Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2013-01-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-282-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-01-03
Bylos Nr.
1A-8-282-2013
Teisminio proceso Nr.
1-81-1-00140-2011-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Irena Ivanovienė
Nuteistasis
M. R.
Civilinis ieškovas
M. S.
Kaltinamasis
M. R. Valstybinei
Nukentėjusysis
M. S.
Kategorijos
  • 1.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-282/2013
Teisminis proceso Nr. 1-81-1-00140-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.2.4.5.; 1.2.4.6.8.; 2.1.4.11.3.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.2.2.3.1.; 2.3.2.2.11.; 2.3.4.7.1.; 2.3.6.3.1.; 2.3.6.4.; 2.4.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Boleslovo Kalainio,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorams Laimai Mažeikienei, Vytautui Budriui,gynėjui advokatui E. D.,nuteistajam M. R.,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300) Lt dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 3 mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokai sumokėti, bei įpareigojant M. R. per bausmės vykdymo atidėjimo terminą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš M. R. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. S. 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. S. pripažinta teisė dalyje į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš kaltinamojo M. R. Valstybinei ligonių kasai prie SAM priteista 191,18 Lt.

Iš M. R. priteista nukentėjusiajam M. S. 1 000 Lt už atstovavimą ir 50 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 13 d. 01.15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam M. S. vieną smūgį kumščiu į veidą, po to nukentėjusįjį M. S. išstūmė pro duris į lauką ir padarė kūno sužalojimus: nosies kaulų lūžius, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių vokus, odos nubrozdinimą kairiame antakyje, pereinantį į nosies nugarėlę – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžių nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-04-19 nuosprendį ir jį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kad teismo išdėstytos išvados nuosprendyje neatitinka bylos aplinkybių, nes pagrįstos prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais liudytojų parodymais. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes jį pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte, todėl mano, kad buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas ir pažeistos jo teisės. Taip pat mano, kad šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tvirtina, kad teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.2. punkto reikalavimų, nes šiuo atveju, iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima tik spėti, kuriuo metu, kurioje vietoje, kokio pobūdžio sužalojimas buvo padarytas.

Nurodo, kad jo kaltė yra grindžiama tikėtinais bei aiškias abejones keliančiais duomenimis. Teigia, kad teisme liudytoja apklausta nukentėjusiojo M. S. sesuo L. S. pagal BPK 278 straipsnį turėjo galimybę būti neprisaikdinta ir mano, kad ji posėdžio metu davė melagingus parodymus, bei kad teismas padarė prielaidą, kada ši liudytoja „geriau žinojo aplinkybes“. Teigia, kad liudytoja L. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog paties smūgio sudavimo jos broliui nemačiusi, kad jai yra užsifiksavę veido bruožai, bet ne ant tiek, kad galėtų nupasakoti jų bruožus, kad brolis nebuvo agresyviai nusiteikęs, tačiau teisme jau tvirtino, kad pažįsta ir kaltinamąjį, kad nesikišdama, atsisukusi į brolį ir prie jo buvusį apsauginį, žiūrėjo kas vyksta, kad tarp jų buvo pokalbis, brolis stovėjo normaliai, pamatė, kad laipteliu stovintis žemiau apsauginis dešine ranka smūgiavo broliui tiesiai į veidą. Tvirtina, kad liudytoja teisme davė melagingus parodymus apie tai, kad matė smūgio momentą, ir tokiu būdu ši liudytoja siekė suklaidinti teismą ir padėti savo broliui. Mano, kad liudytojos L. S. parodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies bei BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, ir, apelianto nuomone, tai turėtų būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Apeliantas mano, kad teismas iš kaltinimo išjungęs aplinkybę dėl smūgio sudavimo M. S. į veidą viešoje vietoje, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ pastato, matant kitiems asmenims, pripažino, kad A. T. parodymai neatitinka tikrovės. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu A. T. parodė matęs, kaip M. S. buvo išstumtas į lauką, kad jis iš kavinės išėjo susilenkęs, kad buvo išmestas pagriebus už rūbų, kad paskui M. S. išėjo ir apsauginis, kuris, paėjęs nuo durų kokį žingsnį, kumščiu trenkė M. S., nematė kur pataikė, bet į viršutinę kūno dalį, be to, šis liudytojas teigė, kad apsaugos darbuotojų veido bruožų neįsidėmėjęs, tačiau teisme liudytojas parodė, kad M. S. į vidų ėjo su L. S., kad atsidarius durims, apsauginis M. S. išmetė lauk ir spyrė į nugarą, kad M. S. veidas buvo kruvinas, kad jis iškvietė policiją, tačiau apsauginis jau buvo pasišalinęs. Be to, liudytojas teigė, kad jis savo apklausos protokolo neskaitė, tačiau iš paties protokolo matyti, kad jis pats parašė protokolą perskaitęs ir patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai.

Mano, kad M. Š., K. P., kaip liudytojos L. S. draugės, padėjo šiai meluoti teisme, nes iš M. Š., K. P. ir A. T. parodymų ikiteisminio tyrimo bei teisme metu matyti, kad jie davė nukentėjusiajam M. S. palankius, tačiau tikrovės neatitinkančius, parodymus.

Skunde taip pat teigia, kad paties nukentėjusiojo M. S. parodymuose yra prieštaravimų, nes teismas pripažino, jog M. S. buvo suduota, kai šis bandė patekti į kavinės vidų, tačiau iš karto po įvykio nukentėjusysis nurodė, kad jis kavinėje buvo kartu su D. R. bei D. prie stalelio arčiau akvariumo. Be to, teismas liudytojos M. Š. parodymų turinio nevertino, nes ši liudytoja matė, kaip L. S. su broliu M. S. kalbėjosi su apsaugos darbuotojais, ir iš pokalbio suprato, kad jų neįleidžia, kad jie bendravo su šviesių plaukų apsaugos darbuotoju, kuris tikrino jos rankinę, kas vyko toliau liudytoja tvirtino nemačiusi, nes galėjo būti nusisukusi, o M. S. galėjo būti palipęs laiptais; vėliau liudytoja matė, kad tas pats apsaugos darbuotojas L. S. neįleido, tai jai patvirtino ir pati L. S., kai ji su D. M. priėjo prie L. S. matė, kad tada M. S. stovėjo lauke kruvinas, kad L. S. nesakė, kas M. S. atsitiko. Tvirtina, kad liudytoja M. Š. teisme melagingai parodė, jog ji su L. S. išėjo į lauką, kur L. S. M. S. pasakė, kad jo neįleidžia į vidų, kad tada bandė visi keturi įeiti, bet M. S. neįleido, ir L. S. irgi liko, bei matė kaip apsauginis stūmė M. S. laiptais į viršų porą laiptelių, daugiau nebematė, bet jai sakė, kad tuo momentu, M. S. trenkė. Mano, kad tokiais parodymais teisme liudytoja M. Š. klaidino teismą. Taip pat apeliantas nurodo, kad liudytoja K. P. tyrėjai nurodė, jog neįsidėmėjo apsaugos darbuotojų veido bruožų, ūgio ir jų atpažinti tikrai negalėtų, tačiau teisme tvirtino, kad jo (apelianto) išvaizda pasikeitusi, daugiau jo neteko matyti ir kad ji neapsirinka, jog tai jis, nes jį prisimena, nes kitas apsauginis buvo aukštesnis, smulkesnis, apranga tariamai buvusi tokia pati abiejų. Mano, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojų M. Š. ir K. P. parodymais.

Apeliantas mano, kad buvo pažeistos BPK 191–195 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios parodymą atpažinti, ir kad teismas nevertino šio ikiteisminio tyrimo veiksmo turinio, jo atlikimo tvarkos, o tik formaliai teigė, kad tiek liudytoja L. S., tiek M. S. jį (apeliantą) atpažino. Nurodo, kad prieš atpažinimą atpažįstantysis asmuo turi būti išsamiai apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, jo žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Liudytoja L. S. teigė, kad „kažkiek yra užsifiksavę ir veido bruožai, tačiau ne ant tiek, kad galėčiau nupasakoti jų bruožus“. Ikiteisminio tyrimo metu atskiros apklausos apie tai, ar galėtų L. S., A. T. bei M. S. atpažinti jiems pateiktą asmenį, net nebuvo atliktos. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad L. S. iš kelinto karto neatpažino nei vieno iš jai pateiktų asmenų, o tik darė prielaidą, kad panašiausias yra asmuo, stovintis jai iš dešinės. Liudytojas A. T. taip pat teigė, kad veido bruožų neprisimina. Taip pat abejoja, ar nukentėjusysis M. S. būdamas neblaivus galėjo įsiminti atpažįstamo asmens veido bruožus ir kitas žymes, nes 2011-03-13 02:30 val. nukentėjusiajam policijoje užfiksuotas vidutinis girtumo laipsnis – 1,84 promilės. Todėl atpažinimo metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes buvo pažeistos šio procesinio veiksmo atlikimo taisyklės.

Apeliantas skunde teigia, kad byla nuo pat jos pradėjimo iki pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai, o priimtas teismo nuosprendis yra formalus, nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, nes teismas buvo šališkas. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusiojo tėvas – Radviliškio rajono savivaldybės narys, darė įtaką ir poveikį bylos tyrimui, tačiau tyrėja teisme parodė, kad pas ją buvo užėjęs nukentėjusiojo M. S. tėvas ir reiškė pretenzijas dėl vilkinamo tyrimo, kad jis prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narys. Be to, jo prašymas bylą perduoti tirti kitai policijos įstaigai patvirtina, kad buvo kišamasis į ikiteisminį tyrimą. Mano, kad šališkumą patvirtina ir tai, kad vienas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės narys kreipėsi į kitos (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos narį (plastikos chirurgą) G. K. ir po to atsirado išrašas iš medicininių dokumentų, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos nario sūnui M. S. be jokių medicininių tyrimų reikalinga daugiatūkstantinė plastinė operacija. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nesubjektyviais ir nešališkais parodymais pripažino liudytojų D. R., D. S., A. G. parodymus, nes šie asmenys yra M. S. draugai, kartu žaidė vienoje krepšinio komandoje, o įvykio dieną visi linksminosi vartodami alkoholinius gėrimus, švęsdami krepšinio sezono pabaigą toje pačioje pirtyje, bei liudytojai patvirtino, kad iki teismo visi tarpusavyje kalbėjosi apie parodymų davimą byloje.

Teigia, kad Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro 2011-03-13 greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (forma Nr. 110/a) galimai yra suklastota, nes šiame dokumente nurodyta, kad M. S. 2011-03-13 apie 1 val. 40 min. buvo blaivus, tačiau iš pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 5147 matyti, kad 2011-03-13 2 val. 30 min. M. S. nustatytas 1,84 promilių girtumas. Šį galimai suklastotą dokumentą teismas vertino kaip jo (apelianto) kaltę patvirtinantį įrodymą, todėl mano, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Be to, teismas ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 nuostatas nuosprendyje nurodė, kad „tokius kaltinamojo parodymus teismas vertina kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės <...>“, nes pagal minėtą senato nutarimą tai yra draudžiama ir įvardyta kaip neteiktina nuosprendžiuose.

Apeliantas skunde teigia, kad teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.2. bei 3.1.10. punktų bei BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Liudytojas A. B. patvirtino, kad jis įvykio metu apsaugos darbuotojo pareigas vykdė, kad jis turėjo kontaktą su M. S., kai šis elgėsi agresyviai, kad M. S. susistumdymo metu buvo suklupęs ant laiptų. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybos apsaugos darbuotojų darbo grafikas Nr. 3, eksperto H. Daujoto paaiškinimai, kad trauminiai poveikiai galėjo būti griuvimas suklupus, tiesioginis poveikis, tiek ir atsitrenkimas į turėklus. Mano, jog teismo išvada, kad liudytojo A. B. parodymai prieštarauja neįvardytai bylos medžiagai, ar tikrovės neatitinkančius duomenis perteikinėjančių aptartų liudytojų parodymams yra nepagrįsta ir tokią teismo išvadą apeliantas vertina kaip teismo šališkumą. Be to, nurodo, kad teismas nuosprendyje neįvardijo nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų jo (apelianto) psichinį santykį su atliktais veiksmais, kurie turi būti pripažinti neteisėtais. Teigia, kad jis tokių veiksmų iš viso neatliko ir įvykio naktį kavinėje nebuvo, teismas nuosprendyje padarė klaidingą išvadą, kad įrodyta, jog jis padarė nusikaltimą.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas, patenkinęs M. S. civilinį ieškinį iš dalies, iš jo priteisdamas net 8000 Lt neturtinę žalą bei nuosprendžiu pripažinęs, kad dėl turtinės žalos įrodytumo stokos neįmanoma jos apskaičiuoti, pažeidė BPK 115 straipsnio reikalavimą. Taip pat teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš kriterijų, apsprendžiančių neturtinės žalos dydį, yra turtinės žalos dydis, todėl mano, kad teismo sprendimas pripažinti dalinę civilinio ieškovo teisę į civilinio ieškinio atlyginimą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, nes būtent M. R. įvykio vietoje dirbo apsaugos darbuotoju, o ne A. B., kad į atpažinimą M. R. atvyko kiek galėdamas pakeitęs savo išvaizdą – užsiauginęs barzdą ir tamsiai nusidažęs plaukus, kas apsunkino jo atpažinimą. Teigia, kad jo sesers parodymai yra teisingi, nes ji pirmą kartą buvo apklausiama ir buvo išsigandusi, susijaudinusi, tai patvirtino ir tyrėja. Tvirtina, kad liudytojai L. S., R. T., V. G. ir A. T. matė, kaip M. R. sudavė smūgį. Mano, kad felčerė dokumentuose nurodė, jog jis blaivus, nes jai taip atrodė, be to, jos pareiga suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir esant reikalui pristatyti į ligoninę, o ne nustatinėti girtumą. Tvirtina, kad jo tėvas nedarė jokios įtakos bylos eigai, o į gydytoją G. K. kreipėsi kaip į plastikos chirurgą dėl nosies sužalojimo ir gydymo, bei gydytojas nurodė, kad reikalingas gydymas LOR skyriuje, tačiau jis nenurodė jokios konkrečios pinigų sumos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktai).

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl M. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Šalies argumentai

Apelianto teiginys, kad teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas, nes pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų, yra nepagrįstas, nes BPK 255 straipsnio 2 dalies, nuostata, kuri, kaip teigia apeliantas, buvo pažeista, numato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Iš bylos matyti, kad M. R. skundžiamu nuosprendžiu nenuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nes jis buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal tą patį BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Iš kaltinamajame akte M. R. suformuluoto kaltinimo faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis buvo kaltinamas ne tik sudavęs smūgį kumščiu nukentėjusiajam M. S. į veidą, bet ir sudavęs smūgį į veidą po to, kai nukentėjusysis buvo išstumtas pro duris į lauką (2 t. 2 b. l.), o iš skundžiamame nuosprendyje suformuluoto kaltinimo matyti, kad M. R. nuteistas tik už vieno smūgio sudavimą nukentėjusiajam į veidą, t. y. apylinkės teismas iš kaltinimo pašalino vieno smūgio sudavimą M. S. į veidą prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu susiaurino kaltinimą. Kaltinimo susiaurinimas pagal baudžiamojo proceso kodeksą nelaikomas kaltinimo pakeitimu iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, todėl BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog buvo pažeistos BPK 191–195 straipsnių nuostatos tuo, kad, apelianto nuomone, prieš atpažinimą nukentėjusysis ir liudytojai nebuvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, jo žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti tą asmenį. Iš bylos matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai L. S., A. T., V. G., M. Š. prieš atpažindami apeliantą kaip smūgį M. S. sudavusį asmenį, buvo išsamiai apklausti bei šių apklausų metu nurodė požymius (ūgį, kūno sudėjimą, bendrus veido bruožus, plaukų spalvą), kuriuos jie buvo nurodę apklausose ir pagal kuriuos jie atpažįsta M. R., ir atpažinimo metu nurodė, kad įvykio metu M. R. buvo trumpesniais plaukais, be barzdos ir ūsų (1 t. 22–24, 67–69 b. l.), o liudytoja L. S. M. R. nurodė kaip labiausiai panašų į asmenį, kuris įvykio metu sužalojo jos brolį M. S., ir liudytoja akcentavo, kad jos atpažintas asmuo įvykio metu (t. y. M. R.) buvo be barzdos ir ūsų (1 t. 62–64 b. l.). Aplinkybę, kad M. R. į atpažinimą atvyko užsiauginęs barzdą ir ūsus ir taip apsunkino atpažinimą, patvirtino tyrimą atlikusi tyrėja V. B. (1 t. 173–174 b. l., 2 t. 161 b. l.). Be to, nė vienas iš atpažinimo metu dalyvavusių asmenų, tarp jų ir apeliantas, pastabų dėl atlikto procesinio veiksmo nereiškė. Šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BPK 191–195 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios parodymo atpažinti tvarką, nebuvo pažeistos, todėl šių veiksmų metu gauti duomenys yra tinkamas įrodymų šaltinis.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis jį sužalojusio asmens negalėjo įsidėmėti dėl girtumo. Pats nukentėjusysis teisme pripažino, kad buvo išgėręs alkoholinių gėrimų, kad jam policijoje buvo nustatytas 1,7 promilių girtumas (2 t. 91 b. l.) bei nukentėjusiojo motina D. S. patvirtino, jog M. S. policijoje buvo nustatytas 1,84 promilių girtumas (3 t. 37 b. l.) ir tai atitinka 2011-03-13 2:30 val. pristatytojo asmens testo alkoholiui protokole Nr. 5147 nurodytą M. S. nustatytą girtumo laipsnį. 1,84 promilės girtumas atitinka vidutinį girtumo laipsnį, o įvykio vietoje buvę liudytojai parodė, kad įvykio metu M. S. neatrodė labai girtas. Be to, nukentėjusiojo parodymai iš karto po įvykio ir vėlesnėse apklausose buvo nuoseklūs, ir tai rodo, kad girtumas įvykio metu neturėjo esminės įtakos įvykio aplinkybėms suvokti.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad bylą išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas. Nušalinimas bylą nagrinėjusiam apylinkės teismo teisėjui nebuvo pareikštas. Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiojo tėvas darė poveikį bylą nagrinėjančiam teismui ar kad teismas dėl kitų priežasčių buvo šališkas, tokių duomenų nenurodė ir apeliantas. Nuteistojo teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neobjektyviai ir šališkai dėl to, kad ikiteisminio tyrimo eiga domėjosi nukentėjusiojo M. S. tėvas, kuris yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narys, taip pat nepatvirtina, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja buvo šališka, nes tyrėja V. B. nurodė, kad nukentėjusiojo tėvas reiškė pretenzijas tik dėl galbūt vilkinamo ikiteisminio tyrimo. Be to, Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, išnagrinėjęs M. R. prašymą dėl tyrėjos V. B. nušalinimo, nenustatė, kad ikiteisminį tyrimą tyrėja V. B. atliko šališkai, o tolesnį ikiteisminio tyrimo atlikimą pavedė Šiaulių rajono apylinkės prokuratūrai siekiant pašalinti bet kokias abejones, galinčias kilti ateityje dėl policijos pareigūnų šališkumo tiriant šioje byloje nusikalstamą veiką, nes pats apeliantas M. R. dirba (duomenys neskelbtini) policijos biure (1 t. 179–180 b. l.).

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nes įvykio metu jis nebuvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ bei nėra dirbęs apsaugos darbuotoju šioje kavinėje, ir kad tokius jo parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas A. B. ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo R. A. duoti parodymai, jog įvykio metu jis ir A. B., o ne M. R., dirbo apsaugos darbuotojais kavinėje ir kontaktavo su nukentėjusiuoju M. S.. Tačiau nuteistojo ir šių dviejų liudytojų parodymai yra paneigti nukentėjusiojo, liudytojų L. S., A. T., V. G., R. T., M. Š., K. P., R. Z., S. K., A. G., D. S., D. R. parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis.

Nukentėjusysis ir liudytojai L. S., A. T., V. G., R. T., M. Š., K. P., A. G., D. S., D. R. patvirtino matę M. R. kavinėje dirbantį apsaugos darbuotoju, nes jis vilkėjo juodais drabužiais, užsimovęs pirštines be pirštų galų, sustabdydavo įeinančius asmenis, tikrino atėjusių į kavinę klientų rankines, o tai turi teisę daryti tik apsaugos darbuotojas. Šie asmenys taip pat patvirtino, kad M. R. apsaugos darbuotoju dirbantį kavinėje yra matę ne vieną kartą. Liudytojai R. T., L. S., V. G. neatpažino A. B. kaip įvykio metu kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju dirbusio asmens. Teisme liudytojai A. G., D. S. parodė, kad įvykio metu apsaugos darbuotoju dirbo kaltinamasis (t. y. M. R.), o A. B. tą vakarą kaip apsaugos darbuotojo kavinėje nematė. Visuma šių asmenų parodymų patvirtina, kad M. R. įvykio metu buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ ir atliko apsaugos darbuotojo pareigas. Be to, liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. Z., G. P., S. K. parodė, kad jie 2011-03-25 nuvykę į kavinę patikrinti informacijos apie nelegaliai dirbančius ten apsaugos darbuotojus, rado vieną asmenį (t. y. M. R.), kuris buvo apsirengęs panašiai į apsaugos darbuotoją, bet apsimetė kavinės lankytoju, o ne darbuotoju, nors tą asmenį kaip neoficialiai dirbantį apsaugos darbuotoją atvykusiems policijos pareigūnams nurodė kavinės lankytojos. Liudytojas R. Z. taip pat parodė, kad M. R. savo asmeninius daiktus pasiėmė iš apsaugos darbuotojų kambario, o liudytojas S. K. parodė, jog kavinės savininkės sūnus R. P. paklausė, kur vedamas tas asmuo, nes jis šiuo metu yra darbe. Liudytoja R. T. patvirtino, kad ji į kavinę atvykusiems policijos pareigūnams kaip apsaugos darbuotoją nurodė M. R., kuris ir įvykio metu dirbo apsaugos darbuotoju. Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad M. R. apsaugos darbuotoju dirbo ir po 2011-03-13 įvykio.

Manyti, jog nukentėjusiojo M. S. bei liudytojų L. S., A. T. ar M. Š. bei K. P. parodymai yra nepatikimi bei melagingi, nėra pagrindo.

Nukentėjusysis M. S. parodė, jog jis į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ atvyko su draugais, tačiau tik jis nebuvo įleistas vidun ir, kai bandė ten patekti antrą kartą, eidamas kartu su kavinėje buvusia savo seserimi L. S., vėl nebuvo įleistas, kad kavinėje ant laiptų aiškindamasis su apsaugos darbuotoju dėl neįleidimo į kavinę priežasties, stovėdamas veidu priešais apsaugos darbuotoją, pajuto smūgį į veidą, į nosį, kad po suduoto smūgio jis atsipeikėjo būdamas lauke šalia esant seseriai ir keliems draugams. Tokias pat aplinkybes M. S. nurodė ne tik apklausų ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme bei M. R. ikiteisminio tyrimo metu atpažino kaip jį sužalojusį asmenį (1 t. 22–24 b. l.). Tai, kad nukentėjusysis pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis kartu su draugais buvo kavinėje, ir šią aplinkybę jis pats vėlesnėse apklausose paneigė, nėra pagrindas jo parodymais netikėti, nes byloje tiriamo įvykio aplinkybes, tarp jų ir smūgio sudavimą, M. S. nuosekliai nurodė viso bylos tyrimo metu. Tai, kad M. S. buvo sužalotas ir jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat patvirtina byloje esančios specialisto išvados Nr. G 287/11(04) bei KG 48/11-287/11(04) ir eksperto H. Daujoto parodymai, todėl nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie jo sužalojimo aplinkybes.

Šalies argumentai

Apelianto teiginys, kad liudytojos L. S. parodymai teisme turėjo būti pripažinti melagingais vien dėl to, kad pagal BPK 278 straipsnio nuostatas ji galėjo būti teisme neprisaikdinta, visiškai nepagrįstas, nes ji neatitinka BPK 278 straipsnyje numatytų neprisaikdinamų asmenų požymių. Negalima nesutikti su apelianto teiginiais, jog liudytojos L. S. parodymai teisme skiriasi nuo jos parodymų ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė nemačiusi smūgio sudavimo jos broliui, parodė mačiusi, kad M. S. apsaugos darbuotojas neįleido į kavinę, kad matė, jog brolis buvo suklupęs ant laiptų ir jam iš nosies bėgo kraujas, o šalia jo stovėjo vienas iš apsaugos darbuotojų, kuris M. S. stūmė lauk iš kavinės. Teisme ši liudytoja nurodė, kad matė, kaip M. S. buvo suduotas smūgis, tačiau tikslindama smūgio sudavimo aplinkybes, ji nurodė, kad pamačiusi brolį užsiėmusį už veido, suklupusį, kad jam iš nosies bėgo kraujas, o apsaugos darbuotojas M. S. jėga išvedė iš kavinės, ji suprato, jog nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis. Papildomai apklausta teisme liudytoja jau kategoriškai tvirtino mačiusi, kaip buvo suduotas smūgis M. S. į veidą, nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasimetusi, negalvojo, kad jos parodymai turės tokią svarbią reikšmę bei manė, kad teisme duoti parodymai yra svarbesni nei duoti tyrėjai (2 t. 191–192 b. l.). Taigi, liudytojos L. S. parodymais apie tai, kad ji matė smūgio sudavimo momentą, yra nepatikimi, todėl teismas tokius liudytojos parodymus atmeta. Tačiau liudytojos L. S. parodymai apie tai, jog ji matė brolį kontaktuojant su apsaugos darbuotoju, kad M. S. buvo susiėmęs už veido, suklupęs, kad jėga buvo vedamas iš kavinės, kad buvo kruvinas, atitinka nukentėjusiojo bei kitų liudytojų parodymus.

Liudytojas A. T. patvirtino matęs, kaip apsaugos darbuotojas M. S. išstūmė iš kavinės į lauką, kad M. S. bėgo kraujas iš nosies, tačiau jis nematė, kaip nukentėjusysis buvo sužalotas. Nors liudytojas tvirtino matęs, kaip apsaugos darbuotojas lauke sudavė smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, tačiau šios aplinkybės daugiau niekas nepatvirtino, todėl apylinkės teismas pagrįstai šią A. T. nurodytą aplinkybę pašalino iš M. R. suformuluoto kaltinimo. Kadangi A. T. patvirtino nematęs smūgio M. S. į veidą sudavimo kavinės viduje momento, todėl nėra pagrindo manyti, kad liudytojas davė melagingus parodymus teisme, siekdamas suklaidinti teismą. Be to, liudytojas A. T. nurodė, kad įvykio metu M. R. dirbo apsaugos darbuotoju kavinėje ir būtent jis M. S. išstūmė iš kavinės. A. T. M. S. iš kavinės į lauką išstūmusį apsaugos darbuotoją (t. y. M. R.) atpažino ir atpažinimo metu nurodė, kad jo atpažintas asmuo sumušė M. S. (1 t. 67–69 b. l.).

Liudytoja M. Š. patvirtino, kad apsaugos darbuotojas M. S. neįleido į kavinę, kad nukentėjusįjį stūmė laiptais į viršų, kad išėjusi į lauką pamatė kruviną M. S. ir sužinojo, kad M. S. buvo suduotas smūgis. Ši liudytoja taip pat parodė, kad M. R. įvykio metu dirbo apsaugos darbuotoju, nes tikrino rankines, ir būtent su juo kalbėjosi M. S.. Liudytoja K. P. parodė, kad nematė paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam, kad iš M. Š. sužinojo, jog L. S. apsaugos darbuotojai nebeįleidžia į kavinę, bei patvirtino, kad įvykio metu M. R. dirbo apsaugos darbuotoju kavinėje, nes tikrino jos rankinę. Kaip matyti, abi liudytojos teisme patvirtino nemačiusios smūgio sudavimo M. S., tik tai, kad M. S. neįleido į kavinę, ir kad M. R. įvykio metu dirbo kavinėje apsaugos darbuotoju. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šios liudytojos davė L. S. ir M. S. palankius parodymus, kad teisme melavo ir siekė suklaidinti teismą.

Nors liudytojai D. R., D. S., A. G. teisme patvirtino, kad po įvykio jie kalbėjosi su M. S., kad tada jiems M. S. pasakojo, kaip buvo sužalotas apsaugos darbuotojo, bet liudytojai tvirtino, kad jie nederino įvykio aplinkybių. Liudytojai teisme taip pat parodė, kad jie nematė M. S. sužalojimo aplinkybių, t. y. šie liudytojai nei patvirtino, nei paneigė nukentėjusiojo parodymų apie jo sužalojimą, todėl nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino šių liudytojų parodymus. Minėti liudytojai patvirtino tik vieną bylai svarbią aplinkybę – kad įvykio metu apsaugos darbuotoju dirbo kaltinamasis M. R.. Tačiau šią aplinkybę patvirtino ir kiti liudytojai.

Be to, specialisto išvadose Nr. G 287/11(04) bei KG 48/11-287/11(04) nurodyta, kad M. S. nosies kaulų lūžiai, kraujosruva nosies nugarėlėje, pereinanti į abiejų akių vokus, odos nubrozdinimas kairiame antakyje, pereinantis į nosies nugarėlę, padaryti ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus veidą, bei kad nosies kaulų lūžis galėjo atsirasti tiek nuo tiesioginio trauminio poveikio, tiek veidu atsitrenkiant į laiptų turėklus, kad visuma sužalojimų nėra būdingi griuviminei traumai (1 t. 32, 35 b. l.). Šias specialisto išvadas teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas H. Daujotas. Nors liudytojas R. A. tvirtino, kad įvykio metu jis dirbo ne su M. R., o su A. B., tačiau jis parodė, kad nukentėjusysis nebuvo pargriautas ant žemės, jis buvo stovėsenos būsenos, nukentėjusysis ant laiptų nebuvo nugriuvęs ant veido, kad ant laiptų ir prie durų pašalinių asmenų nebuvo (1 t. 146–148 b. l.). Taigi, R. A. patvirtino, kad M. S. veidu neatsitrenkė nei į grindis, nei į laiptų turėklus.

Visuma šių įrodymų patvirtina, kad nuteistasis M. R. įvykio metu kavinėje sužalojo nukentėjusįjį M. S., todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo.

Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai M. R. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes bylos aplinkybės nepatvirtina, kad M. S. buvo sužalotas dėl chuliganiškų paskatų.

Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. R. kaltu padarius veiką dėl chuliganiškų paskatų, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties, kad M. S. nesiveržtų į kavinę, nes buvo neblaivus. Nors pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybos apsaugos darbuotojų darbo grafiką Nr. 3 apsaugos darbuotojais dirbo A. B. ir R. A., tačiau pagal liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus nustatyta, kad įvykio metu M. R. dirbo apsaugos darbuotoju kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ ir atliko apsaugos darbuotojo pareigas – tikrino atėjusių į kavinę klientų rankines, sprendė kurį asmenį įleisti į kavinę, o kurio ne. Byloje taip pat nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus (jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), tai pripažino ir pats nukentėjusysis. Pagal restorano-klubo „(duomenys neskelbtini)“ taisykles stipriai išgėrę lankytojai į klubą neįleidžiami, o padauginę – išprašomi iš klubo (1 t. 46 b. l.). Taigi, nukentėjusysis, būdamas neblaivus, ir kaip pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, verždamasis į kavinę, nesilaikė kavinėje nustatytų taisyklių, dėl to apsaugos darbuotoju įvykio metu dirbęs M. R. teisėtai nukentėjusiojo neleido į kavinę bei išstūmė pro duris į lauką, todėl M. R. įvykio metu nukentėjusįjį M. S. sužalojo atlikdamas apsaugos darbuotojo tarnybines pareigas, vadovaudamasis kavinės taisyklėmis neįleisti neblaivaus asmens. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad M. R. veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo neblaivumą ir veržimąsi į kavinę, pripažino menkaverte priežastimi. Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustato, kad

M. R. 2011 m. kovo 13 d. 01.15 val. (duomenys neskelbtini), kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ sudavė nukentėjusiajam M. S. vieną smūgį kumščiu į veidą ir padarė kūno sužalojimus: nosies kaulų lūžius, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių vokus, odos nubrozdinimą kairiame antakyje, pereinantį į nosies nugarėlę – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Tokie M. R. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Perkvalifikavus nuteistojo veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, keičiama M. R. paskirta bausmė bei priteistos neturtinės žalos dydis.

M. R. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neteistas, baustas už administracinius teisės pažeidimus transporte, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią vieną administracinę nuobaudą už greičio viršijimą, tačiau šiuo metu neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, yra vedęs. Įvertinusi šias aplinkybes ir vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostata, numatančia, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti M. R. paskyrus BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, kurią įvertino bendrai 15 000 Lt.

Nors nukentėjusysis nepateikė jo turėtas išlaidas perkant vaistus, vykstant į apklausas iš Vilniaus į Radviliškį, tačiau teismui nekyla abejonių, kad jis tokių išlaidų turėjo, nes dėl sužalojimo gydėsi, gyvena (duomenys neskelbtini), o bylos tyrimas vyko (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio nuostatas fizinio asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo atveju už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Kadangi nukentėjusysis dėl jam padarytos turtinės žalos dydžio nepateikė pakankamai įrodymų, apylinkės teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažino M. S. teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonkretizavo, į kokią ieškinio dalį – turtinės ar neturtinės žalos atlyginimui, yra pripažįstama M. S. teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, todėl ši nuosprendžio dalis tikslinama, nurodant, kad M. S. pripažįstama teisė į ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą.

Nekyla abejonių, kad nukentėjusysis M. S. dėl patirto sužalojimo – nosies kaulų lūžių – patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas, sukeltas nukentėjusiajam pasekmes – daugiau kaip 10 dienų buvo nedarbingas, reikalinga nosies plastinė operacija, turtinę padėtį – M. R. yra jauno amžiaus, darbingas (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydis nėra esminė aplinkybė nustatant nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį, todėl, nėra pagrindo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo vien todėl, kad nenustatytas tikslus nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydis. Įvertinus visas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, bei atsižvelgus į sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio (kasacinės nutartys Nr. 2K-253/2009, 2K-554/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010, 2K-375/2010, 2K-557/2010, 2K-551/2011, 2K-102/2012, 2K-180/2012, 2K-482/2012 – priteisti neturtinės žalos dydžiai nuo 2 000 iki 5 000 Lt), ir į tai, kad pats nukentėjusysis būdamas neblaivus veržėsi į kavinę, t. y. nesilaikė kavinėje nustatytų taisyklių, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam M. S. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl jis mažintinas iki trijų tūkstančių litų. Dėl to skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl priteistos neturtinės žalos dydžio keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

M. R. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir M. R. paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams.

Iš nuteistojo M. R. nukentėjusiajam M. S. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 3 000 litų.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. S. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, žalos dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėBoleslovas Kalainis