Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12900-347/2020 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams R. P. bei A. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovų R. P. bei A. P. priešieškinį ieškovui R. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Remiantis CPK 322 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, pagal aptartas proceso teisės normas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas yra galimas tada, kai yra išimtinių aplinkybių, dėl kurių jis yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami žodinio proceso, privalo pagrįsti tokių aplinkybių egzistavimą.

15. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išsamiau savo prašymo nemotyvuodami. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų argumentai, kuriais apsiribojama tik prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo suformulavimu, nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis apeliacinis procesas, egzistavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių teisė būti išklausytoms buvo įgyvendinta bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme. Šalys pirmosios instancijos teisme betarpiškai davė paaiškinimus dėl ginčijamos paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, atsakovų pozicija dėl byloje esančių įrodymų vertinimo yra išsamiai išdėstyta apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijai nėra jokių kliūčių atsakovų argumentus išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Jokių kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, egzistavimo atsakovai nepagrindžia. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovų prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. gegužės 8 d. savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kuriuo patvirtino, kad pasiskolino iš R. S. 77 000 ir įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolos raštelyje nėra įvardinta paskolos sumos valiuta, įvertinęs skolos raštelio turinį, šalių paaiškinimus, sprendė, kad šalys susitarė dėl 77 000,00 Lt paskolos.

17. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita ( Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

19. Sudarant ginčo paskolos raštelį galiojusio CK 6.871 straipsnyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (579,24 Eur). Įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (CK 1.72 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis).

20. Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y., kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuose dokumentuose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis).

21. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

22. Ieškovas, įrodinėdamas savo reikalavimą atsakovams dėl skolos grąžinimo, į bylą pateikė atsakovo pasirašytą paskolos raštelį, kuris pagal CK 6.871 straipsnio dalį atitinka rašytinės formos reikalavimus. Minėta, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir atitinkamai ieškovo teisę reikalauti, kad atsakovai ją įvykdytų. Atsakovas R. P., nors ir neginčijo, kad jis pats pasirašė paskolos raštelį, tačiau įrodinėjo, jog realiai paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigai nebuvo perduoti.

23. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

24. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

25. Minėta, kad ieškovas įrodinėdamas savo reikalavimą atsakovams grąžinti skolą, į bylą pateikė atsakovo R. P. pasirašytą paskolos raštelį, kuris pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį atitinka rašytinės formos reikalavimus, be to, jame atsakovo nurodyta – „pinigus gavau“. Atsakovas, ginčydamas paskolos sutarties sudarymą, pažymėjo, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas kaip garantas už vilkikų ir puspriekabių perdavimą atsakovui. Atsakovo teigimu buvo susitarta, kad vieno vilkiko vertė yra 7 000,00 Eur, puspriekabės – 4 000,00 Eur, atsakovas pripažįsta, kad jam buvo perduoti du vilkikai ir dvi puspriekabės, bendra perduodamo turto vertė buvo 77 000,00 Lt, tačiau atsakovas R. P. realiai nedisponavo perduotomis transporto priemonėmis, kadangi ieškovas jas pasiėmė atgal.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie šalis siejusius santykius, pagrįstai atsižvelgė, kad paskolos sutartyje pakankamai aiškiai ir atskirai, kaip reikalaujama kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje, padarytas įrašas dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui, t. y. aiškiai išskirtas paskolos gavėjo patvirtinimas, kad jis gavo iš paskolos davėjo visą paskolos sumą. Atsakovas savo ranka patvirtino tiek įsipareigojimą grąžinti paskolą sutartu terminu, tiek ir pinigų gavimo faktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paskolos raštelio tekstas yra paprastas ir lengvai suprantamas, atsakovo parašas yra prie pat žodžių „pinigus gavau“. Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog atsakovas yra verslininkas, spręstina, kad atsakovui pasirašyto paskolos raštelio turinys ir sukeliamos pasekmės turėjo būti suprantamos.

27. Atsakovai, teikdami teismui priešieškinį ir nurodydami reikalavimą – pripažinti ginčo paskolos raštelį negaliojančiu nurodė, kad paskolos sutartis buvo nesudaryta, nes nebuvo perduotas paskolos dalykas, ir tai įrodo sutarties fiktyvumą. Atsakovai teigė, jog sutarties šalių valia buvo užtikrinti vilkikų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, todėl, neįvykus transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriui, prašė teismo ginčo paskolos raštelį pripažinti negaliojančiu. Nors priešieškinyje atsakovams neprivaloma nurodyti taikytinas teisės normas, tačiau tokiame procesiniame dokumente turi būti tiksliai suformuluotas ne tik atsakovų reikalavimas, bet ir nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios priešieškinio reikalavimą, taip pat šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Kaip matyti iš priešieškinyje suformuluoto ieškinio faktinio pagrindo, nurodytas pagrindas nėra tiksliai išdėstytas, iš esmės paremtas gana neinformatyviais teiginiais apie ketintą šalių sudaryti vilkikų su puspriekabėmis pirkimo–pardavimo sutartį.

28. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas).

29. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas).

30. Atsižvelgus į nurodytą, teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju atsakovai nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį sandorį paskolos raštelį, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog atsakovas paskolos raštelį pasirašė siekdamas užtikrinti transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą.

31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių ketinimo sudaryti transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartį, nustatinėjo ieškovo valdytų transporto priemonių vertę, vertino šalių susitarimus dėl šių daiktų nuomos ir padarė logiškai pagrįstą išvadą, kad pagrindo sieti paskolos raštelyje įvardintą sumą su ieškovui nuosavybės teise valdytų transporto priemonių verte, ar tuo labiau su sutartu nuomos mokesčiu už jas, nėra teisinio pagrindo.

32. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Byloje nepateikta įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties elementų, t. y. kad šalys susitarė dėl transporto priemonių perleidimo ateityje, jų kainos ir poreikio paskolos sutartimi užtikrinti ketinamą sudaryti sutartį. Atsakovai, teigdami, kad paskolos raštelio tikslas buvo pridengti ketinamą ateityje sudaryti sutartį, turėjo įrodyti aplinkybes, ne tik patvirtinančias ketinimus dėl transporto priemonių perleidimo (įsigijimo), bet ir logiškai paaiškinti, kodėl neperdavus (nepriėmus) daikto prisiimami skoliniai įsipareigojimai. Atsakovai nagrinėjamoje byloje reikalavimo pripažinti paskolos raštelį negaliojančiais kaip apsimestinių sandorių nereiškė, todėl tam, kad teismui būtų pagrindas ex officio pripažinti sandorį niekiniu pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį kaip apsimestinį sandorį, atsakovai turėjo įrodyti akivaizdžias niekinį sandorį patvirtinančias aplinkybes.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad skolos raštelis yra (akivaizdžiai) niekinis. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Įstatyme nėra numatyta galimybė paskola, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, užtikrinti esamus (arba būsimus) skolininko įsipareigojimus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui įvertinus įrodymų visetą buvo padaryta pagrįsta išvada, kad įrodinėjimo procese nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog buvo ryšis tarp sudarytos paskolos sutarties (paskolos raštelio) ir šalių ketinimų dėl transporto priemonių perleidimo (įsigijimo) ir šių ketinimų užtikrinimų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, vadovavosi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, bei padarė nešališkas išvadas, o byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad sudaryta paskolos sutartis nebuvo apsimestinis sandoris.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra (akivaizdžiai) niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto paskolos panaudojimo paskirties. Kadangi paskolos sutartyje nebuvo įtvirtinto paskolos gavėjo įsipareigojimo gautas pinigines lėšas naudoti konkrečiai paskirčiai, aplinkybės dėl paskolos gavėjo poreikio skolintis taip pat yra tik šalutinės, netiesiogiai greta kitų įrodymų galinčios patvirtinanti ar paneigti paskolos suteikimo faktą. Todėl paskolos sutartyje esant raštu išreikštam atsakovo patvirtinimui, kad pinigus jis gavo, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atlikti išsamaus paskolos gavėjo ūkinės finansinės veiklos įvertinimo ir nustatyti, ar paskolos gavėjas iš tiesų turėjo poreikį skolintis, kokiam konkrečiam tikslui paskolos gavėjas siekė gauti pinigus ir kaip tiksliai jie buvo panaudoti.

36. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėdamas išankstinę nuomonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantų argumentų, taip pat yra nepagrįsti.

37. Viena iš konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) įgyvendinimą užtikrinančių garantijų yra reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Šio reikalavimo turinį sudaro ne tik įstatyme įsakmiai išvardyti atvejai, kai teisėjui neleidžiama pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas (CPK 71 straipsnis) arba egzistuoja pagrindas nušalinti (nusišalinti) nuo bylos nagrinėjimo (CPK 64-66 straipsniai). Neteisėtos sudėties teismas yra toks teismas, kuris – arba sudarytas iš šališkų ir (ar) priklausomų teisėjų; arba sudarytas nesilaikant tokio teismo paskyrimo reikalavimų (procesinių taisyklių). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–66 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovai nenurodo konkrečių argumentų, kuriais būtų išreiškiamas nepasitikėjimas civilinę bylą išnagrinėjusia teisėja. Apeliantų argumentai, susiję su teisėjos byloje atliktu procesinių veiksmų atlikimu ar procesinių sprendimų priėmimu negali būti vertinamas kaip teisėjos šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjos nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas teisėjui tik esant vienam iš CPK 64 – 66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CK normas, reglamentuojančias paskolos sutartinius teisinius santykius, teisingai ir nepažeisdamas CPK įtvirtintų taisyklių bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šio pobūdžio bylose įvertino byloje surinktus įrodymus dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, pagrįstai nenustatė pagrindo ex officio pripažinti niekine paskolos raštelį, todėl priimtas teismo sprendimas vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovų apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas(CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40. Netenkinus apeliantų R. P. ir A. P. apeliacinio skundo, jiems jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu ieškovas R. S. apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 089,00 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų, kurias patvirtinančius įrodymus yra pateikęs į bylą (reg. Nr. DOK-144208, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

41. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis.

42. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovų R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 1 089,00 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.