Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 1 dalimi, R. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojos R. B. laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nustatytas 1 (vienerių) metų laidavimo terminas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 (dvejus) metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo, paskyrimo dienos, 2022 m. lapkričio 22 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. B. išieškota, transporto priemonės „Land Rover Discovery“ Series II, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų sumą – 3 610 eurų (tris tūkstančiai šeši šimtai dešimt eurų), valstybės naudai.

R. B. skirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2022 m. lapkričio 22 d. nutarimu R. B. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo įvykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.2. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-5U/2018, Nr. 2K-80-511/20J8, Nr. 2K-J86-942/2018, Nr. 2K-80-311/201S, Nr. 2K-186-942/2018, Nr. 2K-100-648/2019, prokurorė pažymi, jog apeliantas R. B. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), savo neteisėtais veiksmais kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių, bei savo paties sveikatai ar net gyvybei, turtui. Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminas yra nuo vienerių iki penkerių metų. Nagrinėjamu atveju asmeniui buvo nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, jis padarė itin pavojingą ir šiurkštų KET pažeidimą. Nusikalstama veika padaryta tamsiu paros metu, asmuo vairavimo metu atkreipė į save pareigūno dėmesį, nes vinguriavo po kelią, pasielgė itin neatsakingai, išgėręs alkoholio iš karto sėdo prie vairo. Siekiant įgyvendinti valstybės siekį padidinti saugumą kelyje, užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, atsižvelgiant į prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, nustatė 2 (dviejų) metų terminui, kuris be kita ko yra mažesnis negu įstatyme nustatytas vidurkis. Prokurorės vertinimu, toks uždraudimo naudotis specialia teise terminas, yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir R. B. asmenybei, ir nevertinimas kaip aiškiai per griežtas. Atsiliepime sutiktina su apeliantu, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas suvaržo jo teises, tačiau atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami asmeninio pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Atsižvelgiant į nurodytą, nėra jokio pagrindo R. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K-248-689/2018).

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, jog instancinės teismų sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (tai yra teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (tai yra teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Pažymėtina, kad reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus, o siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

6. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, R. B. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukiama byla, nėra apkaltinamasis, juo asmuo nėra pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos padarymo ir jam neskiriama bausmė (BPK 307 straipsnio 5 dalis), t. y. tokio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodomas sprendimas asmenį pripažinti kaltu, kaip apkaltinamojo nuosprendžio atveju (BPK 307 straipsnio 1 dalis).

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas rezoliucinėje dalyje nenurodo, kad asmuo pripažįstamas kaltu, o vartoja kiekvienam konkrečiam atvejui adaptuotą formuluotę, kuri surašoma taip, kaip tai leidžia padaryti konkretaus taikomo BK straipsnio tekstas. Šiame kontekste aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, kurioje atkreipiamas dėmesys į nuosprendžio, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, rezoliucinę dalį. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad atleisdamas asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės tais pagrindais, kurie nustatyti BK 40 straipsnyje, teismas nuosprendžio ar nutarties rezoliucinėje dalyje nedaro įrašo, kad asmuo pripažįstamas kaltu, o vartoja formuluotę, kuri surašoma taip, kaip tai leidžia padaryti BK 40 straipsnio 1 dalies tekstas, t. y. nurodomas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamame straipsnyje, ir pan. Jeigu pasitaiko, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaro klaidą ir pripažįsta asmenį kaltu padarius atitinkamą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas atskiro specialaus sprendimo vien dėl asmens pripažinimo kaltu panaikinimo nepriima. Nuosprendis pakeičiamas, panaikinant visą atitinkamą rezoliucinės dalies pastraipą ir ją išdėstant taip, kaip nustato BPK 307 straipsnio 5 dalis, BK 40 straipsnio 1 dalis ir kiti taikomi įstatymai.

8. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodytas sprendimas pripažinti R. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kadangi, nuosprendžio, kuriuo nutraukiama byla, rezoliucinėje dalyje nėra numatyta imperatyvo pripažinti asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nutraukiant bylą sprendimas asmenį pripažinti kaltu nepriimamas. Nurodytų aplinkybių pagrindu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje

9. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. B. neginčija nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ar sprendimo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, su Skundžiamame nuosprendyje nustatytomis laidavimo sąlygomis ir skirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės „Land Rover Discovery“ Series II, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimu, sutinka, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija sprendžia uždraudimo naudotis specialia teise taikymo ir jo termino nustatymo pagrįstumo klausimą.

10. Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, neindividualizavo konkrečios nagrinėjamos situacijos ir jo paties asmenybės, neįvertino jo asmenybę teigiamai charakterizuojančių duomenų. Nurodyti motyvai dėl galimybės jam, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, netaikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimo naudotis specialia teise, prieštarauja įstatymui. Be kita ko, paties apylinkės teismo sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės reiškia valstybės pasitikėjimą asmeniu, kuris neturi polinkio į neteisėtą elgesį, pats baudžiamasis procesas turėjo pakankamą auklėjamąjį ir prevencinį poveikį atgrasant nuo neteisėto elgesio ateityje, todėl siekiant prevencinių tikslų, uždraudimas naudotis specialia teise, tikrai yra perteklinė poveikio priemonė. Taip pat apelianto vertinimu 2 (dviejų) metų terminas, net ir esant pagrindui skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę, laikytinas neproporcingu jo padarytai veikai. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirta ir 2 (dviejų) metų terminui nustatyta uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) priemone nėra objektyvaus pagrindo. Šioje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

11. Visų pirmiausia, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, kad atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pilnamečiam asmeniui, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tame tarpe ir uždraudimas naudotis specialia teise. BK 68 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, svarstyti klausimą dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų. Atkreiptinas dėmesys, jog šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kiekviena byla ir situacija yra individuali, todėl net ir esant panašioms aplinkybėms teismas nėra įpareigotas paskirti tokias pačias baudžiamojo poveikio priemones ar jų neskirti, tuo labiau, kad baudžiamojo poveikio priemonių trukmės ir dydžio klausimas, kaip jau minėta, yra teismo diskrecijoje.

12. Apeliantas R. B. teisus teigdamas, kad jo asmenybės įvertinimas buvo pagrindas priimti sprendimą atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės ir su ja susijusių padarinių – teistumo ir bausmės, taip išreiškiant jam pasitikėjimą, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nėra atleidimas nuo atsakomybės apskritai ir asmuo, padaręs šiurkštų teisės pažeidimą, neturi tikėtis išvengti bet kokių neigiamų pasekmių, suvaržymų, kurie gali užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir įtakoti asmens apsisprendimą dėl panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje. Skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, siekiama apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog siekiant prevencinių tikslų Skundžiamu nuosprendžiu paskirta minėta baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė, yra visiškai nepagrįstas, kaip ir teiginys, kad apylinkės teismo motyvai dėl galimybės netaikyti uždraudimo naudotis specialia teise prieštarauja įstatymui. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, kad apylinkės teismas specialiosios teisės atėmimo taikymą grindė susiformavusia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018), matyti, jog minėta kasacinio teismo nutartimi vadovautasi ne kaip precedentu, o tik išaiškinant, kad humaniško principo reikalavimai turi būti derinami ne su kaltininko suinteresuotumu išvengti neigiamų pasekmių, o su teisingumo principu. Iš Skundžiamo nuosprendžio turinio nustatyta, jog žemesnės instancijos teismas išsamiai atsakė į tuo metu kaltinamojo gynėjo išreikštą prašymą neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (Skundžiamo nuosprendžio 25-30 punktai), įvertindamas tiek nurodytas aplinkybes apie R. B. sūnaus ligą, finansinę padėtį, apelianto asmenybę, prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos bei jos padarymo aplinkybes (Skundžiamo nuosprendžio 25-30 punktai). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kitą kasacinio teismo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-511/2019) apylinkės teismas nurodė sprendžiant kitos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (dėl ko nagrinėjamu atveju ginčo nėra), klausimą, ką nurodė ir pats apeliantas, todėl minima nutartis svarstant uždraudimo naudotis specialia teise klausimą neaktuali.

13. Baudžiamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad R. B. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas, t. y. pirmu tikrinimu nustatytas 2,02 promilių neblaivumas, antru tikrinimu – 2,03 promilių neblaivumas. Šis kiekis daugiau kaip penkis kartus viršija minimalų leistiną girtumo laipsnį bei yra pakankamai didesnis, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė. R. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2022 m. vasario 21 d. vakare išgėrė degtinės ir sėdo prie automobilio vairo, alkoholį vartojo maždaug 15 minučių iki sėdant prie vairo (1 t., b. l. 100–103), ir nepaisant to, vis tiek sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo į kelią, kur buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nors apeliantas nurodo, kad važiavo lėtai ir būtent tai atkreipė policijos pareigūnų dėmesį, tačiau iš policijos pareigūnų parodymų bei paaiškinimų nustatyta, jog ne tik ši aplinkybė lėmė įtarimą, jog automobilį vairuoja neblaivus vairuotojas. Liudytojas (policijos pareigūnas) I. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. B. vingiavo po kelią (1 t., b. l. 29–32), kitas policijos pareigūnas D. G. tarnybiniame pranešime nurodė, jog būtent automobilio manevravimas sukėlė įtarimų (1 t., b. l. 87–89). Todėl šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas R. B. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – jog jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevairuotų transporto priemonių ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, gyvybei, kurios yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių, bei turtui ir transporto eismo saugumui.

14. Nagrinėju atveju Skundžiamu nuosprendžiu nustatytas 2 (dvejų) metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones terminas. Nors apelianto skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nebūtų pakankamas trumpesnis, o būtent minimalus, teisės vairuoti atėmimo terminas, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Apylinkės teismas Skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad valstybinio kaltintojo pasiūlytas, ir nagrinėjamu atveju paskirtas 2 (dvejų) metų terminas, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių, t. y. kurių pagrindu nenustatyta galimybė apskritai neskirti minimos baudžiamojo poveikio priemonės, visumą, yra proporcingas ir adekvatus padarytai nusikalstamai veikai (Skundžiamo nuosprendžio 31 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, jog R. B. paskirtas 2 (dvejų) metų uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra mažesnis nei baudžiamajame įstatyme (BK 68 straipsnio 2 dalis) numatytas galimas draudimo naudotis specialia teise taikymo termino vidurkis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad už kelių transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (ne daugiau negu 1,5 promilių) vairuotojai, numatyta administracinė atsakomybė, privalomai skiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 422 straipsnio 5, 6 dalys). Tuo tarpu, kaip jau minėta, R. B. buvo nustatyta 2,02 promilių neblaivumas, t. y. pakankamai ženkliai didesnis, nei riba, nuo kurios pradedama taikyti baudžiamoji atsakomybė. Apeliantas pabrėžia, kad apylinkės teismas neindividualizavo skiriamo uždraudimo naudotis specialia teise termino, neįvertino, kad jis yra aktyvus visuomenininkas ir įvairių savivaldybės renginių mecenatas, (duomenys neskelbtini) narys. Aukštesnysis teismas akcentuoja, jog Skundžiamame nuosprendyje minimos aplinkybės, t. y. R. B. motyvacija, rašytiniai duomenys, buvo išanalizuotos ir įvertintos, priimant sprendimą atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dėl ko jis ateityje išvengs apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisinių pasekmių (bausmės, teistumo ir pan.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pakartotinis šių aplinkybių sureikšminimas ir draudimo naudotis specialia teise termino sutrumpinimas neproporcingai gerintų nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vienerių metų laidavimo terminą, kai tuo tarpu baudžiamasis įstatymas leidžia nustatyti trejų metų laidavimo terminą (BK 40 straipsnio 4 dalis).

15. Taip pat apeliantas R. B. nurodo, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas jam yra ypač gyvenimo sąlygas apsunkinanti priemonė, apribojanti jo galimybes dėl vaikų priežiūros bei darbinės veiklos. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas nenurodo aplinkybių, kurios Skundžiamu nuosprendžiu nebūtų įvertintos tiek skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, tiek nustatant jos terminą. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels R. B. ir/ar jo šeimai tam tikrų nepatogumų, tačiau atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti tokio draudimo taikymo terminą. Aukštesniojo teismo vertinimu, asmuo, kuriam, jo teigimu, teisė vairuoti yra būtina darbinėje veikloje, vairuodamas automobilį neblaivus, elgėsi ypač nerūpestingai, ignoruodamas dėl tokio elgesio galinčias kilti pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad netgi kaltininko darbas, kuris yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, nesudaro pagrindo atsisakyti jam uždrausti naudotis specialia teise ar trumpinti šios baudžiamojo poveikio priemonės maksimalų laikotarpį, net jeigu jos paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų teisės dirbti šį darbą atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018). Visų aptartų apeliacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog apelianto išdėstytos aplinkybės tiek dėl darbinės veiklos, tiek dėl jo vaiko priežiūros, neatsirado staiga ir egzistavo dar prieš padarant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliantas R. B. apie teisės vairuoti transporto priemones turėjimo būtinybę jo įprastiniam gyvenimui žinojo dar iki nusikalstamos veikos, tačiau nusikalstamo elgesio neatsisakė, nors asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga įvairiems poreikiams tenkinti, pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie gali lemti šios teisės netekimą.

16. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog valstybė jau daug metų skiria didelį dėmesį kovai su neblaiviais vairuotojais šviesdama visuomenę, griežtindama atsakomybę, vykdydama dažną kontrolę. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, 2 (dvejų) metų terminas yra neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei. Tokios trukmės priemonė neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, be to, nevaržo nusikalstamą veiką padariusio asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kadangi R. B. nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas teise vairuoti transporto priemones ir taip sukėlė pavojų visiems eismo dalyviams, todėl tokio pobūdžio bylose skiriamas draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones užtikrina viešąjį interesą, taip pat ir visuomenės apsaugą nuo KET reikalavimus pažeidinėjančių vairuotojų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, todėl R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

atmesti asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. B. apeliacinį skundą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 4 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, R. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojos R. B. laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta, panaikinti ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip:

R. B., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojos R. B. laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.