Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Onos E. B. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-2640-215/2014 pagal ieškovės Onos E. B. prašymą atsakovams Kauno 14-ojo notarų biuro notarei D. M. – M., Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. R., G. K., A. V., Ė. L., tretiesiems asmenims draudimo bendrovei Bezley Furlonge Ltd, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 neišnagrinėtų reikalavimų nagrinėjimo toliau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 261 straipsnio 2 dalies pagrindu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR (duomenys neskelbtini) straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą, kadangi pakartotinis tų pačių reikalavimų nagrinėjimas yra negalimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, LR CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (LR CPK 2 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas ir LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas LR CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir teisių gynybos būdas. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu išspręsti civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 neišspręstus reikalavimus, t.y. taikyti restituciją ir neatlygintinai atiduotą 4,6000 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei neatlygintinai atiduotą 5,100 ha miško žemės sklypą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), gražinti M. M. nuosavybėn. Papildomai ieškovė reiškė procesinius reikalavimus taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei priimti atskirąją nutartį dėl kreipimosi į Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (6 b.l.). 2014-07-17 nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovės O. E. B. prašymą dėl civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 neišnagrinėtų reikalavimų nagrinėjimo, kadangi ieškovės reikalavimai jau buvo išspręsti Mažeikių rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 ir pakartotinis tų pačių reikalavimų nagrinėjimas yra negalimas.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė O. E. B. Mažeikių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 reiškė reikalavimus atsakovams Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei D. M., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, S. R., G. K., A. V., E. L., dėl administracinių aktų, sandorių, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir įpareigojimo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, prašydama pripažinti negaliojančiais dalyse dėl ginčo sklypų Telšių apskrities viršininko 2006-03-24 sprendimą Nr.V1-61-12315, 2006-03-28 įsakymą Nr. P1.Ž-740, 2006-05-19 sprendimą Nr. VI-61-12399,200-09-20 įsakymą Nr.P1.Ž.-2068; pripažinti negaliojančiu 2007-01-16 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. GDM1-177, išduotą Kauno miesto 14-me notarų biure Telšių VMI vardu atstovaujant valstybę; pripažinti negaliojančiu 2007-02-19 Telšių apskrities viršininko įsakymą Nr.P1.Ž-293; pripažinti negaliojančiais papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr.T3GP-2843 dėl 4,6000ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-03-27 Telšių 3-me notarų biure išduotą M. P.; pripažinti negaliojančiais 2007-03-29 4,6000ha miško žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-1675 ir nupirktojo žemės sklypo 2007-03-29 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2-1676; 2007-03-20 5,1000ha miško žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1087 ir nupirktojo žemės sklypo 2007-03-20 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1089; taikyti restituciją ir 4,6000 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 5,1000 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti M. M. nuosavybėn; įpareigoti Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarę D. M. išduoti ieškovei paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į mirusios M. M. 4,6000ha ir 5,1000ha miško žemės sklypus. Ieškovė teigė, kad Telšių apskrities viršininkas be jokio teisinio pagrindo faktiškai panaikino M. M. nuosavybės teises, įregistruotas viešajame registre, į du konkrečius miško žemės sklypus. Šie du miško žemės sklypai, kaip valstybės nuosavybėn perėję objektai buvo perleisti kitiems asmenims. 2006-03-24 Telšių apskrities viršininkas sprendimu Nr. VI-61-12315 ir 2006-03-28 įsakymu Nr. Pl.Ž-740 atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 4,6000 ha ginčo sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), I. P., mirusiam (duomenys neskelbtini). Šie administraciniai aktai priimti dėl 4,6000 ha sklypo, nuosavybės teisėmis tebepriklausiusio M. M., todėl šie administraciniai aktai pripažintini negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos. 2007-03-27 atsakovei M. P. po vyro I. P. mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr.T3GP-2843 į ginčo sklypą, kurio pagrindu ji tapo šio sklypo savininke. 2007-03-29 M. P. sudarė šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2-1675 ir pasirašė priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2-1676, kurių pagrindu šio sklypo savininku tapo atsakovas G. K. Tiek paveldėjimo teisės liudijimas, tiek vėliau sudarytasis paveldėto sklypo pirkimo-pardavimo sandoris pripažintini negaliojančiais nuo jų patvirtinimo ir sudarymo dienos. 2006-09-15 Telšių apskrities viršininkas sprendimu Nr. Vl-61-12399 ir 2006-09-20 įsakymu Nr. Pl.Ž-2068 atkūrė nuosavybės teises atsakovei A. V. į 5,1000 ha ginčo sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šie administraciniai aktai priimti dėl sklypo, nuosavybės teisėmis tebepriklausiusio M. M., todėl ir šiuo atveju abu administraciniai aktai pripažintini negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos. 2007-03-20 atsakovė A. V. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1087 ir pasirašė priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1089, kurių pagrindu ginčo sklypo savininke tapo atsakovė E. L. Šis sandoris taip pat pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes pirkėjos nuosavybe sklypas tapo kito asmens nuosavybės teisės pažeidimo pagrindu. Pripažinus minėtus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija ir abu ginčo sklypai: 4,6000 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,100 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintini M. M. nuosavybėn. Testatorė M. M. neturėjo įstatyminių įpėdinių, todėl ieškovei O.i E. B., priėmusiai palikimą pagal testamentą, notarė turėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į testatorės turtą, atsiradusį po jos mirties, t. y. į ieškinyje nurodytus miško žemės sklypus Mažeikių rajone. M. M. teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jai mirus, tapo palikimo dalimi, nuosavybės teisių atkūrimo procesu rūpinosi ieškovė. Niekas, išskyrus visą palikimą priėmusią ieškovę, neturėjo teisės paveldėti M. M. turtą. Notarės atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į ieškinyje nurodytą turtą akivaizdžiai prieštarauja testatorės valiai, todėl atsakovė Kauno 14 notarų biuro notarė D. M. įpareigotina išduoti ieškovei paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą po M. M. mirties į ginčo -4,600 ha ir 5,1000 ha miško žemės sklypus.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012-12-14 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas remdamasis byloje pateiktais duomenimis nustatė, kad 2003 m. birželio 4 d Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-699/2003 konstatuota, jog mirusioji M. M. (duomenys neskelbtini) testamente aiškiai išreiškė savo valią, kad palieka O. E. B. konkretų turtą - butą (duomenys neskelbtini), testamente M. M. valia aiškiai išreikšta, jame nenurodyta, kad ieškovei paliekamas ir visas kitas turtas, t. y. 5.1000 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4.6000 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės. Todėl darytina išvada, kad ieškovė neturėjo materialiojo pobūdžio teisės kvestionuoti Lietuvos Respublikos ir atitinkamai kitų asmenų, patrauktų į bylą atsakovais nuosavybės teisės į šiuos daiktus teisėtumo, nes ji nebuvo nei įstatyminė, nei testamentinė įpėdinė ar kitas suinteresuotas asmuo, kurio teisės galėjo būti pažeistos valstybei priklausiusių daiktų nuosavybės teisės perleidimo kitiems asmenims. Ieškovė taip pat nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė ginti kitų asmenų teises bei teisėtus interesus pagal CPK 49 straipsnį. Pažymėtina, kad ji neskundė 2003-06-04 Kauno apygardos teismo sprendimo ir neginčijo valstybės nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus iki 2009-07-01, kai pateikė Kauno 14-am notarų biurui prašymą išduoti jai papildomą paveldėjimo teisės liudijimą. 2009-07-17 nutarimu ,,Dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą (notaro reg. Nr. GDM1-1891), notarė atsisakė atlikti notarinį veiksmą tuo pagrindu, kad mirusioji M. M. 1993 spalio 4 d. testamentu, reg. Nr. 12-2328, O. E. B. paliko tik butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), apie kitą turtą testamente neminima. O. E. B. neskundė įstatymo nustatyta tvarka ir šio notarės nutarimo. Dėl išdėstytų motyvų teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės ginčyti nurodytų administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą M. M., jai buvo perduoti neatlygintinai 4,60 ha ir 5,10 ha miško žemės sklypai, paveldėtų žemės sklypų perdavimo valstybei, valstybės ir kitų atsakovų nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus nurodytu pagrindu, t. y. remdamasi tuo, jog jai neteisėtais notarės D. M. veiksmais buvo nepagrįstai atsisakyta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į šiuos nekilnojamuosius daiktus bei pateikdama save kaip teisėta šių nekilnojamųjų daiktų, į kuriuos nuosavybės teisė buvo atkurta M. M., paveldėtoja. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pasirinktas teisinis būdas, siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą į ginčo žemės sklypus, netinkamas norimam tikslui pasiekti: net jeigu būtų nuginčyta būtent atsakovų nuosavybės teisė į šiuos daiktus, panaikinti administraciniai aktai, kuriuos prašomą pripažinti negaliojančiais, šių žemės sklypų vis tiek negalėtų paveldėti ieškovė. O. E. B. yra testamentinė įpėdinė, testamentu paveldėjusi mirusiajai M. M. priklausiusį butą. Ji neturi giminystę su mirusiąja įrodančių dokumentų, nėra paveldėtoja pagal įstatymą, todėl ji neturi teisės reikšti tokius reikalavimus, kokie suformuluoti ieškinyje (LR CPK 5 straipsnis).

Ieškovė su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-12-14 sprendimu nesutiko, pateikė apeliacinį skundą. Šiaulių apygardos teismas 2014-06-03 nutartimi apeliacinį skundą atmetė, Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-11-372/2014). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. M. testamentą sudarė 1993-10-04, turėdama legalią galimybę palikti ir jai priklausančią žemę ar teisę į ją. Nenurodant to testamente, laikytina, kad ji apeliantei paliko tik konkretų turtą –butą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pripažinus, jog apeliantė neturi teisės paveldėti M. M. priklausančių žemės ir miško sklypų, ji tuo pačiu neturi teisės ginčyti kitų ieškinyje nurodytų administracinių aktų, sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimo. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, kolegija nenustatė atsakovų veiksmų neteisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija šešis kartus atsisakė priimti ieškovės pateiktą kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014-06-03 nutarties peržiūrėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3-92013/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybe daro išvadą, kad konkrečiu atveju ieškovės reiškiamas reikalavimas taikyti restituciją ir 4,6000 ha miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 5,100 ha miško žemės sklypą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ime, gražinti M. M. nuosavybėn, jau buvo išspręstas ir atmestas kaip nepagrįstas Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012. Ieškovės argumentus, kad civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 teismas priėmė dalinį sprendimą yra nepagrįstas, kadangi minėtoje byloje buvo priimtas galutinis sprendimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovė, nepaisydama civilinio proceso įstatymo nuostatų bei sąžiningumo principo pakartotinai siekia įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių pervertinimo sau palankia linkme, suteikia pagrindą išvadai, kad apeliantė savo procesines teises siekia įgyvendinti nesilaikydamas procesinių įstatymų nustatytos tvarkos bei netinkamai vykdydama LR CPK 7 straipsnyje nustatytą pareigą sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apeliantės atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į tai, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-07-17 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės reikalavimo priimti atskirąją nutartį Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo užvedimo dėl niekinių dokumentų ne LR piliečio I. P. byloje Nr. 1369 ir A. V. byloje Nr. 1465 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriuje, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis LR CPK 299 straipsnio nuostatomis, toks prašymas gali būti reiškiamas ir vertinamas tik priėmus ieškovės prašymą ir bylą nagrinėjant iš esmės. Pažymėtina, kad LR CPK 299 straipsnyje numatyta, kad jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Konkrečiu atveju bylos nenagrinėjant iš esmės, tokių aplinkybių vertinti teismas neturi teisinio pagrindo. Be to, ieškovė manydama, kad buvo atlikta nusikalstama veika turi teisę savo iniciatyva kreiptis į teisėsaugos institucijas su atitinkamu prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dėl reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštą valstybinės įmonės Registrų centro Mažeikių filiale žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsisakius priimti nagrinėti ieškovės prašymą dėl civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 neišnagrinėtų reikalavimų nagrinėjimo toliau LR CPK 261 straipsnio 2 dalies pagrindu, nėra teisinio pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti ieškovei.