- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-09
- Bylos Nr.
- 2K-469/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Aldona Rakauskienė, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- M. L.
- Nukentėjusysis
- K. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutarties.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu M. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dviems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti mokslą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 6 mėnesius atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Priteista iš M. L. nukentėjusiajam K. K. 1129,49 Lt turtinės ir 12 000 Lt neturtinės žalos bei 1000 Lt proceso išlaidų. Priteista iš M. L. Valstybinei ligonių kasai 2984,62 Lt už nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Taip pat priteista M. L. VSDFV Vilkaviškio skyriui 796,09 Lt žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartimi nuteistojo M. L. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis pakeistas ir priteista iš M. L. nukentėjusiajam K. K. 4000 Lt neturtinės žalos.
Kita Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 2 d., apie 22.00 val., viešoje vietoje – Vilkaviškio r., Virbalyje, Birutės g., prie Virbalio miesto kultūros namų, dėl chuliganiškų paskatų – rodant aiškų žmogaus negerbimą, niekinant elementarias moralės ir elgesio normas, esant menkaverčiai dingsčiai, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu tyčia vieną kartą ranka sudavė į veido sritį K. K., dėl ko pastarajam konstatuotas trigubas apatinio žandikaulio lūžimas dešinėje aštunto danties ir kaklelio srityje, kairėje trečiojo danties srityje, ir taip padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo teismą panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimą bylas nagrinėti laikantis rungimosi principo, todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiojo bei tiesioginio liudytojo T. K. ir nukentėjusiojo parodymų.
Kasatorius pažymi, kad ir liudytojai patvirtino, jog nukentėjusysis elgėsi agresyviai ir provokuojančiai, nes su degančia cigarete pakelta prie kasatoriaus akies norėjo išdeginti akį, nors nukentėjusysis teigė priešingai – neva prie kasatoriaus akių kilnojo žiebtuvėlį norėdamas „pašviesti kelią“.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas A. P. teisme galėjo duoti parodymus apie tai, kad nukentėjusysis neturėjo žiebtuvėlio, o cigaretę užsidegė pasiskolinęs degtukų, o liudytojas A. R. atvykęs į medicininę įstaigą negalėjo apklausti nukentėjusio, nes pastarasis buvo girtas. Tačiau apylinkės teismas prašymą kviesti šiuos liudytojus į teisiamąjį posėdį atmetė ir taip pažeidė BPK 7 straipsnio reikalavimus. Šie pažeidimai sutrukdė teisme pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų asmenų parodymų, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei teisingai įvertinant būtinosios ginties situaciją.
Šalies argumentai
Kasatorius pažymi, kad Kauno apygardos teismas įrodymo tyrimo neatliko, prašymą kviesti aukščiau išvardytus liudytojus atmetė, prieštaravimų tarp proceso dalyvių nepašalino, kas sutrukdė objektyviai, visapusiškai ir pilnai ištirti būtinosios ginties situaciją, nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.
Taip pat kasatorius teigia, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes šioje byloje teisme valstybinį kaltinimą palaikė prokurorė A. Antanaitienė, kurios vyras A. Antanaitis yra šio teismo pirmininkas. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė A. Antanaitienė vadovavo ir kontroliavo šį ikiteisminį tyrimą, suformavo kaltinimą, kuris buvo patvirtintas neanalizuojant gynybos pateiktų argumentų, net nekviečiant į teisminį procesą gynybos liudytojų.
Kasatorius pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o jame padarytos išvados (dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų klausimų) pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kasatorius teigia, kad šių reikalavimų pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė ir nuosprendį paliko galioti.
Kasatorius mano, kad teismai jo nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio l dalį ir pabrėžia, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu nustatyti nusikalstamos veikos motyvą – chuliganiškas paskatas. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma, dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį įjuos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas chuliganiškom paskatom pripažino tai, kad jis viešoje vietoje ir matant kitiems asmenims sudavė smūgį nukentėjusiajam ir taip įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tačiau kasatorius pabrėžia, kad jis neatliko jokių chuliganiškų veiksmų prieš nukentėjusįjį, nes buvo labai išsigandęs dėl nukentėjusiojo veiksmų (pastarasis prikišo prie jo veido uždegtą žiebtuvėlį), todėl gynėsi nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, kad nebūtų išdeginta akis.
Kasatorius pabrėžia, kad teismai jį už tuos pačius veiksmus nuteisė ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl jis už tą pačią veiką yra nubaustas pagal du atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius, t. y. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiojo asmenį, o jo paskatos nebuvo chuliganiškos, jis kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jis nepadarė.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė neteisingus parodymus bijodamas, kad reikės padengti gydymo išlaidas, be to, buvo neblaivus, todėl jam nebus mokamos ir nedarbingumo išmokos iš SODROS. Tai patvirtina teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų ir liudytojų parodymai. Tačiau teismai tokio nukentėjusiojo elgesio nevertino ir atsižvelgė tik į prokuroro surinktus jį kaltinančiu įrodymus. Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus nekaltumą, teismai netyrė, neanalizavo ir nevertino, todėl buvo šališki. Kasatorius pažymi, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, o šio principo pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiška vada panaikinti priimtą sprendimą. Teismų praktikoje nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005; 2K-522/2008). Tuo tarpu akivaizdus pirmosios instancijos teismo palankumas kaltintojo pozicijai rodo, kad teisėja, kurios pavaldumas teismo pirmininkui yra pagristas vidinėmis, administracinėmis, darbo teisės ir kitokiomis teisinėmis normomis, priimdama sprendimą vadovavosi ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o rėmėsi subjektyvia pozicija, t. y. prokuroro ikiteisminio tyrimo metu suformuluotu kaltinimu, nes nenorėjo gadinti darbinių santykių su teismo pirmininku A. Antanaičiu, kuris yra šioje byloje kaltinimą palaikiusios prokurorės A. Antanaitienės vyras.
Šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, kasatorius pažymi, kad ir apeliaciniame skunde buvo pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, tačiau motyvų nenurodė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas net nebandė ieškoti apeliacinio skundo teiginio motyvų ir šio klausimo neišnagrinėjo.
Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir visiškai nepasisakė dėl tariamosios būtinosios ginties aplinkybių bei kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šie pažeidimai, kasatoriaus manymu, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teismas taip pat apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad 2009 m. gegužės 2 d., apie 22.00 val. kilusios konflikto metu stumdamas nukentėjusiojo ranką, kurioje jis laikė degančią cigaretę, nuo savo veido jis jautė realų ir akivaizdų pavojų savo sveikatai. Todėl neturėdamas kitos išeities ir labai išsigandęs, kad nukentėjusysis jam išdegins akį, kasatorius smogė nukentėjusiajam vieną kartą į veido sritį ir taip apsigynė nuo prasidėjusio realaus pavojingo kėsinimosi.
Taip pat teismai nesiaiškino būtinosios ginties pradžios ir pabaigos momentų, nekreipė dėmesio į nukentėjusio agresyvų elgesį ir grasinimus užgesinti cigaretę į kaktą bei kasatoriaus mėginimus nustumti nukentėjusiojo ranką. Kadangi kasatoriui nustumti nukentėjusiojo rankos nepavyko, todėl tik sudavus smūgį pavyko išvengti jo sveikatai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Šalies argumentai
Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai teigia, kad jo suduotas smūgis buvo neadektavus susidariusiai situacijai. Be to, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjęs nedarė jokių agresyvių judesių, tačiau pirmos instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo provokuojantys ir rizikingi.
Kasatorius mano, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jokių nusikalstamų veikų nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad kasatoriaus skundo teiginys, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, yra nepagrįstas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atsiliepime pažymima, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog Vilkaviškio rajono apylinkės teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes: nuteistojo M. L., nukentėjusiojo K. K., liudytojų M. S., I. K. parodymus, medicinos specialisto išvadą, kitus byloje esančius duomenis ir nuosprendyje nurodė įrodymus, patvirtinančius, kad kasatorius padarė jam inkriminuotas BK 284 straipsnio 1 dalyje bei BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog baudžiamąją bylą nagrinėjo šališkas teismas. Šališku teismas pripažįstamas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų priežasčių, tačiau byloje nėra nustatyta nei viena BPK 58 straipsnyje numatyta aplinkybė, kuri būtų pagrindas pirmosios instancijos teismą pripažinti šališku. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Kasatorius kaip tokią aplinkybę nurodo valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės giminystės ryšį su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas einančiu jos vyru. Tačiau ši aplinkybė neleidžia laikyti teismą šališku, nes iš bylos medžiagos matyti, jog teismo pirmininkas nepriėmė jokių procesinių sprendimų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad teismas šališkai pritarė kaltinimo pozicijai nepagrįsti jokiais duomenimis, todėl laikytini deklaratyviais. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei vienas proceso dalyvis nušalinimų teismui nereiškė. Todėl laikytina, kad kasatoriaus išdėstyti motyvai dėl teismų šališkumo principo pažeidimo iš esmės siejami su nepalankiu jam įrodymų vertinimu, o tai nelaikoma baudžiamojo proceso normų pažeidimu.
Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog jo apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, o iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas skundų ribose išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, patvirtinančius kasatoriaus dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme.
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl rungimosi principo pažeidimo. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principas užtikrina, kad byla būtų sprendžiama ginčo keliu bei lygias teises proceso dalyviams (kaltinimo ir gynybos šalims) teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš byloje esančių pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad kasatoriui buvo užtikrintos teisės dalyvauti procese bei naudotis BPK 22 straipsnyje numatytomis teisėmis. Aplinkybė, kad teismai netenkino kasatoriaus prašymo liudytoju apklausti A. F. nelaikytina jo teisių į gynybą suvaržymu ar rungimosi principo pažeidimu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu liudytojo įvykio vietoje nebuvo, todėl teismų spendimai nekviesti šio liudytojo apklausai buvo pagrįsti ir neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ar apeliacinės instancijų teismai pažeidė rungimosi principą bei suvaržė kokias nors nuteistojo teises, numatytas BPK 7 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsiliepime prokuroras pažymi, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismas pagrįstai jo padarytą veiką` kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o kasatoriaus veiksmai nebuvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis. Be to, kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti bei vertinti įrodymų, nustatinėti faktinių aplinkybių, o savo sprendimus dėl teisės taikymo grindžia žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasatoriaus teiginys, išdėstytas kasaciniame skunde, kad nukentėjusysis į jo veidą kėsinosi užgesinti cigaretę yra nepagrįstas byloje esančiais bei teismuose ištirtais ir įvertintais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad kasatoriui bei nukentėjusiajam prasilenkimo gatvėje metu kliudžius vienam kitą, tarp jų įvyko apsižodžiavimas. Jo metu kasatoriui pasakius, kad yra tamsu, o nukentėjusiajam provokuojančiai pasiūlius nuteistajam pašviesti kelią bei uždegus žibintuvėlį, pastarasis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veido sritį padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo veiksmai nebuvo agresyvūs, jais nebuvo siekiama sužaloti nuteistąjį, todėl laikyti juos akivaizdžiu bei realiai pavojingu nuteistojo sveikatai kėsinimusi nėra jokio pagrindo.
Kadangi kasatorius viešoje vietoje, gatvėje be jokios svarbesnės priežasties tyčia suduodamas pro šalį praeinančiam nukentėjusiajam smūgį į veido sritį bei taip padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, elgėsi įžūliai, sutrikdė visuomenės rimtį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, todėl jo veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, įvertinus tai, kad viešosios tvarkos pažeidimo metu nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurio neapima BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, teismas pagrįstai nuteistojo veiką papildomai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus atstovas nurodo, kad sutinka su Kauno apygardos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, palaiko VSDFV Vilkaviškio skyriaus civilinį ieškinį ir mano, kad nėra jokio pagrindo naikinti teismų sprendimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis nurodo, kad nuteistojo ir jo draugų parodymai dėl jo elgesio, t. y. ar jis cigaretę norėjo užgesinti į nuteistojo veidą ar į kaklą, nėra tapatūs iš prieštaringi.
Taip pat nukentėjusysis abejoja, ar nuteistasis prieš nusikalstamos veikos padarymą nebartojo alkoholio, nes yra baustas administracine tvarka už alkoholio vartojimą viešoje vietoje ir jam yra atimta teisė vairuoti transporto priemonę nes jis buvo sulaikytas neblaivus vairuojantis transporto priemonę.
Nukentėjusysis nesutinku su nuteistojo ir policijos pareigūno A. R. parodymais, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvau neblaivus, nes jam girtumo laipsnis nebuvo nustatytas. Taip pat nukentėjusysis pažymi, kad medicininiuose dokumentuose, gautuose tiek iš Vilkaviškio ligoninės, tiek iš Kauno medicinos universiteto klinikų, nėra nurodyta, kad jis buvo į ligonines pristatytas neblaivus.
Nukentėjusysis nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad teismas buvo šališkas, nes valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės vyras yra teismo pirmininkas.
Nukentėjusysis teigia, kad konflikto iniciatoriumi buvo ne jis, o nuteistasis ir pažymi, kad prasilenkdamas nuteistasis jį užkabino petimi, todėl jis nuteistojo bei liudytojo M. S. paklausė „ką, jums vietos per mažai, galiu pašviesti“, tada išsiėmė žiebtuvėlį ir juo pašvietė. Tuo tarpu bendraudamas su nuteituoju žiebtuvėlį buvo išjungęs ir juo nešvietė. Nukentėjusysis nurodo, kad jam bekalbant su M. S. maždaug po 10 minučių prie jo priėjo M. L. ir sudavė vieną smūgį ranka į veidą be jokios priežasties.
Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį turi būti nurodyta, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, o kokie grasinimais ar vandališkais veiksmais.
Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad teismai teisingai nuteistojo veikas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio l dalį, nes nuteistasis suduodamas jam smūgį iš chuliganiškų paskatų ir matant pašaliniams asmenims, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Nukentėjusysis nesutinka su nuteistojo keliama versija, kad jis smūgį ja sudavė išsigandęs, kad nebūtų išdeginta akis, t. y. dėl būtinosios ginties, nes jokios realios grėsmės jam nebuvo iškilę. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad pradžioje nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo prisipažino iš dalies, o vėliau dėl šios veikos neprisipažino visiškai, paskutinėje savo apklausoje teigdamas, kad nukentėjusysis jį griebė už drabužių ir tempė į šalį. Taigi jokios realios grėsmės nuteistojo sveikatai nebuvo, nes, kaip teigia nukentėjusysis, jis rankoje turėjo tik žiebtuvėlį, o nuteistojo versija apie rankose laikytą cigaretę yra tik gynybos būdas.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis konflikto metu buvo kartu su M. S., o netoliese jų buvo dar ir T. K., bei kiti nuteistojo draugai, todėl, jeigu nuteistojo sveikatai ir būtų iškilusi reali grėsmė, jis galėjo pabėgti.
Atsiliepimas
Taip pat atsiliepime pažymima, kad nors nuteistasis savo kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl civilinio ieškinio dydžio, tačiau Kauno apygardos teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir pagrįstai jam priteisė 12 000 Lt neturtinės žalos.
Tuo tarpu Kauno apygardos teismas priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio dydžio nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, neanalizavo kaltinamojo turtinės padėties, kad jis studentas, nedirbantis, neturi pajamų, o pats yra išlaikomas. Tačiau nukentėjusysis mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino visas byloje surinktas aplinkybes dėl neturtinės žalos dydžio ir nepagrįstai sumažino jam priteistą neturtinės žalos dydį nuo 12 000 Lt iki 4000 Lt. Be to, Kauno apygardos teismas neišsiaiškino ir neįvertino, kad nuteistasis nuo 2009 m. gruodžio 31 d. jau niekur nesimoko ir niekur nedirba, nerodo jokios iniciatyvos įsidarbinti, nors yra sveikas ir darbingas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. L. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl būtinosios ginties
Kasatorius skunde teigia, kad jis nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų, o gindamasis nuo pavojingo ir tiesiogiai gresiančio kėsinimosi į jo sveikatą (nukentėjusysis norėjo jam į kaktą užgesinti cigaretę), todėl prašo jo veiksmus vertinti kaip padarytus būtinosios ginties būklėje.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pažymėtina, kad teisė į būtinąją gintį iškyla tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija, kurią sukelia pavojingas kėsinimasis.
Nukentėjusysis neatliko jokių kasatoriaus sveikatai grėsmę keliančių veiksmų, t. y. negrasino, kaip teigia kasatorius, į jo kaktą užgesinti degančią cigaretę, o tik pašvietė žiebtuvėliu. Tai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir įvykio vietoje buvęs liudytojas M. S. Nors liudytojas M. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo parodymus pakeitė ir parodė, kad nukentėjusysis tiesė ranką su degančia cigarete į kasatoriaus kaktą ir grasino ją užgesinti, todėl nukentėjusysis sudavė jam ranka vieną smūgį į veidą, teismas pagrįstai nesivadovavo šiais liudytojo parodymais įvertindamas tai kaip siekį padėti kasatoriui išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, o panaudodamas savo veiksmams menkavertę dingstį (nes nukentėjusysis prasilenkdamas su juo gatvėje paklausė „ar vietos mažai?“).
Kolegija laiko, kad teismai pagrįstai konstatavo, kad padarytoje veikoje nėra BK 28 straipsnyje numatytų būtinosios ginties sąlygų, todėl pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą
Kasatorius teigia, kad teismai jį nepagrįstai už vieną veiką nuteisė pagal du straipsnius, t. y. ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos ar panašiai. Fizinis smurtas ir dėl jo nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymį, jeigu tai padaroma viešoje vietoje sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką, Tokiu atveju padaryta veika papildomai pagal BK 140 straipsnį nekvalifikuojama. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio ar 138 straipsnio atitinkamą dalį.
Kadangi kasatorius viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties sudavė nukentėjusiajam smūgį, tuo pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką teismas pagrįstai įvertino veiką kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų ir teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, t.y. baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai.
Dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, taikymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, )
Kasatoriaus argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas neargumentuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra nepagrįstas, nes apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliaciniame skunde buvusius argumentus. Juos palyginęs su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir pašalino prieštaravimus tarp teismo išvadai turinčių reikšmės įrodymų, patvirtindamas juos kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas ne tik išdėstė kasatoriaus kaltę patvirtinančius įrodymus, bet ir juos išanalizavo, atskleidė jų tarpusavio ryšį ir nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai. Patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teismas konstatavo, kad visos bylos aplinkybės ištirtos, įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus teiginį, kad jis smurtą prieš nukentėjusįjį pavartojo gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir konstatavo, kad nors nukentėjusysis ir išprovokavo konfliktą, tačiau jokių veiksmų, keliančių pagrįstą grėsmę kasatoriaus sveikatai, neatliko. Priešingai, būtent kasatorius dėl menkavertės dingsties sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą.
Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai ir kasatoriaus veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Dėl rungimosi principo (BPK 7 straipsnis)
Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes netenkino jo ir jo gynėjo prašymo kviesti liudytojus A. P. ir A. R. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
Pagal BPK 292 straipsnio 1 dalį kai byloje esantys įrodymai ištirti, teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia nagrinėjimo teisme dalyvius, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo. Tokiu būdu realizuojamas rungimosi principas, suteikiantis visoms proceso šalims lygias teises dalyvauti tiriant įrodymus bei pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ištyrus byloje esančius įrodymus ir teisėjui paklausus nagrinėjimo teisme dalyvių, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo, kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą apklausti liudytojus A. P. ir A. R., tačiau teismas pagrįstai tokį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad minėtų liudytojų parodymai jokios įrodomosios reikšmės neturės, nes pats kaltinamasis pripažįsta sudavęs smūgį nukentėjusiajam, todėl reikia nustatyti smūgio sudavimo priežastį: ar dėl chuliganiškų paskatų, ar dėl gindamasis.
Kolegija pažymi, kad prašymą vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi atnaujinti įrodymų tyrimą bei apklausti liudytojus A. P. ir A. R. kasatoriaus gynėjas pateikė ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.
BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teismo teisė atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Be to, įrodymų tyrimo atlikimas pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl tik teismas sprendžia, ar atlikti šį veiksmą yra tikslinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs kasatoriaus gynėjo prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą, jį motyvuotai atmetė, pabrėždamas, kad visos bylos aplinkybės buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme.
Esant šioms aplinkybėms, rungimosi principas nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nebuvo pažeistas, šalims buvo suteiktos vienodos teisės reikšti prašymus dėl įrodymų tyrimo.
Dėl teismo šališkumo
Kasatorius nurodo į BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, nes šioje byloje teisme valstybinį kaltinimą palaikė prokurorė, kurios vyras A. A. yra šio teismo pirmininkas. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuponuoja teismo šališkumo. Teismo pirmininkas šios bylos nenagrinėjo ir nepriėmė jokių sprendimų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, galinčių įtakoti teismo nuosprendžio turinį. Pagal kasatorių išeitų, kad prokurorė iš viso negali palaikyti kaltinimo bylose, nagrinėjamose Vilkaviškio rajono apylinkės teisme. Kasatoriaus teiginiai, kad teismas šališkai pritarė kaltinimo pozicijai nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamasis nušalinimų nei teismui, nei prokurorui nereiškė. Kolegija neįžiūri teismo šališkumo šioje situacijoje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. L. kasacinį skundą atmesti.