Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-381-944/2016 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui E. Š. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, institucija teikianti išvadą Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas, spręsdamas, kad 222 Eur suma kiekvienam vaikui per mėnesį yra pakankama šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti, tokią išvadą padarė neatsižvelgdamas į faktinę šalių turtinę padėtį. Atsakovas turi tris nepilnamečius vaikus. Vyriausiajam vaikui teikiamas išlaikymas yra 87 Eur. Atsakovo pajamos yra minimalios. Teikiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 111 Eur, atsakovui visiškai nebelieka pajamų (300 Eur — 87 Eur — 111 Eur — 111 Eur = -9 Eur). Tai reiškia, jog atiduodamas visas savo pajamas vaikų išlaikymui, atsakovas lieka skoloje. Susidaręs įsiskolinimas kliudo atsakovui tinkamai persikvalifikuoti ir gauti didesnes pajamas. Priteistas išlaikymo dydis yra neprotingas bei neadekvatus susiklosčiusiai situacijai.

Ieškovės darbo užmokestis minimalus, todėl ir ieškovė planuodama turėti du vaikus turėjo suprasti, kad gaunamų minimalių pajamų gali neužtekti jiems išlaikyti. Be to, ieškovei buvo žinoma, kad atsakovas turi dar vieną išlaikytinį. Skiriant vaikų išlaikymui po 111 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis išmokomis, ieškovei lieka vos 80-60 Eur. Todėl manoma, jog ieškovė iš tiesų neskiria nepilnamečių vaikų išlaikymui po 111 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui. Taip pat matyti, jog ieškovė neketina gauti didesnių pajamų, nepaaiškina, kodėl neieško geriau apmokamo darbo manydama, jog iš minimalių pajamų vaikų poreikių nepatenkins. Tuo labiau, ieškovė turi aukštesnįjį išsilavinimą - t.y. pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, tačiau dirba ne pagal specialybę.

Ieškovė nepateikė įrodymų dėl tikrųjų vaikų poreikių. Vaikai dar nėra mokyklinio amžiaus, jų minimalūs poreikiai nėra tokio dydžio, kaip tai nurodo ieškovė. Atsižvelgiant į dabartinę šalių turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų minimaliuosius poreikius (augant šeimoje, kurioje abu tėvai gauna minimalias pajamas), manytina, jog vaikų poreikius šiai dienai atitinka 180 Eur per mėnesį, t.y. po 90 Eur iš kiekvieno tėvo. Padidėjus atsakovo pajamoms, vaikų išlaikymui atsakovas skirtų daugiau.

Priešingai nei tai nurodo Kauno apylinkės teismas, pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant išlaikymo dydį neturi būti taikomas minimalios mėnesinės algos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Nors ginčas šioje civilinėje byloje kyla dėl 21 Eur išlaikymo sumos vienam vaikui (42 Eur kiekvieną mėnesį išmokų dviems vaikams), tačiau ši, 42 Eur suma minimalias pajamas gaunančiam asmeniui yra ženkli.

Atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde ieškovės nurodytų vaikų poreikių ir reikalingų tiems poreikiams patenkinti sumų neginčijo, nenurodė, kokiems vaikų poreikiams tenkinti reikia sumažinti skiriamų lėšų dydį, ar kokių iš ieškovės nurodytų ir teismo įvertintų vaikų poreikių galima iš viso netenkinti, nes jie yra pertekliniai ar nereikalingi vaikų kasdieniam gyvenimui ir jų vystymuisi. Nesant tokių argumentų, reikalavimas sumažinti priteisto išlaikymo dydį yra nepagrįstas ir neteisėtas nepilnamečių vaikų interesų užtikrinimo požiūriu, todėl turi būti atmestas. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nededa pastangų dirbti labiau apmokamą darbą pagal specialybę, tačiau nenurodo, kokių pastangų imasi pats apeliantas. Teismui nepateikti duomenys nei apie apelianto darbą, nei apie darbo užmokesčio dydį. Taip pat nėra duomenų, kad apeliantas ieškotų darbo. Byloje nesant duomenų apie apelianto nedarbingumą, negali būti pateisinamas apelianto nedarbas ar minimalių pajamų gavimas, siekiant sumažinti vaikams reikalingo išlaikymo dydį. Nors ieškovė šiuo metu gauna minimalų darbo užmokestį, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad ieškovė viena turi nuolat pasirūpinti dviem mažamečiais vaikais. Šiuo metu jos dirbamas darbas jai yra palankus dėl darbo laiko sąlygų ir galimybės slaugyti vaikus ligos metu. Ieškovė pagal savo galimybes stengiasi patenkinti visus būtiniausius vaikų poreikius. Prie vaikų poreikių tenkinimo prisideda ir ieškovės tėvai. Tuo tarpu atsakovas neturi nuolatinių kasdienių rūpesčių dėl vaikų, todėl turėdamas pakankamai laiko galėtų dirbti net ir ne vieną darbą. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16- 706/2016).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams O. Š. ir E. Š. priteisimo kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 111 Eur kiekvienam nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2014-12-24) iki vaikų pilnametystės, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstos sprendimo dalies.

Tėvai turi pareigą vaikui užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kokios yra reikalingos jo visapusiškam ir harmoningam vystymuisi (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyrium, jie abu išlaiko pareigą tenkinti savo vaiko poreikius, todėl, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, teismas turi išspręsti ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų.

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys turi 2 vaikus – O. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) (1 tomas b. l. 8 – 9). Vaikai lanko mokyklėlę (duomenys neskelbtini) (1 tomas b. l. 91). Duomenų apie šalių bendrų nepilnamečių vaikų specialiuosius poreikius nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu priteisė iš atsakovo E. Š. išlaikymą nepilnamečiams vaikams O. Š. ir E. Š. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 111 Eur kiekvienam nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2014-12-24) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl tikrųjų vaikų poreikių. Apelianto vertinimu, vaikai dar nėra mokyklinio amžiaus, jų minimalūs poreikiai nėra tokio dydžio, kaip tai nurodo ieškovė, todėl atsižvelgiant į dabartinę šalių turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų minimaliuosius poreikius (augant šeimoje, kurioje abu tėvai gauna minimalias pajamas), manytina, jog vaikų poreikius šiai dienai atitinka 180 Eur per mėnesį, t.y. po 90 Eur iš kiekvieno tėvo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo spręsti, kad nedidelis vaikų amžius (6 ir 4 metai) sąlygoja mažesnį nepilnamečių vaikų poreikiams reikalingo išlaikymo dydį.

2016-05-24 teismo posėdyje ieškovė pateikė vaikų poreikių detalizaciją bei šiems poreikiams užtikrinti reikiamas išlaidas. Atsakovas ginčydamas vaikų išlaikymo dydį ir nurodydamas, jog vaikų poreikiai neprilygsta jų amžiui ir yra žymiai mažesni nei reikalauja ieškovė, konkrečiai nenurodė kokios vaikų išlaikymo išlaidos yra per didelės ir nėra būtinos, t. y. atsakovas byloje neteikė jokių įrodymų, nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jo vaikų poreikiams užtikrinti reikia mažesnės nei 222 Eur sumos, nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytus vaikų poreikius ir jiems tenkinti reikalingas lėšas. Priteisiamo išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tekinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų amžių bylos nagrinėjimo teisme metu (5 ir 3 metai), į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie specialiuosius vaikų poreikius, tačiau vaikai auga ir jiems reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, lavinimas, higienos priemonės, gyvenamasis būstas, todėl konstatuotina, kad 222 Eur suma kiekvienam vaikui per mėnesį gali užtikrinti tik būtiniausius vaikų poreikius.

Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas, jog 222 Eur suma kiekvienam vaikui per mėnesį yra pakankama šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti, tokią išvadą padarė neatsižvelgdamas į faktinę šalių turtinę padėtį, kadangi atsakovas turi tris nepilnamečius vaikus, atsakovo pajamos yra minimalios, todėl teikiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 111 Eur, atsakovui visiškai nebelieka pajamų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (CPK 179 str.) gautais Sodros duomenimis nustatyta, kad apeliantas nuo 2015-08-18 iki 2016-03-21 dirbo AB (duomenys neskelbtini). Per šį laikotarpį mėnesinis darbo užmokestis vidutiniškai sudarė 432,09 Eur neatskaičius mokesčių. Nuo 2016-12-22 apeliantas dirba UAB (duomenys neskelbtini). Nuo 2017-01-01 iki 2017-02-28 vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 495 Eur. VĮ Regitra duomenimis atsakovo vardu registruotų transporto priemonių nėra. VĮ Registrų centras duomenimis atsakovas nuosavybės teise priklausančio turto neturi. Atsakovas turi vieną nepilnametį sūnų N. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) (1 tomas b. l. 123). Prienų rajono apylinkės teismo 2009-12-02 nutartimi iš atsakovo jo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteista po 86,89 Eur (300 Lt) kas mėnesį mokamomis išmokomis iki vaiko pilnametystės (1 tomas b. l. 122).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams tenka dalytis normalios vaikų raidos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013).

Apeliantas šiuo metu yra 41 metų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas būtų nepajėgus uždirbti lėšas, reikalingas vaikų išlaikymui (apie galimus atsakovo sveikatos sutrikimus ar kitas aplinkybes, dėl kurių jis negalėtų dirbti ar jo darbingumas būtų ribotas), ar kad jis ėmėsi kokių nors pastangų užsitikrinti pakankamą pajamų šaltinį. Tai, kad atsakovo pajamos yra mažos, nesudaro pagrįsto pagrindo atsakovui suteikti tam tikrų privilegijų ir vaikų išlaikymo naštą nepagrįstai perkelti vienai ieškovei. Be to, sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl kasatorius turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009).

Apelianto pareiga išlaikyti nepilnametį sūnų N. Š. iki jo pilnametystės taip pat neatleidžia apelianto nuo pareigos teikti kitiems savo vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą. Todėl apelianto motyvai, jog teikiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 111 Eur, atsakovui visiškai nebelieka pajamų, nesudaro pagrindo sumažinti vaikams iš atsakovo skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo sumą iki 90 Eur, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas nepajėgus uždirbti lėšų, reikalingų vaikų išlaikymui.

Apelianto nurodomi argumentai, kad ieškovei buvo žinoma, jog atsakovas turi dar vieną išlaikytinį, ar, kad ieškovė planuodama turėti du vaikus, turėjo suprasti, kad jos gaunamų minimalių pajamų gali neužtekti vaikams išlaikyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat negali būti vertinami kaip sudarantys pagrindą sumažinti vaikams iš atsakovo priteistą išlaikymo dydį. Teismo vertinimu, apeliantas neturėtų ieškoti priežasčių vengti vaikams mokėti tokio dydžio išlaikymą, kuris užtikrintų bent minimalius vaikų poreikius arba bandyti vaikų išlaikymo pareigą perkelti tik ieškovei.

Laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad skiriant vaikų išlaikymui po 111 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis išmokomis, ieškovei lieka vos 80-60 Eur, todėl ieškovė iš tiesų neskiria nepilnamečių vaikų išlaikymui po 111 Eur kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikui.

Iš apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (CPK 179 str.) gautų Sodros duomenų matyti, kad ieškovė dirba Kauno lopšelyje darželyje (duomenys neskelbtini). Jos mėnesinis darbo užmokestis nuo 2016-01-01 iki 2017-02-01 neatskaičius mokesčių vidutiniškai sudaro 370,19 Eur. Apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų įrodymų, kad ieškovė neskiria nepilnamečių vaikų išlaikymui po 111 Eur. Tai, kad ieškovės pajamos neviršija MMA, neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė prie vaikų išlaikymo neprisideda. Be to, reikia atsižvelgti ir į tenkančią didesnę išlaikymo ir kasdienio rūpinimosi vaikais naštą ieškovei, su kuria gyvena nepilnamečiai vaikai. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovė šiuo metu gauna minimalų darbo užmokestį, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad ieškovė viena turi pasirūpinti dviem mažamečiais vaikais (6 ir 4 metų amžiaus), dėl ko susirasti geriau apmokamą darbą, ar papildomą darbą ieškovės galimybės yra ribotos dėl objektyvių priežasčių.

Apeliantas teigia, kad priešingai nei tai nurodo Kauno apylinkės teismas, pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant išlaikymo dydį neturi būti taikomas minimalios mėnesinės algos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šie apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo vaikui dydį, laikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Tačiau teismas nustatydamas vaikų poreikiams užtikrinti reikiamą piniginių lėšų sumą atsižvelgė ne tik į MMA kriterijų, bet vertino nepilnamečių vaikų poreikius bei jų tėvų turtinę padėtį, t. y. atsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas reglamentuojančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Nagrinėjamu atveju valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma susijusi su pašto išlaidomis sudaro 7,12 Eur (2 tomas b. l. 12). Taip pat pateikta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie valstybei priteistinas išlaidas susijusias su apelianto E. Š. atstovavimu (2 tomas b. l. 15). Tačiau LR CPK 96 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovei, tiek atsakovui suteikta antrinė teisinė pagalba (1 tomas b. l. 152, 2 tomas b. l. 23-25), todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš šalių nepriteistinos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.