonės sužalotą E. K. paguldė kambaryje ant grindų. D. M. ir K. N. tą pačią dieną apie 16 val. sugrįžo į Ž. B. namus ir abu spardė gulintį kambaryje E. K., kuris, kaip yra žinoma iš liudytojų parodymų, nieko nekalbėjo, nebandė keltis, tik kriokė. E. K. kraujyje buvo nustatyta 2,73 promilės etilo alkoholio, o tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Šios aplinkybės, apeliantės teigimu, patvirtina, kad E. K. negalėjo pasipriešinti, apsiginti arba kaip nors kitaip išvengti pavojaus, jis buvo bejėgiškos būklės, o D. M. ir K. N. tai matė, akivaizdžiai suprato ir, pasinaudodami nukentėjusiojo bejėgiška būkle, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, sukėlusį mirtį. Tokie jų veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, sudėtį. Prokurorė, cituodama Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnį, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir apie tai nenurodydamas nei aprašomojoje (Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnis), nei rezoliucinėje (Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnis) nuosprendžio dalyse, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimą.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su K. N. už padarytą nužudymą paskirta bausme. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino K. N. vaidmenį bei jo atliktų veiksmų pobūdį, nužudant nukentėjusįjį, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Prokurorė paaiškina, kad 2010 m. gegužės 20 d. apie 14 val. K. N., atvykęs su D. M. į Ž. B. namus, matė, kaip D. M. sumušė E. K., tačiau nesustabdė šio neteisėto ir pavojingo veiksmo, nesuteikė pagalbos, tuo pritardamas D. M. veikai. Tą pačią dieną apie 16 val. D. M. ir K. N. spardė gulintį E. K., abu nuteistieji matė vienas kito veiksmus, daromus prieš sužalotą ir negalintį pasipriešinti E. K.. Šiais smūgiais buvo keliamas pavojus žmogaus gyvybei, smūgiai buvo suduodami į gyvybiškai svarbias kūno vietas – į galvą, krūtinę, ir abu nuteistieji savo veiksmais pritarė vienas kito veiksmams. Apeliantės teigimu, D. M. ir K. N. yra pakaltinami ir suprato, kad dėl tokių pavojingų veiksmų gali būti ne tik sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, bet gali atsirasti ir pačios sunkiausios pasekmės – nukentėjusiojo mirtis. Prokurorė pažymi, kad nuteistųjų veiksmai rodo, kad jie abu veikė apsvaigę nuo alkoholio, turėdami bendrą tikslą – pamokyti E. N. bei kitus su juo buvusius asmenis, kad šie nesikreiptų į policiją, siekė bet kokių padarinių, t. y. nuteistieji veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad paskutinius smūgius sudavė K. N., po kurių beveik iš karto E. K. mirė. Esant šioms aplinkybėms, prokurorė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė K. N. švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę, remdamasis tuo, kad jis, darydamas nusikaltimą, buvo mažiau aktyvus. Apeliantė teigia mananti, kad K. N. turėtų būti paskirta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui lygi bausmė.
Nuteistojo K. N. gynėja advokatas Paulius Svirskis atsikirtime į Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės J. S. apeliacinį skundą nurodo, kad šis apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Gynėjas teigia, kad prokurorė, prašydama paskirti K. N. griežtesnę bausmę ir nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, apeliaciniame skunde neatskleidė šio nurodyto pažeidimo esmės. Advokatas pažymi, kad apeliaciniame skunde prokurorė daro prielaidas, kad K. N. turėjo suprasti faktines aplinkybes, ir šias prielaidas ji pateikia kaip nustatytus faktus; prokurorė nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs, skiriant K. N. bausmę; prokurorė nenurodo ir to, kodėl jos minimas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai. Be to, advokatas teigia manantis, kad teisiškai nėra reikšminga, kuris iš nuteistųjų paskutinis sudavė smūgius nukentėjusiajam.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė D. M. apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo K. N. gynėjas P. Svirskis ir nuteistasis K. N. prašė K. N. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio ir nuteistojo D. M. apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo.
Nuteistojo K. N. gynėjas advokatas P. Svirskis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantas kritikuoja tiesiogiai įvykį stebėjusių nukentėjusiųjų R. J., Ž. B., liudytojų J. M., D. L., S. Š., R. K. parodymus, tokiu būdu siekdamas sumenkinti jų įrodomąją vertę bei nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. N. sudavė smūgius E. K. į galvos ir krūtinės sritis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes dėl K. N. dalyvavimo nužudant E. K. nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal šį Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 238/10 (05) konstatuota, kad nukentėjusiojo E. K. mirtį sukėlė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje bei galvos smegenų suspaudimas. Sužalojimai, dėl kurių įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, padaryti kietais bukais daiktais, tikėtina, suduodant kumščiu ar spardant koja, ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais į galvos sritį. Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko dėl trauminių poveikių į galvos sritį visumos. Nustatyti sužalojimai ir krūtinės srityje, kurie, ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, padaryti suduodant smūgius kumščiu ar spardant koja (b.l. 68, t. 1). Taigi, pagal teismo medicinos specialisto išvadą visi smūgiai į galvą turėjo reikšmės gyvybei pavojingiems sužalojimams atsirasti ir bet kuris iš jų galėjo lemti E. K. mirtį.
Didžioji gynėjo apeliacinio skundo argumentų dalis yra akcentuota į nukentėjusiojo R. J. parodymų kritiką. Iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių R. J. apklausų protokolų matyti, kad jis teigė, jog konfliktas su D. M., A. S. ir V. S. prasidėjo dar 2010-05-19, apie 18 val., kuomet jie, atėję pas Ž. B. į namus, ėmė priekaištauti dėl E. K. šuns elgesio ir sudavė smūgius pastarajam bei R. J.. Kitą dieną miegantį R. J. pažadino J. M., kuri paprašė padėti parvesti lauke gulintį sužalotą E. K. į kambarį. Po kurio laiko į namą vėl įėjo D. M., K. N. ir dar vienas vyriškis. D. M. nieko nesakęs sudavė kelis smūgius kumščiu R. J. į veidą, o K. N. spyrė į galvą. Netrukus D. M. nuėjo į kambarį, kuriame gulėjo E. K., ir koja spyrė jam į galvą bei krūtinę. Liudytojas patvirtino, kad į kambarį, kuriame buvo mušamas E. K., buvo įėjęs ir K. N., tačiau teigė nematęs, ar ir šis spardė gulintį nukentėjusįjį (b.l. 29-30, 107-108, t.1). Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą Panevėžio apygardos teisme pirmąjį kartą, nukentėjusysis R. J. nurodė iš esmės tokias pačias jo ir E. K. sužalojimo aplinkybes, tačiau pakeitė parodymus dėl K. N. veiksmų – ėmė tvirtinti, jog gulintį E. K. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą, spardė ir K. N.. Paprašytas nurodyti parodymų keitimo priežastis, nukentėjusysis teigė, jog apie K. N. veiksmus E. K. atžvilgiu papasakojęs ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau galimai policijos pareigūnai šių jo parodymų neužfiksavo (b.l. 37-38, 92, 154, t. 4). Tokius pačius parodymus nukentėjusysis R. J. davė ir antrąjį kartą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą Panevėžio apygardos teisme (b.l. 140-142, t. 6). Taigi teisėjų kolegija iš dalies sutinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiojo R. J. parodymai dėl K. N. veiksmų E. K. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nebuvo visiškai nuoseklūs. Kita vertus, R. J. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog apklausas vykdę pareigūnai jį galimai blogai suprato ir užrašė ne visus jo duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių patikrinti tokius nukentėjusiojo parodymus ir teisiamajame posėdyje apklausė policijos pareigūnę V. R., kuri paaiškino, jog R. J. dėl jo emocionalaus būdo bei greitos kalbėsenos buvo sudėtinga apklausti ir tiksliai užfiksuoti visus jo parodymus (b.l.144-145, t. 6). Tokie liudytojos V. R. parodymai iš dalies patvirtina R. J. aiškinimą, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai galėjo būti užfiksuoti ne visai tiksliai ir išsamiai. Be to, teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo R. J. parodymus viso proceso metu, atkreipia dėmesį į tai, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai gali būti naudojami tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Nukentėjusysis R. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir šiuos savo parodymus jis patikslino apklaustas teisiamajame posėdyje; Panevėžio apygardos teisme R. J. apklaustas keletą kartų davė vienodus ir nuoseklius parodymus, sutampančius su kitais objektyviais bylos duomenimis. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė būtent teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiojo parodymais, o apelianto teiginiai, kuriais bandoma sumenkinti šio nukentėjusiojo parodymų patikimumą, nepagrindžia išvados, kad apygardos teismas neturėjo teisinio ar faktinio pagrindo jais remtis.
Nukentėjusiojo R. J. teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie tai, jog E. K. spardė ir K. N., patvirtina liudytojų J. M. bei S. Š. parodymai. Liudytoja J. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010-05-20 D. M. prieš E. K. fizinį smurtą vartojo du kartus – pirmąjį kartą jis smurtavo vienas, o antrąjį kartą su K. N.. Liudytoja teigė betarpiškai nemačiusi K. N. suduotų smūgių nukentėjusiajam, tačiau parodė mačiusi, jog šis kartu su D. M. buvo kambaryje, kuriame jau sužalotas gulėjo E. K., bei girdėjo suduodamus smūgius tuo metu, kai D. M. nukentėjusiojo nespardė ir jau buvo išėjęs iš kambario. J. M. nurodė ir tai, kad K. N. stovėjo prie viršutinės gulinčio E. K. kūno dalies, todėl ji suprato, kad nuteistasis spardė į galvą (b.l. 148-150, t. 6). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja J. M. davė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 141-142, 143, 144-152, t. 1, b.l. 59-62, t. 2, b.l. 84-86, 87-88, t. 5) bei Panevėžio apygardos teisme, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmąjį kartą (b.l. 21-22, t. 4). Taigi liudytoja J. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog pačių K. N. E. K. suduotų smūgių nematė, tačiau iš pirmiau minėtų aplinkybių - būtent to, kad K. N. iš kambario, kuriame gulėjo E. K., išėjo po D. M. ir kai pastarojo kambaryje jau nebuvo, liudytoja girdėjo suduodamų smūgių garsą – suprato, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo abu nuteistieji. Liudytojos J. M. parodymai iš dalies sutampa ir su liudytojo S. Š. byloje duotais parodymais. Nors šis liudytojas nebuvo visiškai nuoseklus – vienų apklausų metu jis tvirtino matęs, kaip K. N. kartu su D. M. spardė E. K. (b.l. 153-154, b.l. 99-100, 102-105, t. 5), kitų apklausų metu jau tvirtino, kad šią aplinkybę suprato pagal girdėtus garsus, matomus siluetus ir tarpais matomą vaizdą (b.l. 155-158, t. 1, b.l. 146-148, t. 6), tačiau visais atvejais jis teigė, kad E. K. spardė ir K. N..
Gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog, priešingai nei konstatuota apygardos teismo nuosprendyje, byloje objektyviais duomenimis nenustatytos aplinkybės, ar įvykio vietoje buvę nukentėjusieji ir liudytojai, iš savo buvimo vietos, turėjo galimybę matyti nuteistųjų veiksmus E. K. atžvilgiu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi pakankamai priemonių šiai aplinkybei patikrinti – ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji R. J., Ž. B., liudytojai J. M., D. L., S. Š. buvo išsamiai apklausti apie jų buvimo vietą įvykio metu ir šie jų parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje (b.l. 82-83, 84-86, 87-89, 90-91, 92-94, 95-98, 99-101, 102-106, t. 5); pirmosios instancijos teisme buvo apklausta šiuos procesinius veiksmus atlikusi policijos pareigūnė N. I.. Ji paaiškino, kad tiek nukentėjusysis R. J., tiek liudytojas S. Š. duodami parodymus patvirtino matę, kaip buvo spardomas E. K.. Tokie jų parodymai pasitvirtino atlikus parodymų patikrinimo vietoje procesinį veiksmą, kurio metu liudytoja teigė įsitikinusi, jog R. J. ir S. Š. galėjo matyti kas konkrečiai ir į kurią kūno vietą spardė E. K. (b.l. 145-145, t. 6). Liudytojos N. I. parodymai sutampa su parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis ir liudytojos J. M. parodymais pirmosios instancijos teisme, kur ji patvirtino, kad iš tos vietos, kurioje buvo nukentėjusysis R. J., jis tikrai turėjo galimybę matyti tiek gulintį E. K., tiek jį spardančius asmenis (b.l. 148-150, t. 6). Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei tvirtinama gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. J. ir liudytojo S. Š. parodymais, kuriuose jie tvirtino betarpiškai matę E. K. sužalojimo aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Taigi nuteistojo K. N. gynėjo apeliaciniame skunde pateiktas savas, palankus K. N. šių pirmiau minėtų duomenų vertinimas nepaneigia patikimais įrodymais pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. J. ir S. Š. parodymų patikimumo.
Pirmiau aptartais įrodymais patikimai nustatytos aplinkybės, jog prieš E. K. suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą, smurtavo tiek K. N., tiek D. M., nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimų liudytojų Ž. B., R. K. ir D. L. parodymai. Pastaroji pirmosios instancijos teisme teigė, kad į kambarį, kuriame gulėjo E. K., buvo nuėję abu - D. M. ir K. N., tačiau nematė, kuris iš jų ir į kurią kūno vietą sudavė smūgius (b.l. 150-151, t. 6). Tokie liudytojos D. L. parodymai skiriasi nuo jos parodymų, duotų pirmųjų apklausų ikiteisminiame tyrime metu, kur ji teigė, jog E. K. spardė tik D. M. (b.l. 129-130, 131, t. 1). Tačiau liudytoja apygardos teisme paaiškino, kad pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu ji buvo šoko būsenoje, be to, prieš tai vartojusi alkoholį, todėl įvykio aplinkybes galėjo nurodyti netiksliai. Taigi liudytojos D. L. parodymai nepaneigia apygardos teismo nustatytų E. K. sužalojimo aplinkybių. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiosios Ž. B. parodymus. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ši nukentėjusioji teigė, kad įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, be to, buvo kitame kambaryje nei E. K., todėl jo sužalojimo aplinkybių nematė (b.l. 142-143, t. 6). Tokius pačius parodymus, kurie nei patvirtina, nei paneigia K. N. dalyvavimo nužudant E. K., nukentėjusioji Ž. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 121-122, 123, t. 1, b.l. 82, t. 5). Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad į kambarį, kuriame gulėjo E. K., buvo įėjęs ir K. N. (b.l. 157, t. 6)
Taigi pirmiau aptarti duomenys – nukentėjusiojo R. J., liudytojų J. M., S. Š. parodymai, kiti aptarti bylos duomenys, taip pat jų nepaneigiantys nukentėjusiosios Ž. B. ir liudytojų R. K., D. L. parodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad 2010-05-20, apie 18 val., E. K. atžvilgiu, suduodami smūgius kojomis į galvą bei krūtinę ir padarydami mirtį lėmusius sužalojimus galvoje, smurtavo abu nuteistieji – K. N. ir D. M.. Šios išvados nepaneigia gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ant K. N. batų ir drabužių nebuvo rasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. S 256/10 (01), nukentėjusiojo E. K. kraujo pėdsakų nerasta ir ant nuteistojo D. M., kuris, kaip nustatyta, be kitų įrodymų, jo paties parodymais, spardė E. K. į galvą, avalynės bei drabužių (b.l. 73-75, t. 1). Vadinasi, nukentėjusysis nekraujavo tiek intensyviai, kad kraujo pėdsakai neišvengiamai būtų išlikę ant jį žalojusių asmenų drabužių bei avalynės.
Nuteistasis D. M. savo apeliaciniame skunde neneigia, kad mušė nukentėjusįjį E. K. į galvą ir kitas kūno vietas, taip padarydamas mirtinus sužalojimus, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų). Anot apelianto, nebuvo atsižvelgta į tai, kad į Ž. B. priklausantį namą 2010-05-19 jis nuėjo paprašytas A. S. ir V. S., kurie su namo šeimininke konfliktavo dėl jos girtavimo, keliamo triukšmo bei neprižiūrimo šuns. Tuo tarpu kitą dieną tame name jis lankėsi norėdamas išsiaiškinti, ar Ž. B. ir kartu su ja buvę asmenys nesikreipė į policijos pareigūnus dėl užpuolimo. Nuteistasis tvirtina tuomet agresyviai nesielgęs, o prieš E. K. smurtavo todėl, kad šis jį (D. M.) pastūmė. Šios aplinkybės, pasak apelianto, leidžia pagrįstai manyti, kad jis E. K. nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį D. M. tvirtina, kad Ž. B. priklausantis gyvenamasis namas negali būti pripažįstamas vieša vieta. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir paneigiamus objektyviais bylos duomenimis.
Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas aiškiai negerbiant žmogaus ar visuomenės, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nužudoma visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-446/2011, 2K-7-156/2010).
D. M. apeliacinio skundo teiginius, kad jo veiksmus prieš D. M. ir R. J. paskatino ne chuliganiškos paskatos, o asmeninio pobūdžio nesutarimai, paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos įvykio aplinkybės. Iš tiesų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2010-05-19 konfliktas, kuriame dalyvavo ir D. M., kilo tarp kaimynų A. S., V. S. ir Ž. B. dėl pastarosios girtavimo ir šuns nepriežiūros. Kaip nustatyta nukentėjusiųjų R. J., Ž. B., liudytojos J. M., nuteistųjų A. S., V. S. ir iš dalies paties apelianto parodymais, 2010-05-19, apie 18 val., į Ž. B. priklausantį namą įsiveržė agresyviai nusiteikę A. S., V. S. ir D. M., kurie, priekaištaudami dėl neprižiūrimo šuns elgesio, panaudojo fizinį smurtą prieš name buvusius vyriškius – E. K. ir R. J.. Nuteistųjų A. S. ir V. S. teisiamajame posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad V. S. sudavė smūgį kumščiu R. J.; D. M. sudavė smūgius R. J. į šonus bei nugarą ir veną smūgį kumščiu E. K.; A. S. sudavė vieną smūgį plastikiniu vamzdžiu R. J. į nugarą (b.l. 51-52, 52-54, t. 4). Taigi nuteistųjų A. S. ir V. S. parodymais paneigiamas D. M. aiškinimas, kad jis pirmojo konflikto metu mušė tik E. K.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais A. S. ir V. S. parodymais, kadangi jie sutampa su paties apelianto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Antai, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. M. patvirtino, kad 2010-05-19 jis sudavė R. J. 2-3 smūgius į veidą, o E. K. teigė nemušęs (b.l. 139-141, t. 2). Nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme pirmąjį kartą, D. M. iš dalies pakeitė savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, tačiau ir čia patvirtino mušęs R. J., tik sudavęs smūgius ne į galvą, o į pilvą (b.l. 55-56, t. 4). Liudytojos J. M. parodymais nustatyta ir tai, kad kitą dieną, 2010-05-20, apie 16 val., į namą vėl įsiveržė D. M. ir, pagrasinęs nesikreipti į policijos pareigūnus dėl ankstesnio užpuolimo, sudavė smūgį kumščiu E. K. į galvą, po kurio jis nukrito ant žemės. Taip pat D. M. kelis kartus spyrė į galvą gulinčiam E. K.. Liudytoja J. M., paneigdama D. M. apeliaciniame skunde keliamą versiją apie tai, jog pirmasis konfliktą pradėjo E. K., kategoriškai patvirtino, kad D. M. smūgį nukentėjusiajam į galvą sudavė labai staigiai, netrukus po įėjimo į kambarį ir nieko nepasakęs. Ir tik spirdamas gulinčiam E. K. į galvą jis pasakė „nebandot kreiptis į policiją, nes ir jums bus tas pats“ (b.l. 148-150, t. 6). Taigi priešingai nei tvirtinama D. M. apeliaciniame skunde, antrojo užpuolimo metu jis smūgius rankomis ir kojomis E. K. sudavė be jokios dingsties, tęsdamas ankstesnį konfliktą, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įvykusiu dėl mažareikšmės priežasties. Šiame nuosprendyje jau aptartais bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad D. M. 2010-05-20, apie 18 val., dar kartą grįžo į Ž. B. namą ir, veikdamas bendrai su K. N., sumušė gulintį ir nesipriešinantį E. K., taip pat nukentėjusiuosius Ž. B. bei R. J..
Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. M., prieš tai nepažinojęs nei vieno iš nukentėjusiųjų ir neturėjęs su jais jokių asmeninių santykių, konfliktą, kurio metu sužalojo nukentėjusiuosius E. K. ir R. J., pradėjo dėl menkavertės priežasties – siekdamas padėti A. S. ir V. S. atkeršyti kaimynams už neva šių šuns nepriežiūrą; kitą dieną D. M. vėl grįžo į nukentėjusiosios namą ir, siekdamas įbauginti jame buvusius asmenis, kad šie nesikreiptų į policijos pareigūnus, visų name buvusių žmonių akivaizdoje sudavė E. K. smūgį į galvą ir spardė jį kojomis; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną jis su K. N. grįžo į įvykio vietą ir spardė gulintį bei pasipriešinti dėl anksčiau patirtų sužalojimų bei girtumo negalintį E. K. į galvą, taip pat sudavė smūgius nukentėjusiesiems Ž. B. ir R. J.. Iš aptartų duomenų matyti ir tai, kad nei E. K., nei R. J. ar kiti Ž. B. namuose buvę asmenys nesiekė konflikto su nuteistaisiais, o atvirkščiai – visaip stengėsi jo išvengti. Tokie objektyviais bylos duomenimis nustatyti apelianto veiksmai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jis, kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmį konfliktą, kilusį tarp kaimynų Ž. B. ir A. S. bei V. S., ignoruodamas elementarias elgesio normas, žiauriai smurtaudamas prieš jam nepažįstamus asmenis daugelio asmenų akivaizdoje, tai darė siekdamas demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius ir priešpastatyti save visuomeninei tvarkai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad nuteistojo D. M. veiksmai prieš nukentėjusiuosius E. K. ir R. J. buvo sąlygoti išimtinai jo paties chuliganiškų paskatų.
Pažymėtina, kad nuteistojo D. M. apeliaciniame skunde minimose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, 2K-446/2011, 2K-96/2013 kelti ne analogiški ar labai panašūs šioje byloje nagrinėjamai situacijai klausimai; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-523/2009 klausimas dėl chuliganiškų paskatų iš viso nekeliamas, o baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-156/2010 pateiktas chuliganiškų paskatų išaiškinimas dar gi ir patvirtina, jog nuosprendį priėmęs teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą D. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.
Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai, jog Ž. B. priklausantis gyvenamasis namas, kuriame buvo sužaloti E. K. ir R. J., negali būti pripažįstamas viešąja vieta. Pagal formuojamą teismų praktiką, viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-340/2012, 2K-25/2013). Nors šiuo atveju įvykio vieta pripažinta nukentėjusiajai Ž. B. priklausantis privatus gyvenamasis namas, tačiau iš pirmiau aptartų duomenų akivaizdu, kad į jį nuteistasis D. M. visus tris kartus pateko be šeimininkės leidimo. Be to, name be nuteistojo ir namo šeimininkės buvo ir kitų asmenų, kurių akivaizdoje apeliantas, veikdamas dėl chuliganiškų paskatų, ir sužalojo E. K., Ž. B. bei R. J.. Name buvę asmenys dėl tokių D. M. neteisėtų ir agresyvių veiksmų neabejotinai patyrė išgąstį bei sumišimą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Ž. B. gyvenamasis namas pagrįstai pripažintas viešąja vieta.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį skundžia ir prokurorė nurodydama, kad apygardos teismas nepagrįstai D. M. ir K. N. nusikalstamos veikos nekvalifikavo ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t.y. kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą. Be to, anot apeliantės, nepasisakydamas dėl šios kaltinimo dalies skundžiamame teismo nuosprendyje apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais.
Iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad ši byla Panevėžio apygardos teismui buvo perduota kaltinant D. M. ir K. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, D. M. ir K. N. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o dėl kaltinimo ir pagal 2 punktą teismo nuosprendyje nepasisakė. Tokiu būdu Panevėžio apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 307 straipsnio nuostatą, pagal kurią, teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodoma, pagal kokį Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnį kaltininkas nuteisiamas ir pagal kokį yra išteisinamas. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ištaisytinas tenkinant prokurorės apeliacinio skundo prašymą perkvalifikuoti nuteistiesiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-183/2007, 2K-815/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Taigi pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę. Kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad 2010-05-20 E. K. buvo mušamas du kartus – apie 16 val. ir apie 18 val. Po to, kai E. K. buvo sužalotas pirmąjį kartą, jis prarado sąmonę; nesąmoningas jis buvo įneštas į kambarį ir paguldytas ant grindų. Toje pačioje vietoje, neatgavęs sąmonės jis buvo ir tuo metu, kai D. M. bei K. N. jį spardė antrą kartą, t.y. apie 18 val. Tuomet E. K. dėl patirtų sužalojimų, taip pat dėl apsvaigimo nuo alkoholio (kraujyje rastos 2,73 promilės etilo alkoholio), negalėjo savarankiškai judėti, eiti, gintis, priešintis ar kitaip išvengti fizinio smurto. Taigi tuo metu, kai nuteistieji D. M. ir K. N. žalojo E. K. spardydami į galvą ir kitas kūno vietas bei tokiu būdu padarydami dalį mirtį sukėlusių sužalojimų, jis buvo bejėgiškos būklės. Todėl ši Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis keistina perkvalifikuojant D. M. ir K. N. inkriminuotą nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nusikalstama veika, už kurios padarymą D. M. ir K. N. pripažįstami kaltais šiuo nuosprendžiu, išdėstoma taip: D. M. ir K. N., veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės dingsties, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, 2010 m. gegužės 20 d. apie 14 val. bei 16 val., Ž. B. priklausančiame name, esančiame Biržuose, Kilučių 41A, atliko šiuos veiksmus: D. M. kumščiu sudavė R. J. penkis smūgius į veidą bei rankas, K. N. vieną kartą spyrė R. J. į veidą, tuo padarydami R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. K. N. ranka sudavė vieną smūgį Ž. B. į šoną, tuo jai sukėlė fizinį skausmą. Be to, D. M. kumščiu ir kojomis, o K. N. kojomis sudavė bejėgiškos būklės dėl anksčiau patirtų sužalojimų ir apsvaigimo nuo alkoholio buvusiam E. K. į galvą, viršutinę kūno dalį, rankas bei kojas, iš viso ne mažiau kaip dešimt smūgių, taip padarydami E. K. krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis krūtinėje, kairės pusės V-VI-VII-VIII-to šonkaulių lūžiais ir poodines kraujosruvas dešiniame ir kairiame žastuose, dešinėje šlaunyje, kairio kelio sąnario srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, viršutinėje ir apatinė lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje bei įvykusiu galvos smegenų suspaudimui, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos 2010 m. gegužės 20 d. E. K. mirė. Šiais veiksmais D. M. ir K. N. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė bejėgiškos būklės buvusį E. K..
Dėl bausmių.
Gynėjas bei prokurorė Panevėžio apygardos teismo nuosprendį skundžia ir dėl K. N. paskirtos bausmės – gynėjas prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, tuo tarpu prokurorė teigia, kad jam paskirta bausmė už tyčinį E. K. nužudymą turėtų būti sugriežtinta.
Skirdamas bausmes D. M. ir K. N. už padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nusikaltimų pobūdį, jais sukeltas pasekmes, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis (D. M. ir K. N. anksčiau neteisti, nedirbantys, į neigiamai asmenį apibūdinančias įskaitas neįrašyti), į tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų veiksmams, ir veikdami bendrininkų grupe, nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį bendrininkų grupėje. Taigi šia prasme pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Tačiau teisėjų kolegijų pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 386 straipsnio reikalavimų. Šio straipsnio, kuris reglamentuoja bylos nagrinėjimą, kai panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, 3 dalyje nurodyta, kad iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Pagal formuojamą teismų praktika, nors šis Lietuvos Respublikos BPK straipsnis yra viena iš kasacinės bylos nagrinėjimą reglamentuojančių normų, tačiau pagal analogiją ji taikytina ir apeliaciniam procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248/2013).
Ši baudžiamoji byla Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama du kartus. Pirmas apkaltinamasis teismo nuosprendis D. M. ir K. N. atžvilgiu priimtas 2011-12-29 (b.l. 172-183, t. 4). Šiuo teismo nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, taip pat pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. K. N. minėtu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs analogiškas nusikalstamas veikas ir nuteistas atitinkamai laisvės atėmimu vienuolikai metų už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą ir laisvės atėmimu vieneriems metams už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Dėl Panevėžio apygardos teismo 2011-12-29 teismo nuosprendžio apeliacinius skundus padavė nuteistojo K. N. gynėjas ir nuteistasis D. M.. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-05-28 nutartimi iš dalies patenkino apeliacinius skundus, panaikino Panevėžio apygardos teismo 2011-12-29 nuosprendžio dalį dėl D. M. ir K. N. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir perdavė bylą prokurorui. Tokį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nustatęs, jog priimant Panevėžio apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį K. N. atžvilgiu dėl tyčinio E. K. nužudymo, tuo metu dar galiojo Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-10-20 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį K. N. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą antrą kartą, priėmė 2013-06-04 nuosprendį (skundžiamą nuosprendį), kuriuo K. N. ir D. M. taip pat pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, tačiau iš esmės nenustatęs jokių naujų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, nuteistiesiems pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė griežtesnes laisvės atėmimo bausmes (nuteistajam D. M. paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o K. N. – dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė), nei buvo paskirta Panevėžio apygardos teismo 2011-12-29 nuosprendžiu. Tokiu būdu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 386 straipsnio nuostatas. Kita vertus, šis pažeidimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme, kadangi, patenkinus prokurorės apeliacinio skundo prašymą ir perkvalifikavus D. M. bei K. N. nusikalstamus veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktą, nuteistiesiems pagal šį Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnį skirtinos naujos laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau minėtas bausmių D. M. ir K. N. individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nustatytas antras jų įvykdytą nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, sprendžia, kad už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktuose, D. M. skirtina penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o K. N., atsižvelgiant į tai, kad jo vaidmuo nužudant buvo mažesnis – trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo pačiu, remiantis jau išdėstytais motyvais, konstatuojama, kad nuteistojo D. M. ir nuteistojo K. N. gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstyti prašymai dėl bausmių nuteistiesiems sušvelninimo negali būti patenkinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2013-06-04 nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo D. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus.
Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktuose, padarymą D. M. paskirti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir D. M. nustatyti galutinę subendrintą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistojo K. N. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus.
Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktuose, padarymą K. N. paskirti trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir K. N. nustatyti galutinę subendrintą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo K. N. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus atmesti.