- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-19
- Bylos Nr.
- 2K-96/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-1-00417-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Prapiestis (pirm.), Albinas Sirvydis, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- E. C., E. B., D. M.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Romualdas Brilius
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. C. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.
Priteista iš E. C. nukentėjusiesiems G. K. 2045 Lt, G. K. 300,39 Lt turtinei žalai atlyginti ir abiem nukentėjusiesiems po 51 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria nuteistojo E. C. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteisti E. B. ir D. M., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. C. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 25 d., tarp 22.30 ir 23.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, viešoje vietoje – Kaišiadorių r., Žaslių sen., Stabintiškių k., ties Stabintiškių g. 23-uoju namu, pasivijęs R. K. tyčia be priežasties sudavė jam ne mažiau kaip vieną kartą medine lazda per galvą, taip padarė nukentėjusiajam sužalojimus (sunkų galvos smegenų sukrėtimą (difuzinį aksonų pažeidimą), kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu abipus parasagitaliai, dešinėje kaktinėje skiltyje bazaliai, dešinėje momeninėje skiltyje, dešinės momeninės skilties sumušimą, kraujo išsiliejimą į šoninius smegenų skilvelius, įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį, galvos minkštųjų audinių kraujosruvą dešiniame momenyje), nuo kurių jis 2010 m. liepos 26 d., apie 1.00 val., mirė, t. y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. K.
E. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. C. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes netinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalys. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad E. C. atėmė gyvybę nukentėjusiajam dėl chuliganiškų paskatų. Byloje nustatyta, kad kasatorius su kitais nuteistaisiais į kaimą vyko ne šiaip sau, o siekdamas, kad ir smurtaujant, išsiaiškinti, kas buvo įsibrovęs į jo senelių namus. Tai kaip priežastį vykti konkrečia kryptimi ir atlikti konkrečius, kad ir neteisėtus, veiksmus suprato ir kiti nuteistieji. Kasatoriaus teigimu, teismai, vertindami šias aplinkybes, nekreipė dėmesio į jo veikos subjektyviuosius požymius. Kasatorius, atvykęs antrą kartą į tą patį kaimą su kitais nuteistaisiais ir pastebėjęs, kad jų šalinasi R. K., suprato, jog šis bėga nuo jų, nes gali būti prisidėjęs prie įvykio (įsibrovimo į E. C. senelių namus). E. C. nurodo visą laiką nuosekliai aiškinęs, kad tą vaikiną, kurį vėliau atpažino kaip R. K., buvo matęs namo, kuriame gyveno seneliai, laiptinėje. Šiuo atveju aplinkybė, kad jis asmeniškai nepažinojo R. K., nėra esminė baudžiamajam teisiniam vertinimui, nes asmeninės paskatos vertinimui asmenų vienas kito pažinojimo reikalavimo įstatymas nenumato. Taigi aplinkybė, jog tarp asmenų yra buvę kažkokių nesutarimų, kad ir netiesiogiai, liudija, jog kaltininkas tikėtiną kito asmens „prisidėjimą“ prie skriaudos tam kaltininkui sukėlimo vertina per asmeninės paskatos veikti neteisėtai prieš nukentėjusį asmenį buvimą. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2010).
Kasatorius pažymi, kad nors teismai ir pripažino, jog jis į kaimą vyko dėl chuliganiškų paskatų, tačiau byloje nėra akivaizdžių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad grįžimas į tą patį kaimą, esant toms pačioms paskatoms, patvirtina ir tokių pačių kasatoriaus motyvų elgtis chuliganiškai buvimą. Priešingai, kasatorius teigia sugrįžęs į tą patį kaimą suvokęs, kad „per mažai“ pamokė kaimo jaunimą, t. y. R. K., kuris, kaip pirmiau minėta, jam (kasatoriui) buvo matytas kaip asmuo, lankęsis namo, kuriame gyveno jo seneliai, laiptinėje.
Kasatorius nurodo, kad jo pasakymą „iškirstas“ teismai nepagrįstai vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią, jog jis tokiu būdu demonstravo nepagarbą visuomenei, įžūlumą ir chuliganiškas paskatas. Pasak kasatoriaus, jis tik po smūgio sudavimo nukentėjusiajam papasakojo kartu su juo atvažiavusiems asmenims, ką daręs. Tai rodo, kad prieš neteisėtų veiksmų atlikimą ir jų atlikimo metu kasatorius neturėjo chuliganiškų paskatų demonstruoti savo nebaudžiamumą, priešpastatyti save visuomenei ir pan.
Kasatoriaus įsitikinimu, teismai klaidingai sprendė, kad jeigu jo veikoje yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, vadinasi, esant gyvybės atėmimo požymiams, būtina veiką kvalifikuoti ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o pagal to paties straipsnio 2 dalies 8 punktą. Baudžiamasis įstatymas ir formuojama teismų praktika atriboja BK 284 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies bei 284 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo atvejus ir sąlygas. Net ir esant tik asmeninėms paskatoms, galima taikyti ir BK 284 straipsnio 1 dalį. Taigi esant BK 284 straipsnio 1 dalies požymiams, nereiškia, kad ir kita veika, padaryta tuo pačiu metu, turi būti kvalifikuojama kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-120/2011). Be to, net ir tada, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-260/2009). Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, neįvertino veikos kvalifikavimui reikšmingų bylos aplinkybių. Nuteistasis teigė, kad grįžo į Slabintiškių kaimą ir nukreipė savo veiksmus į R. K. ne dėl chuliganiškų paskatų. Tai, kad iš tiesų R. K. mėgino patekti į kasatoriaus senelių namus, parodė ne tik jis, bet ir kiti šioje byloje nuteistieji, kuriems jis buvo apie tai papasakojęs, ir būtent dėl šios priežasties visi atvažiavo į Stabintiškes. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo motyvai šiuo klausimu aiškiai parodo, kad ne teismas, o pats kaltininkas turėjo įrodinėti savo veiksmų paskatų turinį konkrečioje byloje, nors BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos tai daryti draudžia.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nuosprendyje nepasisakė, kodėl atmeta bylos įrodymą konsultacinę išvadą Nr. 0014/11. Kasatorius pažymi, kad šis BPK pažeidimas buvo nurodytas apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio skundo argumento nenagrinėjo kaip to reikalaujama BPK 20 ir 320 straipsniuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2011, 2K-473/2011, 2K-626/2011), jeigu byloje yra pridėta konsultacinė išvada, ji turi būti vertinama kitų įrodymų visumoje lygiai taip pat, kaip ir kiti įrodymai. Konsultacinė išvada nėra įrodomąja prasme menkesnis įrodymų šaltinis. Jai taikomi tie patys BPK 20 straipsnio reikalavimai. Tačiau to nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas konsultacinės išvados nevertino ir giliau neanalizavo, nors privataus eksperto pozicija nesutapo su specialisto išvada Nr. M 743/10(02). Kasatoriaus teigimu, nors skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad nuteistojo gynėjas neįvardijo, kokie prieštaravimai turėtų būti pašalinti paskyrus naują ekspertizę, tačiau iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aišku, kad teismas, atmesdamas konsultacinę išvadą, privalo ją tinkamai ištirti kitų bylos įrodymų kontekste, o ne atskirai. Kasatoriaus manymu, nutartyje išsakyti teiginiai, kad medinis pagalys gali būti cilindro formos, turėti briauną, tai atitiktų teismo medicinos specialisto P. Petreikio išvadą, kad dešiniojo momenkaulio lūžis yra įspaustinis, suformuotas vienu trauminiu poveikiu ribotą traumuojantį paviršių turinčio daikto kraštu, kuriame buvo išreikštos trapecijos pavidalo kriaunos, laikytini nepatikrintais, nes juos teismas formulavo savo vidiniu įsitikinimu, neparemtu specialiomis žiniomis. Kasatorius nurodo, kad konsultacinės išvados teiginio, jog „traumuojančiu daiktu pagalys – nėra tinkamas, tokiomis savybėmis nepasižymi ir žmogaus ranka ar kumštis“, nesvarstymas ir nevertinimas apeliacinės instancijos teisme laikytinas esminiu BPK pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. C. kasacinis skundas atmestinas.
Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Žmogaus gyvybės vertė ir svarba demokratinės santvarkos visuomenėse pripažįstama didžiausia vertybe ir jos apsauga yra įtvirtinta pamatiniuose įstatymuose ir tarptautinėse konvencijose – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriaus 2 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje. Teismų praktikoje nužudymo bylų ikiteisminiam tyrimui ir nagrinėjimui teisme keliami aukšti reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 1 punkte yra išaiškinta, kad vienodas įstatymų dėl kėsinimosi į žmogaus gyvybę taikymas, teisingų bausmių paskyrimas yra viena svarbiausių teisėtumo ir teisingumo įgyvendinimo garantijų, užtikrinant prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę.
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl baudžiamojo proceso pažeidimų yra koncentruojami į tai, kad nebuvo tinkamai ištirtas ir įvertintas E. C. gynėjo pateiktas ir pirmosios instancijos teismo pridėtas prie bylos teismo medicinos konsultacinės išvados aktas Nr. 0014/11. Šis argumentas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi įstatymo numatytų priemonių ištirti ir išsiaiškinti nuteistojo gynėjo pateikto konsultacinio akto išvadų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija į 2012 m. kovo 29 d. teismo posėdį iškvietė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0014/11 surašiusį teismo medicinos gydytoją P. Petreikį ir specialisto išvadą Nr. M 743/10(02) surašiusį specialistą – Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertą S. Mekšraitį. Teismo posėdyje abu specialistai išdėstė argumentus ir paaiškinimus dėl savo pateiktų išvadų, atsakė į klausimus. Abu specialistai laikėsi savo išvadose išdėstytos nuomonės dėl R. K. nužudymo aplinkybių, tačiau sutiko, kad kaukolės lūžis padarytas vienu smūgiu. Teismas taip pat aiškinosi, ar nebūtų galima gauti papildomų konkrečių medicininių duomenų apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes, įrankio, kuriuo nužudytas R. K., konkrečias savybes, tačiau specialistų buvo išsakyta nuomonė, kad visi duomenys ištirti, tik skiriasi jų medicininis vertinimas. Taigi teismai išnaudojo visas galimybes teismo medicinos specialistų pagalba išsiaiškinti R. K. nužudymo aplinkybes. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą Nr. M 743/10(02) ir konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0014/11, nuosprendyje jos išsamiai nenagrinėjo ir tik lakoniškai nurodė, jog pastaroji nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismas plačiau išanalizavo abi specialistų išvadas ir pasirėmė specialisto išvada Nr. M 743/10(02), pripažinęs ją išsamia, motyvuota ir nekeliančia abejonių. Kolegija suabejojo konsultacine specialisto išvada Nr. 0014/11, nes šio specialisto tyrimą pripažino laisvesnės formos duomenimis, kurie nėra objektų tyrimas, atitinkantis BPK 205 straipsnio reikalavimus, o surašytas aktas nepriskirtinas įrodymų šaltiniams, atitinkantiems BPK 88 ir 90 straipsnių nuostatas. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymėjo, kad išvardyti sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, smūgiuojant ribotą traumuojantį paviršių turinčio daikto kraštu, kuriame išreikšta trapecijos pavidalo briaunos, t. y. tikėtina pagaliu. Pažymėta, kad medinis pagalys gali būti cilindro formos, turėti briauną, tai atitiktų P. Petreikio išvadą Nr. 0014/11. Taigi apeliacinės instancijos teismas tyrė ir lygino abi specialistų išvadas ir išdėstė motyvus dėl jų vertinimo. Taip pat buvo nurodyta, kad, lyginant abiejų paminėtų aktų išvadas, kai kurie duomenys nesutampa, tačiau šių neatitikimų nėra galimybės pašalinti skiriant pakartotinį tyrimą. Esminė nesutapimų aplinkybė yra tai, kad konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0014/11 nurodyta, jog „... dešiniojo momenkaulio lūžis yra įspaustinis, suformuotas vienu trauminiu poveikiu, ribotą traumuojantį paviršių turinčio daikto kraštu, kuriame išreikštas trapecijos pavidalo briaunos. Tokiu traumuojančiu daiktu pagalys – nėra tinkamas“. Specialisto išvadoje Nr. M 743/10(02) konstatuoti iš esmės tie patys duomenys, kad dešinio momenkaulio lūžis ir su tuo susijęs sužalojimas susidarė dėl vieno trauminio poveikio, smūgiuojant ribotą traumuojantį paviršių turinčio daikto kraštu, kuriame išreikštas trapecijos pavidalo briaunos, t. y. tikėtina pagaliu. Kadangi pagalys nebuvo surastas, nuteistieji ir nukentėjusieji neatkreipė dėmesio į tai, kokios konkrečiai struktūros buvo pagaliai, proceso dalyviams kilo abejonių, ar paprastu pagaliu gali būti padarytas toks sužalojimas. Šalinant šį prieštaravimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas E. K. 2011 m. gruodžio 11 d. teismo posėdyje parodė, jog lazdos, kurias turėjo nuteistieji, buvo medinės, paprasti lentgaliai. Toks nusikaltimo įrankio tipas atitinka konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0014/11 nurodytą įrankį, kartu ir specialisto išvadą Nr. M 743/10(02). Taigi remiantis šiais duomenimis, esminių prieštaravimų tarp paminėtų specialistų išvadų nelieka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų A. A., T. M., V. Č., nuteistųjų E. B., D. M. parodymais, kad E. C. nusivijo R. K., rankose turėjo lazdą, girdėjo trenksmą, po to R. K. kriokimą. Visų šių asmenų parodymai iš esmės yra nuoseklūs: vieni aiškina matę smūgį ir girdėję trenksmą, kiti tik girdėję smūgio garsą, tačiau neginčytina tai, kad po šio smūgio R. K. gulėjo be sąmonės ir nebeatsikėlė. Nėra duomenų ir realaus pagrindo manyti, kad minėti liudytojai ir nuteistieji siekė apkalbėti E. C.. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad smūgį, kuriuo buvo padarytas mirtinas sužalojimas R. K., sudavė E. C.
Dėl chuliganiškų paskatų, kaip nužudymą kvalifikuojančio požymio vertinimo (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas)
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai neįvertino veikos kvalifikavimui reikšmingų bylos aplinkybių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog jis nužudė R. K. dėl chuliganiškų paskatų. Pasak nuteistojo, nebuvo atsižvelgta į tai, kad į Stabintiškių kaimą jis vyko ne šiaip sau, o norėdamas išsiaiškinti, kas buvo įsibrovęs į jo senelių namus. t. y. dėl asmeninių paskatų. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad abiejų instancijų teismai būtų neįvertinę veikos kvalifikavimui reikšmingų bylos aplinkybių ir netinkamai taikę baudžiamąjį įstatymą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, 2K-446/2011). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. E. C. teiginius, kad jo veikoje prieš R. K. nebuvo chuliganiškų paskatų, paneigia teismų nustatytos įvykio aplinkybės. Bylos duomenimis, į Stabintiškių kaimą kartu su nuteistaisiais E. B., D. M. ir kitais asmenimis (V. Č., A. A., T. M. ir kt.) E. C. važiavo, siekdamas išsiaiškinti, kas neva brovėsi į jo senelių namus ir kas grasino E. B. peiliu per Žasliuose vykusią šventę. Tai buvo priežastis paauklėti vietinį kaimo jaunimą. Nuvykę į kaimą apsiginklavę lazdomis (E. C. medine lazda, E. B. – teleskopine), nuteistieji kaimo gyventojų akivaizdoje pradėjo vytis nuo jų bėgančius prie parduotuvės besibūriavusius R. K., A. K. ir E. Č., juos sumušė ir grįžo atgal į Žaslius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, konstatavo, kad visi nuteistieji į Stabintiškių kaimą vyko, siekdami „paauklėti“ bet kurį gatvėje sutiktą jaunuolį, neturėdami tam jokios pagrįstos priežasties, ir jų nusikalstamus veiksmus, kuriais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei nežymiai sutrikdyta kiekvieno nukentėjusiojo sveikata, kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Po kurio laiko tą pačią dieną visi trys nuteistieji, nutarę, kad Stabintiškių kaimo jaunimą „pamokė“ per mažai, kartu su kitais juos palaikančiais asmenimis nuvažiavo į Stabintiškių kaimą antrą kartą ir, išlipę iš automobilių, ieškojo jaunuolių gatvėse. R. K., pamatęs atvažiavusiuosius, ėmė bėgti, o šie jį vytis. E. C., pirmasis pasivijęs R. K., sudavė šiam medine lazda per galvą; nuo smūgio nukentėjusysis prarado sąmonę ir įvykio vietoje mirė. Tokie E. C. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nuteistojo gynėjo argumentą, kad E. C. veikė ne dėl chuliganiškų paskatų, bet iš keršto, įvertino visus tos dienos nuteistųjų veiksmus, t. y. jų elgesį nuvažiavus į Stabintiškių kaimą tiek pirmą, tiek antrą kartą. Teismas pažymėjo, kad nuteistieji, vykdami į kaimą, buvo pasiėmę iš anksto pasiruoštus žalojimui skirtus įrankius ir mušė visus jų kelyje pakliuvusius Stabintiškių kaimo gyventus, netgi apdaužė pro šalį važiuojantį traktorių. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad E. C. R. K. nepažinojo ir byloje nėra duomenų, jog R. K. būtų mėginęs patekti į E. C. senelių namus, konstatavo, kad E. C. nukentėjusįjį R. K. nužudė demonstratyviai ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtinas moralės normas, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pažeminti ar paniekinti juos, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis, neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados, nes apeliacinės instancijos teismas, teisiškai įvertinęs veikos kvalifikavimui reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias E. C. nusikalstamos veikos motyvus bei kaltės turinį, teisingai aiškino BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimo sudėties požymį ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismas E. C. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. C. kasacinį skundą atmesti.