Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuteistųjų A. G. ir Ž. S. solidariai priteista: Valstybinei ligonių kasai 5894,80 Lt, nukentėjusiajam A. V. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 4000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas Ž. S., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartimi nuteistojo A. G. gynėjo advokato R. Aikevičiaus ir nuteistojo Ž. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 17 d., apie 16.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su Ž. S., prie sporto ir laisvalaikio klubo „Neo Kaunas“, esančio Kaune, Savanorių pr. 350, papurškė A. V. į akis ašarinių dujų; šiam susilenkus ir užsidengus veidą rankomis, spyrė į veidą, o šiam nugriuvus, sudavė nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip du smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajam A. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, t. y. ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne bendrais veiksmais padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai.

Byloje nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti nesunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą, nekonkretizuotą tyčią, kuri apima ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio sveikatos sutrikdymo procese.

Nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas, kad A. G. veikė būtinosios ginties arba būtinojo reikalingumo sąlygomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji į klubą „Neo Kaunas“ atvyko pagal klubo darbuotojų iškvietimą kaip saugos tarnybos darbuotojai. Liudytojos A. D. parodymais nustatyta, kad apsaugos darbuotojai buvo iškviesti ne dėl nukentėjusiojo A. V. elgesio, o dėl kito asmens, kuris tikrai elgėsi įžūliai.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. G. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų, nes nenustatyta pavojingo kėsinimosi, kaip vienos iš būtinosios ginties sąlygų, byloje nėra duomenų, jog A. G. būtų reikėję nuo ko nors gintis.

Baudžiamajame kodekse, įtvirtinančiame būtinojo reikalingumo institutą, nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Kadangi nebuvo jokio realaus kėsinimosi, gresiančio pavojaus A. G. ar visuomenės interesams, nėra pagrindo pateisinti ir smurtinius A. G. veiksmus prieš nukentėjusįjį A. V.. A. G. nebuvo būtinumo panaudoti fizinį smurtą prieš A. V., nes šiam, pastūmus A. G., pastarasis, vykdydamas profesines pareigas, viršijo Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nustatytus įgaliojimus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad baudžiamoji byla A. G. turi būti nutraukta, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (skunde suklysta nurodant ne BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o 2 punktą, nes baudžiamosios atsakomybės senaties terminų klausimas kasaciniame skunde nekeliamas). Šį prašymą kasatorius argumentuoja tuo, kad A. G. veiksmuose nėra tyčios, jis vykdė Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nustatytas apsaugos darbuotojų pareigas, todėl jam turi būti taikomi įstatymų, reglamentuojančių būtinąją gintį ar būtinąjį reikalingumą, reikalavimai (Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų vertindami įrodymus, o teisėjų kolegija ir neturi teisinio pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, sumušė nukentėjusįjį A. V. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos. Padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus (beje, A. G. apeliacinio skundo argumentai analogiški kasacinio skundo argumentams), atliko dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistuosius, nukentėjusįjį, liudytoją J. G., pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją A. D. ir, įvertinęs bylos duomenis, patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacijos, nes nenustatė BK 28, 31 straipsniuose nustatytų sąlygų visumos, t. y. pavojingo kėsinimosi ar gresiančio pavojaus nuteistųjų ar visuomenės interesams. Teismas pažymėjo, kad, nukentėjusiajam pastūmus A. G., šis, vykdydamas profesines pareigas, viršijo Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nustatytus įgaliojimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada, nes akivaizdu, jog spyris koja į veidą negali būti vertinamas kaip teisėtas fizinės jėgos panaudojimas minėto įstatymo požiūriu. Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš asmenį, kuris kėsinasi į saugomą subjektą ar objektą, pažeidžia viešąją tvarką ar priešinasi sulaikomas, būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti bei sulaikomo asmens pasipriešinimui neutralizuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmiausia nukentėjusiajam buvo papurkšta dujų, t. y. panaudota speciali priemonė, dėl kurios A. V. neturėjo galimybės aktyviai priešintis, nes taip jis buvo neutralizuotas ir tik tada spirta jam į veidą. Todėl teismas pagrįstai A. G. veiksmus įvertino kaip tyčinius (tiesioginė neapibrėžta tyčia), nes jis, smūgiuodamas nukentėjusiajam, suprato savo veiksmų neteisėtumą.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams. Byloje nustatyta, kad tuo pačiu metu būdami įvykio vietoje smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, matydami bei pritardami vieni kitų veiksmams, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji A. G. ir Ž. S. veikė bendrai, abu buvo nusikaltimo vykdytojai, t. y. veikė bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, jog smūgį į galvą nukentėjusiajam sudavė A. G., tačiau taip jo teisinės padėties niekaip nepasunkino, nes byloje nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, ir abu nuteisti už nesunkų A. V. sveikatos sutrikdymą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą atmesti.