Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alonos Romanovienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Rasana“ atstovo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Rasana“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu bei prašė priteisti iš atsakovo A. D. 21 633,86 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad ieškovės atstovas R. G. 2013-03-08 išrašė PVM sąskaitą faktūrą EDR Nr. 000705 ir 2013-04-18 PVM sąskaitą faktūrą EDR Nr. 00709, kuriose pirkėju nurodomas A. D.. Minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos šios parduodamos prekės: keramikiniai blokeliai „Lodze“ – 193,50 kub. m, difuzinė plėvelė – 1125 kv. m, pl. armatūra D8*600 – 5040 m, silikatiniai blokeliai D100 – 61,22 kub. m, cementas – 300 vnt., pl. armatūra D10*6000 – 3300 m, visų prekių vertė – 21 633,86 Eur. PVM sąskaitos faktūros pasirašytos tik ieškovės atstovo direktoriaus R. G.. Atsakovo A. D. parašų šiuose dokumentuose nėra. Atsakovas šių PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo, todėl liko skolingas 21 633,86 Eur. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad R. G. apskaitos dokumentų neišdavė. Be to, teismui pateiktose sąskaitose faktūrose nėra atsakovo A. D. parašų, todėl prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-10-14 sprendimu ieškinį atmetė bei nurodė, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą dėl 21 633,86 Eur skolos grindžia 2013-03-08 ir 2013-04-18 PVM sąskaitomis faktūromis, kurios išrašytos ieškovės atstovo direktoriaus R. G.. Pateiktose PVM sąskaitose faktūrose atsakovo A. D. parašų nėra, tačiau PVM įstatyme nustatyta, jog PVM sąskaita faktūra gali būti ir nepasirašyta šalių, tačiau nesant šalių parašų šiame dokumente, turi būti kiti lydimieji dokumentai, pvz., sudarytą sandorį įforminanti sutartis. Nurodė, kad tokia sutartis pagrįstų PVM sąskaitų faktūrų tikrumą bei įrodytų tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tačiau ieškovė statybinių prekių pirkimo–pardavimo sutarties nepateikė, todėl neįmanoma nustatyti, ar PVM sąskaitos faktūros nėra fiktyvios. Taip pat pažymėjo, kad jis šių PVM sąskaitų faktūrų nėra gavęs ir jam apie jas nebuvo žinoma iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovės atstovas R. G. nurodė, kad prekes vežė savo asmeniniu automobiliu ir pats pristatė prekes atsakovui, tačiau šį faktą patvirtinančių dokumentų, kurie įmonei, vykdančiai veiklą, yra privalomi, nepateikė, nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 str. 12 d. yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo šio įstatymo 42³ straipsnyje nustatyta tvarka pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai važtaraščių ir kitų prekių gabenimo dokumentų duomenis.Nurodė, kad ieškovo reikalavimų nepagrindžia ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus liudytojo – atsakovo sūnaus L. D. apklausos protokolas, kadangi minėtoje apklausoje nurodyta, jog medžiagų tiekėjas buvo R. G., o ne ieškovė UAB „Rasana“, o už R. G. pristatytas prekes atsiskaitė atsakovas A. D..

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovės atstovas advokatas Alius Galminas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-10-14 sprendimą ir priteisti ieškovei UAB „Rasana“ iš atsakovo A. D. 21 633,86 Eur skolą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu.Nurodė, kad visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kadangi teismas turėjo įvertinti įrodymą visumą, o ne kiekvieną įrodymą vertinti atskirai. Taip pat nurodė, kad norint parduoti statybines medžiagas nereikia papildomų lydimųjų dokumentų, t. y. krovinio važtaraščių, ar statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutarties, kadangi užtenka išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, kuri patvirtina statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo faktą. Nurodo, kad ieškovė ne kartą pardavė atsakovui statybines medžiagas, už kurias atsakovas visada atsiskaitydavo ir pasirašydavo PVM sąskaitose faktūrose, tik šį kartą nepasirašė ant ieškinyje ir apeliaciniame skunde minimų PVM sąskaitų faktūrų. Apeliantė skunde pažymėjo, kad atsakovo sūnus L. D. taip pat neginčija fakto, kad būtent tos statybinės medžiagos, iš kurių yra pastatytas pastatas, buvo pristatytos R. G.. Nurodė, kad nors jam nežinoma, kas šias medžiagas pardavė, t. y. ar įmonė, ar fizinis asmuo R. G., tačiau už šias medžiagas turėjo atsiskaityti jo tėvas A. D.. Apeliantė taip pat teigia, kad vien ta aplinkybė, kad PVM sąskaitose faktūrose nėra atsakovo A. D. parašų, nepaneigia statybinių medžiagų gavimo. Nurodo, kad civilinės teisės normos nenustato specialių pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp privačių ir juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl kilus ginčui, sutarties sudarymo faktą galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis.Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su apeliacinio skundo argumentais bei nurodo, kad, ieškovės teigimu, atsakovas neapmoka išrašytos sąskaitos už parduotas statybines medžiagas, tačiau atkreipia dėmesį, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad išrašytos sąskaitos buvo pateiktos atsakovui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Taip pat atsakovas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien sąskaitų faktūrų pateikimas nėra pakankamas teisinis pagrindas jas traktuoti kaip tinkamą skolos įrodymą. Be kitą ko, atsakovas pažymi, kad jo sūnaus apklausos protokolas nepatvirtina ieškovės teiginių dėl sąskaitų faktūrų ir statybinių medžiagų perdavimo atsakovui. Nurodė, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, atsakovo sūnus L. D. nurodo, kad jokių apskaitos dokumentų R. G. neišdavė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo turinio, didžiąją dalį skundo iš esmės sudaro argumentai dėl įrodymų tyrimo, vertinimo, įrodymų leistinumo ir pakankamumo taisyklių pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus. Apeliantas nurodė, kad parduodant statybines medžiagas, nereikia jokių papildomų dokumentų, pakanka PVM sąskaitos faktūros, kuri patvirtina statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo faktą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nurodytais motyvais. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas atsakovui išrašė ir į bylą pateikė ne PVM sąskaitas faktūras, o sąskaitas faktūras. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas ir turi teisę išrašyti PVM sąskaitas faktūras. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata yra taikoma tiems apskaitos dokumentams, kurie išrašomi juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 13 straipsnio 1 d. numatė privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Šio straipsnio 1 d. 6 p. numatė, jog apskaitos dokumentuose privalo būti asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas, pavardė, parašas ir pareigos. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis numatė, jog šio įstatymo 1 d. 6 p. nustatyti rekvizitai nėra privalomi PVM sąskaitai faktūrai, o ne sąskaitai faktūrai. Tuo metu, kada ieškovas išrašė byloje pateiktas sąskaitas faktūras, joms Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. 6 p. reikalavimas buvo taikomas. Be to, pažymėtina, jog nors Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2013 m. kovo 1 d.– 2014 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) reglamentuotame privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų sąraše nėra įteisintos pareigos apskaitos dokumentą, PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti, tačiau byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių statybinių medžiagų, už kurias ieškovas prašo priteisti skolą iš atsakovo, perdavimo atsakovui faktą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesant sąskaitų faktūrų, lydimųjų dokumentų – krovinio važtaraščių, statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutarties, o sąskaitose faktūrose nesant abiejų šalių parašų, nėra teisinio pagrindo sąskaitas faktūras traktuoti tinkamu ir pakankamu įrodymu, įrodančiu skolą. Abejonių dėl išrašytų sąskaitų faktūrų kelia ir tai, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad atsakovas būtų gavęs šias sąskaitas faktūras, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad vien tokiomis sąskaitomis faktūromis negali būti įrodytas atsakovo įsiskolinimas ieškovei. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad būtų galima apklausti ieškovo prašomus liudytojus. Iš 2016-09-28 teismo posėdžio protokolo garso įrašo nustatyta, jog ieškovas prašė apklausti liudytojus, kurie vežė ir iškrovė blokelius, tačiau atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo to fakto, jog jis iš ieškovo pirko statybines medžiagas, jos jam buvo atvežtos, bet jis taip pat nurodė, kad už visas prekes yra atsiskaitęs. CPK 180 str. numato, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 182 str. numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Šiuo atveju liudytojų parodymais ieškovas siekė įrodinėti aplinkybes, kurias atsakovas pripažino, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo prašymo netenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo sūnus L. D. 2014-11-27 liudytojo apklausos protokole parodė, jog R. G. atvežė visus reikalingus statybinius blokelius, ir tai, atsakovo nuomone, pagrindžia skolos faktą, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Liudytojas L. D. byloje pateiktame 2014-11-27 Liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-1-02038-14 nurodė, kad statybinius blokelius pristatė R. G., o už juos atsiskaitė jo tėvas A. D., tačiau jis negali įvardyti sumos dydžio. Liudytojas apklausos protokole taip pat nurodė, jog visas medžiagas R. G. pristatė be jokių apskaitos dokumentų ir kad už atvežtas statybines prekes atsiskaitė jo tėvas A. D.. Įvertinus apklausos protokole užfiksuotus liudytojo parodymus, darytina išvada, jog atsakovo sūnaus L. D. parodymai nepatvirtina skolos fakto, kaip apeliaciniame skunde nurodo ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šios aplinkybės tik patvirtina atsakovo teiginius, kad jis nėra skolingas atsakovei ir jokių sąskaitų faktūrų iš atsakovo negavo. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog PVM sąskaitose faktūrose nėra atsakovo A. D. parašų, nepaneigia fakto apie statybinių medžiagų gavimą. Teisėjų kolegija, priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad aplinkybė, jog sąskaitose faktūrose nėra atsakovo parašų, nesant kitų įrodymų, neįrodo, kad ieškovė UAB „Rasana“ pardavė atsakovui statybines medžiagas, už kurias atsakovas neatsiskaitė. Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog atsakovui A. D. ieškovė ne vieną kartą pardavė statybines medžiagas, už kurias atsakovas visą laiką atsiskaitydavo ir gavęs statybines medžiagas visada pasirašydavo PVM sąskaitoje faktūroje, tačiau jokių atsakovo pasirašytų sąskaitų faktūrų, kurios patvirtintų šias apelianto nurodytas aplinkybes, nepateikė. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas žinojo apie išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad minimos PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos tinkamu įrodymu įrodinėjant atsakovo įsiskolinimą ieškovei.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria R. G. pardavė UAB „Rasana“ statybines medžiagas, ir pateikė šių prekių perdavimo–priėmimo aktą. Taip pat pateikė UAB „Rasana“ balansą. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal šią teisės normą apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu šių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šie įrodymai nebuvo teikiami, be to, apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodoma, kodėl šių įrodymų ieškovė negalėjo pateikti anksčiau, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo priimti šių įrodymų į bylą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta netenkinti pareikšto ieškinio. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertindamas įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovo A. D. atstovas advokatas Sergejus Buta atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame teisme atlyginimą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, netenkinus apeliacinio skundo, 300 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovo A. D. naudai.Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Rasana“, į.k. 300018108, atsakovui A. D. , a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.