Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-670-802/2015 pagal pareiškėjo K. P. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė A. L., R. S., M. P., akcinė bendrovė DNB bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius įrodymus apie E. P. gaunamas pajamas – jos darbo sutartį su „(duomenys neskelbtini)“. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Svarbu, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti atskirojo skundo Kauno apygardos teisme nagrinėjimo dieną, todėl apeliantė neturėjo galimybės susipažinti su pateiktu nauju įrodymu, taip pat išdėstyti savo nuomonę dėl jo pagrįstumo. Be to, tokie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepriima pareiškėjo pateikto papildomo įrodymo, pažymėdamas, kad jo priėmimas pažeistų rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

Dėl suinteresuoto asmens AB DNB banko atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šiuo klausimu, ne kartą yra konstatavęs, kad teismų procesinių sprendimų vykdymą reglamentuojančios teisės normos reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (intra vires) ir bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007, 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008). Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas ar nutartis (ar bet koks kitas vykdomasis dokumentas) būtų kuo greičiau ir racionaliau įvykdytas, aktyviai padėti ginčo šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.). Siekiant užtikrinti antstolio atliekamų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, suinteresuotai šaliai, manančiai, kad antstolio veiksmai ar atsisakymas juos atlikti pažeidžia teises ar įstatymų saugomus interesus, suteikta teisė apskųsti teismui antstolio procesinius veiksmus (CPK 510 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolė A. L. nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. vykdo Hipotekos skyriaus prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – 425/607 dalį žemės sklypo (bendras plotas 0,0607 ha), 70/100 dalių gyvenamojo namo (plotas 152,81 kv. m), 70/100 dalių kiemo statinių, ūkinį pastatą (plotas 36 kv. m), esančius (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančius K. P. ir išieškoti ne ginčo tvarka iš skolininkų K. P. ir R. P. 92 117,06 Eur negrąžintą kreditą, 6 418,4 Eur nesumokėtas palūkanas, 5 700,95 Eur delspinigius, 6,63 proc. palūkanas iki visiško skolos išieškojimo, bylinėjimosi išlaidas. 2011 m. rugpjūčio 2 d. antstolė surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įkainodama jį 200 000 Lt (57 924 Eur) suma. 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskelbtos pirmosios viešosios pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto varžytynės, kurios buvo sustabdytos 2011 m. rugpjūčio 31 d. antstolės patvarkymu, gavus atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties ir skundą dėl antstolės veiksmų. 2012 m. gegužės 3 d. vėl buvo paskelbtos pirmosios viešosios pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto varžytynės, nustatant pradinę turto kainą – 160 000 Lt (46 339,2 Eur). 2012 m. birželio 12 d. antstolės patvarkymu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, neužsiregistravus nė vienam pirkėjui. Antstolė pasiūlė išieškotojui turtą paimti natūra, tačiau AB DnB bankas atsisakė ir prašė tęsti turto pardavimą įstatymų nustatyta tvarka. 2012 m. birželio 28 d. paskelbtos antrosios viešosios pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto varžytynės, nustatant pradinę turto kainą – 120 000 Lt (34 754,4 Eur). 2012 m. rugpjūčio 7 d. antstolės patvarkymu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, kadangi nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Išieškotojui buvo pasiūlyta neparduotą turtą paimti natūra. 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas išieškotojo prašymas vykdymo veiksmus sustabdyti. 2012 m. rugsėjo 18 d. antstolės patvarkymu tai buvo padaryta, iki atskiro išieškotojo prašymo. 2013 m. kovo 29 d. antstolės kontoroje gautas išieškotojo raštas tęsti skolos išieškojimą ir pasiūlymas nustatyti realizuojamo turto arešto kainą – 167 000 Lt (48 366 Eur). 2013 m. balandžio 2 d. patvarkymu dėl turto vertės nustatymo antstolė nustatė įkeisto pareiškėjui priklausančio nekilnojamo turto kainą – 167 000 Lt (48 366 Eur). 2013 m. balandžio 19 d. buvo priimtas patvarkymas dėl varžytynių paskelbimo, nustatant pradinę parduodamo iš pirmųjų varžytynių turto kainą – 133 600 Lt (38 693,23 Eur). 2013 m. birželio 4 d. antstolės patvarkymu pirmosios viešosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, varžytynėse nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. Išieškotojui atsisakius turtą paimti natūra, 2013 m. birželio 25 d. antstolės patvarkymu paskelbtos antrosios pareiškėjui priklausančio turto varžytynės, nustatant, kad pradinė parduodamo iš antrųjų varžytynių turto kaina – 100 200 Lt (29 019,93 Eur). 2013 m. rugpjūčio 6 d. antstolės patvarkymu antrosios viešosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, varžytynėse nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. Išieškotojas atsisakė paimti turtą natūra, prašė tęsti priverstinio vykdymo veiksmus, nustatant 115 000 Lt (33 306,3 Eur) turto arešto kainą. 2013 m. lapkričio 12 d. antstolės patvarkymu dėl turto vertės nustatymo antstolė nustatė įkeisto pareiškėjui priklausančio turto kainą – 115 000 Lt (33 306,3 Eur). 2014 m. kovo 6 d. antstolės patvarkymu dėl turto vertės nustatymo (pakartotinis) nustatyta įkeisto pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto kaina – 115 000 Lt (33 306,3 Eur). Negavus prieštaravimų dėl turto vertės, 2014 m. kovo 14 d. antstolės patvarkymu paskelbtos pirmosios pareiškėjui priklausančio turto varžytynes, nustatant, kad pradinė parduodamo iš antrųjų varžytynių turto kaina – 92 000 Lt (26 645,04 Eur). 2014 m. balandžio 22 d. antstolės patvarkymu pirmosios viešosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, varžytynėse nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. Išieškotojui atsisakius paimti turtą natūra, 2014 m. gegužės 28 d. antstolės patvarkymu paskelbtos įkeisto nekilnojamojo turto antrosios varžytynės, nustatant pradinę parduodamo turto kainą – 69 000 Lt (19 983,78 Eur). 2014 m. birželio 20 d. gautas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų, prašant panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. antstolės patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo. 2014 m. liepos 7 d. antstolės patvarkymu antrosios viešosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, varžytynėse nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. 2014 m. liepos 8 d. antstolės patvarkymu vykdomoji byla sustabdyta iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, konstatavus, kad antstolė tinkamai nustatė parduodamo turto kainą. Pareiškėjas neskundė šios teismo nutarties. 2014 m. spalio 13 d. antstolės patvarkymu paskelbtos įkeisto nekilnojamo turto antrosios pakartotinės varžytynės, nustatant pradinę parduodamo turto kainą – 69 000 Lt (19 983,78 Eur).

2014 m. spalio 17 d. gautas pareiškėjo kuratorės R. P. prašymas dėl turto pardavimo iš varžytynių sustabdymo ir pardavimo siūlomam pirkėjui. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apeliantės argumentą, kad šis prašymas negalėjo būti tenkinamas. CPK 704 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turo pirkėją. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 punktą varžytynės skelbiamos darbo dienomis nuo devintos valandos nulis minučių iki keturioliktos valandos nulis minučių; varžytynių pradžia yra jų paskelbimo interneto svetainėje www.evarzytynes.lt momentas. Iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto antrosios pakartotinės varžytynės interneto svetainėje www.evarzytynes.lt paskelbtos 2014 m. spalio 13 d., todėl pareiškėjas (jo kuratorė) 2014 m. spalio 17 d. prašymą dėl areštuoto turto pardavimo jo pasiūlytam pirkėjui pateikė praleidęs įstatyme nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti. Pažymėtina ir tai, kad nors CPK 704 straipsnio 1 dalis numato skolininko teisę iki varžytynių pradžios susirasti parduodamo turto pirkėją, tačiau tokiam pardavimui galioja taisyklė, kad iki varžytynių paskelbimo į depozitinę sąskaitą turi būti įmokėta ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuota turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms (CPK 704 str. 2 d.). Kaip minėta, 2014 m. kovo 6 d. antstolės patvarkymu dėl turto vertės nustatymo (pakartotinis) nustatyta įkeisto pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto kaina – 115 000 Lt (33 306,3 Eur). Taigi pareiškėjo pasiūlyta pirkėja šią sumą į antstolės depozitinę sąskaitą turėjo sumokėti iki 2014 m. spalio 13 d. (varžytynių paskelbimo), tačiau to nepadarė. Nurodyta pinigų suma nebuvo sumokėta ir 2014 m. spalio 17 d., pareiškėjui pateikus prašymą turtą parduoti jo siūlomai pirkėjai. Nesant duomenų, kad pareiškėjas ir jo pasiūlyta areštuoto turto pirkėja įvykdė CPK 704 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuotas sąlygas, įstatymuose nesant numatytos galimybės skolininkui savo nuožiūra pasirinkti terminą, per kurį jis galėtų ieškoti ir siūlyti savo pasirinktus turto pirkėjus, nesant duomenų apie skolininko teisės juos siūlyti iki varžytynių paskelbimo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolė pagrįstai atsisakė sustabdyti varžytynes, parduoti turtą pareiškėjo pasiūlytai pirkėjai ir tęsė pareiškėjui priklausančio turto pardavimą iš varžytynių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino areštuotą turtą buvus parduotą už per mažą kainą.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu teismas nustato, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

2014 m. lapkričio 12 d. vykusiose antrosiose pakartotinėse varžytynėse pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas R. S. už 87 000 Lt (25 196,94 Eur). Vienintelis argumentas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog turtas buvo parduotas už per mažą kainą, buvo jo paskirta ekspertizė turto vertei nustatyti ir jos išvada, kad rinkos vertė, nustatyta 2015 m. birželio 26 d. (objekto apžiūros) datai, apskaičiuota lyginamosios vertės metodu, yra 39 000 Eur, o rinkos vertė, nustatyta 2014 m. kovo 6 d. datai, apskaičiuota lyginamosios vertės metodu, yra 41 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ekspertizės aktas nepatvirtina, jog antstolė, areštuodama ginčo turtą, netinkamai nustatė jo rinkos vertę ir dėl to turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta.

Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad vertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą pripažinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis, kaip įrodymais, nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009, 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009, 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje V Nr. 3K-3-609/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės aktą kaip įrodymą, neatsižvelgė į jos argumentus dėl ekspertizės akto patikimumo. Iš ekspertizės akto matyti, kad lyginamaisiais objektais buvo sandoriai, kuriais buvo parduoti namai, o ne namų dalys, t. y. vertinami nekilnojamojo turto objektai yra nelygiareikšmiai, todėl jų pagrindu nustatyta ginčo turto vertė gali būti netiksli, net ir taikant nuosavybės pataisos koeficientą. Pažymėtina ir tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3081-571/2014 buvo atmestas pareiškėjo K. P. skundas dėl netinkamai įkainoto turto (turtas įkainotas 115 000 Lt (33 306,3 Eur). Pareiškėjui priklausantis turtas varžytynėse skirtingais laikotarpiais buvo pardavinėjamas už 46 339,2 Eur, 34 754,4 Eur, 38 693,23 Eur, 29 019,93 Eur, 26 645,04 Eur, 19 983,78 Eur (du kartus) kainas. Visus kartus (išskyrus paskutinį) varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, varžytynėse nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. Paskutinėse varžytynėse ginčo turtas buvo parduotas už 87 000 Lt (25 196,94 Eur), t. y. didesnę, nei buvo nustatyta pradinė, turto pardavimo kainą. Atsižvelgiant į tai ir pareiškėjui nepagrindus savo teiginių, kad įstatymų nustatyta tvarka surado pirkėją, ketinančią įsigyti ginčo turtą už 115 000 Lt (33 306,3 Eur), nėra pagrindo spręsti, kad ginčo turtas galėjo būti parduotas už didesnę nei 87 000 Lt (25 196,94 Eur) kainą.

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti, kad antstolė pažeidė pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai ir dėl to turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjas šios savo pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino jo skundo dėl antstolio veiksmų dalį. Dėl to apeliacine tvarka peržiūrėta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, panaikintina, klausimas išspręstinas iš esmės ir pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str., 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria patenkintas pareiškėjo K. P. skundas dėl antstolio veiksmų, ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atmesti pareiškėjo K. P. skundą dėl antstolio veiksmų.