Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju G. M..

Nuosprendžiu iš nuteistojo K. B. nukentėjusiajam G. M. priteista du šimtai penkiasdešimt litų ir 51 centas turtinei bei trys tūkstančiai litų neturtinei žalai atlyginti, taip pat keturi tūkstančiai aštuoni šimtai litų proceso išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendis pakeistas, nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestas, nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo pakeista – iš K. B. nukentėjusiajam priteista vienas šimtas devyniasdešimt aštuoni litai 51 centas turtinei žalai atlyginti, penkiasdešimt du litai proceso išlaidų, taip pat priteista keturi šimtai litų už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 11 d., apie 13 val. Vilniaus r., Sudervės sen., Rastinėnų k., sodininkų bendrijos „Vilma“ bendrojo naudojimo kelyje, prieš sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė G. M. kumščiu vieną kartą į galvą, pargriovė nugara ant žemės ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę šlaunį, taip padarydamas dvi smulkias kraujosruvas su odos įdrėskimu dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvą kairės akies srityje, du odos įdrėskimus kaklo dešinėje pusėje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir masyvią minkštųjų audinių kraujosruvą dešinėje šlaunyje, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam G. M. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų ir teiginių, susijusių su BPK 20 straipsnio pažeidimais

Kasatorius nesutinka su teismų byloje atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad liudytojos K. B., nukentėjusiojo bei paties nuteistojo parodymai įvertinti netinkamai, pagal šių asmenų parodymus faktinės bylos aplinkybės nustatytos neteisingai, todėl jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Be to, kasatorius mano, kad buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytas įrodymų leistinumo principas, nes apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu, kurie surašyti pagal nuotraukas, padarytas ne BPK nustatyta tvarka.

Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie - ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl K. B. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančių ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėtų įrodymų visuma.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis K. B. konflikto metu, tyčia sudavė nukentėjusiajam G. M. kumščiu vieną kartą į galvą, pargriovė nugara ant žemės ir spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę šlaunį, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino joje surinktus įrodymus ir nustatė tokias pačias įvykio aplinkybes, kurių pagrindu padarė analogišką išvadą dėl nuteistojo kaltumo padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė nešališkai ir išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Iš teismų sprendimų matyti, kad išsamiai buvo įvertinti nuoseklūs nukentėjusiojo G. M. parodymai, jog, kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nuteistojo K. B., pastarasis ėmė smurtauti, sudavė jam į veidą, parvertė ant žemės ir spyrė į koją. Teismai įvertino ir paties nuteistojo K. B. parodymus kaip iš dalies patvirtinančius jo kaltę bei pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl dalį jų pripažįsta patikimais ir atitinkančiais objektyvią tiesą, o dalį – atmeta kaip gynybinę versiją. Teismai įvertino, kad ir pats nuteistasis parodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo kilęs žodinis konfliktas dėl automobilio statymo vietos, kurio metu jis nukentėjusįjį sugriebė už apykaklės, o šiam norint įspirti, jį parvertė ant žemės. Nuteistojo teiginiai apie nukentėjusiojo neva patirtus sužalojimus krentant nuo kopėčių, motyvuotai atmesti kaip nuteistojo gynybinė pozicija. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir liudytojos K. B. parodymus, kad, nors ji ir nematė konflikto pražios, atėjusi matė susikibusius ir besiraičiojančius nukentėjusįjį ir nuteistąjį. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertinti ir teismo medicinos specialisto išvada bei ekspertizės aktas, kuriais nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam. Nors pirmosios instancijos teismas dėl specialisto išvadų ir ekspertizės akto pasisakė lakoniškai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus išanalizavo išsamiai ir vertindamas įrodymų visumą, pagrįstai šiuos dokumentus pripažino reikšmingais sprendžiant dėl nuteistojo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Su tokiu įrodymų vertinimu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Konstatuotina, kad šie įrodymai teismų įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Bendrame bylos duomenų kontekste nukentėjusiojo G. M., nuteistojo K. B. ir liudytojos K. B. parodymai bei specialisto išvados ir ekspertizės aktas pagrįstai įvertinti kaip turintys reikšmės teismų vidiniam įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo susiformuoti.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad specialisto išvados Nr. G 2403/08(01), Nr. 2841/08(01) ir ekspertizės aktas Nr. EKG 13(77)/11(01) nelaikytini leistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes jie neva surašyti pagal nuotraukas, padarytas pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško nuteistojo apeliacinio skundo argumento, išsamiai išaiškino, kodėl specialisto išvados bei ekspertizės aktas laikytini atitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijų. Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalis įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka (teisėtai) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje esančios nuotraukos nekelia abejonių, nes analogiški sužalojimai nustatyti gydytojams atlikus nukentėjusiojo kūno apžiūrą, jie užfiksuoti ir medicininiuose dokumentuose. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išvada Nr. G 2403/08(01) pateikta tik atlikus nukentėjusiojo apžiūrą, o ne pagal nuotraukas, išvada Nr. 2841/08(01) duota vertinant apžiūrų metu nustatytus sužalojimus bei medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, o ekspertizės akte Nr. EKG13(77)11(01) išvados pateiktos remiantis medicininiais dokumentais ir atsižvelgiant į baudžiamosios bylos duomenis. Pažymėtina ir tai, kad byloje ekspertizė paskirta laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 208, 209 straipsniai), o specialisto išvadų patikimumas pirmosios instancijos teisme patikrintas BPK nustatyta tvarka apklausiant jas surašiusį specialistą A. B., kuris šias išvadas patvirtino. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo šiuos įrodymus byloje pripažinti neteisėtais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatyto įrodymų leistinumo kriterijaus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė nuosprendyje atlikta, nuteistojo kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai pateikė jų visumos analizę, susiedami įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl K. B. kaltumo, šiam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tokiam įrodymų vertinimui pritarė. Šis teismas patikrino bylą pagal K. B. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl įrodymų vertinimo ir išdėstė motyvuotas išvadas įrodymų pakankamumo, leistinumo ir patikimumo aspektais nustatant faktines bylos aplinkybes.

Dėl BK 28 ir 31 straipsnių nuostatų taikymo

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) ir būtinojo reikalingumo (BK 31 straipsnis) sąlygomis, neįvertino, jog nukentėjusysis jam nusikalstamai grasino fiziniu susidorojimu, be to, dėl ginčo, susijusio su žemės ribų nustatymu, buvo kilusi grėsmė visuomenės (kaimynų) interesams, todėl jam teko gintis pačiam bei ginti visuomenės interesus nuo įtūžusio nukentėjusiojo.

Pagal BK 28 straipsnį, baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis konstatuojama, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos.

BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai tikrinami tik teisės aspektu, t. y. tikrinama, ar ankstesniuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos. Kasacinės instancijos teismas iš naujo faktinių aplinkybių nenustatinėja, o vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, jei nėra pagrindo daryti išvadą, kad tos aplinkybės buvo nustatytos pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Pirmiau išdėstytais motyvais konstatuota, kad šioje byloje nustatinėjant bylos faktines aplinkybes įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, todėl kasaciniame skunde dėstoma įvykių versija, susijusi su būtinąja gintimi bei būtinuoju reikalingumu (kita kilusio konflikto priežastis – neva buvę nukentėjusiojo grasinimai bei jo pirmo naudotas smurtas), negali būti pagrindas kasaciniam skundui tenkinti, nes tokios aplinkybės žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose nenustatytos.

Šioje byloje teismai nenustatė pavojingo kėsinimosi bei pavojaus visuomenės interesams, todėl padarė išvadą, kad K. B. veiksmai neatitiko nei būtinosios ginties, nei būtinojo reikalingumo sąlygų. Byloje, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ištirtais ir įvertintais nukentėjusiojo G. M., iš dalies nuteistojo K. B. parodymais, taip pat kitais įrodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis išsakė nuteistajam pastabą dėl netvarkingai statomo automobilio. Nuteistasis į pastabą atsakė ne tik žodžiu, bet ir panaudojo prieš nukentėjusįjį smurtą. Jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad kilusio konflikto metu nukentėjusysis prieš nuteistąjį pirmas naudojo smurtą ar kėlė kokią nors grėsmę visuomenės interesams, nuo kurių nuteistajam būtų reikėję gintis pačiam ar ginti visuomenės interesą, byloje nenustatyta. Nustatę tokias įvykio aplinkybes žemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad šioje situacijoje nebuvo pavojingo kėsinimosi bei gresiančio pavojaus nuteistojo ar visuomenės interesams, taigi nuteistasis neveikė būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Dėl BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, jog buvo pažeista nuteistojo teisė pateikti klausimus teismo medicinos specialistui ir ekspertui, taip pat, jog nuosprendis priimtas sergant teisėjui, t. y. suklastotas.

Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, suprantamas ne kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, nes šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-4/2011, 2K-457/2011).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl nuteistojo nurodomų aplinkybių, susijusių su jo teise pateikti ekspertams klausimus, taip pat dėl nuosprendžio priėmimo metu padarytų rašymo apsirikimų ištaisymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir ją nutarus grąžinti prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui papildyti, proceso dalyviams buvo pasiūlyta per savaitę pateikti klausimus teismo medicinos ekspertui, tačiau nuteistasis bei jo gynėjas šios teisės neįgyvendino ir klausimų per nurodytą laikotarpį nepateikė. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybės pateikti teismo medicinos ekspertams klausimų. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos nuosprendis suklastotas, nes priimtas 2011 m. liepos 8 d., tačiau jame nurodyta priėmimo data 2011 m. birželio 28 d., kai teisėjas sirgo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš tiesų nuosprendyje nurodant jo priėmimo datą, buvo padarytas rašymo apsirikimas, tačiau atkreipė domesį į tai, kad apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 361 straipsniu, šį rašymo apsirikimą ištaisė. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, nes tokią galimybę baudžiamojo proceso įstatymas numato, juolab kad ši aplinkybė nekeičia nuosprendžio esmės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nuosprendis buvo suklastotas.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo K. B. apeliacinį skundą, BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.

Dėl proceso išlaidų

Kasatorius nurodo, kad iš jo nukentėjusiajam priteista pernelyg didelė – 4800 Lt – suma proceso išlaidų advokato pagalbai atlyginti, nes teismai netinkamai taikė teisingumo ministro įsakymą, reglamentuojantį išlaidų advokatui priteisimą.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo K. B. nukentėjusiajam G. M. priteisė 4800 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė įvertinęs proceso trukmę bei atsižvelgęs į tai, kad prašoma priteisti suma pagrįsta rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, dėl priteistinų proceso išlaidų pasisakė išsamiau, išdėstydamas aiškius ir įtikinamus motyvus, kodėl tokia nukentėjusiajam priteista proceso išlaidų suma nėra aiškiai per didelė. Teismas įvertino, kad advokatė I. Panavaitė nukentėjusiajam atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat įvertino gana ilgą proceso trukmę, teismo posėdžių skaičių, atstovės byloje atliktus veiksmus, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priteistos proceso išlaidos (4800 Lt) yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelės. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl šiuo atveju netaikytinos kasatoriaus nurodytos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio. Teismas nurodė, kad šis teisės aktas taikytinas civiliniame procese ir yra rekomendacinio pobūdžio. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis žemesniųjų teismų išvadomis, nes teismai, spręsdami priteistinų proceso išlaidų klausimą, įvertino iš esmės visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Darytina išvada, kad nukentėjusiajam G. M. iš nuteistojo K. B. priteista proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti 4800 Lt suma nėra aiškiai per didelė, todėl nėra teisinio pagrindo jas mažinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. B. kasacinį skundą atmesti.