Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2A-495-910/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-05-08
Bylos Nr.: e2A-495-910/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02476-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
Ieškovas: R. V.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį

Kategorijos

2.1.2.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.8.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-495-910/2020Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02476-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.4; 2.6.8.11.1; 2.6.16.8 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) R. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. V. ir R. V. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovams R. V., R. V. dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo neteisėta, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. M. ir akcinė bendrovė „Telia Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1084-(14.48.2.) dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarties Nr. 493 nutraukimo.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandens bokštas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalis rezervuaro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Įvardyti statiniai yra valstybinės žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – kita (toliau – Žemės sklypas). Ieškovai ir Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. spalio 1 d. sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos ne aukciono tvarka sutartį (toliau – Nuomos sutartis) 99 metų terminui. Žemės sklype taip pat registruoti inžineriniai tinklai – mobilaus ryšio perdavimo bokštas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis AB „Telia Lietuva“. Šį statinį 2003-2004 m. pastatė UAB „Omnitel“, kuri vėliau buvo reorganizuota ir tapo AB „Telia Lietuva“. 2003 m. vasario 4 d. buvo sudaryta ir VĮ „Registrų centras“ įregistruota Žemės sklypo dalies subnuomos sutartis Nr. 1042/206 (toliau – Subnuomos sutartis), nurodytam naujai pastatytam įrenginiui eksploatuoti.

3. Ieškovai nurodė, kad jie naudojasi išsinuomotu Žemės sklypu daugiau kaip 15 metų, tinkamai vykdo Nuomos sutartį, moka žemės nuomos mokestį. Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT) 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. sausio 4 d. atliko naudojimosi Žemės sklypu patikrinimus ir jokių žemės naudojimo pažeidimų nenustatė: 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 5 d. patikrinimo aktuose konstatuota, kad laikomasi žemės naudojimo reikalavimų ir Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį. Ieškovai, siekdami perleisti jiems priklausančius statinius, esančius Žemės sklype, 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių (toliau – Skyrius), prašydami išduoti sutikimą perleisti ir Žemės sklypo nuomos teisę. Skyrius 2018 m. vasario 5 d. raštu atsakė, kad netenkina ieškovų 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dėl Žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, taip pat nurodė, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantiems inžineriniams statiniams eksploatuoti Žemės sklypas apskritai negali būti išnuomojamas be aukciono, pažymėjo, kad su naujuoju statinių savininku Žemės sklypo nuomos ar pardavimo sutartis nebus sudaroma, tačiau statinių savininkas turės teisę kreiptis dėl servituto nustatymo. Skyrius 2018 m. vasario 5 d. raštu pasiūlė Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia abipusiu susitarimu, nurodė, kad, ieškovams nesutikus, bus vykdoma Nuomos sutarties nutraukimo procedūra. Ieškovai 2018 m. vasario 23 d. raštu atsakė Skyriui, kad nesutinka abipusiu susitarimu pripažinti Nuomos sutartį negaliojančia, nes tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ir pakartotinai paprašė sutikimo Žemės sklypo nuomos teisei perleisti. Ieškovams 2018 m. birželio 18 d. buvo įteiktas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. 48VĮ-1084-(14.48.2.) (toliau – 2018 m. birželio 8 d. įsakymas) nutraukti prieš terminą 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 493, sudarytą su ieškovais.

4. Ieškovų teigimu, atsakovės 2018 m. birželio 8 d. įsakymu atliktas vienašalis Nuomos sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nesilaikyta žemės nuomos sutarties nutraukimo tvarkos: ieškovams neįteiktas išankstinis įspėjimas dėl Nuomos sutarties nutraukimo (CK 6.564 straipsnio 2 dalis), 2018 m. vasario 5 d. pranešimas buvo tik atsakymas į ieškovų prašymą bei pasiūlymas abipusiu susitarimu Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, nurodant, jog, nesutikus su pasiūlymu, bus vykdoma Nuomos sutarties nutraukimo procedūra. Be 2018 m. vasario 5 d. pranešime įvardytų aplinkybių, 2018 m. birželio 8 d. įsakyme nenurodyti jokie kiti Nuomos sutarties nutraukimo pagrindai. Pasak ieškovų, nors valstybinės žemės pardavimas ir nuoma yra viešasis interesas, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas, taip pat yra viešasis interesas, ir jie negali būti priešinami, o turi būti užtikrinta teisinga jų pusiausvyra. Ieškovai žemės sklypo nuomininkais tapo 2002 m. spalio mėn., nuo šios datos ieškovų teisės į žemės sklypą įregistruotos viešame registre. Taigi ieškovai Žemės sklypu teisėtai ir tinkamai naudojasi daugiau kaip 15 metų, yra sąžiningi jo naudotojai. Be to, atsakovei siekiant nutraukti Nuomos sutartį, turi būti taikomi šiai dienai galiojantys valstybinės žemės nuomą reglamentuojantys teisės aktai. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje nustatyta, kad statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus; inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, nuostatomis, kitas inžinerinis statinys – siloso tranšėja – pagal savo matmenis priskirtinas II grupės nesudėtingiems statiniams, rezervuaras ir vandens bokštas – inžinerinių tinklų vandentiekio tinklų pogrupiui. Taigi bent vienas iš ieškovams priklausančių Žemės sklype esančių inžinerinių statinių – siloso tranšėja – atitinka statinio sąvoką ir suteikia teisę į Žemės sklypo nuomą, todėl nutraukti Žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą nėra teisinio pagrindo. Nuomos sutarties 12 punkte numatyta, kad Sutartis gali būti nutraukta vienos šalies reikalavimu anksčiau laiko, jeigu kita šalis nevykdo savo įsipareigojimų arba pažeidžia šios sutarties reikalavimus. Ieškovai tinkamai ir laiku vykdė ir vykdo Nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl nutraukti Sutartį anksčiau laiko nėra teisinio pagrindo. Skyrius 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. sausio 4 d. faktiškai patikrino Žemės sklypą ir 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 5 d. patikrinimo aktuose konstatavo, kad Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, kad laikomasi valstybinės žemės naudojimo reikalavimų, nenustatyta jokių pažeidimų. Taigi patikrinimo aktais atsakovė patvirtino, kad nėra pagrindo nutraukti Nuomos sutartį. Be to, ieškovų nuomone, Nuomos sutarties nutraukimas valstybei būtų neekonomiškas, nes tektų pertvarkyti esamą sklypą, padalijant jį į du ar net tris žemės sklypus, kurių bent vienas turėtų būti formuojamas ieškovų nuosavybe esančiam inžineriniam statiniui – siloso tranšėjai – eksploatuoti, o likusi Žemės sklypo dalis turėtų būti formuojama taip, jog būtų užtikrintos galimybės tinkamai eksploatuoti ieškovams nuosavybės teise priklausančius kitus inžinerinius tinklus (rezervuarą ir vandens bokštą). Formuojant sklypus, turėtų būti atsižvelgiama į reikalingas apsaugos zonas, tai turėtų įtakos šalia esančių sklypų naudojimui. Taigi tiek Žemės sklypo dalis inžineriniam statiniui (siloso tranšėjai), tiek nustatyti servitutai likusiems inžineriniams statiniams (rezervuarui ir vandens bokštui) faktiškai užimtų iš esmės visą Žemės sklypą, ir tai papildomai patvirtina atsakovės siekio nutraukti Žemės sklypo nuomos sutartį neekonomiškumą ir neefektyvumą.

Atsiliepimas

5. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, gavus ieškovų 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą perleisti Žemės sklypo nuomos teisę, NŽT kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl statinių naudojimo, tinkamumo naudoti pagal paskirtį, o NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistai patikrino vietoje Žemės sklypo naudojimą, užpildė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-2-(l4.48.78.). Išnagrinėjus Žemės sklypo suformavimo dokumentus, atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismų praktiką dėl valstybinės žemės nuomos, Nekilnojamo turto registro duomenis, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-( 14.48.104.) netenkino ieškovų 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dėl Žemės sklypo nuomos teisės perleidimo bei nurodė, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo ir negali būti nuomojamas kitiems inžineriniams statiniams eksploatuoti, pasiūlė abipusiu sutarimu Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, taip pat pranešė, jog nesutikus bus vykdoma Nuomos sutarties nutraukimo procedūra. Pasak atsakovės, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai buvo tinkamai ir laiku informuoti apie Nuomos sutarties nutraukimą. Nesulaukus ieškovų sutikimo dėl Nuomos sutarties nutraukimo abipusiu sutarimu, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė įsakymą, kuriuo nutraukė Nuomos sutartį vienašališkai, apie tai ieškovai buvo informuoti 2018 m. birželio 12 d. raštu Nr. 48SD-6151 -(14.48.104.). Atsakovė pažymėjo, kad ginčo Žemės sklype yra ieškovams ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantys kitiems inžineriniams statiniams priskirti statiniai – siloso tranšėja, rezervuaras, vandens bokštas. Tuo tarpu Taisyklių 29.1 papunktyje (redakcija, galiojusi 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo metu) buvo nustatyta, kad išnuomojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 18 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) pastatas apibrėžiamas kaip stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai. Pasak atsakovės, pastato apibrėžimas iš esmės nepakitęs ir aktualios redakcijos Statybos įstatyme, todėl sudaryti Nuomos sutartį siloso tranšėjai, rezervuarui, vandens bokštui eksploatuoti nebuvo teisinio pagrindo. Atsakovė pabrėžė, kad teisei išsinuomoti valstybinės žemės sklypą lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą. Perleidžiant statinius, kurių eksploatacijai valstybinės žemės sklypas ar jo dalis negali būti išnuomojamas, statinių savininkas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus raštu turi būti informuojamas, kad su naujuoju statinių savininku žemės nuomos sutartis nebus sudaroma. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas, jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nustatyti reikalavimai – imperatyvūs. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas.

6. Trečiasis asmuo I. M. atsiliepime su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti visiškai.

7. Atsakovė NŽT 2019 m. gegužės 11 d. pareiškė priešieškinį, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“; 2) pripažinti 2002 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 493 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“ negaliojančia.

Atsiliepimas

8. Atsakovė nurodė, kad 2002 m. spalio 1 d. ieškovai ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (kuri likviduota, jos funkcijas nuo 2010 m. liepos 1 d. perėmė NŽT) sudarė valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 493. Žemės sklype yra AB Telia nuosavybės teise priklausantys inžinieriniai tinklai – mobiliojo ryšio perdavimo bokštas, ieškovai subnuomoja tretiesiems asmenims Žemės sklypo dalį – 300 kv. m. – iki 2023 m. vasario 4 d. Gavęs ieškovų 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą leisti perleisti Žemės sklypo nuomos teisę, siekdamas objektyviai ištirti visas aplinkybes, susijusias su Žemės sklypo ir jame esančių statinių naudojimu, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2017 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 48SD-15340-(14.48.136E.) kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl statinių naudojimo, tinkamumo naudoti pagal paskirtį, o Skyriaus specialistai 2018 m. sausio 4 d. patikrino vietovėje Žemės sklypo naudojimą, užpildė Žemės naudojimo patikrinimo 2018 m. sausio 5 d. aktą Nr. 48ŽN-2-(14.48.78.). Patikrinimo metu nustatyta faktinė Žemės sklypo naudojimo situacija: siloso tranšėja – nesugriuvusi, patikrinimo metu buvo tuščia ir nenaudojama; rezervuaras – tuščias ir nenaudojamas; naudojamas tik vandens bokštas – ieškovo teigimu, tiekiamas vanduo į keturis namus ir greta esančias fermas. Darytina išvada, kad nurodyti inžinieriniai statiniai – nenaudojami. Atsakovės NŽT teigimu, ji tik 2018 m. sausio 5 d. sužinojo apie neteisėtą Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“, 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 3945-41 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3269-41, dalinio papildymo Vilniaus rajone“ ir 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį Nr. 493. Atsakovė pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 ir 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 3945-41 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 200-09-25 įsakymu Nr. 3269-41, dalinio papildymo Vilniaus rajone“ pažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto imperatyvias nuostatas. Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 18 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) pastatas apibrėžiamas kaip stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai. Pastato apibrėžimas iš esmės yra nepakitęs ir aktualios redakcijos Statybos įstatyme. Atsakovės teigimu, sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį siloso tranšėjai, rezervuarui, vandens bokštui eksploatuoti nebuvo teisinio pagrindo. Žemės sklype nesant pastatų, Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo išnuomoti ieškovams 0,6842 ha dydžio valstybinės žemės sklypo. Paaiškėjus, kad valstybinės Žemės sklypas kitiems inžinieriniams statiniams eksploatuoti išnuomotas pažeidžiant teisės aktus, būtina naikinti priimtus įsakymus ir Nuomos sutartį. Atsakovė pažymėjo, kad ji nepraleido bendro ieškinio senaties termino, nes apie pažeidimą sužinojo tik 2018 m. sausio 5 d. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovai, siekdami įgyvendinti teisę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi teisę prašyti valstybinės žemės sklype prie nuosavybės teise turimų siloso tranšėjos, vandens rezervuaro, vandens bokšto nustatyti reikiamus servitutus.

Šalies argumentai

9. Ieškovai nesutiko su priešieškiniu, prašė priešieškinio reikalavimą – pripažinti 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį negaliojančia – palikti nenagrinėtą, o teismui netenkinus šio prašymo – šį reikalavimą atmesti; bylą dėl priešieškinio reikalavimo – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“ – nutraukti, o teismui nusprendus šios bylos dalies nenutraukti, šį priešieškinio reikalavimą atmesti.

10. Ieškovai nurodė, kad atsakovė NŽT nuo 2010 m. liepos 1 d. yra ginčo Žemės sklypo patikėtinė, perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, jai galioja tiek administracinio kreipimosi, tiek civilinio ieškinio padavimo senaties terminai, kurie šiuo atveju turėjo būti pradėti skaičiuoti nuo 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo priėmimo ir 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo. Ieškovų teigimu, priešieškinio reikalavimas dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo panaikinimo pareikštas praleidus terminą, todėl dėl šio reikalavimo byla nutrauktina. Atsakovė, nutraukdama Nuomos sutartį ir teigdama, kad ji nutraukta teisėtai, taip pripažino ginčijamų Sutarties bei įsakymo teisėtumą ir galiojimą, nes nutraukta gali būti tik teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis. Be to, Nuomos sutartis buvo vykdoma daugiau kaip 15 metų, ieškovai mokėjo nuomos mokestį, o atsakovė jį priėmė, perskaičiuodavo Žemės sklypo vertę, nuo kuriuos skaičiuojamas nuomos mokestis, ieškovams niekada nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl netinkamo Nuomos sutarties vykdymo. Atsakovė 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. sausio 4 d. atliko naudojimosi ginčo Žemės sklypu patikrinimus ir jokių žemės naudojimo pažeidimų nenustatė, patikrinimo aktais konstatavo, kad žemės naudojimo reikalavimų yra laikomasi ir kad ginčo Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį. Be to, ieškovams netgi buvo leista subnuomoti žemės sklypą ir subnuoma buvo pratęsta, taigi pati atsakovė sutiko, kad ieškovai vykdytų saulės šviesos energijos elektrinių projektavimo ir statybos darbus ginčo Žemės sklype. Visa tai patvirtina, kad atsakovė pripažino įsakymo ir Nuomos sutarties teisėtumą bei galiojimą, todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti nei panaikinti įsakymą, nei pripažinti Nuomos sutartį negaliojančia. Ieškovai nurodė, kad jie turėjo ir turi teisėtus lūkesčius nuomotis Žemės sklypą visą Nuomos sutartyje numatytą nuomos terminą, todėl įsakymo panaikinimas ir Nuomos sutarties pripažinimas negaliojančia, praėjus daugiau nei 16 metų nuo jų priėmimo, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principams. Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog Žemės sklypas negalėjo būti nuomojamas inžineriniams statiniams eksploatuoti. Nuomos sutarties sudarymo metu CK 6.551 straipsnio 2 dalis numatė, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Taisyklių 29.1 punkte buvo numatyta, kad išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama ir tuomet, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar nuomojamais įrenginiais ar statiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2005). Įsakymo priėmimo ir Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje buvo nurodyta, kad inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Ginčo objektai (siloso tranšėja, rezervuaras, vandens bokštas) atitiko inžinerinio statinio kategoriją, o pagal pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą galėjo būti išnuomojami žemės sklypai, užstatyti statiniais, ginčo statiniai nebuvo laikini. Todėl 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas priimtas bei 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis sudaryta teisėtai. Priimant ginčijamus įsakymus, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas negalėjo būti pažeistas, nes jo tuo metu nebuvo, ši teisės norma atsirado tik nuo 2004 m. sausio 27 d. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, nuostatomis, kitas inžinerinis statinys – siloso tranšėja – pagal savo matmenis priskirtinas II grupės nesudėtingiems statiniams, rezervuaras ir vandens bokštas priskirtini inžinerinių tinklų vandentiekio tinklų pogrupiui. Ieškovų teigimu, šiuo metu bent vienas iš jiems priklausančių registruotų ir Žemės sklype esančių inžinerinių statinių – siloso tranšėja – atitinka statinio sąvoką ir suteikia teisę į Žemės sklypo nuomą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“; 2) pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos su R. V., R. V. sudarytą 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 493, kuria ieškovams 99 metams buvo išnuomotas 6842 kv. m valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 3) priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis 9,74 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, t. y. iš kiekvieno ieškovo – po 4,87 Eur.

12. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti Nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, teismas pažymėjo, kad atsakovė sprendimą nutraukti nuomos sutartį grindė CK 6.564 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunkčiu ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu bei Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-(14.48.104). Teismas nurodė, kad CK 6.564 straipsnio 2 dalis reglamentuoja ne žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, bet tvarką, o Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato valstybinės žemės išnuomojimo sąlygas, bet ne nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, todėl šio pagrindo nurodymas sprendime nutraukti Nuomos sutartį yra teisiškai nepagrįstas. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunktyje numatyta, kad valstybinės žemės pardavėjai ir nuomotojai kontroliuoja, kaip valstybinės žemės sklypų pirkėjai ir nuomininkai vykdo sąlygas, nustatytas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartyse, o nustatę pažeidimų – reikalauja juos pašalinti arba inicijuoja šių sutarčių nutraukimą ir įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi, kad būtų atlyginti nuostoliai. Teismas pažymėjo, kad ši teisės norma suteikia atsakovei teisę kontroliuoti valstybinės žemės nuomos sutarčių vykdymą bei, nustačius pažeidimus, inicijuoti sutarčių nutraukimą, tačiau ši atsakovės teisė neeliminuoja pareigos sprendime dėl nuomos sutarties nutraukimo nurodyti jos nutraukimo pagrindą. Teismas taip pat nurodė, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punkto nuostatos, kuriomis atsakovė rėmėsi priimdama sprendimą dėl Nuomos sutarties nutraukimo, nereglamentuoja nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, bet numato jos sudarymo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. vasario 5 d. rašte Nr. 48SD-1100-(14.48.104) nenurodyta teisinių bei faktinių Nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, atsakovė tik pranešė, jog netenkinamas ieškovų prašymas dėl nuomos teisės perleidimo bei pažymėjo, kad pagal ginčo Žemės sklypo 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ši sutartis su ieškovais negalėjo būti sudaryta. Atsiliepime, triplike atsakovė taip pat nenurodė aplinkybių, numatytų CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, atsakovės atsikirtimai į ieškinį susiję su Nuomos sutarties sudarymo teisiniu pagrindu.

13. Teismas pripažino pagrįstais ieškovų argumentus, kad Nuomos sutarties nutraukimas nebuvo grindžiamas šios sutarties pažeidimu, atsakovės priimtame administraciniame akte aiškiai nenurodytas Sutarties nutraukimo faktinis pagrindas, įvardytas teisinis pagrindas nepagrįstas faktiniais duomenimis. Teismas taip pat pripažino pagrįstu ieškovų argumentą, jog tam, kad atsakovė pasinaudotų sutarties nutraukimo teise, ji turėjo laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo procedūrą, t. y. pranešti apie Nuomos sutarties nutraukimą raštu ne žemės ūkio paskirties žemės nuomininkui (ieškovui) ne vėliau kaip prieš du mėnesius (CK 6.564 straipsnio 2 dalis). Nors atsakovė teigė, kad 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-(14.48.104) informavo ieškovus apie Nuomos sutarties nutraukimą, tačiau sutiktina su ieškovais, kad šis raštas negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie Nuomos sutarties nutraukimą CK 6.564 straipsnio 2 dalies prasme: jame vienareikšmiškai nenurodyta, kad Nuomos sutartis po 2 mėnesių bus nutraukta, tik pažymėta, jog, ieškovams nesutikus abipusiu sutarimu pripažinti Sutartį negaliojančia, bus vykdoma Nuomos sutarties nutraukimo procedūra. Teismo vertinimu, iš aptariamo rašto turinio ieškovai turėjo pagrįstą lūkestį, kad Nuomos sutarties nutraukimo procedūra tik bus pradėta, t. y. jiems bus papildomai pranešta apie šios Sutarties nutraukimą ir tokio sprendimo pagrindą.

14. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad atsakovės 2018 m. birželio 8 d. atliktas Nuomos sutarties nutraukimas buvo teisiškai nepagrįstas. Kartu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė yra pareiškusi priešieškinį dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl kurio pasisakytina.

15. Teismas nurodė, kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nustatytas teisinis reglamentavimas yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų.

16. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo nuostata detalizuojama Žemės įstatyme, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse. Teismų praktikoje, aiškinant šias teisės normas, nurodoma, kad teisės nuomotis valstybinę žemę lengvatine (ne aukciono) tvarka įgyvendinimo pagrindas yra teisėtas šioje žemėje esančių statinių, įrenginių valdymas. Tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ir yra siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimo teises, skirtas savininko turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008).

17. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui turi būti išnuomojamas žemės sklypas, reikia įvertinti, ar šiam asmeniui priklausantys statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Būtina sąlyga yra tai, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008). Nenaudojimu laikomas tokio ekonominio efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos. Asmens teisė nuomoti žemės sklypą grindžiama realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad lemiamą reikšmę, sprendžiant dėl sutarties sudarymo, turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-228/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Žemės sklypo išnuomojimo ieškovams lengvatinėmis sąlygomis, turėjo būti įvertintas šios žemės naudojimosi tikslas, statinių naudojimo pagal tiesioginę paskirtį faktas bei ketinimas tai daryti ateityje. Iš aktualaus VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, kad siloso tranšėja, rezervuaras bei vandens bokštas yra nekilnojamieji daiktai – inžineriniai statiniai, jų pagrindinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai. Iš byloje esančio 2002 m. rugsėjo 3 d. VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, kad ieškovams priklausantys daiktai: vandens bokštas, rezervuaras bei siloso tranšėja buvo nurodyti kaip statiniai – įrenginiai, jų paskirtis – kita.

19. Ginčo Nuomos sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusio CK 6.551 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žemės sandoriams taikomos šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų teisės normos, esant įstatymų kolizijai, taikomos šio įstatymo normos. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos 29.1 papunktyje buvo numatyta, kad išnuomojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Pagal Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį pastatas – stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai; pagal šio straipsnio 2 dalį statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai – pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ 2002 m. rugsėjo 3 d. išrašo matyti, kad Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovams priklausantys daiktai buvo statiniai – įrenginiai, taigi nepriklausė nekilnojamų daiktų, kuriems pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintos Tvarkos 29.1 punktą, Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį valstybinė žemė galėjo būti išnuomota lengvatine tvarka, grupei.

Atsiliepimas

20. Teismas pažymėjo, kad ieškovai atsiliepime į priešieškinį rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2005, kurioje kasacinis teismas nurodė, jog Vyriausybės nutarime nustatytas siauresnis subjektų, kuriems išnuomojama valstybinė žemė ne aukciono būdu, sąrašas negu CK, ir žemesnės instancijos teismų išvadą, kad pagal tuo metu galiojančius teisės aktus valstybinė žemė ne aukciono būdu įrenginių savininkams negalėjo būti išnuomojama, pripažino prieštaraujančia CK 6.551 straipsnio 2 daliai. Tačiau teismas nurodė, kad vėlesnis teisinis reguliavimas bei teismų praktika buvo nuosekliai plėtojami, aiškiai nustatant/išaiškinant, jog inžineriniams tinklams, neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui, valstybinės žemės sklypo nuomos ne aukciono tvarka sutartis negali būti sudaroma. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.551 straipsnio 2 dalies taikymo, 2002 metais sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, rėmėsi Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1830/2012 pritarė pirmos instancijos teismo išvadoms, kad tokie inžineriniai statiniai, kaip vandentiekio bokštas, vandentiekio rezervuaras, pagal savo naudojimo paskirtį priskirtini inžineriniams tinklams, kuriems pagal teisės aktų nuostatas žemės sklypai neformuojami. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai iš esmės pripažįsta, jog rezervuaras ir vandens bokštas priklauso inžineriniams įrenginiams (inžinerinių tinklų vandentiekio tinklų pogrupiui), kuriems pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas valstybinė žemė negali būti išnuomojama ne aukciono būdu. Be to, vėlesnėje teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad valstybinės žemės nuomos sutarčiai ne aukciono tvarka būtina sąlyga yra ta, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį. Sprendžiant dėl sutarties sudarymo, esminę reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas. Dėl to kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su jame esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-228/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013). Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-802-883/2018, konstatavo, kad ieškovė nenaudoja jai priklausančio įrenginio (siloso tranšėjos) pagal tiesioginę paskirtį – siloso saugojimui, todėl neįgyja teisės į valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas, analizuodamas bylos duomenis, nurodė, kad 2002 m. kovo 8 d. ieškovas pateikė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui leisti jam išsinuomoti (duomenys neskelbtini) 99 metams; prašyme žemės nuomos tikslas nebuvo nurodytas. Teismo posėdyje ieškovų atstovė negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl faktinio ieškovams priklausančių statinių – įrenginių naudojimo, jų ketinimų naudoti pagal tiesioginę paskirtį Nuomos sutarties sudarymo metu. Nuomos sutartyje žemės sklypo naudojimo paskirtis nebuvo konkretizuota. Netrukus po Nuomos sutarties sudarymo – 2002 m. spalio 22 d. – ieškovai pateikė prašymą leisti subnuomoti dalį (300 kv. m.) žemės sklypo UAB „Omnitel“ mobilaus GSM ryšio tinklo bazinės stoties statybai ir eksploatacijai; tokia teisė ieškovams buvo suteikta. Ieškovai 2012 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į atsakovę leidimo sudaryti su V. M. žemės sklypo panaudos sutartį, nes sklypo dalyje bus statomas laikinas statinys – saulės šviesos energijos elektrinė; 2012 m. lapkričio 27 d. priimtas įsakymas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo pakeitimo, numatant galimybę subnuomoti Žemės sklypą ir vykdyti jame statybos/rekonstrukcijos darbus. Teismo posėdyje ieškovų atstovė negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl faktinio ieškovams priklausančių statinių naudojimo nuomos laikotarpiu, nurodė neturinti kitų rašytinių įrodymų dėl statinių faktinio naudojimo Nuomos sutarties sudarymo metu ir vėliau. Žemės naudojimo patikrinimo 2017 m. lapkričio 21 d. akte konstatuota, kad Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, auga pavieniai medžiai, sumedėjusi pernykštė žolė, tačiau šiame akte žemės naudojimas nekonkretizuotas, neaišku, ar Žemės sklypas faktiškai naudojamas ieškovams priklausančių statinių eksploatavimui. Žemės naudojimo patikrinimo 2018 m. sausio 5 d. akte konstatuota, kad pažeidimų nenustatyta, Žemės sklype užfiksuoti statiniai: mobilaus ryšio bokštas (eksploatuojamas), siloso tranšėja (nesugriuvusi ir tinkama naudoti pagal paskirtį, patikrinimo metu buvo tuščia), vandens bokštas (konstrukcija tvarkinga, tinkamas naudoti pagal paskirtį), rezervuaras (tuščias, viduje gręžinys, siurblys, atvestas laidas); savininko teigimu, vandens bokštas tiekia vandenį 4 namams ir greta esančioms fermoms. Teismo posėdyje ieškovų atstovė negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su vandens bokšto naudojimu, kada, kokie santykiai susiklostė tarp ieškovų ir subjektų, kuriems tiekiamas vanduo. Taigi byloje nėra duomenų, kad ieškovai jiems priklausančius vandens bokštą, rezervuarą ir siloso tranšėją sutarties sudarymo metu naudojo, naudoja ar ketina faktiškai naudoti pagal jų paskirtį. Teismo nuomone, akivaizdu, kad vien vandens bokšto, kuris yra sklypo pakraštyje, naudojimui pagal paskirtį nebuvo pagrindo išnuomoti 6842 kv. m žemės sklypą. Kartu teismas nurodė, kad jau pasisakyta, jog Nuomos sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas nesuteikė ieškovams teisės turimų statinių eksploatavimui išsinuomoti valstybinės žemės sklypą lengvatine tvarka.

22. Teismas konstatavo, kad išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas dėl ginčo Žemės sklypo nuomos priimtas ir 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl yra pagrindas juos pripažinti negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

23. Dėl ieškovų prašymo priešieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis praleista ir ginčo dėl to nėra. Tačiau kasacinio teismo išaiškinta, kad, kai ieškinys pareikštas siekiant ginti viešąjį interesą, net ir senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, įvertinus bylos esmę, savaime nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012). Kasacinio teismo pažymėta, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ši sąlyga nenustatyta, todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir atmesti reikalavimus dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo bei Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinam sandoriui nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-595/2008; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

24. Teismo vertinimu, sprendžiant valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą, taip pat neturi teisinės reikšmės argumentai, susiję su galinčia kilti valstybei žala, panaikinus sandorį, ar Žemės sklypo panaudojimo ekonominio efektyvumo.

25. Teismas sutiko su ieškovų argumentu, kad priešieškinis pareikštas praleidus teismo nustatytą terminą. Atsakovės procesiniai veiksmai, pateikiant priešieškinį viena diena vėliau, gali būti laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo tenkinimas susijęs su viešuoju interesu, nagrinėjamu atveju priešieškinio palikimas nenagrinėto, teismo vertinimu, neatitiktų proceso operatyvumo, ekonomiškumo, protingumo principų, nes atsakovė turėtų teisę pakartotinai pateikti priešieškinį. Aplinkybė, kad valstybės institucijos, atsakingos už valstybinės žemės valdymą, Nuomos sutarties galiojimo metu sprendė ieškovų prašymus, susijusius su šios sutarties vykdymu, tikrinimo aktais konstatavo tinkamą Sutarties vykdymą, nepaneigia teismo išvadų dėl Nuomos sutarties sudarymo atitikties imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl neteikia pagrindo priešieškiniui atmesti.

26. Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatavo, kad atsakovės priešieškinis tenkintinas. Patenkinus reikalavimą dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimas dėl šios Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu netenkintinas, nes nesukurtų ieškovui jokių teisinių padarinių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

27. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) ieškinį patenkinti; 2) civilinę bylą dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 493 palikti nenagrinėtą; 3) nurodyto priešieškinio reikalavimo nepalikus nenagrinėto, šį priešieškinio reikalavimą atmesti; 4) bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“ nutraukti; 5) nurodytos bylos dalies nenutraukus, šį priešieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtą; 6) teismui nusprendus nenutraukti bylos dalies ir nepalikus nurodyto priešieškinio reikalavimo nenagrinėto, reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 3790-41 panaikinimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis dėl ieškinio iš esmės patvirtina, kad teismas sutiko su ieškovų argumentais, jog atsakovės atliktas Nuomos sutarties nutraukimas buvo neteisėtas: atsakovės priimtame administraciniame akte aiškiai nenurodytas sutarties nutraukimo faktinis pagrindas, o nurodytas teisinis pagrindas – nepagrįstas faktiniais duomenimis; nesilaikyta CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytos žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo imperatyvios tvarkos. Tačiau teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios – nors teismas motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad atsakovės įvykdytas Nuomos sutarties nutraukimas buvo teisiškai nepagrįstas, rezoliucinėje dalyje ieškinį atmetė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo apeliacinės instancijos teismas turėtų panaikinti ir išspręsti šį klausimą iš esmės – patenkinti ieškinį.

27.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovės priešieškinį proceso stadijoje, kai civilinė byla jau buvo išnagrinėta iš esmės, o bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas vien priešieškiniui pateikti, šiurkščiai pažeidė esminius civilinio proceso teisės normų reikalavimus: šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), dispozityvumo (CPK 12 straipsnis), proceso koncentracijos bei ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo (CPK 21 straipsnis) principus, proceso teisės normas, reglamentuojančias priešieškinio pateikimą bei priėmimą (CPK 143 straipsnis) ir procesinius terminus. Pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį atsakovė turėjo teisę priešieškinį pateikti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme. Vėlesnis priešieškinio pateikimas galimas tik tuo atveju, jeigu toks būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Šiuo atveju nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta dar 2018 m. gruodžio 5 d., byla išnagrinėta iš esmės 2019 m. balandžio 8 d. Tik 2019 m. balandžio 29 d. teismas priėmė nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien tam, kad atsakovė pateiktų priešieškinį, kurio atsakovė per visą bylos nagrinėjimo laiką nebuvo išreiškusi pageidavimo pateikti. Pažymėtina, kad 2019 m. balandžio 8 d. posėdžio metru teismas atsakovės atstovei uždavė klausimą, kodėl NŽT neteikė ieškinio dėl ginčo Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir atsakovės atstovė aiškiai nurodė, jog NŽT pasirinko atitinkamą savo teisių gynimo būdą, todėl ieškinio dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia nusprendė neteikti. Pavėluotai paduotam priešieškiniui priimti nebuvo gautas ieškovų sutikimas, šio priešieškinio priėmimas užvilkino bylos išnagrinėjimą. Be to, teismas priešieškiniui paduoti nustatė terminą iki 2019 m. gegužės 10 d., po to terminą pratęsė iki 2019 m. gegužės 15 d., tačiau atsakovė priešieškinį pateikė tik 2019 m. gegužės 16 d., t. y. praleidusi net teismo pratęstą terminą, ir net nepareiškė prašymo paleistą terminą atnaujinti, nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pavėluotai pateiktą priešieškinį.

Šalies argumentai

27.3. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, be to, praleidus net nepagrįstai teismo nustatytą ir pratęstą terminą, teismas priešieškinį turėjo palikti nenagrinėtą.

27.4. Be to, priešieškinio reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“ pareikštas akivaizdžiai praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą administraciniam aktui apskųsti vieno mėnesio terminą, kuris šiuo atveju skaičiuotinas nuo ginčijamo 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo priėmimo. Priešieškinis paduotas tik 2019 m. gegužės 16 d. Atsakovė nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Dėl to teismas šį reikalavimą turėjo atsisakyti priimti, o vis dėl to priėmęs – bylos dalį dėl šio priešieškinio reikalavimo nutraukti. Teismui nurodytą priešieškinio reikalavimą priėmus ir išnagrinėjus iš esmės, esmingai pažeistos proceso teisės normos ir dėl to neteisingai išspręsta bylos dalis, t. y. priimtas teismo sprendimas dėl priešieškinio reikalavimo, kuris apskritai negalėjo būti nagrinėjamas teisme, dėl kurio bylos dalis turėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą turi ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

27.5. Jeigu apeliacinės instancijos teismas priešieškinio reikalavimo dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia nepaliks nenagrinėto ir nenutrauks civilinės bylos ar nepaliks nenagrinėto priešieškinio reikalavimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 3790-41panaikinimo, tokiu atveju priešieškinis turi būti atmestas.

Šalies argumentai

27.6. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs priešieškinį iš esmės, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomą, ir proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

27.7. Pagal Nuomos sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusį teisinį reglamentavimą apeliantai (ieškovai) nuosavybės teise turimiems statiniams eksploatuoti turėjo teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą lengvatine tvarka. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių 29.1 punkte buvo nustatyta, kad išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, suformuluotu panašioje byloje: išvada, kad pagal tuo metu galiojusias Tvarkos nuostatas valstybinė žemė ne aukciono būdu negalėjo būti išnuomojama statinių ar įrenginių savininkams, prieštarauja CK 6.551 straipsnio 2 daliai. CK 1.3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tiek, kiek nenustatyta įstatymų; jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja CK ar kito įstatymo normoms, taikomos Kodekso ar kito įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2005). Taigi kasacinio teismo išaiškinta, kad valstybinė žemė ne aukciono tvarka gali būti išnuomojama ir tuo atveju, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiais ar jų nuomojamais įrenginiais ar statiniais. Tokią išvadą patvirtina ir pasikeitęs teisinis reglamentavimas – pagal galiojančio Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą nuomotis valstybinės žemės sklypus be aukciono gali asmenys, kurie tuose sklypuose turi statinius ir įrenginius, t. y. ne tik pastatus. Ta aplinkybė, kad ginčijamo įsakymo priėmimo ir Numos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nereiškia, kad Vyriausybė poįstatyminiu aktu turėjo teisę keisti (siaurinti) CK imperatyviai nustatytą subjektų, turinčių teisę nuomotis valstybinę žemę ne aukciono tvarka, ratą. Juolab, kad CK 6.551 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu įstatymų, o ne poįstatyminių aktų numatytais atvejais.

27.8. Pagal ginčijamo įsakymo ir Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį apeliantų (ieškovų) nuosavybės teise valdomi objektai (siloso tranšėja, rezervuaras, vandens bokštas) pateko į inžinerinių statinių kategoriją. Kadangi pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo precedentą lengvatine tvarka galėjo būti išnuomojami žemės sklypai, užstatyti statiniais, o ginčo statiniai nebuvo laikini, tai ginčijamas įsakymas priimtas ir Nuomos sutartis sudaryta teisėtai.

27.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pagal vėlesnį teisinį reguliavimą susiformavusia teismų praktika. Be to, net dėl vėlesnio teisinio reglamentavimo suformuotoje teismų praktikoje nenurodyta, kad 2002 metais valstybinė žemė be aukciono galėjo būti nuomojama tik pastatų savininkams.

27.10. Pagal CPK 12, 178 straipsnius šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovė turėjo įrodyti, kad ginčijamo įsakymo ir Nuomos sutarties sudarymo metu Žemės sklypas nebuvo reikalingas ginčo statiniams eksploatuoti, nes būtent ji ginčijo įsakymą ir sutartį. Tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl netinkamo ginčo statinių naudojimo ar jų nenaudojimo, kitokių pažeidimų, juolab neįrodinėjo, kad Žemės sklypas buvo nereikalingas ginčo statiniams eksploatuoti ginčijamo įsakymo ir Nuomos sutarties sudarymo metu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai jiems priklausančius statinius Nuomos sutarties sudarymo metu naudojo, naudoja ar ketina faktiškai naudoti pagal paskirtį. Taip teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

27.11. Įsakymo priėmimo ir Nuomos sutarties sudarymo metu Žemės sklypas buvo reikalingas ginčo statiniams eksploatuoti ir šie statiniai buvo naudojami bei naudojami Sutarties vykdymo metu. Tai patvirtina apeliantų nurodytos aplinkybės: 2001 m. gruodžio 6 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo aktu šio sklypo ribos nustatytos, atsižvelgiant į jame esančius ieškovų statinius; 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 3945-41 Žemės sklypas (0,6842 ha) ir kitas toje pačioje teritorijoje esantis sklypas (0,5373 ha) suformuoti įvertinus poreikį statiniams naudoti; ginčo statiniai buvo naudojami kartu su toje pačioje teritorijoje esančiame sklype ieškovų ir kitų asmenų bendrosios nuosavybės teise valdoma karvide-sandėliu (pvz., vandens bokštas buvo naudojamas vandeniui į karvidę-sandėlį tiekti); su apeliaciniu skundu pateiktas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas patvirtina, kad ieškovas vykdė ūkininko veiklą, kuriai buvo eksploatuojami ginčo statiniai, o šiems eksploatuoti buvo reikalinga Žemės sklypo nuoma; per visą laikotarpį buvo skaičiuojamas ir mokamas žemės nuomos mokestis. Tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl netinkamo statinių naudojimo ar jų nenaudojimo, kitokių pažeidimų, juolab neįrodė, jog Žemės sklypo nuoma nebuvo būtina statiniams eksploatuoti Įsakymo priėmimo ir Nuomos sudarymo metu. Be to, pati atsakovė 2017 m. lapkričio 18 d. ir 2018 m. sausio 4 d. faktiškai vietoje tikrino Žemės sklypą ir patikrinimo aktais konstatavo, kad sklypas naudojamas pagal paskirtį, laikantis valstybinės žemės naudojimo reikalavimų. Esant tokiems įrodymams, teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai jiems priklausančius statinius Nuomos sutarties sudarymo metu naudojo ir ketino toliau naudoti pagal paskirtį, prieštarauja civilinės bylos aplinkybėms.

27.12. Teismo sprendimas tenkinti priešieškinio reikalavimus prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo principams.

27.13. Įsakymo panaikinimas ir Nuomos sutarties pripažinimas negaliojančia sukeltų neadekvačias ir ekonomiškumo kriterijaus neatitinkančias neigiamas pasekmes. Valstybei tektų pertvarkyti Žemės sklypą į du ar net tris, iš kurių bent vienas turėtų būti suformuotas inžineriniam statiniui – siloso tranšėjai – eksploatuoti, likusi sklypo dalis turėtų būti formuojama tai, kad būtų užtikrintos galimybės tinkamai eksploatuoti kitus inžinerinius statinius (rezervuarą ir vandens bokštą). Be to, panaikinus Įsakymą ir pripažinus negaliojančia Nuomos sutartį, kiltų valstybės civilinės atsakomybės dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, juolab atsižvelgiant į tai, kad (apeliantai) ieškovai, valstybinės žemės numotojo leidimu, subnuomoja Žemės sklypą.

Atsiliepimas

28. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad visiškai palaiko ieškovų apeliacinio skundo argumentus ir prašo skundą tenkinti.

29. Atsakovė NŽT atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą.

29.2. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi ne formaliai taikyti teisės normas, o siekti, kad pažeista asmens teisė būtų apginta realiai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalių ginčui išspręsti reikia nustatyti naujas aplinkybes, turėjo pagrindą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis) ir priėmė atsakovės priešieškinį.

Atsiliepimas

29.3. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, Taisyklių 3,31 punktus prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai išnuomojami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuose planuose arba Žemės įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nurodytos teisės normos nustato galimybę be aukciono išnuomoti valstybinę žemę po esančiais savarankiškai funkcionuojančiais statiniais. Lengvatine tvarka valstybinė žemė išnuomojama su esmine sąlyga – žemė reikalinga užtikrinti joje esančių eksploatuojamų statinių tinkamą naudojimą (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 ir 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 3945-41, pažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto imperatyvais nuostatas.

29.4. Nuomos sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusio redakcijos taisyklių 29.1 papunktyje buvo nustatyta, kad išnuomojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius). Taigi 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis dėl ieškovams priklausančių inžinerinių statinių (siloso tranšėjos, rezervuaro, vandens bokšto) sudaryta nesant tam teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas ginčo atveju sudarytą valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sandorį pagrįstai pripažino niekiniu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.

29.5. Atsakovė nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino, nes apie ginčo įsakymu ir Nuomos sutartimi pažeistas teises sužinojo tik 2018 m. sausio 5 d.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

30. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovų paduoto apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

32. Ieškovai su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – ieškovui 2009 m. kovo 9 d. išduotą ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą (t. 2, b. l. 111). Šiuo įrodymu ieškovai (apeliantai) siekia pagrįsti savo teiginius, kad (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma ūkininko ūkio veikla, kurioje naudojami ginčo statiniai, o šių eksploatacijai buvo reikalingas ginčo Žemės sklypas.

33. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

34. Kartu pažymėtina, kad nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantai (ieškovai) pagrindė, kodėl jų prašomo priimti naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsakovė, rengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, turėjo galimybę susipažinti su apeliantų (ieškovų) pridėtu nauju įrodymu ir išdėstyti savo poziciją dėl šio įrodymo reikšmės, sprendžiant byloje kilusį ginčą. Naujo įrodymo priėmimas neužvilkins apeliacinės bylos nagrinėjimo. Tam, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, apeliantų (ieškovų) pateiktas naujas įrodymas priimamas ir apeliacinės instancijos teismo bus vertinamas visų byloje esančių duomenų kontekste (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos aplinkybės

36. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas R. V. ir trečiasis asmuo I. M. 2001 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo po 1/2 dalį rezervuaro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovai R. V. ir R. V. 2001 m. spalio 3 d. pirkimo pardavimo sutartimi nusipirko siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir vandens bokštą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 10-13; 135-137). Įvardyti inžineriniai statiniai yra valstybei priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – kita (toliau – Žemės sklypas).

37. 2002 m. kovo 8 d. ieškovas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą leisti jam išsinuomoti valstybinę žemę (duomenys neskelbtini) 99 metams. Prašyme žemės nuomos tikslas nebuvo nurodytas (t. 1, b. l. 79).

38. Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“ nutarė išnuomoti ieškovams 0,6842 ha Žemės sklypą (t. 1, b. l. 163).

39. Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. rugsėjo 30 d. priėmė įsakymą Nr. 3945-41 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3269-41, dalinio papildymo Vilniaus rajone“, kuriuo patvirtino statiniams eksploatuoti suformuoto Žemės sklypo plotą (0,6842 ha) ir ribas (t. 1, b. l. 159-160).

40. Vilniaus apskrities viršininkas ir ieškovai 2002 m. spalio 1 d. sudarė Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 493 (toliau – Nuomos sutartis), kuria ieškovams 99 metams išnuomotas 6842 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 3 punkte nurodyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kitai specialiai paskirčiai. Sutarties 12 punkte nustatyta, kad ji gali būti nutraukta vienos šalies reikalavimu anksčiau sutarto laiko, jeigu kita šalis nevykdo savo įsipareigojimų arba pažeidžia šios sutarties reikalavimus (t. 1, b. l. 45-46). Nuomos sutarties neatskiriamas priedas – Žemės sklypo planas (t. 1, b. l. 47-48).

41. Ieškovai 2002 m. spalio 22 d. pateikė prašymą leisti subnuomoti Žemės sklypo dalį (300 kv. m.) AB „Omnitel“ mobilaus GSM ryšio tinklo bazinės stoties statybai ir eksploatacijai (t. 1, b. l. 155). Tokia teisė ieškovams buvo suteikta (t. 1, b. l. 146-147).

42. Ieškovai ir trečiasis asmuo AB „Omnitel“ 2003 m. vasario 4 d. sudarė Subnuomos sutartį Nr. 1042/206 dėl Žemės sklypo dalies (300 kv. m) subnuomos 10 metų mobilaus ryšio perdavimo bokštui statyti ir eksploatuoti (t. 1, b. l. 40-41). Viešojo registro duomenimis, Žemės sklype, be ieškovams nuosavybės teise priklausančių inžinerinių statinių, yra inžineriniai tinklai – 70 m aukščio mobilaus ryšio perdavimo bokštas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantis AB „Omnitel“ teisių perėmėjui – trečiajam asmeniui AB „Telia Lietuva“ (t. 1, b. l. 10-13).

43. Ieškovas 2012 m. spalio 29 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, prašydamas leisti nuomojamame Žemės sklype statyti saulės šviesos energijos jėgainę, leidžiant sudaryti Žemės sklypo dalies subnuomos sutartį su jėgainės statytoju (t. 1, b. l. 121, 123). Ieškovo prašymas buvo patenkintas (t. 1, b. l. 122).

44. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.) pakeistas ir papildytas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“, kartu nurodant papildyti 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį nauju 5 punktu, numatančiu ieškovų teisę Žemės sklypą subnuomoti (t. 1, b. l. 119).

45. Ieškovai, siekdami perleisti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius Žemės sklype, 2017 m. spalio 21 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, prašydami išduoti sutikimą perleisti ir Žemės sklypo nuomos teisę (t. 1, b. l. 107-108).

46. NŽT Vilniaus rajono skyrius, atlikęs valstybinės žemės naudojimo patikrinimą, 2017 m. lapkričio 21 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-976-(14.48.78.) nurodė, kad Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį; atlikta vietovės fotofiksacija (t. 1, b. l. 32-36).

47. NŽT Vilniaus rajono skyrius, atlikęs valstybinės žemės naudojimo patikrinimą, 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-2-(14.48.78.) nurodė, kad Žemės sklype yra statiniai: mobilaus ryšio perdavimo bokštas (eksploatuojamas), siloso tranšėja (nesugriuvusi, tinkama naudoti pagal paskirtį, patikrinimo metu buvo tuščia), vandens bokštas (konstrukcija – tvarkinga, tinkamas naudoti pagal paskirtį), rezervuaras (tuščias, viduje – gręžinys/siurblys, atvestas laidas), mūrinis pagalbinis pastatas (elektros jungikliai, valdantys siurblį); savininko, teigimu, vandens bokštas tiekia vandenį 4 namams ir greta esančioms fermoms; teritorija – nušienauta, sutvarkyta (t. 1, b. l. 19-25).

48. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-( 14.48.104.) netenkino ieškovų 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dėl Žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, kartu nurodė, kad valstybinės žemės sklypas kitiems inžineriniams statiniams eksploatuoti apskritai negalėjo būti išnuomotas be aukciono; pasiūlė abipusiu sutarimu Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, taip pat pranešė, jog nesutikus bus vykdoma Nuomos sutarties nutraukimo procedūra; pažymėjo, kad su naujuoju statinių savininku Žemės sklypo nuomos ar pardavimo sutartis nebus sudaroma, tačiau statinių savininkas turės teisę kreiptis dėl servituto nustatymo (t. 1, 42-44).

49. Ieškovai 2018 m. vasario 23 d. raštu atsakė, kad nesutinka abipusiu susitarimu pripažinti Nuomos sutartį negaliojančia, nes tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ir pakartotinai paprašė išduoti sutikimą Žemės sklypo nuomos teisei perleisti (t. 1, b. l. 14-16).

50. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. 48SD-2145-( 14.48.104.) ieškovams nurodė, kas jų pakartotinis prašymas nenagrinėtinas, į prašymą atsakyta 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-(14.48.104) (t. 1, b. l. 167).

51. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2018 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-1084-(14.48.2.) (toliau ir – 2018 m. birželio 8 d. priėmė įsakymas), kuriame nurodyta, kad, vadovaujantis CK 6.564 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunkčiu ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu, atsižvelgiant į NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. vasario 5 d. raštą Nr. 48SD-1100-(14.48.104), su ieškovais 2002 m. spalio 1 d. sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr. 493 nutraukiama prieš terminą (t. 1, b. l. 17).

52. Ieškovai 2018 m. birželio 12 d. raštu Nr. 48SD-6151 -(14.48.104.) buvo informuoti, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1084-(14.48.2.) 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr. 493 nutraukta (t. 1, b. l. 17-18; 168, 169).

53. Ieškovai, nesutikdami su atsakovės atliktu vienašaliu Nuomos sutarties nutraukimu, 2018 m. liepos 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami šios sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, remdamiesi tuo, kad nebuvo teisėto ir pagrįsto pagrindo Nuomos sutarčiai prieš terminą nutraukti, be to, pažeista imperatyvi žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą tvarka – ieškovai apie Nuomos sutarties nutraukimą neįspėti prieš du mėnesius (CK 6.564 straipsnio 2 dalis).

54. Atsakovė NŽT 2019 m. gegužės 11 d. pareiškė priešieškinį, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 3790-41 „Dėl žemės sklypo nuomos R. V. ir R. V. Vilniaus rajone“; 2) pripažinti 2002 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 493 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“ negaliojančia. Atsakovės teigimu, pagal Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą valstybinė žemė galėjo būti išnuomota ne aukciono tvarka tik pastatams eksploatuoti, taigi ginčo Žemės sklypo išnuomojimas be aukciono ieškovų nuosavybės teise valdomiems inžineriniams statiniams (siloso tranšėjai, vandens bokštui, rezervuarui) eksploatuoti prieštaravo imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės nuomą be aukciono, todėl ginčijami įsakymas ir Nuomos sutartis pripažintini negaliojančiais.

55. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas dėl ginčo Žemės sklypo nuomos priimtas ir 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl yra pagrindas juos pripažinti negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo pripažinti Nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, teismas pripažino, kad atsakovė nei 2018 m. birželio 8 d. įsakyme dėl Nuomos sutarties nutraukimo, nei teismo proceso metu nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų vieną iš CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų sutarties nutraukimo pagrindų, atsakovės atsikirtimai į ieškinį susiję su Nuomos sutarties sudarymo teisiniu pagrindu, todėl atsakovės atliktas Nuomos sutarties nutraukimas buvo teisiškai nepagrįstas. Kartu teismas nurodė, kad, patenkinus atsakovės priešieškinį dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškinio dėl šios Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu tenkinimas nesukurtų ieškovams jokių teisinių padarinių. Dėl to teismas ieškovų ieškinį atmetė.

56. Ieškovai (apeliantai) apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Nuomos sutarties sudarymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, ir prašo atsakovės priešieškinį atmesti. Sutikdami su teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais dėl Nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo, ieškovai (apeliantai) prašo tenkinti jų ieškinį.

57. Taigi nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl 2002 m. spalio 1 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sutarties teisėtumo ir galiojimo, taip pat atsakovės 2018 m. birželio 8 d. atlikto šios sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo tuo atveju, jeigu būtų pripažinta pagrįsta apeliantų (ieškovų) pozicija, kad ginčo sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant jos sudarymo metu galiojusių imperatyvių teisės normų.

58. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patenkinti priešieškinį dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliantų (ieškovų) argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atmesti ieškinį dėl Nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nagrinėtini tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad nėra pagrindo Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia. Pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo Nuomos sutartis yra niekinė, neliktų teisinio pagrindo vertinti tokios sutarties nutraukimo teisėtumo.

Dėl 2002 m. spalio 1 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka (ne)galiojimo

59. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčo Nuomos sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusiu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad ieškovų (apeliantų) nuosavybės teise valdomi nekilnojamieji daiktai (siloso tranšėja, vandens bokštas, rezervuaras) buvo inžineriniai statiniai – įrenginiai, taigi nepriklausė nekilnojamų daiktų, kuriems pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintos Tvarkos 29.1 punktą, Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį valstybinė žemė galėjo būti išnuomota lengvatine tvarka, grupei, todėl Nuomos sutartis pripažintina niekine dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

60. Apeliantai (ieškovai), nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis sudaryta nepažeidžiant imperatyvių įstatymo normų, nes CK 6.551 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta galimybė valstybinę žemę ne aukciono būdu išnuomoti ne tik pastatams, bet ir statiniams bei įrenginiams eksploatuoti. Apeliantų (ieškovų) teigimu, Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nereiškia, jog Vyriausybė poįstatyminiu aktu turėjo teisę keisti (siaurinti) CK imperatyviai nustatytą subjektų, turinčių teisę nuomotis valstybinę žemę ne aukciono tvarka, ratą, juolab kai CK 6.551 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu įstatymų, o ne poįstatyminių aktų numatytais atvejais. Savo poziciją apeliantai (ieškovai), be kita ko, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2005, pateiktu išaiškinimu.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ginčo Nuomos sutarties teisėtumo ir galiojimo turi būti sprendžiama pagal šios sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusias teisės normas, reglamentavusias valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu.

62. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žemės sandoriams taikomos šio įstatymo, CK ir kitų įstatymų teisės normos; esant įstatymų kolizijai, taikomos šio įstatymo normos. Žemės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai taisyklių (toliau – Taisyklės) 29.1 papunktyje buvo nustatyta, kad išnuomojami žemės sklypai, užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus laikinuosius).

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad pagal Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 7 dalyse pateiktas statinio ir pastato apibrėžtis ieškovų nuosavybe esantys daiktai buvo statiniai – įrenginiai, o ne pastatai, t. y. nepriklausė nekilnojamųjų daiktų, kuriems eksploatuoti valstybinė žemė galėjo būti išnuomota lengvatine tvarka, grupei, darė išvadą, jog Nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka reglamentuojančias teisės normas, todėl yra negaliojanti CK 1.80 straipsnio pagrindu.

64. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad negalioja sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi Nuomos sutarties prieštaravimu poįstatyminio teisės akto normai – Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 29.1 papunkčiui. Nors teismas įvardijo ir Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, tačiau šios teisės normos nereglamentavo valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono tvarka pagrindų (atvejų). Pažymėtina tai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi atitikti įstatymų, kuriuos jie detalizuoja, normas, negali įstatymo normų pildyti ar keisti. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje CK 6.551 straipsnio 2 dalyje, reglamentavusioje valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu, buvo įtvirtinta, kad šiuo būdu valstybinė žemė gali būti išnuomota, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais tiek pastatais, tiek statiniais ar įrenginiais.

65. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog, sudarant 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį, pažeistos imperatyvios teisės normos, todėl nėra pagrindo pripažinti šią sutartį niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

66. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą, teigdama, jog, priimant 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą ir sudarant 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį, pažeistos imperatyvios įstatymo normos, remiasi normomis, kurių ginčui aktualiu laikotarpiu dar nebuvo, jos priimtos vėliau (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, Taisyklių 28 punktas).

67. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2005, pateikto išaiškinimo, kuriuo savo poziciją grindė ieškovai, nurodė, kad vėlesnis teisinis reguliavimas bei teismų praktika buvo nuosekliai plėtojami, aiškiai nustatant/išaiškinant, jog inžineriniams tinklams, neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui, ne aukciono tvarka, valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis negali būti sudaroma.

68. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl 2002 m. spalio 1 d. sudarytos Nuomos sutarties teisėtumo, negali būti remiasi vėlesniu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, formuojama aiškinant valstybinės žemės nuomą be aukciono reglamentuojančias teisės normas, kurių dar nebuvo 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas įsigaliojo 2004 m. vasario 21 d., t. y. jau po 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo, todėl šia nuostata nėra pagrindo remtis, vertinant ginčo sutarties teisėtumą.

69. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014, teisės išaiškinimai pateikti dėl aplinkybių, kurios esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1830/2012, nurodyta dėl žemės sklypų inžineriniams tinklams formavimo 2010-2011 metų laikotarpiu, taigi ir šia nutartimi nėra pagrindo remtis kaip precedentine nagrinėjamoje byloje.

70. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad valstybinės žemės nuomos sutarčiai ne aukciono tvarka sudaryti būtina sąlyga yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį. Teismas pacitavo teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, pagal kuriuos, sprendžiant dėl sutarties sudarymo, esminę reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas. Dėl to kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su jame esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-228/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

71. Ieškovo 2002 m. kovo 8 d. prašyme išnuomoti valstybinę žemę Vilniaus rajone, Ąžuolinės kaime, iš tiesų nenurodytas žemės nuomos tikslas (t. 1, b. l. 79). Tačiau iš Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 3945-41 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3269-41, dalinio papildymo Vilniaus rajone“, kuriuo patvirtintas Žemės sklypo plotas ir ribos, turinio, taip pat suformuoto Žemės sklypo plano aišku, kad ginčo Žemės sklypas suformuotas ir išnuomotas ieškovams nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti (t. 1, b. l. 159-160). Byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovai nevykdė veiklos, susijusios su ginčo statinių naudojimu, todėl Nuomos sutartis su jais negalėjo būti sudaryta. Pripažintina pagrįsta apeliantų (ieškovų) pozicija, kad tokius duomenis pateikti pareiga teko atsakovei NTŽ, pareiškusiai reikalavimą dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 12, 178 straipsniai).

72. Atsakovė, pareiškusi reikalavimą dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, nepateikė duomenų nei apie ginčijamos sutarties sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, nei po šios sutarties sudarymo ieškovų nuosavybe esančių statinių naudojimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės, atlikusios valstybinės žemės naudojimo patikrinimą, 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-2-(14.48.78.) nurodyta, jog vandens bokšto konstrukcija – tvarkinga, tinkamas naudoti pagal paskirtį; savininko teigimu, vandens bokštas tiekia vandenį keturiems namams ir greta esančioms fermoms. Byloje nėra duomenų, kad Žemės sklypo naudojimo patikrinimą atlikę atsakovės darbuotojai būtų detaliau aiškinęsi šiame sklype esančių statinių naudojimo aplinkybes, siekę patikrinti savininko nurodytas aplinkybes dėl vandens bokšto naudojimo vandeniui į namus ir fermas tiekti, nustatinėję, ar ieškovų nuosavybe esantiems statiniams eksploatuoti būtina turėti Žemės nuomos teisę. Pabrėžtina tai, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus pirmieji duomenys apie ginčo Žemės sklypo naudojimą užfiksuoti tik 2017 m. lapkričio 21 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-976-(14.48.78.), t. y. praėjus 15 metų nuo ginčijamos Nuomos sutarties sudarymo. Be to, šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį. Minėta, kad 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-2-(14.48.78.) nurodyta apie vieno iš Žemės sklype esančių statinių – vandens bokšto – eksploatavimą tikrinimo laikotarpiu. Teismo proceso metu atsakovė neteikė į bylą duomenų, kurie galėtų būti pagrindas daryti išvadą, kad Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovai faktiškai neeksploatavo nuosavybės teise turimų statinių, esančių valstybinėje žemėje, ir neturėjo jokių ketinimų juos eksploatuoti ateityje, be to, kad nurodytiems statiniams eksploatuoti nereikėjo valstybinės žemės nuomos teisės (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai – atsakovės pateiktame 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyti tam tikri duomenys apie vieno iš statinių naudojimą ir praėjus daugiau kaip 15 metų po Nuomos sutarties sudarymo.

73. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų įrodymų visumą, prieina išvados, kad, esant tokiems bylos duomenims, vadovaujantis Nuomos sutarties sudarymo metu (2002 m. spalio 1 d.) galiojusiomis teisės normomis, reglamentavusiomis valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka, nebuvo pagrindo pripažinti Nuomos sutartį niekine ir negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

74. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantys duomenys, jog ieškovai nuo 2002 m. spalio 22 d. subnuomoja Žemės sklypo dalį (300 kv. m), o 2012 m. spalio 29 d. kreipėsi leidimo subnuomoti šio sklypo dalį saulės šviesos energijos jėgainėms statyti ir eksploatuoti, gali reikšti, jog 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartimi išsinuomoto ploto Žemės sklypas nereikalingas ieškovų nuosavybės teise turimiems statiniams eksploatuoti, todėl tolesnė tokio ploto valstybinės žemės nuoma ne aukciono tvarka neatitinka šio valstybinės žemės nuomos būdo paskirties ir tikslų. Tačiau tokios aplinkybės galėtų suponuoti pagrindą inicijuoti Nuomos sutarties modifikavimą, atsižvelgiant į konkrečias nustatytas aplinkybes (arba valstybinės žemės nuomos santykius nutraukiant, arba juos pakeičiant), bet ne pagrindą reikalauti Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 3790-41 apskundimo termino

75. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė akivaizdžiai praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatytą terminą administraciniam aktui – Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymui Nr. 3790-41 – apskųsti, todėl bylos dalis dėl priešieškinio reikalavimo panaikinti šį administracinį aktą turėtų būti nutraukta.

76. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliantų (ieškovų) argumentus, kad 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymui Nr. 3790-41 apskųsti taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas.

77. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016 31 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

78. Nagrinėjamu atveju dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 3790-41 pripažinimo negaliojančiu atsakovė į teismą kreipėsi 2019 m. gegužės 16 d., pareikšdama priešieškinį.

79. Pagal 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal 2019 m. gegužės 19 d. priešieškinio padavimo metu galiojusios redakcijos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

80. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nustatytas terminas skundui paduoti yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 14 punktas).

81. Kartu kasacinio teismo nurodyta, kad ABTĮ įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jeigu teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017, 33 punktas).

82. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovei, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjai, šio administracinio akto apskundimo terminas skaičiuotinas nuo jo priėmimo dienos – 2002 m. rugsėjo 20 d. Akivaizdu, kad, 2019 m. gegužės 16 d. kreipdamasi į teismą dėl šio administracinio akto panaikinimo, atsakovė nurodytą terminą praleido itin daug.

83. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešieškinio priėmimo klausimą, reikalavimo panaikinti 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą neatsisakė priimti, remdamasis termino šiam administraciniam aktui apskųsti praleidimu be svarbių priežasčių (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo proceso metu ieškovams prašant dėl šio priešieškinio reikalavimo bylos dalį nutraukti, pirmosios instancijos teismas bylos dalies nenutraukė, o, išnagrinėjęs abu priešieškinio reikalavimus iš esmės, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pareikštiems priešieškinio reikalavimams ieškinio senatis netaikytina. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė, perėmusi apskričių administracijų funkcijas, neturėjo galimybių revizuoti visas sutartis, kita vertus, atsakovės darbuotojų padarytos klaidos gali būti taisomos.

84. Nors pirmosios instancijos teismas dėl termino 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymui nuginčyti nepagrįstai pasisakė kaip dėl senaties termino, tačiau iš teismo argumentų galima daryti išvadą, jog aplinkybes, kad reikalavimas panaikinti šį administracinį aktą buvo grindžiamas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, siekiu apginti viešąjį interesą, teismas laikė svarbiomis priežastimis, teikiančiomis pagrindą šį reikalavimą priimti ir išnagrinėti iš esmės.

85. Teisėjų kolegija šioje konkrečioje teisinėje situacijoje vertina, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai, priimant priešieškinio reikalavimą dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo, kvalifikuotini ir kaip ABTĮ nustatyto procesinio teisės kreiptis į teismą termino atnaujinimas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnio 1, 5 dalys). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina ir tai, kad 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas bei 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis – neatsiejamai susiję. Jeigu būtų nustatyta, kad 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant jos sudarymo metu galiojusias imperatyvias įstatymo normas, tai 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymas, priimtas tų pačių normų pagrindu, taip pat taptų niekinis ir negaliotų, nepaisant to, būtų dėl to teismo sprendimas ar ne (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

86. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantų (ieškovų) reikalavimą nutraukti bylos dalį dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo panaikinimo.

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisėtu 2018 m. birželio 8 d. atsakovės atliktą vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą

87. Apeliacinės instancijos teismui priėjus išvados, kad nėra pagrindo Nuomos sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, pasisakytina dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisėtu atsakovės 2018 m. birželio 8 d. atliktą šios sutarties nutraukimą.

88. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, prieš nagrinėdamas atsakovės reikalavimą dėl Nuomos sutarties negaliojimo, išsamiai pasisakė dėl ieškovų reikalavimo pripažinti Nuomos sutarties nutraukimą, atliktą 2018 m. birželio 8 d. atsakovės įsakymu, neteisėtu.

89. Atsakovė, nutraukdama Nuomos sutartį, 2018 m. birželio 8 d. įsakyme nurodė, kad remiasi CK 6.564 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunkčiu ir šiuo nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu bei Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48SD-1100-(14.48.104).

90. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad CK 6.564 straipsnio 2 dalis reglamentuoja ne žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, bet tvarką, o Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato valstybinės žemės išnuomojimo sąlygas, bet ne nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, todėl šių teisės normų įvardijimas neįrodo Nuomos sutarties nutraukimo pagrindo. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.12 papunkčio teisės norma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, suteikia atsakovei teisę kontroliuoti valstybinės žemės nuomos sutarčių vykdymą bei, nustačius pažeidimus, inicijuoti sutarčių nutraukimą. Tačiau tokia atsakovės teisė neeliminuoja jos pareigos, nutraukiant valstybinės žemės nuomos sutartį, aiškiai nurodyti jos nutraukimo pagrindą. Teismas taip pat teisingai pabrėžė, kad Taisyklių 28 punkto nuostatos nereglamentuoja nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, bet numato jos sudarymo sąlygas. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. vasario 5 d. rašte Nr. 48SD-1100-(14.48.104) nenurodyta nei teisinių, nei faktinių Nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, tik pažymėta, kad pagal 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ši sutartis su ieškovais negalėjo būti sudaryta. Išanalizavus bylos medžiagą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei atsiliepime į ieškinį, nei triplike atsakovė NŽT taip pat nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų bent vieną iš CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose ar (ir) Nuomos sutarties 12 punkte įtvirtintų žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo reikalavimu pagrindų, atsakovės atsikirtimai į ieškinį susiję su Nuomos sutarties sudarymo teisiniu pagrindu.

91. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, pabrėžia, kad sutarties nutraukimas ir jos pripažinimas negaliojančia – skirtingi teisiniai institutai ir jų taikymo sąlygos skiriasi. Sutarties nutraukimo institutas taikomas, kai civilinės teisės pažeidžiamos ne sutarties sudarymu, o netinkamu jos vykdymu arba kai tolesnis sutarties vykdymas neatitinka jos dalyvių interesų. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės 2018 m. birželio 8 d. įsakymu atliktas Nuomos sutarties nutraukimas nebuvo grindžiamas šios sutarties pažeidimu, atsakovės priimtame administraciniame akte nenurodytos konkrečios aplinkybės, iš kurių būtų aiškus Sutarties nutraukimo faktinis pagrindas, o įvardytas teisinis pagrindas nepagrįstas faktiniais duomenimis.

92. Pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, nutraukdama Nuomos sutartį, nesilaikė CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytos žemės nuomos sutarties nutraukimo tvarkos. Atsakovės 2018 m. vasario 5 d. raštas Nr. 48SD-1100-(14.48.104) negali būti laikomas tinkamu pranešimu apie Nuomos sutarties nutraukimą CK 6.564 straipsnio 2 dalies prasme: jame nenurodyta, kad Nuomos sutartis po 2 mėnesių bus nutraukta, neįvardytas nutraukimo pagrindas, tik pažymėta, jog, ieškovams nesutikus abipusiu sutarimu pripažinti Nuomos sutartį negaliojančia, bus vykdoma šios sutarties nutraukimo procedūra. Sutiktina, kad toks rašto turinys suponavo ieškovams pagrindą tikėtis, jog, pradėjus Nuomos sutarties nutraukimo procedūrą, jiems bus apie tai pranešta, kartu nurodant ir sutarties nutraukimo pagrindą.

93. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės 2018 m. birželio 8 d. įsakymu atliktas Nuomos sutarties nutraukimas yra neteisėtas (CK 6.564 straipsnio 3 dalies 1-3 punktai, Nuomos sutarties 12 punktas; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl apeliaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimų

94. Apeliantai (ieškovai) teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 143 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias priešieškinio padavimą ir priėmimą. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad civilinio proceso normos numato šalies teisę pateikti priešieškinį (kuri turi būti įgyvendinta CPK nustatytais terminais ir tvarka), tačiau jokiu būdu ne pareigą, o juolab nenustato teismui teisės įpareigoti bylos šalį pateikti priešieškinį.

95. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų (ieškovų) argumentai dėl priešieškinio padavimo terminų ir tvarkos yra teisiškai pagrįsti. Kartu nurodytina tai, kad šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, jog teismo veiksmus, priimant atsakovės priešieškinį vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, šiuo konkrečiu atveju lėmė siekis išsamiai, visapusiškai, objektyviai išnagrinėti kilusį ginčą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos vienoje civilinėje byloje, išvengiant naujos civilinės bylos inicijavimo. Toks siekis atitinka vieną iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis).

96. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad, atsižvelgiant į tai, jog priešieškinis priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, be to, praleidus net nepagrįstai teismo nustatytą ir pratęstą terminą, teismas priešieškinį turėjo palikti nenagrinėtą.

97. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliantų (ieškovų) argumentai nesuderinami su jų pačių interesu kuo greičiau išspręsti ginčą dėl valstybinės žemės nuomos, padarant tai vienoje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti atsakovės priešieškinį dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė turėjo teisę inicijuoti naują civilinę bylą, pareikšdama ieškovams tokį reikalavimą. Tų pačių šalių viena kitai reiškiamų reikalavimų dėl to paties Žemės sklypo nuomos nagrinėjamas dviejose bylose neatitiktų CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų, taip pat proceso ekonomiškumo principo (CPK 7 straipsnis).

98. Apeliantai (ieškovai) tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsakovės pavėluotai pateiktą priešieškinį, pažeidė šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), dispozityvumo (CPK 13 straipsnis), proceso koncentracijos bei ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo (CPK 21 straipsnis) principus.

99. Išanalizavusi teismo proceso pirmosios instancijos teisme eigą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantų (ieškovų) nurodytų argumentų. Pažymėtina, kad, teismui priėmus atsakovės priešieškinį, kitiems proceso dalyviams buvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimus į priešieškinį. Nenustatyta, kad teismas būtų ribojęs ieškovų teisę rinkti ir teikti naujus įrodymus nesutikimui su priešieškinio reikalavimais pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios teiktų bent tikėtiną pagrindą abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos objektyvumu, nešališkumu, sprendžiant šalių ginčą. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis patvirtina, kad išvados dėl byloje pareikštų tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimų darytos objektyviai, išsamiai motyvuojant konkrečių faktinių aplinkybių analize, jų teisiniu įvertinimu, aiškiai įvardijant teisės normas, kuriomis remiamasi, be to, nurodant kasacinio teismo išaiškinimus, kuriais vadovaujamasi. Apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 7, 12, 13, 17, 21 straipsnių nuostatų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

100. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

101. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavusias valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigą. Nurodyti pažeidimai lėmė neteisingą byloje pareikštų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų išsprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas atsakovės priešieškinis dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 3790-41 ir Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – priešieškinio reikalavimus atmesti. Sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų ieškinys, taip pat naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti, pripažįstant 2018 m. birželio 8 d. įsakymu atliktą Nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

102. Kartu nurodytina tai, kad atsakovės priešieškinio atmetimas, o ieškovų ieškinio tenkinimas nagrinėjamoje byloje neužkerta kelio atsakovei NŽT, išsiaiškinus ginčo Žemės sklypo naudojimo ir jame esančių statinių eksploatavimo faktines aplinkybes bei nustačius, jog šis valstybinės žemės sklypas naudojamas ne pagal tą paskirtį, kuriai jis buvo išnuomotas, sudarant 2002 m. spalio 1 d. Nuomos sutartį, turi teisę inicijuoti Nuomos sutarties modifikavimą, taip pat ir nutraukimą. Tačiau tai turi būti atlikta aiškiai įvardijant ir tinkamai pagrindžiant Nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindą, laikantis įstatymų nustatytos žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą tvarkos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

103. Patenkinus ieškovų ieškinį, o priešieškinį atmetus, ieškovai turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

104. Bylos duomenimis, paduodant ieškinį, sumokėtas 188 Eur žyminis mokestis (t. 1, b. l. 26), ieškovai turėjo 800 Eur išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 27-28, 29, 30). Paduodant apeliacinį skundą, sumokėtas 150 Eur žyminis mokestis (t. 2, b. l. 112).

105. Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos pripažintinos pagrįstomis visa apimtimi (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), todėl priteistinos iš atsakovės ieškovams, gynusiems bendrą interesą, solidariai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2018 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1084-(14.48.2.) atliktą valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 2002 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarties Nr. 493 nutraukimą.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovams R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) 988 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti ieškovams R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos Asta PikelienėLaima RibokaitėMargarita Stambrauskaitė