Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-613-955/2016 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovui S. B. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atsakovo S. B. priešieškinį ieškovei S. J. dėl tėvystės nuginčijimo, išvadą duodanti institucija – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo metu šalys sudarė taikos sutartį ir prašė ją patvirtinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad patvirtinta taikos sutartis neatitinka viešojo intereso, t. y. ja nebuvo užtikrinti šalių abiejų dukrų I. B. ir S. B. esminiai interesai nuolat gauti tinkamo dydžio išlaikymą iš abiejų savo tėvų proporcingai jų turtinei padėčiai. Atsakovo pareiga mokėti išlaikymo įsiskolinimą yra viešojo pobūdžio, ją reguliuoja viešoji teisė, o taikos sutarties sąlygos, jos sudarymas ir tvirtinimas teisme neturėtų prieštarauti šioms teisės normoms. Taikos sutartyje ieškovei pasiūlyta atsakovo sumokėti ir ieškovės paskubomis sutarta bendra 400 Eur išlaikymo įsiskolinimo suma už ieškinio reikalavimą yra mažesnė 23,4 kartus. Šalių dukroms augant nepritekliuje, jų teisės į išlaikymą apginamos tik formaliai. Teismų praktikoje esant nustatytiems aiškiems kriterijams dėl vaikams tenkančio išlaikymo minimalaus ar bent orientacinio dydžio – minimalios mėnesinės algos (ginčo laikotarpiu ji sudarė 289–350 Eur), ne mažiau kaip pusė šios sumos turėjo tekti atsakovui. Atsižvelgiant į tai, taikos sutarties sąlyga dėl 50 Eur išlaikymo dydžio pažeidė šalių nepilnamečių dukrų teisę į tinkamą išlaikymą.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir nutraukta byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 str. 1 d.). Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 str.) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. Kadangi esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, tai taikos sutarties sąlygos neturi faktų konstatuojamosios, taigi ir tų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau šalims ji svarbi jų subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t. y. ši sutartis turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę.

Šalių galimybė pasinaudoti taikos sutarties institutu kaip instrumentu užbaigti kilusį jų teisminį ginčą įtvirtinta civilinio proceso normose. CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė bet kurioje bylos stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Įstatyme nustatyta ir teismo pareiga nagrinėjant bylą išsiaiškinti, ar šalys yra išnaudojusios visas galimybes sudaryti taikos sutartį (CPK 249, 302 str., 340 str. 5 d.). Kita vertus, pažymėtina, kad dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.), nėra absoliutus. Įstatyme nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

Nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atsakovo priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. 2016 m. sausio 19 d. teismo posėdyje šalys pareiškė norinčios bylą baigti taikiai. Nustatęs, kad taikos sutarties sudarymo pasekmės šalims žinomos, taikos sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, šalių ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir nutraukė bylą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad patvirtintos taikos sutarties sąlyga, susijusi su išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymu, pažeidžia vaikų interesą gauti jų poreikius atitinkantį išlaikymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų. Vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.196 str.).

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005, 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Nagrinėjamoje byloje buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria, be kita ko, atsakovas įsipareigojo mokėti nepilnamečiams vaikams I. B. ir S. B. išlaikymą kiekvienai po 50 Eur periodinių išmokų kiekvieną mėnesį nuo nutarties priėmimo dienos (2016 m. sausio 20 d.) iki kiekvienos jų pilnametystės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Taigi teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Šiuo metu minimali mėnesinė alga yra 350 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“). I. B. yra (duomenys neskelbtini) metų, o S. B. – (duomenys neskelbtini) metų. Nereikia įrodinėti visuotinai žinomų aplinkybių, kad vaikui reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis būstas, ugdymo priemonės, medicininė priežiūra. Net nesiejant priteistino išlaikymo dydžio su minimaliąja mėnesine alga ir ją laikant tik orientaciniu kriterijumi, nustatant vaikams priteistino išlaikymo būtiniesiems poreikiams patenkinti dydį, taip pat pripažįstant, kad kiekvieno vaiko poreikiai ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma turi būti pagrįsta įrodymais, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepilnamečiams vaikams atsakovo įsipareigotas teikti išlaikymas po 50 Eur per mėnesį kiekvienam iš jų laikytinas mažu ir keliančiu abejones dėl galimybės patenkinti būtinuosius vaikų poreikius, atsakovui vaikams teikiant tokio dydžio išlaikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2006, pasisakydamas dėl teismo pareigos patikrinti sutuoktinių sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių turinį, be kita ko, nurodė, kad vaikų interesus pažeidžiančiomis pripažintinos sutarties sąlygos, nustatančios akivaizdžiai per mažą, atsižvelgiant į išlaikymą mokančio tėvo ar motinos pajamas ir vaikų poreikius, išlaikymo dydį ir panašiai. Nors šios ir nurodytos bylų aplinkybės nėra tapačios, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju taikos sutarties sąlyga, kuria atsakovas įsipareigojo teikti vaikams po 50 Eur per mėnesį išlaikymą, negali būti pripažinta atitinkančia vaikų interesus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė taikos sutartį sudarė ne laisva valia (to ji neteigia ir atskirajame skunde), be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ją atstovavo advokatė. Visgi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose taisyklė įtvirtinta CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“. CPK 376 straipsnyje išvardytos teismo teisės rinkti įrodymus, kai šalys jais nesiremia, apsaugoti vaikų teises ir interesus, viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisės, kuriomis teismas naudojasi ex officio, skirtos viešojo intereso apsaugai tam tikrose šeimos bylose užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ribojant dispozityvumo ir rungimosi principus šeimos bylose siekiama užtikrinti visapusišką byloje dalyvaujančių asmenų ir trečiųjų asmenų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004, 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006). Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais, turi teisę atlikti CPK 376 straipsnyje nustatytus veiksmus; aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyriumi, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007). Proceso teisės normomis teismas įgalinamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014). Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo klausimai, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog byloje egzistuoja viešojo intereso gynimo būtinumas. Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, privalėjo vadovautis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu ir įvertinti, ar šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos nepažeidžia nepilnamečių vaikų teisių ir interesų, tačiau to nepadarė, formaliai nurodydamas, kad taikos sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, šalių ar kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.

Išdėstytų argumentų pagrindu panaikintina pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir nutraukta byla, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgdamas į priimamą procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.