- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-731-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43119-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė, Eglė Surgalienė
- Atsakovas
- M. V.
- Ieškovas
- L. S.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgalienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2872-566/2014 pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei M. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės M. V. 4 000 Lt negrąžintos paskolos, 900 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. sausio 9 d. paskolino atsakovei 44 000 Lt (12 754,00 Eur), šalys paskolos santykius įformino paskolos rašteliu. Atsakovė suteiktą paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. liepos 9 d., tačiau savo įsipareigojimų nevykdė, raštu patvirtino, kad paskolą grąžins iki 2010 m. vasario 9 d., tačiau 2010 m. vasario 9 d. atsakovė dar nebuvo visiškai atsiskaičiusi: 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. pavedimais sumokėjo 40 000 Lt ir liko skolinga 4 000 Lt sumą. Be to, už uždelstą atsiskaityti laikotarpį (nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2014 m. vasario 7 d.) ieškovė atsakovei nuo negrąžintos paskolos sumos (4 000 Lt) paskaičiavo 5 proc. dydžio įstatymines palūkanas, kurių absoliutus dydis yra 900 Lt.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal ieškovės nurodomą paskolos raštelį iš viso yra sumokėjusi 45 000 Lt sumą, t. y. paskolą grąžino. Atsakovės teigimu, 5 000 Lt sumą (kuri paskolos raštelyje per klaidą nurodyta eurais) ji grąžino 2009 m. liepos 9 d., ką patvirtina ieškovės parašas, dar 40 000 Lt atsakovė sumokėjo 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. mokėjimų pavedimais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 4 000 Lt negrąžintos paskolos, 790,14 Lt palūkanų bei 848,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl 40 000 Lt paskolos grąžinimo, ginčas kilo dėl 5 000 Lt grąžinimo. Ieškovė pateiktu ieškiniu įrodinėja, jog suteikė atsakovei atskirą 5 000 Eur paskolą, kurią atsakovė grąžino, todėl ieškovė sutiko pratęsti terminą 44 000 Lt paskolos grąžinimui. Tuo tarpu atsakovė įrodinėja, jog pratęsus terminą 44 000 Lt, ji grąžino atsakovei (be vėliau sumokėtų 40 000 Lt) 5 000 Lt, o eurai šalia šios sumos buvo nurodyti per klaidą. Todėl, atsakovės teigimu, ji pagal paskolos sutartį su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi ir permokėjusi jai 1 000 Lt kaip geranorišką kompensaciją už pinigų grąžinimo termino praleidimą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė aplinkybę, kad 2009 m. vasarą grąžino ieškovei 5 000 Lt sumą, apie ką neva byloja paskolos dokumente padaryti įrašai „5 000 Eur“ ir „atsiskaityta“, iš esmės grindžia vieninteliu įrodymu – liudytojo R. V. parodymais. Tačiau pastarojo parodymus teismo vertino kritiškai, kadangi liudytojas yra susijęs artimu ryšiu su atsakove, t. y. liudytojas yra atsakovės sutuoktinis, dėl ko gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, nekonkretūs ir prieštaringi, paremti prielaidomis bei neatskleidžia jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju įvertinęs paskolos dokumento tekstą ir jo struktūrą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei logikos dėsniais, teismas sprendė, kad labiau yra tikėtina, kad įrašai „5 000 Eur“ ir „atsiskaityta“ yra susiję su kitos paskolos suteikimu ir jos grąžinimu, nei su 5 000 Lt skolos pagal Paskolos sutartį grąžinimu (CPK 185 str.). Pirma, teismas atkreipė dėmesį į paskolos dokumento struktūrą, t. y. į tai, kad ginčo įrašai padaryti po paskolos dokumento tekstu, kuriame nurodytas 44 000 Lt paskolos suteikimas, kas suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad šie įrašai yra susiję su papildomos paskolos suteikimu, nei su pagrindinės skolos grąžinimu, be to, tokią išvadą sustiprina ir tai, jog įrašas apie paskolos grąžinimo termino pratęsimą, kuris anot atsakovės atsirado iki ginčo įrašų padarymo, įrašytas paskolos dokumento apačioje po šalių parašais, t. y. vėlesnis (atsakovės teigimu) įrašas buvo įrašytas aukščiau už ankstesnį įrašą, kas, teismo vertinimu, yra nelogiška. Taip pat teismas kritiškai vertino atsakovės teiginius, kad prie įrašo „5 000“ nurodyta valiuta „Eur“ yra rašymo apsirikimas, kadangi įrašą „atsiskaityta“ atsakovė padarė po ieškovės įrašo „5 000 Eur“, todėl turėjo galimybę susipažinti su ieškovės padarytu įrašu, tačiau jokių pastabų dėl neteisingai nurodytos valiutos nepadarė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė pripažino, jog ji yra verslininkė, apie 15 metų vykdanti veiklą nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo srityje, taigi, turinti patirtį sudarant įvairaus pobūdžio sandorius, ką patvirtina ir tai, jog Paskolos sutarties tekstą parengė ir pateikė ieškovei būtent atsakovė, todėl turėjo būti pakankamai rūpestinga ir apdairi darant įrašus paskolos dokumente, tačiau jokių pastabų dėl valiutos išraiškos paskolos dokumente atsakovė nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė pakankamai argumentų, patvirtinančių, jog įrašant „Eur“ buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, t. y., kad vietoje įrašo „5 000 Eur“ turėjo būti įrašas „5 000 Lt“. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė minėto įrašo teisingumo nenuginčijo. Savo ruožtu laikant 5 000 Eur mokėjimą kaip dalinį skolos grąžinimą pagal Paskolos sutartį, susidarytų virš 13 000 Lt dydžio permoka, kas įvertinus tai, jog atsakovė niekada nereiškė bei nereiškia jokių reikalavimų dėl permokos grąžinimo, neatitiktų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų bei prieštarautų logikos dėsniams. Teismas pažymėjo, kad atsakovės ir jos atstovo argumentai, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad tarp šalių buvo susiklostę kiti paskolos teisiniai santykiai suteikiant atsakovei papildomą 5 000 Eur sumos paskolą, atmestini, kadangi minėti santykiai yra pasibaigę iki bylos iškėlimo teisme, be to, šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ginčo įrašai „5 000 Eur“ ir „atsiskaityta“ yra susiję su paskolos sumos grąžinimu pagal Paskolos sutartį. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos dokumente ieškovės įrašas, jog 2012 m. sausio 30 d. dienai atsakovės skolos likutis sudarė „40 000 Lt + 6 200 Lt“, yra atliktas vienasmeniškai (vienašališkai), be to, šis įrašas prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms bei jo surašymo turinio pagrįstumo ieškovė nuosekliai paaiškinti negalėjo, teismas sprendė, kad šis įrašas nesukėlė teisinių pasekmių ir objektyviai neįrodo paskolos likučio.
Teismas taip pat pažymėjo, kad vertinant aplinkybę, ar ieškovei buvo grąžinta visa skola, atkreiptinas dėmesys ir į šalių elgesį po tariamo pilno atsiskaitymo. Nagrinėjamu atveju ieškovė kaip atsakovės skolos įrodymą pateikė teismui paskolos dokumento originalą, savo ruožtu atsakovės argumentas, kad ji grąžinusi visą skolą ieškovei neatsiėmė iš pastarosios paskolos dokumento originalo, kadangi pasitikėjo ieškove bei nematė tokio būtinumo, anot teismo, vertintinas kritiškai, kadangi atsakovė, kaip verslininkė, turinti patirtį sandorių dalyvavime, turėjo numatyti tokio elgesio teisines pasekmes, prisiimant su tuo susijusią riziką, įrodinėjant skolos grąžinimo ieškovei faktą. Kita vertus, ieškovės ieškinio dėl skolos priteisimo pareiškimas atsakovei taip pat patvirtina faktą, kad ieškovė nepripažįsta atsakovės atsiskaitymo fakto. Taigi, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, jų sąsajumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjamoms aplinkybėms konstatuoti, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė skolos faktui įrodyti pateikė paskolos dokumento originalą, savo ruožtu atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ji 4 000 Lt sumą pagal Paskolos sutartį ieškovei grąžino, nepateikė, taip pat byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė tariamai pilnai atsiskaičiusi su ieškove ėmėsi kokių nors teisėtų veiksmų siekdama atsiimti paskolos dokumento originalą iš ieškovės, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dalyje dėl 4 000 Lt negrąžintos paskolos dalies yra įrodytas (CPK 178 str., 185 str.). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 4 000 Lt negrąžintos paskolos ir 790,14 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2014 m. sausio 21 d. (4 000 Lt x 0,05 / 365 d. x 1442 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė M. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė ginčą dėl 5 000 Lt grąžinimo, nepagrįstai įvertino ieškovės parodymus kaip atitinkančius tikrąsias sandorio vykdymo aplinkybes. Ieškovė nepaaiškino, kodėl paskolos raštelyje apie 44 000 Lt paskolą atsirado įrašas apie neva kitą skolą; ieškovė ne tik neįrodinėjo, bet net nedetalizavo, kada skolino atsakovei 5 000 Eur, kokiomis aplinkybėmis, kokiu tikslu ir kaip tai buvo įforminama. Šalys visus paskolinius santykius fiksavo raštelyje, todėl būtų neįtikėtina, kad ieškovė atskirai skolino atsakovei 5 000 Eur be jokio raštiško įforminimo. Teismas neatsižvelgė, kad paskolos raštelyje nėra jokių nuorodų apie kitą paskolą, jos grąžinimo terminus ir kitas tos paskolos sąlygas. Be to, teismas neįvertino, kad pati ieškovė savo ranka buvo atlikusi įrašą apie tai, kad 2012 m. sausio 30 d. atsakovės likutis buvo 40 000 Lt + 6 200 Lt. Atsakovė paaiškino, kad šiuo įrašu ieškovė apskaičiavo paskolos likutį (40 000 Lt) ir 6 200 Lt palūkanas, su kuriomis atsakovė nesutiko, nes susitarimo dėl palūkanų nebuvo. Be to, apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl įrašų atlikimo vietos paskolos raštelyje. Abi šalys nebuvo itin kruopščios ir atidžios, todėl raštelyje esantys įrašai dviprasmiški. Vertinant šalių elgesį ir tikimybių balansą, atsižvelgtina į tai, kad ieškovė jokių raginimų dėl 4 000 Lt skolos likučio nebuvo pateikusi, nors teigia, kad šios sumos grąžinimo terminas praleistas labai seniai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad įrodymų vertinimo dėl 5 000 Eur/Lt faktas nėra aplinkybė, pagrindžianti sprendimo neteisėtumą. Be to, nors apeliantė reikalauja, kad ieškovė pateiktų įrodymus, kada skolino apeliantei 5 000 Eur, kokiomis aplinkybėmis, kokiu tikslu ir kaip tai buvo įforminta, pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, pačiai apeliantei tenka pareiga pateikti šiuos dokumentus. Atsakovė neginčijo paskolos raštelyje esančio 5 000 Eur įrašo, teismo posėdžio metu nurodė, kad pati pasirašė be jokio spaudimo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį patenkino (iš dalies) (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos dalies (5 000 Lt) grąžinimo fakto, apeliantei (skolininkei) apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžiant netinkamu įrodymų vertinimu.
Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, byloje buvo kilęs ginčas dėl 5 000 Lt sumos grąžinimo. Ieškovė teigė, kad suteikė atsakovei atskirą 5 000 Eur paskolą, kurią atsakovė grąžino, todėl ieškovė sutiko pratęsti 44 000 Lt paskolos grąžinimo terminą. Tuo tarpu atsakovė teigė, kad pratęsus 44 000 Lt paskolos grąžinimo terminą, ji grąžino atsakovei (be vėliau sumokėtų 40 000 Lt) 5 000 Lt, o paskolos raštelyje eurai šalia šios sumos buvo nurodyti per klaidą. Taigi atsakovė teigė, kad ji pagal paskolos sutartį visiškai atsiskaitė su ieškove ir net permokėjo 1 000 Lt kaip geranorišką kompensaciją už paskolos grąžinimo termino praleidimą.
Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).
Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apeliantės aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).
Nagrinėjamu atveju išvadą apie dalinį paskolos grąžinimą (įskaitant 5 000 Eur/Lt sumos vertinimą) pirmosios instancijos teismas motyvavo išsamia paskolos dokumento teksto ir jo struktūros analize, aplinkybe, kad paskolos dokumento originalą turėjo ieškovė (kreditorė) (CK 6.65 str.), taip pat, padarydamas išvadą, kad apeliantė grąžino ieškovei tik dalį paskolos, įvertino šalių elgesį bei apeliantės patirtį (verslininkė). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad paskolos sutartyje vietoje 5 000 Lt per klaidą buvo nurodyta 5 000 Eur suma. Tokius teiginius patvirtinančių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 str.), o byloje nustatyta apeliantės kaip verslininkės patirtis (be to, paskolos raštelyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta 5 000 sumos valiuta) tokiems teiginiams netgi prieštarauja. Taigi, konstatavęs, kad apeliantė nepaneigė paskolos sutartyje esančio įrašo apie 5 000 Eur sumą teisingumo, pirmosios instancijos teismas padarė kitą teisiškai reikšmingą įžvalgą, kad 5 000 Eur mokėjimą laikant daliniu skolos grąžinimu pagal ginčo paskolos sutartį, susidarytų virš 13 000 Lt dydžio permoka, kas neatitiktų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų bei prieštarautų logikos dėsniams. Apeliantės teiginių, kad ji buvo grąžinusi ieškovei 5 000 Lt kaip dalį ginčo paskolos, nepatvirtina ir jos paaiškinimai, kad ieškovė sutiko pratęsti paskolos grąžinimo terminą tik su sąlyga, kad apeliantė grąžins bent dalį skolos (kas, apeliantės teigimu, ir buvo 5 000 Lt sumos sumokėjimas). Akivaizdu, kad tokiu atveju apeliantei būtų pratęstas ne visos 44 000 Lt (12 754 Eur) paskolos (kaip buvo šiuo atveju), bet jau 5 000 Lt suma sumažėjusios skolos grąžinimo terminas.
Taigi, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad paskolos raštelyje nurodyta 5 000 Eur suma nebuvo skirta ginčo paskolos grąžinimui, taigi ir padaryti išvadą, kad apeliantė pagal paskolos sutartį liko skolinga ieškovei 4 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų suformuotą praktiką, paskolos gavėjui tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą. Apeliantei tokių įrodymų nepateikus (pvz., neįrodžius klaidos paskolos raštelyje nurodant 5 000 Eur sumą), kiti apeliantės dėstomi argumentai apie prasmės vienos paskolos raštelyje nurodyti apie kitą paskolą nebuvimą, tuo pačiu teigiant, kad šalys nebuvo itin kruopščios, neturi lemiamos teisinės reikšmės.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija nepriteisia ieškovei išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kadangi įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų turėjimą, o būtent – advokato išrašytos sąskaitos apmokėjimą, ieškovė nepateikė (CPK 98 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.