- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1836-657/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00977-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Dalė Burduliene, Žibutė Budžienė (pran.)
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-384/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“ ieškinį atsakovei V. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovės V. B. priešieškinį dėl turto atidalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvydė“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti asmeninės nuosavybės teise degalinę-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 69,38 kv.m, kuri projekte pažymėta indeksu „1E1p“, alaus barą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 5,63 kv.m, kuris projekte pažymėtas indeksu „2M1ž“, degalinės įrenginius: kolonėles, kurios projekte pažymėtos indeksais „1k“, „2k“, požeminius kuro rezervuarus, kurie projekte pažymėti indeksais „1r“, „2r“, „3r“, „4r“, aikštelę, kuri projekte pažymėta indeksu „Ib“, kurios plotas 157kv.m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vidutinė rinkos vertė 18600,00 Lt, esančius adresu (duomenys neskelbtini); atsakovei V. B. asmeninės nuosavybės teise priteisti kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 181,09 kv.m., esančią(duomenys neskelbtini); ieškovui priskirti naudotis 1600 kv.m žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v.), esančio (duomenys neskelbtini) dalį, kuri projekte pažymėta indeksu „1“, atsakovei dalį, kuri projekte pažymėta indeksu „2“; nustatyti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v.), esančiame (duomenys neskelbtini), kelio servitutą, kuris projekte pažymėtas indeksu „S1“, kelio servitutą, suteikiantį teisę judėti pėstiesiems per žemės sklypą, projekte pažymėtas indeksu „S2“; servitutą, suteikiantį teisę naudotis požeminėmis komunikacijomis (požeminiai ryšių ir elektros kabeliai, vandentiekio, drenažo bei nuotekų tinklai), esančiomis žemės sklype ir įeinančiomis į pastatus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 83-88). Nurodė, kad kartu su atsakove yra ginčo turto bendraturčiai, todėl kreipėsi į atsakovę dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė su ieškovės siūlomu projektu nesutinka, nors projektas yra parengtas atsižvelgiant į ieškovės vykdomą komercinę veiklą, bei atsakovės interesus. Besitęsiantis šalių ginčas dėl mažina turto vertę, nes reikalingos investicijos, bet turto neatsidalinus ir nenustačius servitutų nėra įmanoma to atlikti.
Atsakovė V. B. priešieškiniu prašė priteisti jai nutraukti ginčo turto valdymą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir atidalinti ginčo turto ieškovui UAB „Gelvybė“ priteisiant visą turtą: 0,3200 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) k.v.), degalinę-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 69,38 kv.m, alaus barą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 5,63 kv.m, kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 1891,09 kv.m, degalinės įrenginius: kolonėles 1k, 2k, požeminius kuro rezervuarus 1r, 2r, 3r, 4r, aikštelę 1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovei V. B. priteisti iš ieškovo UAB „Gelvybė“ 950000,00 Lt kompensaciją už netenkamą ginčo turto dalį arba visą ginčo turtą priteisti atsakovei, ieškovui iš jos priteisiant 52845,00 Lt kompensaciją už netenkamą ½ ginčo turto dalį, arba atsakovei priteisti degalinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), degalinės įrenginius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), alaus barą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ieškovui UAB „Gelvybė“ – kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nustatyti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), naudojimosi tvarką, kuria 1600 kv.m žemės sklypo dalis, ieškovo pateiktame projekte pažymėta indeksu „1“, būtų paskirta naudotis atsakovei, o 1600 kv.m. žemės sklypo dalis, ieškovo pateiktame projekte pažymėta indeksu „2“, būtų priskirta naudotis ieškovui; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 117-121). Nurodė, jog yra ginčo turto bendraturčiai, kuriems priklauso po ½ šio turto dalį, atsidalijimas iš bendros dalinės nuosavybės yra tikslingas, tačiau su ieškovo siūlomu variantu nesutinka, nes ieškovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė, o pati pateikia tris skirtingus atidalijimo būdus.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu UAB „Gelvybė“ ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės V. B. priešieškinį atmetė (T.2, b.l. 152-157). Teismas ieškovui UAB „Gelvybė“ nuosavybės teise priteisė degalinę-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 69,38 kv.m bendro ploto, kurios vidutinė rinkos vertė 22700,00 Lt, projekte pažymėta indeksu „1E1p“, alaus barą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 5,63 kv.m bendro ploto, kurio vidutinė rinkos vertė 1590,00 Lt, projekte pažymėtas indeksu „2M1ž“; degalinės įrenginius: kolonėles, kurios projekte pažymėtos indeksais „1k“, „2k“, požeminius kuro rezervuarus, kurie projekte pažymėti indeksais „1r“, „2r“, „3r“, „4r“, aikštelę, kuri projekte pažymėta indeksu „1b“, kurios plotas 157 kv.m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių vidutinė rinkos vertė 18600,00 Lt, esančius adresu(duomenys neskelbtini); priskyrė UAB „Gelvybė“ naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį projekte pažymėta „1“ bendro ploto1600 kv.m, esančią adresu (duomenys neskelbtini)Atsakovei V. B. asmeninės nuosavybės teise priteisė kavinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendro ploto 181,09 kv.m, kurios vidutinės rinkos vertė 53900,00 Lt, esančią(duomenys neskelbtini); priskyrė atsakovei V. B. naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį projekte pažymėta „2“ bendro ploto1600 kv.m, esančią adresu(duomenys neskelbtini)“; nustatė UAB „Gelvybė“ ir V. B. bendrą naudojimąsi žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu(duomenys neskelbtini)., kuris projekte pažymėtas indeksais „S1“, „S2“, požeminėmis komunikacijomis (požeminiai ryšių ir elektros kabeliai, vandentiekio, drenažo bei nuotekų tinklai), esančiomis žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), ir įeinančiomis į pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškinio dalį dėl servitutų nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad šalys yra anksčiau nurodyto ginčo turto, esančio(duomenys neskelbtini). bendraturčiai. CK 4.80 str. 2 d. numatyta, kad jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismas, padarė išvadą, jog nesant duomenų apie ginčo turto realią rinkos vertę dabartiniu metu, nėra galimybės vienai šaliai priteisti visą ginčo turtą, o kitai piniginę kompensaciją, todėl nutarė, kad tikslinga turtą atidalinti natūra, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ginčo turtą naudoja komercinei ūkinei veiklai, o atsakovė ketina jį ateityje išnuomoti, taip pat šalių finansines galimybes nusprendė turtą padalinti pagal ieškovės siūlomą variantą (patikslintą ieškinį bei projektą). Teismas apžiūrėjęs ginčo turtą vietoje, konstatavo, jog nekilnojamieji objektai-degalinė-parduotuvė, alaus baras ir kavinė gali veikti kaip savarankiški objektai (T.2, b.l. 95-106) ir yra dalintini. Teismas pažymėjo, jog iš servituto sąvokos sektų, kad bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas, todėl ieškinio dalį dėl servitutų nustatymo atmetė, žemės sklypo dalis, kurioms ieškovas prašė nustatyti servitutus, paliekant bendraturčiams naudotis bendrai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė V. B. prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti vieną iš priešieškinio reikalavimų; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas; prijungti papildomą įrodymą – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012-05-22 raštą; nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (T.2, b.l. 163-169). Nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.
1. Apeliantės nuomone, teismas nesivadovavo CK 4.80 straipsniu numatančiu, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai bendraturčiai nesutaria sąlygas ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Nurodo, kad daiktai dalijami natūra kiek galima be neproporcingos žalos jų paskirčiai, o kompensacija pinigais galima, tik nesant galimybės padalinti natūra. Apeliantės teigimu, teismo sprendimas padalinti turtą natūrą daro neproporcingą žalą jo paskirčiai, nes tai yra vientisas kompleksas, kurį jungia bendras stogas, bendros komunikacijos.
2. Apeliantės nuomone, teismas dalindamas turtą natūra nenustatė jo realios vertės, nors byloje kilo ginčas dėl turto vertės, todėl priteisto turto dalys nėra vienodos ir vieno daikto ½ dalies vertė negalėjo būti kompensuojama kito daikto ½ dalies verte. Teismas, atidalindamas turtą natūra pagal ieškovės siūlomą projektą, pažeidė nuosavybės neliečiamumo ir laisvą verslo pasirinkimo principus bei suteikė nepagrįstą prioritetą stipresnės ginčo šalies (ieškovės, kaip verslo subjekto) interesams, nes turto dalis, kurią sudaro degalinė ir jos įrenginiai yra daug patrauklesnė nei kavinė. Nenustatęs turto vertės ir daiktų dalies kompensavimu kita turto dalimi, teismas turėjo ieškinį atmesti, nes kitoks atidalijimas natūra yra neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 176-181). Nurodo, kad apeliantė pati pripažįsta, jog būtina atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau realiai suvokia, kad toks atidalijimo būdas yra neįmanomas. Tokiu atveju, teismas spręsdamas ginčą turi vadovautis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Apeliantės argumentas, kad teismas nenustatė realios turto vertės turėtų būti atmestas ir įvertintas, kaip apeliantės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes apeliantė prieštaravo ieškovės atstovės prašymui skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai dėl žalos turto funkcionalumui, turtą suskaidžius, kadangi turto dalys lieka funkcionalios ir gali būti naudojamos atskirai, o bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. B. patvirtino, jog kiekviename objekte yra atskiri elektros ir vandens įvadai. Atsiliepime pažymima, jog į degalinę ir jos įrenginius reikia papildomai investuoti lėšų, kad atitiktų LR degalinių eksploatavimo, aplinkos ir saugos reikalavimus. Be to, parėžiama, jog žemės sklypas yra Panemunių regioninio parko teritorijoje, todėl jo suskaidyti į atskirus turtinius vienetus nėra galimybės, o nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką yra sudarytos galimybės netrukdomai naudotis pastatais, statiniais ir žemės sklypu kiekvienam iš bendraturčių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribos (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija taip pat netenkina atsakovės prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nenurodė svarių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės.
Apeliantė prašo prijungti papildomus įrodymus byloje – nacionalinės žemės tarnybos 2012-05-22 raštą Nr. 1SS-3.5)-910, kuriame nurodoma, kad Jurbarko skyriaus vedėja D. Š. įrašai nesukelia jokių teisnių pasekmių nei vienai šaliai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas įrodymas esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi ir juo remtis nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo, nes pagal apeliacinio skundo ribas, teismo sprendimo dalis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir ieškinio dalies dėl servitutų nustatymo atmetimo nėra skundžiamos. Tokiu būdu šiuos dokumentus priimti ir prijungti prie bylos atsisakytina ir jie grąžintini juos pateikusiam asmeniui (apeliantei).
Apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijama Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo dalia dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kas reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais, yra suformuojami atskiri nuosavybės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia.
Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovei UAB „Gelvybė“ ir atsakovei V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso keli savarankiški Nekilnojamojo turto objektai, įregistruoti nekilnojamojo turto registre – pastatas-degalinė-parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios bendras plotas 69,38 kv.m, kuris projekte pažymėta indeksu „1E1p“, kurios vidutinė rinkos vertė 22700,00 Lt, pastatas-alaus baras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 5,63 kv.m, kuris projekte pažymėtas indeksu „2M1ž“, kurio vidutinė rinkos vertė 1590,00 Lt, pastatas-kavinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendro ploto 181,09 kv.m, kuris projekte pažymėtas indeksu „3M1p“, kurio vidutinės rinkos vertė 53900,00 Lt, kiti statiniai - degalinės įrenginiai: kolonėlės, kurios projekte pažymėtos indeksais „1k“, „2k“, požeminiai kuro rezervuarai, kurie projekte pažymėti indeksais „1r“, „2r“, „3r“, „4r“, aikštelė, kuri projekte pažymėta indeksu „Ib“, kurios plotas 157 kv.m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vidutinė rinkos vertė 18600,00 Lt, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (T.2, b.l. 139-141).
Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad abu bendraturčiai siekia atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat yra konstatavus, kad tais atvejais, kai įmanoma atidalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks atidalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį; tam, kad atidalijant daiktą nebūtų pažeista bendraturčio nuosavybės teisė, kompensacija pinigais turi būti teisinga, t.y. ji turi atitikti daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra.
CK 4.75 straipsnis, kuriame nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų patenkinimo kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita, o ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra pažymėta, kad bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti įgyvendinama laikantis proporcingumo ir bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų. Atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtinausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-485/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008).
Nagrinėjamu atveju abiem bylos šalims priklauso po ½ dalį aukščiau išvardinto turto. Taigi, šalių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra nustatytos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad turto padalijimo natūra principas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Kiti ne natūra padalijimo būdai gali būti taikomi tik kai yra pakankamai rimtas pagrindas, patvirtinantis padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008;2009 gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2009; kt.). Kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog atidalijant bendraturčio dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti sprendžiamas jo dalies atidalijimas iš kiekvieno objekto, t.y. negalima vieno daikto kompensuoti kitu daiktu. Nagrinėjamu atveju yra dalijami keturi savarankiški turto objektai, kurie gali būti padalijami kiekvienam bendraturčiui atskirai, priteisiant atitinkamą kompensaciją kitiems bendraturčiams. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama teismų praktikoje. Prioritetas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, įgyvendinant nuosavybės teises, teikiamas todėl, kad taip sudaroma galimybė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekiant palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises. Nėra svarbu dėl kurios iš proceso šalių susiklostė tarp šalių konfliktiški santykiai, tačiau dalijant turtą yra svarbu atsižvelgti ir į šią aplinkybę. Nagrinėjamu atveju palikus atsakovės dalį kiekviename turte, konfliktas tarp šalių taip ir liktų neišspręstas. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertinęs kiekvieno iš atidalijamo bendraturčių poreikį dalijamam turtui, apeliantei atidalijo atskirą nekilnojamąjį turtą, jog būtų išvengta nesutarimų ateityje dėl bendro turto naudojimo, valdymo ir disponavimo.
Taigi, įvertinus faktines bylos aplinkybes kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismas dalindamas turtą neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą, pažeidė nuosavybės neliečiamumo ir laisvą verslo pasirinkimo principus, CK 4.80 straipsnio nuostatas, bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Priešingai, turtas padalintas išsamiai įvertinus faktines bylos aplinkybes, t.y., šalių santykius, interesus, veiklos pobūdį, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.
Apeliantė taip nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, nurodydama, jog teismas, padalindamas turtą natūrą, nenustatė nekilnojamojo turto jo realios vertės, o šalių vertinimai yra prieštaringi.
Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys dalintiną turtą vertino skirtingai, prašydamos priteisti kompensaciją kitam bendraturčiui. Ieškovas turtą vertino pagal VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu nurodytas vertes, o atsakovė turtą vertino pagal 2010 m. sausio 13 d. tarp ieškovo ir V. A. B. sudaryto sandorio turto įsigijimo kainą (T.1, b.l. 98-102). Iš bylos duomenų matyti, jo pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi skyrė turto vertinimo ekspertizę (T.2, b.l. 38-39), tačiau ekspertas pažymėjo, jog ekspertizės neįmanoma atlikti, nes neišlikę tam reikalingi dokumentai (T.2, b.l. 46). Apeliaciniame skundė atsakovė nurodo, jog turto negalima buvo padalinti natūra nenustatęs turto vertės, teismas negalėjo padalinti turto natūra. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu, ieškovas prašė skirti turto vertinimo ekspertizę, pavedant ją atlikti kitam ekspertui (T.2, b.l. 151), tačiau teismas, remdamasis atsakovės atstovo pasisakymu, prašymą atmetė. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, jog atsakovė pageidautų gauti 950000,00 Lt piniginę kompensaciją už jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį, tačiau ieškovui pati sutiktų sumokėti tik 52000,00 Lt, tuo pačiu ieškovai nurodė, kad degalinės ir kavinės kainos yra beveik vienodos, skirtumas būtų apie 11000,00 Lt (T.2, b.l. 148-149). Apeliaciniame skunde yra teigiama, jog atidalijamo turto pagal teismo sprendimą dalys nėra lygiaverčios, todėl teismas nenustatęs turto vertės, o remdamasis VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 6 d. masinio vertinimo būdu nustatyta atidalijamo turto rinkos verte, negalėjo vieno daikto dalį kompensuoti kito daikto dalimi, juo labiau, kad ieškovei atitenkančios turto dalies vertė 42890,00 Lt, atsakovei – 53900,00 Lt (T.2, b.l. 139-141). Kolegija kritiškai vertina šiuos apeliantės argumentus, nes šalys žinodamos apie vykstantį procesą turi pareigą rūpintis bei domėtis procesu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 str.). Pažymėtina, kad šalys buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų, atsakovės atstovas nesutiko, jog būtų skiriama papildoma ekspertizė turto vertinimui ar kviečiamas ekspertas, paaiškinti savo atsakymą (T.2, b.l. 151), todėl laikytina, jog buvo įgyvendintos visos šalių procesinės teisės ir pareigos, o atsakovei pakako įrodymų, kurie pagrįstų dalintino turto vertės nustatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – VĮ „Registrų centro“ duomenis dėl turto rinkos vertės 2010 ir 2012 metais (T.1, b.l. 23-25; T.2, b.l. 137-141), UAB „Rohė“ pažymą, dėl (duomenys neskelbtini) esančios degalinės techninės įrangos (T.2, b.l. 74-75), apžiūrėjęs turtą vietoje pagrįstai konstatavo, jog turtas gali būti dalijamas natūra ir rėmėsi VĮ „Registrų centro“ duomenimis dėl turto rinkos vertės. Pažymėtina, jog apeliantė priešieškiniu prašydama priteisti turtą jai natūra, ieškovei siūlėsi sumokėti kompensaciją pagal VĮ „Registrų centras“ nustatytą vidutinė turto vertę. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nesprendė klausimo dėl ekspertizės skyrimo ir nenustatė turto vertės atmeta kaip nepagrįstus.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir remdamasi išdėstytais argumentais, neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantės motyvais, jog teismas sprendimas yra neteisėtas ir formuojamai teismų praktikai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas bei įvertino faktines bylos aplinkybes. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu bei teisėtu, jis atitinka civilinio proceso tikslus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, apeliantės V. B. skundo motyvai nesudaro pagrindo jį keisti arba naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.