Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Plungės apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie neatliktos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir M. V. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 1 metams 8 mėnesiams bausmė. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2021 m. rugpjūčio 17 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytos dvi M. V. laikinojo sulaikymo dienos nuo 2020 m. gruodžio 19 iki 2020 m. gruodžio 21 d. ir laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2021 m. birželio 8 d. iki 2021 m. rugpjūčio 17 d. laikas.

Kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta taikyti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, kardomąją priemonę panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 19 d., apie 22.10 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, trenkė kumščiu vieną kartą į veidą savo artimam giminaičiui – broliui R. V., taip sukėlė jam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2.1. Dėl kaltės. Teigia, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir bausmės paskyrimą, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Teismas nebuvo objektyvus, šališkai vertino byloje esančius įrodymus ir nepašalino kilusių prieštaravimų. Teismas apelianto kaltę dėl smurtavimo ir fizinio skausmo sukėlimo, t. y. smūgio į nosį broliui sudavimo, grindė tuo, kad broliui iš nosies bėgo kraujas, nors tokia aplinkybė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta. 2020 m. gruodžio 21 d. Asmens apžiūros protokole nurodyta, kad jokių akivaizdžių sumušimų, sužalojimų ar kraujosruvų ant R. V. veido nepastebėta. Jeigu, teismo vertinimu, smūgis buvo toks stiprus, kad net bėgo kraujas, tai ant veido būtų likę sužalojimų. Išvadą, kad nuo apelianto smūgio broliui R. V. iš nosies bėgo kraujas, teismas grindė įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad ant grindų matyti kraujo dėmė. Mano, kad ant grindų matoma kraujo dėmė neįrodo apelianto kaltės. Bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas pareigūnas E. T. nurodė, kad neatsimena, ar matė kokius nors smurto požymius ant nukentėjusiojo R. V., ir parodė, kad akivaizdžiai neblaivus buvo ir apelianto brolis. Liudytoja policijos pareigūnė R. B. parodė, kad taip pat neatsimena, ar buvo kruvina nukentėjusiojo nosis, tačiau atsimena, kad matė kraujo ant grindų. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas T. V. parodė, kad jam paskambinęs R. V. tik pasakė, kad gavo nuo apelianto į nosį, bet, paklausus, ar skauda, pasakė, kad neskauda. Taigi, teismas, teigdamas, kad R. V. buvo sukeltas fizinis skausmas, rėmėsi ne bylos medžiaga, o savo pasvarstymais, kad smūgis į nosį turėjo būti skausmingas. BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Išskyrus R. V. parodymus, byloje daugiau nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę. Byloje nėra jokių apelianto kaltės įrodymų. Be to, būdamas neblaivus, R. V. galėjo to skausmo ir nepajusti. Teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu tiek apeliantas, tiek ir jo brolis buvo neblaivūs. Brolis neturi jam jokių pretenzijų ir atsisakė duoti parodymus teisme. Jų santykiai yra visiškai normalūs, nekonfliktiški, o tai, kad jie kartais pasikumščiuoja, nereiškia, jog apeliantui reikėjo kelti baudžiamąją bylą ir paskirti laisvės atėmimo bausmę.

2.2. Dėl bausmės. Teismas paskyrė apeliantui griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nors galėjo paskirti viešųjų darbų, laisvės apribojimo arba arešto bausmę. Teismas nevertino, kad brolis apeliantui neturi jokių pretenzijų, abu konflikto metu buvo neblaivūs, o šis nusikaltimas yra mažareikšmis. Teismas tik formaliai įvertino apelianto asmenybę ir faktines įvykio aplinkybes. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad, teismo nuomone, aktuali nusikalstama veika yra daug didesnio nei rūšinio tokių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio ar kad apelianto asmenybė yra tokia pavojinga visuomenei, jog yra būtinas jo izoliavimas nuo bendruomenės.

2.3. Dėl veikos mažareikšmiškumo. Mano, kad teismas nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio nuostatų. Kaltinamasis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (arba tik kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Šiuo atveju apeliantas yra formaliai kaltinamas padaręs nesunkų nusikaltimą. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad jo brolis R. V. neturi jam jokių pretenzijų ir apeliantui skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium su nukentėjusiuoju R. V., buvo panaikinta. Mano, kad toks konfliktas su broliu negali būti vertinamas kaip didelio pavojingumo ir tokio laipsnio, už kurį turėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarti ir išanalizuoti nuosprendyje.

5. Dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. V. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą M. V. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva jis neblaivaus brolio nemušė ir jam fizinio skausmo nesukėlė.

7. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Nuteistajam M. V. nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis M. V. tarpusavio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, trenkė kumščiu vieną kartą į veidą savo artimam giminaičiui – broliui R. V. ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, patvirtina liudytojų policijos pareigūnų E. T. ir R. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, E. T. 2020 m. gruodžio 20 d. tarnybinis pranešimas apie įvykį, filmuotos vaizdo ir garso medžiagos policijos „Body“ kamera apžiūros protokolas, BITR ataskaitų žiūryklės duomenys, Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašas.

9. Nors apelianto broliai, t. y. nukentėjusysis R. V. ir liudytojas T. V., teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš jį, tačiau apylinkės teismas, laikydamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagrįstai byloje surinktiems įrodymams patikrinti rėmėsi šių proceso dalyvių parodymais, duotais tyrėjams. Nukentėjusysis R. V. ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, parodė: „Pokalbio metu M. V. staiga trenkė man kumščiu į veido sritį, taip sukeldamas man fizinį skausmą“ (t. 1, b. l. 31), „Kodėl staiga, be jokios priežasties, M. V. vieną kartą kumščiu trenkė į veido sritį (nosį), ko pasekoje iš nosies pradėjo bėgti kraujas ir taip sukeldamas man fizinį, aš paaiškinti negaliu“ (t. 1, b. l. 45–46). Liudytojas T. V. tyrėjui parodė, kad „R. pasakė, kad gavo į nosį. Jis paklausė nuo ko, R. pasakė, kad nuo Manto. Jis neklausė su kuo davė, tik paklausė ar skauda, R. pasakė, kad neskauda. <...> Kadangi yra abu jo broliai tiek M., tiek R., jis daugiau jokių parodymų nenori duoti, jis su jais kartu negyvena“ (t. 1, b. l. 51–53).

10. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, jo kaltė padarius aktualią nusikalstamą veiką įrodyta ne vien tuo, jog pareigūnai brolių bute rado kraujo, ar vien nukentėjusiojo tyrėjams duotais parodymais, bet ir nuosekliais ir tarpusavyje derančiais bei vienas kitą papildančiais kitais aptartais įrodymais ir jų visuma. Apylinkės teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia kaip pagrįstą ir teisingą vertinti teismo išvadą, jog M. V. prieš savo brolį R. V. smurtavo ir sukėlė jam fizinį skausmą. M. V. smūgiavo R. V. į nosį, esančią gyvybiškai svarbiame žmogaus kūno organe – galvoje. Tokį smūgį R. V. tikrai pajautė, nes jis buvo skausmingas. Iš R. V. nosies po jam M. V. suduoto kumščiu smūgio bėgo kraujas ir kraujo pėdsakai užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole. Aplinkybė, jog abu broliai aktualios veikos padarymo metu buvo neblaivūs, nereiškia, kad tai šalina smurtą prieš neblaivų brolį pavartojusio apelianto kaltę ar mažina tokios nusikalstamos veikos pavojingumą.

11. Galiausiai aplinkybė, jog nukentėjęs nuo apelianto jaunesnis penkeriais metais brolis jau ne pirmą kartą patiria vyresniojo brolio smurtą, tik sutvirtina apygardos teismo manymą, jog jo smurtiniai veiksmai buvo pavojingi ir jo asmenybė išliko recidyvi, pavojinga. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO) nustatyta, kad M. V. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. vasario 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2019 m. spalio 21 d. apie 15.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), bute kilus žodiniam konfliktui, tyčia savo broliui R. V. sudavė vieną smūgį kumščiu į nosį ir vieną smūgį kumščiu į kairį antakį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam R. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą (baudžiamoji byla Nr. 1-66-363/2020, nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. kovo 17 d.). Už šio nusikaltimo padarymą M. V. skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, ji, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, bausmės vykdymą nuspręsta atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant M. V. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą, 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Be to, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi tenkino Lietuvos probacijos tarnybos Klaipėdos regiono skyriaus teikimą ir nuteistajam M. V. panaikino bausmės vykdymo atidėjimą pagal minėtą 2020 vasario 24 d. apylinkės teismo nuosprendį ir nutarė vykdyti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo 1 metams 4 mėnesiams bausmę. Teismas šioje nutartyje, be kita ko, motyvavo, kad, atidėjus bausmės vykdymą, nebuvo pasiekti bausmės tikslai, nes M. V. pasislėpė vengdamas bausmės atlikimo, vengia vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir nėra galimybės vykdyti probacijos, probuojamajam bausmės vykdymo atidėjimo metu pradėti du nauji ikiteisminiai tyrimai (LITEKO, baudžiamoji byla Nr. T-149-363/2021).

12. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina apelianto argumentą, jog jis yra nubaustas per griežtai, o bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant jam švelnesnę viešųjų darbų, laisvės apribojimo arba arešto bausmę. Apelianto nusikalstami smurtinio pobūdžio veiksmai prieš brolį pasikartojo. Akivaizdu, jog iš ankstesnio nuteisimo M. V. jokių socialiai atsakingų išvadų nepadarė, nesistengė pasitaisyti laisvėje, ignoravo teismo parodytą pasitikėjimą. Todėl sutiktina su apylinkės teismo motyvu, jog švelnesnėmis negu laisvės atėmimas bausmėmis nebuvo pasiekti bausmės tikslai. M. V. nuosprendžiu skirta bausmė yra individualizuota tinkamai, bausmių subendrinimo nuostatos taikytos teisingai.

13. Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos. Todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas pripažindamas M. V. kaltu 2020 m. gruodžio 19 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. M. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtina byloje ištirti duomenys ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 37 straipsnį

14. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta.

15. Fizinio skausmo sukėlimas mušant artimą giminaitį ar šeimos narį ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau tokiais veiksmais pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, o tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Todėl fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojamas nukentėjusiojo elgesys. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V. smurtavo artimoje aplinkoje prieš jaunesnįjį brolį be jokios priežasties. M. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, trenkė kumščiu vieną kartą į veidą artimam giminaičiui – broliui R. V.. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas aiškus, realiai juntamas fizinis skausmas. Sumušęs brolį, M. V. pasišalino iš namų, tikėtina, supratęs, jog už tokį smurtą brolis jam neatleis ir kviesis policiją. Todėl apelianto argumentai, kad sumuštas brolis neturi jam jokių pretenzijų, o jam skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium su broliu, buvo panaikinta, nėra pakankami išvadai dėl padarytos veikos mažesnio pavojingumo ir nėra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme. Sprendžiant dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo negali turėti reikšmės nusikaltimo subjekto požymiai, nes jie nusako ne veikos, o asmenybės pavojingumą ar nepavojingumą ir gali turėti reikšmės skiriant bausmę, bet ne sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

17. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. V., priteisimo. Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 162 Eur.

19. Pagal nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui sumokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas. Be to, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

20. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nurodyta valstybės išlaidų, patirtų už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą, suma, kurią prašoma priteisti, yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis M. V. yra darbingo amžiaus, iki suėmimo vertėsi individualia veikla. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo M. V. priteisti 162 Eur valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.