Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas G. Dzedulionis Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-365/2015

Teisėja I. Štuopienė Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00537-2012-0

2015 m. vasario 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jolantos Čepukėnienės,

sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei, dalyvaujant prokurorei R. Dzimanavičienei, gynėjui adv. P. Prijalgauskui, nuteistajam A. G., teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 3 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis, pagrobė svetimą turtą panaudojant fizinį smurtą, o būtent: jis, 2012-03-02, apie 14.30 val., veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tikslu pagrobti svetimą turtą, nurodė V. M., pastarajam priklausančiu automobiliu „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiuoti į požeminių garažų masyvą, Vilniuje, Žemynos g. 18, bei persėsti, į ten stovėjusį automobilį AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės sėdynės, o nukentėjusiajam įsėdus į šio automobilio saloną, liko stovėti šalia automobilio AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir stebėjo, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, o tuo metu į automobilio saloną, už kurio vairo sėdėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, V. M. iš abiejų pusių, įsėdo du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, ir tuo metu, kai vienas iš jų, sėdėdamas V. M. iš kairės, griebęs pastarąjį už kaklo, ir traukdamas link savęs smaugė, tuo padarydamas V. M. žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pareikalavus atiduoti pinigus, jis kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, sėdėjusiu V. M. iš dešinės, apieškojo pastarojo kišenes, o V. M. pačiam ištraukus piniginę, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš jos išėmė 4000 Lt, tuo metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, sėdėjęs už vairo, pasakė, kad nukentėjusysis V. M. gali skųstis kam nori, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išlipus iš automobilio ir nukentėjusiajam V. M. taip pat išlipus iš automobilio salono bei pradėjus bėgti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pasivijus V. M. ir papurškus į veidą dujomis, jis, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sėdo į automobilį ir pasišalino iš nusikaltimo vietos, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam V. M. 4000 Lt turtinę žalą. A. G. kaltinamas šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Pirmos instancijos teismui konstatavus, kad plėšimo metu jis stovėjo šalia automobilio, buvo pripažinta, kad jis neturi nieko bendro su hipotetiniais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir jų atliktais veiksmais. Teismas nustatė, kad į automobilio galinę sėdynę iš abiejų pusių įsėdo du nenustatyti asmenys, o jis – G. kartu su vienu iš nenustatytų asmenų, sėdėjusių M.iš dešinės, apieškojo nukentėjusiojo kišenes. Mano, kad šios išvados prieštarauja jau minėtoms aplinkybėms, nes stovėdamas šalia automobilio jis negalėjo apieškoti M. kišenių. Mano, jog teismo išvados prieštaringos ir pažeidžia jo konstitucines teises į teisingą teismą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas dėl G. veikos kvalifikavimo. Ištirti visi byloje esantys įrodymai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Teismas išsamiai argumentuodamas nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuteistojo kaltę, o kuriuos įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai A. G. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. M. parodymais. Pastarojo parodymai buvo vienodi, nuoseklūs ir išsamūs visų apklausų metu. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiojo pareiškimas Vilniaus apsk. VPK Vilniaus m. 6 policijos komisariatui, BPC pranešimas, taip pat iš dalies akistatos protokolo duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 508/12(01) bei liudytojų parodymai. Pažymėtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio, apie įvykdytą plėšimą jo atžvilgiu pranešė apie įvykį, taip pat pateikė pareiškimą policijai. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. Lenardas iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes, kokias nurodė ir nukentėjusysis. Be to, nukentėjusysis parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, taip pat ir asmens parodymo atpažinti metu atpažino nuteistąjį A. G. kaip asmenį, įvykdžiusį jo atžvilgiu plėšimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis V. M. atliekant akistatą tarp jo ir nuteistojo A. G. pasiliko prie anksčiau duotų parodymų ir iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes. Paneigė pirkęs iš A. G. kompiuterį, taisyti minėtą kompiuterį jam buvo atnešęs K. K., kuriam jis kompiuterį ir grąžino. A. G. vaikščiojo kartu su K. K., kuriuo jis pasitikėjo, todėl susitarė iš A. G. nupirkti cigaretes.

Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. Lenard teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo gautas pranešimas dėl plėšimo, atvykus į įvykio vietą rado V. M., kuris paaiškino, kad planavo iš asmenų pirkti pigesnių cigarečių, pasiskolino pinigų, o pardavęs cigaretes norėjo užsidirbti. Automobilyje iš V. M. buvo atimti pinigai. V. M. į susitikimą dėl cigarečių buvo atvykęs su juoda Toyota Corolla. V. M. teigimu, apiplėšimas vyko mašinoje, iš šonų jam atsisėdo jaunuoliai, plėšime dalyvavo keturi asmenys. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino savo duotus parodymus.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2012-03-05 išvadoje Nr. G 508/12(01) nurodyta, kad V. M. padaryta žaizda apatinės lūpos gleivinėje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2012-03-02 ir aplinkybėmis. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Minėtų įrodymų visuma pilnai patvirtina A. G. kaltę, padarius nusikalstamą veiką teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, juos vertindamas kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas skunde reiškė pretenzijas dėl to, kad skundžiamo nuosprendžio išvados prieštaringos, kad pirmos instancijos teismas pasisakė nuosprendyje dėl nenustatyto automobilio ir teisminio nagrinėjimo metu neapklaustų asmenų, nes LR BK 24, 25 ir 26 straipsniuose numatytos veikos jam nebuvo inkriminuotos.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad A. G. veikė kartu su trimis nenustatytais asmenimis, t.y. pasisakė dėl konkrečių nustatytos veikos padarymo aplinkybių, tačiau neinkriminavo bendrininkavimo kaip kvalifikuojančio požymio. Todėl apelianto pretenzijos nepagrįstos ir atmestinos. Be to, pažymėtina, jog automobilio Audi 80, v/n 789 (ne)nustatymas šiuo atveju nėra reikšmingas nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Skunde nurodoma, kad teismas pripažino, jog jis – G. tik stovėjo šalia automobilio, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog nuosprendyje konstatuojama, kad A. G. stovėjo šalia automobilio ir kartu su vienu iš asmenų, sėdėjusių automobilyje, kraustė nukentėjusiojo kišenes. Tiek nukentėjusiojo, tiek aukščiau nurodytais įrodymais buvo nustatyta, kad nukentėjusįjį apiplėšė A. G.. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nėra aišku, kokiu būdu apeliantas galėjo apieškoti V. M. kišenes, stovėdamas šalia automobilio, šis argumentas paneigtinas byloje surinktų ir ištirtų bei aukščiau aptartų įrodymų visetu. Todėl skundo teiginiai neatitinka nuosprendžio turinio, o pretenzijos dėl prieštaringų teismo išvadų nepagrįstos ir atmestinos.

Skunde teigiama, kad M. melavo, o teismas nekreipė į tai dėmesio: neva pradžioje nukentėjusysis teigė, kad dujos į veidą buvo purškiamos automobilyje, o vėliau parodymus pakeitė ir teigė, kad dujos buvo purškiamos išlipus iš automobilio. Nukentėjusiojo parodymai visų apklausų metu buvo vienodi – išlipus iš automobilio ir bėgant prie savo automobilio, vienas iš asmenų pavijo ir purškė dujomis į veidą. Todėl ir šie skundo argumentai neatitinka faktinių aplinkybių ir atmestini.

Teismas atmetė nuteistojo keliamas versijas, tačiau tai savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išanalizavo įrodymus. Teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Apeliacinio skundo motyvai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos medžiaga.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos A. T. senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Kolegija daro išvada, kad pirmos instancijos teismas vertindamas įrodymus įstatymų reikalavimų nepažeidė, o teismo išvados pagrįstos bylos medžiaga. Todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.