Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atrėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2015-03-24 iki 2017-10-06) 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas. Iš G. G. priteista 119 427,66 Eur (vienas šimtas devyniolika tūkstančių keturi šimtai dvidešimt septyni eurai 66 centai) žalos Lietuvos Respublikos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl anksčiau paminėtų apeliaciniame skunde keliamų klausimų, visų pirma pastebi, kad teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą, vadovaudamasis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos veikos požymiai, ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju, byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai sukelia skirtingus proceso nutraukimo teisinius padarinius. Bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-591/2013, 2K-276/2014, 2K-87-942/2017). Apeliantas skundu prašo nutraukti bylą dėl senaties terminų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn suėjimo, kas iš esmės turėtų reikšti, kad apeliantas sutinka, jog jo veikoje yra nusikaltimų požymių. Tačiau skunde dėstomi argumentai ir dėl to, kad nesurinkta įrodymų, jog jis padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių nuteistas, nors tokio prašymo – išteisinti jį – apeliantas ir nereiškia, tačiau kolegija pasisako ir dėl šių skundo argumentų.

8. Byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžiu G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl to, jog G. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje pakankamai išsamiai aptartas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus (nuteistojo G. G. parodymus, apklausto ikiteisminio tyrimo metu A. S. D. parodymus, FNTT prie VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės atliktą IĮ „E. – k.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą bei pateiktą 2014‑07-11 specialisto išvadą Nr. 5-1/89, liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą), įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamai detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

9. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, kad jis, G. G., kažkaip tai prisidėjo prie IĮ „E. – k.“ įkūrimo Lietuvoje, nes jis atstovavo įmonę IĮ ,,CDI“, kuri jokios ekonominės veiklos Lietuvoje nevykdė, o tik turėjo santykius su IĮ „E. – k.“ dėl internetinių kursų. Jokio pagrindo netikėti jo, G. G., parodymais dėl jo, G. G., ir A. S. D. bendradarbiavimo, nėra, o A. S. D. parodymų patikrinti nėra galimybės, nes jis miręs.

10. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamią įrodymų vertinimo analizę, kodėl jis nesivadovauja G. G. parodymais, o vadovaujasi surinktų įrodymų visuma, kurie ir patvirtina, kad G. G., veikdamas bendrininkų grupėje, suklastojant dokumentus ir juos panaudojant, imituojant fiktyvius Lenkijos Respublikos piliečių darbo ir verslo santykius Lietuvos Respublikoje, fiktyvias finansines operacijas, padedant apgaulingai tvarkyti IĮ „E. – k.“ buhalterinę apskaitą, 925 Lenkijos Respublikos piliečių naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotų) ligos ir motinystės draudimo išmokas, išvengė turtinės prievolės – sumokėjimo už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už 119 427,66 eurus (439 335,97 zlotus), įgijo didelės vertės svetimą turtą – ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir tuo padarė didelę 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, bei pasikėsino padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą, nes ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių ši pinigų suma nebuvo išmokėta iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

11. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas paskelbė ikiteisminio tyrimo metu duotus A. S. D. parodymus ir vertindamas jo parodymų patikimumą visų kitų surinktų įrodymų kontekste pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. S. D. parodė tik apie sumanymą kartu su G. G. teisėtai vystyti ir plėsti verslą, o apie savo ir/ar G. G. nusikalstamą veiką jokių parodymų nedavė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad A. S. D. duoti parodymai dėl G. G. vaidmens aktualiuose įvykiuose būtų melagingi, nepriklausomai ir nuo aplinkybių, kad A. S. D. ikiteisminio tyrimo metu mirė, jo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta bei nebuvo galimybės G. G. su šiuo asmeniu atlikti akistatą, teisme jį apklausti užduodant tikslinančius klausimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jam mirus, teisminio bylos nagrinėjimo metu paskelbė ir pagrįstai jais vertindamas byloje surinktus įrodymus vadovavosi. A. S. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iki 2009 metų sausio mėnesio jis dirbo IĮ „CDI“. 2008 metų rudenį buvo nuspręsta plėsti šios įmonės veiklą ir kurti įmonę Lietuvoje, tačiau ne kaip filialą, o atskirą įmonę. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta, kad jis asmeniškai įkurs įmonę. IĮ „CDI“ skyrė lėšų, pats įmonės prezidentas G. G. jam į rankas davė grynais 10 000 zlotų įmonės kūrimui Lietuvoje. 2009 metų sausio mėnesį jis įkūrė IĮ „E. – k.“ Lietuvoje. Individualios įmonės „E. – k.“ veikla buvo mokymo paslaugų teikimas. IĮ „E. – k.“ bendradarbiavo su IĮ „CDI“, 2009 metų vasario mėnesio pradžioje buvo pasirašyta sutartis. Nuo 2009 metų sausio mėn. pabaigos IĮ „E. – k.“ turėjo savo internetinį puslapį, kurį reklamavo IĮ „CDI“ ir per kurį buvo galima susisiekti su IĮ „CDI“ apmokymais. Iš esmės IĮ „E. – k.“ buvo dukterinė IĮ „CDĮ“ įmonė.

13. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nenustatyta, kad IĮ ,,E. – k.“ realiai vykdė kokią nors ekonominę veiklą Lietuvoje.

20. Specialisto išvada byloje išanalizuotų duomenų pagrindu nustatyta ir tai, kad bendrovė ,,E. – k.“ pelno nesiekė, ekonominių tikslų neturėjo ir įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos piliečių. Kaip minėta, Lenkijos piliečiai viso nuo 2009-02-02 iki 2010-03-31 sumokėjo 4 684 342 zlotus, kas sudaro 1 104 589, 23 Eur. Iš šios sąskaitos Lenkijos įmonė „CDI“ pervedė į individualios įmonės „E. – k.“ sąskaitą 1 936 100 zlotų ir aptartos įmokos už internetinius mokymus ,,CDI“ bei ,,E. – k.“ buvo nuolatinis pajamų šaltinis. Nuteistasis G. G. tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas apeliacinį skundą, siekė sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamoje schemoje, nurodydamas, kad jis (G. G.) jokiu būdu nebuvo įsitraukęs į A. S. D. įmonės darbą ir iki 2010 metų vasario mėnesio neturėjo jokių žinių apie neatitikimus, dėl kurių turėtų nutraukti bendradarbiavimą, jokių jo įmonės pažeidimų nenustatė ir Lenkijos teisėsaugos pareigūnai bei nepagrįstai suplakama į vieną visumą įmonės ,,E. – k.“ ir ,,CDI“. Visgi bylos aplinkybės, kaip jau minėta, leidžia spręsti, kad IĮ „E. – k.“ betarpiškai buvo susijusi tik su įmone ,,CDI“, būtent G. G. ilgą laiką iki įmonės ,,E. – k.“ įsteigimo užsiėmė internetinių mokymų pardavimais, G. G. A. S. D. kas mėnesį turėjo teikti ataskaitas apie surastus klientus, apmokytus žmones, ir įmonės ,,CDI“ klientų skaičius žymiai padidėjo po to, kai ,,E. – k.“ pradėjo vykdyti savo veiklą Lietuvoje. Be to, iš abiejų įmonių bankų sąskaitų duomenų matyti, kad tik įkūrus ,,E. – k.,“ įmonė „CDI“ jau 2009-02-23 pervedė 11 000 zlotų (2 612,71 Eur), po to kas mėnesį ir ne po vieną kartą pervedinėjo dideles sumas pinigų. G. G. visada patikrindavo, ar iš tiesų yra sumokėta už jo mokymus. IĮ ,,E. – k.“ apmokėjus pateiktas sąskaitas, sąskaitose nurodyti duomenys visiškai atitiko IĮ „CDI“ gaunamas pajamas, nors akivaizdu, jog ,,E. – k.“ iš esmės nevykdant jokios veiklos ir negaunant jokių pajamų iš kitų šaltinių, įmonei „CDI“ kažkokiu būdu pakankamai ilgą laikotarpį turėjo pateikti tikslias ataskaitas apie neva atliktus darbus, kurios turėjo visiškai atitikti įmonės ,,CDI“ gaunamas pajamas.

21. Kolegija pritaria skundžiamame teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog byloje įrodyta, jog G. G., veikdamas bendrininkų grupe, pagal iš anksto sukurtą nusikalstamo sumanymo mechanizmą daryti ilgai trunkantį sunkų nusikaltimą, kiekvienam atliekant nustatytus sutartus veiksmus, 2009‑01-27 IĮ „E. – k.“ įsteigė turint tikslą daryti nusikalstamą veiką: imituoti verslo ir darbo santykius ir gauti Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimą, išmokas, garantuotas 1971‑06-14 Europos Sąjungos Ministrų Tarybos priimtu Tarybos Reglamentu „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ Nr. 1408/71, natūra Lietuvos Respublikoje, ką patvirtino ir dalis apklaustų liudytojų, aptartų skundžiamame teismo nuosprendyje.

22. Byloje nustatyta, kad dalis fiktyviai įdarbintų asmenų, gavę E 106 LT formos pažymas, kreipėsi į Lenkijos Respublikos gydymo įstaigas dėl paslaugų suteikimo, atitinkamai Lenkijos Respublikos sveikatos draudimo fondas pateikė Lietuvos kompetentingai institucijai – Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) paraiškas dėl 779 499,45 zlotų (184 113,43 Eur) apmokėjimo už asmenims, pateikusiems E 106 LT formos pažymas, suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijoje, tokiu būdu jis, G. G., ir A. S. D. per laikotarpį nuo 2009-01-27 iki 2015-07-24 925 Lenkijos Respublikos piliečių naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotų) ligos ir motinystės draudimo išmokas, išvengė turtinės prievolės – sumokėjimo už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už 119 427,66 eurus (439 335,97 zlotus), taip pat įgijo didelės vertės svetimą turtą – ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir tuo padarė didelę 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, bei pasikėsino padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą, nes ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių ši pinigų suma nebuvo išmokėta iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

23. Kolegija vertina, kad byloje įrodyta, jog G. G. žinojo, kad ,,E. – k.“ įsteigta vieninteliu tikslu – daryti anksčiau jau aptartą nusikalstamą veiką, suvokė turtinės teisės ir naudos kitiems asmenims gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

24. BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Taigi, sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui. Turtinė nauda, be kita ko, pasireiškia ir turtinės teisės įgijimu. Sukčiavimui būdinga apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Apgaulė gali pasireikšti suklastotų dokumentų panaudojimu kaip priemone, siekiant pateikti tikrovės neatitinkančius (melagingus) teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių sprendžiama apie teisių ar pareigų atsiradimą ir kita (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-329-222/2015).

25. Kolegijos vertinimu, G. G. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, skundžiamame nuosprendyje teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl G. G. veiksmai kvalifikuotini pagal minėtą straipsnį.

26. Apeliantas skunde akcentuoja, kad teismo nuosprendyje nurodoma, jog G. G. savo ir kitų 925 Lenkijos Respublikos piliečių naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotus) ligos ir motinystės draudimo išmokas, išvengė turtinės prievolės – sumokėjimo už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už 119 427,66 eurus (439 335,97 zlotus), taip pat įgijo didelės vertės svetimą turtą– ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir tuo padarė didelę 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, bei pasikėsino padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą, tačiau nesuprantama kaip jis, G. G. panaudojo šias lėšas, konkrečiai kokia jų dalį atiteko būtent jam neaišku. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apeliantu, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog G. G., apgaule suklastojant dokumentus ir juos panaudojant, imituojant fiktyvius Lenkijos Respublikos piliečių darbo ir verslo santykius Lietuvos Respublikoje, atliekant fiktyvias finansines operacijas, apgaulingai tvarkant IĮ „E. – k.“ apskaitą, įgydamas didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotus) ligos ir motinystės draudimo išmokas, išvengdamas turtinės prievolės – sumokėjimo už minėtiems Lenkijos Respublikos piliečiams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už 119 427,66 eurus (439 335,97 zlotus), taip pat įgydamas didelės vertės svetimą turtą – ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, tuo padarydamas didelę – 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, bei pasikėsindamas padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą, be minėtų 925 Lenkijos Respublikos piliečių, tiesiogiai naudą gavo ir pats. Sukčiavimo veika gali būti padaryta ne tik savo, bet ir kitų asmenų naudai. Teisėjų kolegija sprendžia tikslinti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje nurodoma, kieno naudai nusikalstamai buvo įgytas turtas ir teisė į jį, išvengta turtinė prievolę, t. y. nurodant, kad būtent minėti Lenkijos Respublikos piliečiai, dirbę IĮ „E. – k.“, dėl nusikalstamų G. G. veiksmų įgijo didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotus) ligos ir motinystės draudimo išmokas, išvengė turtinės prievolės – sumokėjimo už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už 119 427,66 eurus (439 335,97 zlotus), taip pat įgijo didelės vertės svetimą turtą– ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir tuo padarė didelę 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, bei pasikėsino padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą. Dėl šios priežasties šalinama pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad G. G. savo nusikalstamais veiksmais įgijo didelės vertės turtinę teisę, didelės vertės svetimą turtą, išvengė turtinės prievolės, be kita ko, ir savo naudai.

27. Apeliantas teigia, kad byloje nėra nurodyta ir jam nebuvo pateiktas nei vienas dokumentas, kurį jis galėjo suklastoti, jeigu toks dokumentas byloje yra, valstybinis kaltintojas privalėjo jį konkrečiai nurodyti, bet to padaryta nebuvo.

28. Su tokiais G. G. apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka ir vertina juos prieštaraujančius surinktai, ištirtai ir įvertintai bylos medžiagai. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai ir tiksliai nustatyti tiek G. G., tiek jo bendrininko atlikti nusikalstami veiksmai pagaminant netikrus dokumentus ir juos panaudojant.

29. Byloje skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad G. G., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, turėdamas tikslą imituoti verslo ir darbo santykius bei gauti Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimą, išmokas, kartu su bendrininku pagamino netikrus dokumentus – surašė, atspausdino ir pasirašė 2009-01-02 paslaugų teikimo sutartį, melagingai patvirtinančią susitarimą, kad IĮ „E. – k.“ internetu vykdys mokymus IĮ „CDI“ klientams, įsigijusiems mokymų programas, surašė, atspausdino ir pasirašė 2009-01-30 paslaugų teikimo sutartį, melagingai patvirtinančią susitarimą, kad IĮ „E. – k.“ internetu vykdys mokymus IĮ „CDI“ klientams, įsigijusiems mokymų programas, ir atlikdamas mokymus propaguos IĮ „CDI“ mokymus, po ko tikslu daryti nusikalstamą veiką ir apdrausti Lenkijos Respublikos piliečius, juos įdarbinant fiktyviai, realiai jokio darbo neatliekant, 2009-01-27 bendrininkas A. S. D., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, įsteigė juridinį asmenį IĮ „E. – k.“, pagamino netikrus dokumentus – surašė, pasirašė ir IĮ „E. – k.“ antspaudu patvirtino 925 neterminuotas darbo sutartis, kuriomis priėmė 925 Lenkijos Respublikos piliečius dirbti IĮ „E. – k.“ tariamais internetiniais lektoriais. Tęsiant nusikalstamą veiką bendrininkas laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2009-03-31 pagamino netikrus dokumentus – surašė ir pasirašė pranešimus forma 1-SD, melagingai patvirtindamas, kad draudėjas – IĮ „E. – k.“ įdarbina ir apdraudžia 925 Lenkijos Respublikos piliečius socialiniu draudimu, bei laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2010-03-31 visus 925 pranešimus forma 1-SD pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, bei imitavo darbo santykius: iš IĮ „E. – k.“ sąskaitos atliko mokėjimo pavedimus į kiekvieno fiktyviai įdarbinto Lenkijos Respublikos piliečio sąskaitą ir juos apskaitoje melagingai apskaitė kaip išmokėtus 925 Lenkijos Respublikos piliečiams darbo užmokesčius. Už galimybę fiktyviu pagrindu būti įdarbintiems ir apdraustiems Lietuvos Respublikoje ir už suteiktas E 106 LT formos pažymas laikotarpiu 2009-02‑01 iki 2010-03-31 kiekvieną mėnesį kiekvienas iš 925 Lenkijos Respublikos piliečių veikdamas pagal jo, G. G., ir bendrininko sukurtą nusikalstamos veikos mechanizmą ir nurodymą, atliko nuo 300 iki 500 zlotų (70,74 - 117,90 eurų) dydžio mokėjimo pavedimus į jo, G. G., vadovaujamos IĮ „CDI“ sąskaitą jų pačių tariamiems darbo užmokesčiams, 100 litų (28,96 eurų) dydžio, iš IĮ „E. – k.“ išmokėjimui ir mokesčių Lietuvos Respublikoje sumokėjimui, taip pat jam, G. G., ir bendrininkui atlygio sumokėjimui. Tuo pačiu metu bendrininkas, tikslu imituoti pagal suklastotas 2009-01-02 ir 2009-01-30 paslaugų teikimo sutartis tariamai suteiktas paslaugas, laikotarpiu nuo 2009-01-27 iki 2010-03-31 pagamino netikrus dokumentus – 14 netikrų sąskaitų faktūrų su jose nurodytais melagingais duomenimis apie „CDI“ prievolę atsiskaityti su ,,E. – k.“ už suteiktas paslaugas – internetu vykdomus mokymus ir pateikdamas G. G., o tada G. G. pagal minėtas suklastotas sąskaitas faktūras nuo 2009‑02‑23 iki 2010-03-31 pervedė 2 066 100 zlotų (490 737,62 Eur), taip tariamai atsiskaitydamas už IĮ „E. – k.“ suteiktas paslaugas. Tęsiant nusikalstamą veiką, G. G. bendrininkas Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka mokėjo socialinio draudimo įmokas už kiekvieną fiktyviai įdarbintą Lenkijos Respublikos pilietį, laikotarpiu nuo 2009-01-27 iki 2010-02-28 sumokėjo 405 973,01 litus (117 577,91 eurus) privalomų mokesčių, tarp jų 122 325 litus (35 427,77 eurus) gyventojų pajamų mokesčio, 282 521,90 litą (81 824 eurus) privalomo socialinio draudimo įmokų ir 1126,11 litus (326,14 eurus) įmokų į garantinį fondą. Tokiu būdu fiktyviu pagrindu sudarę apgaulingą įvaizdį, kad įmonėje dirba ir savo pareigas atlieka 925 Lenkijos Respublikos piliečiai ir jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvos Respublikoje kaip dirbantys pagal darbo sutartį, ir siekdami šios apgaulės įtakoje gauti kiekvienam Lenkijos Respublikos piliečiui E 106 LT formos pažymas laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2010-03-31 bendrininkas pateikė Vilniaus teritorinei ligonių kasai žinomai suklastotas aukščiau minėtas 925 darbo sutartis, kiekvieno Lenkijos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijas ir prašymus išduoti E 106 LT formos pažymas.

30. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2008, Nr. 2K-7-175-303/2015 ir kt.). Netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško materialaus klastojimo būdu. Tokio dokumento svarba ir teisinė reikšmė taip pat nustatoma iš jo turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys– tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-251-1073/2018). Jeigu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padaroma didelė žala, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Tokiu atveju būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, bet ir pavojingus padarinius – didelę žalą bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t.y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai – nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-47-895/2016, Nr. 2K-46-699/2018).

31. Anksčiau jau aptarta, jog byloje nenustatyta jokių duomenų, kad IĮ ,,E. – k.“ realiai vykdė kokią nors ekonominę veiklą. O G. G., veikdamas bendrininkų grupe su A. S. D., pagal iš anksto sukurtą nusikalstamo sumanymo mechanizmą daryti ilgai trunkantį sunkų nusikaltimą, kiekvienam atliekant sutartus veiksmus, 2009-01-27 IĮ „E. – k.“ įsteigė tam, kad darytų nusikalstamą veiką: imituotų verslo ir darbo santykius bei gautų Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimą, išmokas. Kaip minėta, tam, kad imituotų verslo ir darbo santykius ir gautų Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimo išmokas, ir buvo G. G. ir A. S. D. bendrininkaujant pagaminti bei panaudoti aukščiau jau aptarti netikri dokumentai.

32. Kolegijos vertinimu, G. G. veiksmuose yra visi ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, požymiai, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, skundžiamame nuosprendyje teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl G. G. veiksmai kvalifikuotini pagal minėtą straipsnį.

33. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupe, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą). Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininkavimo būtinasis požymis yra ir tyčia, kuri reiškia, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nepaisant to, jog nebūtina iš anksto suderinti veiksmų ar realizuoti visų objektyviųjų požymių, būtina, kad kaltininkas turėtų galimybę suvokti kito asmens veiksmus ir jo sumanymo turinį. Esant pagrįstų abejonių dėl tokios galimybės buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus.

34. Atsakant į apelianto skundo argumentus, pažymėtina, jog nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, Nr. 2K-340/2012 ir kt.). Šiuo atveju nusikalstamai veikai aktualių įmonių vadovai, taigi ir G. G., veikė bendru sutarimu, G. G. suprato kito bendrininko veiksmus ir savo aktyviais veiksmais nuo pat veikos bendro sumanymo juos papildė, tęsė, suprato ir tai, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių jis taip pat norėjo, dėl sukurto ir vykdomo nusikalstamų veikų mechanizmo, ir jo įmonei ,,CDI“ buvo pervedamos Lenkijos piliečių piniginės lėšos. Be G. G. anksčiau aptartų veiksmų nebūtų įgyvendintas ir suplanuotas kiekvienas nusikalstamos veikos mechanizmo etapas ir pasiektas bendras nusikalstamas rezultatas.

35. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. G. nurodo, jog Lietuvos pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad objektyviai nustatytų IĮ ,,CDI“ buhalterinę apskaitą, mokesčių mokėjimus iš ,,CDI“ pusės, o nuėjo trumpesniu keliu, vėlgi prirašant G. G. prie A. S. D. ir IĮ „E. – k.“, t. y. kad G. G. atsako už svetimos IĮ „E. – k.“ buhalterinę veiklą.

36. Nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektais gali būti įmonės vadovas, asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai paprastai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį ir kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nurodytais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad tik organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, nustatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Specialaus apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto padėjėjas gali neatitikti specialiųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymių.

37. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. G. savo veiksmais prisidėjo prie įmonės ,,E. – k.“ apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti IĮ „E. – k.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-27 iki 2010-12-31 ir buvo vienas iš nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendrininkų – padėjėjas. Jo veiksmai, darant šią nusikalstamą veiką, kaip pagrįstai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, objektyviai pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas pagal susitarimą, nors nebūdamas susijęs su IĮ „E. – k.“ darbo santykiais, tačiau įgyvendindamas bendrą nusikalstamą sumanymą tam, kad Lietuvos Respublikoje imituotų darbo santykius ir gautų Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimą, išmokas, Lietuvos Respublikoje padėjo bendrininkui, kuris atsakingas už IĮ „E. – k.“ apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkyti IĮ „E. – k.“ apskaitą, tai yra suvokdamas savo ir bendrininko nusikalstamo veikimo pobūdį, būtent, numatydamas nusikalstamos veikos padarinius, – kad bus trukdoma nustatyti IĮ „E. – k.“ veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, sąmoningai siekė nusikalstamų padarinių, ,,E. – k.“ vadovui tyčia pažeidžiant teismo nuosprendyje nustatytus buhalterinės apskaitos reikalavimus, pagaminus anksčiau aptartus netikrus dokumentus, tame tarpe darbo sutartis, sąskaitas faktūras, kurios buvo teikiamos G. G., šis jas apmokėjo, nors suprato, kad darbo santykiai yra fiktyvūs, darbo sutartys suklastotos, jose yra nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, jog Lenkijos piliečiai dirba įmonėje Lietuvoje. Tam, kad imituotų darbinius santykius, IĮ ,,E. – k.“ buvo mokami Lietuvoje nustatyti mokesčiai, o ,,E. – k.“ buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduojamas darbo užmokesčio apskaičiavimas ir išmokėjimas Lenkijos piliečiams, nors šie pinigai buvo sumokėti pačių Lenkijos piliečių jo įmonei „CDI“. Be bendrininko G. G. veiksmų nebūtų pasiektas nusikalstamas rezultatas – netikri dokumentai nebūtų buvę pagaminti ir įtraukti į ,,E. – k.“ buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu nebūtų įgyvendintas nustatytas nusikalstamas sumanymas, imituoti verslo ir darbo santykiai ir gauti Lenkijos Respublikos piliečiams sveikatos draudimas bei išmokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad G. G. savo veiksmais prisidėjo prie ,,E. – k.“ vadovo vykdomo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, įtraukiant į bendrovės apskaitą fiktyvius dokumentus. Tame tarpe paminėti G. G. atlikti veiksmai sąlygojo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimą, t. y. kad dėl tokių tikrovės neatitinkančių aplinkybių atvaizdavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje bus trukdoma nustatyti IĮ „E. – k.“ veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, ir sąmoningai šių nusikalstamų padarinių siekė, tokiu būdu padėjo IĮ ,,E.-k.“ direktoriui apgaulingai tvarkyti šios įmonės buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, ir 222 straipsnio 1 dalį. Visgi atsižvelgiant į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. G. tik padėjo (bendrininkaujant veikė kaip padėjėjas) apgaulingai tvarkyti IĮ „E. – k.“ buhalterinę apskaitą, tačiau teismo nuosprendyje netiksliai nurodė šios nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kad: ,,tokiu būdu G. G. kartu su bendrininku, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę IĮ „E. – k.“ apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti IĮ „E. – k.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009-01-27 iki 2010-12-31“, teismo nustatytos faktines aplinkybes tikslintinos, nurodant, kad G. G. tik padėjo (bendrininkaujant veikė kaip padėjėjas) apgaulingai tvarkyti IĮ „E. – k.“ buhalterinę apskaitą.

38. Apeliantas skunde pastebi, kad byloje buvo norima apklausti liudytojus, užduoti klausimus, patikslinti liudytojų parodymus.

39. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principai. Teisingas (sąžiningas) procesas ir rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Teisė į gynybą teisminio nagrinėjimo metu, be kita ko, užtikrinama sudarant galimybę kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam pačiam ir (ar) per gynėją dalyvauti įrodymų tyrime ir įstatymų nustatytomis priemonėmis bei būdais gintis nuo pareikštų kaltinimų. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinamą gynybos teisių apribojimą (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016). Tam tikrais atvejais galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Viena iš svarbių priežasčių, kuri gali pateisinti tokį panaudojimą, yra galimybės rasti liudytoją (arba užtikrinti jo dalyvavimą procese) nebuvimas. Pagal EŽTT praktiką tokiais atvejais svarbu, kad valstybės institucijos imtųsi pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo, kad kaltinamasis galėtų jį apklausti, o kai to užtikrinti, nepaisant minėtų priemonių, vis dėl to nepavyksta, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių) kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Garantijų užtikrinant bylos nagrinėjimo teisingumą apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; 2006 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 60018/00; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Gabrielyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8088/05; 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, 116 punktas).

40. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų, skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas G. G. prašymą apklausti teisminio bylos nagrinėjimo liudytojais Lenkijos piliečius, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pagal teisinės pagalbos prašymą, tačiau kaltinimo pusės nebuvo įtraukti į teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustinų sąrašą, nagrinėjo ir dėl jo argumentuotai pasisakė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad apklausų pagal teisinės pagalbos prašymus metu kaltinamajam G. G. nebuvo pareikšti įtarimai ir iš viso nebuvo žinoma apie jo galimą dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Atsižvelgiant į didžiules apklaustų asmenų apimtis, į tai, kad nuo asmenų įdarbinimo praėjo 10 metų, teismas pasiūlė kaltinamajam pasirinkti savo nuožiūra, kurie iš asmenų turėtų būti apklausti papildomai teisme, tačiau kaltinamasis reikalavo apklausti visus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad kaltinimas grindžiamas ne vien Lenkijos piliečių parodymais, rašytiniais įrodymais ar jų nebuvimu (byloje nėra jokių ataskaitų ar kitų dokumentų, patvirtinančių IĮ „E. – k.“ darbuotojų atliktus darbus, atliktų darbų apimtis Lietuvoje, darbuotojų kvalifikaciją, nors ,,E. – k.“ darbuotojai mokėjo įmokas įmonei ,,CDI“, kurios pajamos ženkliai padidėjo, ji kas mėnesį mokėjo dideles sumas įmonei ,,E. – k.“), tai, kad kaltinamasis nepageidavo nurodyti liudytojų, kuriuos reikėtų apklausti teisme, šiuo konkrečiu atveju sprendė, kad kaltinamojo teisė užduoti klausimus liudytojams nebuvo pažeista. Tuo pačiu reaguojant į kaltinamojo prašymą prokuroro prašymu buvo apklausti 5 asmenys liudytojais (taip pat 3 šaukti liudytojai, kaip nustatyta, mirę) nei vienas neatsiminė daugiau, nei buvo davęs parodymus 2013 metais. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad iš teismo posėdžiuose perskaitytų visų apklaustųjų parodymų tik nedidelė dalis jų paminėjo G. G. ir jo įmonę „CDI“, kaip ir tai, kad iš anksto žinojo, jog įdarbinimas buvo fiktyvus, o jokio darbo dirbti nereikės ir jie nedirbo. Taip pat teismas ir nekonstatavo, jog visi Lenkijos teisėsaugos institucijų apklausti asmenys davė parodymus apie tai, kad būtent G. G. jiems siūlė mokėti įmokas jo įmonei mainais už draudimą Lietuvoje. Be to, ir pats kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu argumentavo, kad teisme apklausti liudytojai jokių kategoriškų duomenų apie jo neteisėtą veiką nenurodė, nes nieko neatsiminė, o tai esą paneigia jo kaltę. Todėl, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo manyti, kad šiuo metu apklausiant visus IĮ ,,E. – k.“ įdarbintus asmenis, jų parodymai esmingai pasikeistų arba toks pasikeitimas būtų logiškai paaiškinamas, prašymą apklausti visus įmonėje dirbusius Lenkijos piliečius visiškai pagrįstai atmetė.

41. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-61/2014, Nr. 2K-276-976/2015 ir kt.).

42. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti neapklaustų teisminio bylos nagrinėjimo metu IĮ ,,E. – k.“ įdarbintų Lenkijos piliečių, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti pagal teisinės pagalbos prašymą, parodymai. Apklaustų pagal teisinės pagalbos prašymą asmenų parodymai pirmosios instancijos teisme buvo vertinami tik kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir neturėjo lemiamos reikšmės pirmosios instancijos teismui pripažįstant G. G. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas argumentavo poziciją, kodėl siūlė G. G. pasirinkti apklaustinus asmenis, neužkirto kelio juos apklausti ir užduoti klausimus, o jam atsisakius tai padaryti teismas pateikdamas argumentus apklausė dalį asmenų, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų pagal teisinės pagalbos prašymą liudytojais. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju yra pažeista teisė į teisingą (sąžiningą) teismą ar nesilaikyta rungimosi principo.

43. Nagrinėjant bylą pagal G. G. apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme gynyba pateikė tokį patį prašymą apklausti visus likusius minėtus Lenkijos piliečius. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija prašymą atmetė, nes šių asmenų parodymai nėra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymų šaltinis byloje, jie vertinami tik kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir juos papildo. Apelianto skunde cituojami apklaustų pagal teisinės pagalbos prašymą Lenkijos piliečių parodymai, kaip jau minėta, nesudaro pagrindo teismui visų kitų surinktų įrodymų kontekste (jiems nepateikiant ir neturint jokių ataskaitų ar kitų dokumentų, patvirtinančių IĮ „E. – k.“ darbuotojų atliktus darbus, atliktų darbų apimtis Lietuvoje, darbuotojų kvalifikaciją) daryti teismui kitokias išvadas.

44. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas T. J. L. parodymuose nurodė dar vieną Lenkijos įmonę „I. p.“ Sp.ZOO, Varšuvoje, kuriai pervesdavo lėšas. Taip pat apeliantas skunde akcentavo, kad dėl padarytos žalos VLK turi atsakyti ir asmenys, kurie pasinaudojo sveikatos draudimu, išmokomis.

45. Pastebėtina, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą – teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai.

46. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-524/2014, Nr. 2K-76-942/2017, Nr. 2K-208-976/2017). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde akcentuojama minėto liudytojo nurodyta (atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas T. J. L. parodymuose minėjo dvi įmones, nebuvo visiškai tikslus, su kuria įmone sudarė darbo sutartį) netirta įmonė ,,I. p.“ visiškai nekeičia teismo nuosprendžio išvadų pagrįstumo. Teisingą teismo nuosprendžio akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas dėl pateikto kaltinimo, su kuriomis apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka.

47. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir pažeistos nuteistojo teisės į gynybą atmetami kaip nepagrįsti. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą, negu tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ar kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai.

48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisėsaugos pareigūnai 2010-01-25, 2010-02-04 ir vėliau ikiteisminius tyrimus sujungdami jau žinojo apie galimai padarytą nusikaltimą, bet nesiėmė jokių veiksmų tam, kad sustabdytų neteisėtą IĮ „E. – k.“ veiklą. O 2010-03-30 IĮ „E. – k.“ vadovas A. S. D. įmonės darbuotojams išsiuntė pranešimus apie darbo sutarties nutraukimą, kur buvo nurodyta, kad įmonė yra likviduojama ir kad visos išduotos pažymos E-101 bei E-106 neteks galios nuo 2010 m. balandžio 1 d. Taigi, pasak apelianto, A. S. D. padarė viską, kad Lietuvos VLK netaikytų savo paslaugų Lenkijos piliečiams, įdarbintiems IĮ „E. – k.“ nuo įmonės likvidavimo. Be to, byloje yra pateiktas VLK raštas „Dėl informacijos pateikimo“ 2017-10-05, kur, be kita ko, nurodyta, kad dar 2009 metais buvo gauta informacija apie galimą IĮ „E. – k.“ darbuotojų piktnaudžiavimą, siekiant pasinaudoti socialinės apsaugos sistemas koordinuojančių reglamentų nuostatomis, VLK apie tai informavo NFZ. Apeliantas akcentuoja, jog susirašinėjimas tarp VLK ir NFZ vyko eilę metų, ir 2015 metais buvo pasiektas susitarimas, kad VLK apmokės tik sąskaitas už paslaugas, suteiktas minėtos įmonės darbuotojams ir jų šeimos nariams jiems išduotu E 106 LT formos pažymų galiojimo laikotarpiui, paskutinis apmokėjimas buvo atliktas 2015-07-24. Apeliantui nesuprantama, kodėl, kokiu pagrindu yra skaičiuojama paskutinė nusikalstamos veikos diena.

49. Kaip nustatyta byloje, iki 2010 m. gegužės 1 d. migruojantiems asmenims buvo taikomi:1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 35; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71); 2) 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 83; toliau – Reglamentas Nr. 574/72). Nuo 2010 m. gegužės 1 d. migruojantiems asmenims taikomi: 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72; toliau – Reglamentas Nr. 883/2004); 2) 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 2009 m., Nr. 284, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 987/2009).

50. Vadovaudamasi minėtais Reglamentais, VLK kompensuoja apdraustųjų kitose Europos Sąjungos šalyse gautų išmokų natūra (sveikatos priežiūros paslaugų ir kompensuojamųjų vaistų) išlaidas pagal išmokas natūra mokėjusios šalies susižinojimo tarnybų pateiktus reikalavimų raštus (paraiškas). Reglamento Nr. 883/2004 17 straipsnis nustato, kad apdraustasis ir jo šeimos nariai, gyvenantys valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, toje valstybėje narėje, kurioje gyvena, gauna išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos vardu moka gyvenamosios vietos įstaiga pagal tos įstaigos taikomų teisės aktų nuostatas, tartum jie būtų apdrausti pagal minėtus teisės aktus. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsniu bei Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsnio 3 dalimi, asmenys gali būti apdrausti socialiniu draudimu tik vienoje šalyje, o tuo atveju, jei asmenys dirba pagal darbo sutartį vienoje šalyje, o kitoje šalyje dirba savarankiškai, jie yra draudžiami pagal valstybės, kurioje dirba pagal darbo sutartį, teisės aktus.

51. Reglamento Nr. 987/2009 24 straipsnis reglamentuoja, kad taikant pagrindinio reglamento (Reglamento Nr. 883/2004) 17 straipsnį, apdraustasis ir (arba) jo šeimos nariai privalo įsiregistruoti gyvenamosios vietos įstaigoje. Šių asmenų teisę į išmokas natūra gyvenamosios vietos valstybėje narėje patvirtina kompetentingos įstaigos išduotas dokumentas (E 106 formos pažyma).

52. Reglamento Nr. 883/2004 35 straipsnis nustato, kad išlaidos už išmokas natūra, kurias teikia vienos valstybės narės įstaiga kitos valstybės narės įstaigos vardu, turi būti visiškai kompensuotos. Išlaidų kompensavimui šalys narės naudoja Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos komisijos 1993 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 153 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. kovo 17 d. Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimu Nr. 202 (OL 2006 L 77, p. 1)) patvirtintas sąskaitas (E125 formos pažymas).

53. Lenkijos piliečiai, įdarbinti IĮ „E. – k.“ privalomuoju sveikatos draudimu buvo draudžiami pagal Lietuvos teisės aktus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią atsirado pagrindas mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, t. y. nuo darbuotojo statuso įsigijimo dienos, ir galioja iki nurodyto statuso netekimo dienos. Šiuo atveju Lenkijos Respublikos piliečiai įsidarbinę IĮ ,,E. – k.“ buvo draudžiami darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu ir turėjo pagrindą gauti E 106 formos pažymas. Byloje VLK yra pateiktų sąskaitų forma E 125 PL, dėl patirtų išlaidų, susijusių su išmokomis IĮ „E. – k.“ darbuotojams už sveikatos priežiūros paslaugas, kopijos (t. 44 b. l. 158-200, t. 45 b. l. 1-200 , t. 46 b. l. 1-200, t. 47 b. l. 1-200, t. 48 b. l. 1-200, t. 49 b. l. 1-200, t. 50 b. l. 1-200, t. 51 b. l. 1-20, t. 52 b. l. 1-200, t. 53 b. l. 1-64). Taip pat VLK pateikta suvestinė dėl VLK apmokėtų sąskaitų forma E 125 PL už IĮ 194 „E.- k.“ darbuotojams ir jų šeimos nariams E 106 LT pažymų pagrindu Lenkijos Respublikoje suteiktas medicinos paslaugas (t. 53 b. l. 68-172), mokėjimo pavedimų kopijos. (t. 53 b. l. 180, t. 54 b. l. 92, 108) Šiuo atveju aplinkybės, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar, kad 2010-03-30 IĮ „E. – k.“ vadovas A. S. D. įmonės darbuotojams išsiuntė pranešimus apie darbo sutarties nutraukimą, kur buvo nurodyta, kad įmonė yra likviduojama ir kad visos išduotos pažymos E 101 bei E 106 neteks galios nuo 2010 m. balandžio 1 d., nereiškia, kad nusikalstamos veikos padariniai – žala negalėjo atsirasti vėliau, t. y. VLK neturėjo teisės atsisakyti apmokėti NFZ išrašytų sąskaitų, kurios buvo išrašytos už IĮ „E. – k.“ darbuotojams ir jų šeimos nariams Lenkijoje E 106 formos pažymų galiojimo laikotarpiu suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. G. G. ir jo bendrininko neteisėtais veiksmais fiktyviai įdarbinus ,,E. – k.“ darbuotojus, VLK turėjo padengti nurodytas išlaidas ir patyrė didelę turtinę žalą. Paskutines aktualias išlaidas šioje byloje pagal pateiktus dokumentus VLK apmokėjo 2015-07-24.

54. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai.

55. Taigi sprendžiant dėl senaties termino pradžios turi būti nustatytas laikas, nuo kurio nusikalstama veika yra laikoma baigta. Konstatuojant nusikalstamos veikos padarymo laiką būtina nustatyti, kad buvo realizuoti visi konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Atitinkamai, jei nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, jos padarymo momentu laikytinas padarinių kilimo laikas.

56. Kaip minėta, G. G. buvo kaltinamas padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje bei BK 182 straipsnio 2 dalyje. BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), o BK 182 straipsnio 2 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pastebėtina, kad visos šių nurodytų nusikalstamų veikų sudėtys, yra materialiosios, t. y. reikalaujančios pasekmių, todėl veikos laikomos baigtomis, kai atsiranda dispozicijoje numatyti padariniai.

57. Be to, aktualių nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu keitėsi BK 95 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jei praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas ir dešimt metų, kai padarytas sunkus nusikaltimas. Tuo tarpu nuo 2010 m. birželio 29 d. įsigaliojusi minėto straipsnio redakcija (2010 m. birželio 15 d. įstatymas Nr. XI-1291) numato atitinkamai dvylikos (už apysunkį tyčinį nusikaltimą) ir penkiolikos (už sunkų nusikaltimą) metų senaties terminus.

58. Kaip jau aptarta, nuo paskutinių išlaidų apmokėjimo, nuo paskutinių nusikalstamų veikų padarymo (BK 300 straipsnio 3 dalis, BK 182 straipsnio 2 dalis) datos – 2015-07-24 senaties terminų eiga dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies nutrūko ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dėl visų nusikaltimų turi būti skaičiuojami nuo paskutinių veikų padarymo momento, tačiau dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai (BK 95 straipsnio 4 dalis). Pastebėtina, jog apylinkės teismas skundžiamame teismo nuosprendyje nepagrįstai skaičiuojant senaties terminus vadovavosi 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, nes nusikalstamos veikos baigtos galiojant naujesnei 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcijai, tačiau ši aplinkybė leidžia spręsti apie minėtus ilgesnius senaties terminus, bet jokiu būdu ne apie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų pasibaigimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto prašymo skundžiamą teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir bylą nutraukti dėl senaties termino patraukimo baudžiamojon atsakomybėn suėjimo.

59. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir patikslinus G. G. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad nuteistojo G. G. veiksmai atitinka nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, jo kaltė įrodyta, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu pagal inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išteisinti nuteistąjį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti:

Patikslinti teismo nustatytas faktines aplinkybes, nurodant, kad tokiu būdu G. G. ir bendrininkas, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, per laikotarpį nuo 2009-01-27 iki 2015-07-24 925 Lenkijos Respublikos piliečių naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 184 113,43 eurų (779 499,45 zlotus) ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto bei išvengė turtinės prievolės – 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) sumokėjimo Lenkijos Respublikos gydymo įstaigoms už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat įgijo didelės vertės svetimą turtą – 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) dydžio ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir tuo padarė didelę 119 427,66 eurų (439 335,97 zlotų) žalą Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui bei pasikėsino padaryti didelę turtinę 74 289,65 eurų (301 578,87 zlotų) žalą, nes ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių ši pinigų suma nebuvo išmokėta iš Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Patikslinti teismo nustatytas faktines aplinkybes, nurodant, kad tokiu būdu G. G. padėjo bendrininkui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę IĮ „E. – k.“ apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti IĮ „E. – k.“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009‑01-27 iki 2010-12-31.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.