- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-21
- Bylos Nr.
- e2A-3034-880/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03925-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jorūnė Pukinskienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- I. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „TransABC“
- Kategorijos
- 1.2.2.4.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės ir Lino Zinkevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto ieškovo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo I. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TransABC“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas I. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „TransABC“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės: 1) neišmokėto 640,10 Eur (neto) darbo užmokesčio ir 227,68 Eur kelionės išlaidų; 2) netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; 3) bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje jis nurodė, kad ieškovas dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „TransABC“ pagal 2024 m. liepos 4 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 225. Ieškovas iš darbo atleistas 2024 m. rugsėjo 25 d., tačiau atleidimo dieną darbdavys pilnai su juo neatsiskaitė. Nesulaukęs apmokėjimo iš darbdavio, ieškovas pateikė prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo Darbo ginčų komisijai, tačiau Darbo ginčų komisija ieškovo prašymą atmetė. Ieškovas paaiškino, kad tarp jo ir darbdavio prieš pradedant dirbti buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad jam už kiekvieną dieną bus mokamas 118 Eur atlyginimas į rankas. Ieškovas paskaičiavo, kad jam darbdavys už laikotarpį nuo 2024 m. liepos mėn. iki 2024 m. rugsėjo mėnesio už 59 d. nesumokėjo 640,10 Eur darbo užmokesčio. Ieškovui nėra apmokėtos kelionės išlaidos 227,68 Eur, kurias patyrė darbo metu pas atsakovę. Kadangi su ieškovu atleidžiant iš darbo nebuvo pilnai atsiskaityta, prašė priteisti netesybas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad ieškovas ir atsakovė raštu sudarė darbo sutartį (lietuvių ir rusų kalbomis), kurios 4.1 punkte susitarė dėl tokios darbo apmokėjimo tvarkos: „Darbuotojui nustatomas mokėti valandinis darbo užmokesčio tarifas, skaičiuojant 1,65 koeficientą nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto tam laikotarpiui minimalaus valandinio darbo užmokesčio tarifo pagal faktiškai dirbtą laiką.“ Atsakovė patvirtino, kad nei raštu, nei žodžiu ginčo šalys nebuvo pakeitusios darbo sutarties 4.1 punkte nustatytos darbo apmokėjimo tvarkos. Ieškovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo versiją dėl minėto tariamo žodinio susitarimo su atsakove dėl kitokio darbo užmokesčio mokėjimo (dydžio), nei jis nustatytas darbo sutartyje. Ieškovas nurodė, kad neva jis komandiruotės užsienyje metu, vykdydamas darbo funkcijas, patyrė 227,68 Eur išlaidų, kurių atsakovė jam nekompensavo, todėl jas prašo priteisti iš atsakovės. Ieškovas neįrodė, kad jo pateikiamas banko sąskaitos išrašas pagrindžia, kad jis komandiruotės užsienyje metu patyrė išlaidas, kurias kompensuoti turėjo pareigą atsakovė. Iš ieškovo banko išrašo negalima nustatyti, kokias išlaidas jis patyrė, nes ieškovas nepateikė jokio paaiškinimo dėl patirtų išlaidų, t. y. ar tai buvo pvz. degalų pirkimas, transporto priemonės remonto išlaidos, kelių mokesčių sumokėjimas ir pan., ar tai buvo asmeninio pobūdžio išlaidos, pvz. maisto, tabako gaminių ir pan. pirkimas. Šiuo atveju, ieškovas grįžęs iš komandiruotės užsienyje pateikė atsakovei duomenis apie komandiruotės metu patirtas išlaidas, kurios buvo apskaitytos 2024 m. rugsėjo 22 d. avansinėmis apyskaitomis, pagal kurias bendra ieškovo patirtų išlaidų suma 84,84 Eur. Šios išlaidos patvirtintos paties ieškovo parašu. Visas šias išlaidas atsakovė kompensavo ieškovui dalimis darbo santykių metu. Atsižvelgiant į visą tai, ieškovo reikalavimas dėl 227,68 Eur išlaidų priteisimo nepagrįstas ir atmestinas.
Šalies argumentai
3. Ieškovas I. P. teismo posėdyje paaiškino, kad 2024 m. liepos 26 d. išvyko į komandiruotę Belgijoje. Atvykęs į darbo vietą pamatė, kad sugadintas automobilis, nuotraukas nusiuntė darbdaviui. Po reiso nebuvo sumokėtas darbo užmokestis, todėl nuėjo pas buhalterę, ten buvo ir direktorius, darbo pabaigoje jam buvo pervestas darbo užmokestis, suprato, kad trūksta apie 1500 Eur. Buhalterė paaiškino, jog iš darbo užmokesčio atliko išskaičiavimus: 160 Eur dėl perkėlimo, 470 Eur išskaičiavo už įrangos taisymą, nors automobilį gavo sugadintą, dar išskaičiavo 200 Eur baudą, nurodė, kad 220 Eur išskaičiuota pensijų fondui. UAB „Bleiras logistics“ neišmokėjo 300 Eur, pasakė kad išmokės UAB „TransABC“, bet galiausiai ir tų neišmokėjo. 150 Eur išskaičiavo už tai, kad nesilaikė 9 val. darbo režimo. Neišmokėjo už parkingus, kuriuose sustodavo, nes nenorėjo būti apvogtas – privalėjo stoti mokamuose parkinguose. Darbo užmokestį skaičiavo 118 Eur daugindamas iš kadencijų dienų. Kai darbinosi UAB „TransABC“, dėl darbo užmokesčio kalbėjo su vadybininke. Tarėsi dėl 110 Eur už dieną plius 8 Eur už euro balą. Darbo sutartį pasirašė skubotai. Įsakymus dėl komandiruočių pasirašė, bet neskaitė. Yra baigęs tarptautinę ekonomiką. Kelionės išlaidas patvirtinančius visus kvitus pateikė darbdaviui. Algalapių negavo. Paaiškino, jog eidavo pas buhalterę ir aiškinosi dėl darbo užmokesčio, ji rodė savo lenteles ir už ką išskaičiavo. Žodžiu informavo apie išskaitas ir rodė kažkokią lentelę. Avanso apyskaitoj patvirtino, kad yra jo parašai. Gal per skubėjimą pasirašė.
Atsiliepimas
4. Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad kelionės išlaidų dokumentus vairuotojas pateikia buhalterijai, juos buhalterė suveda į buhalterinę apyskaitą. Kartu vairuotojai pateikia ir asmenines išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl buhalterė patikrina dėl ko išlaidos patirtos. Ieškovas patvirtino, kad pasirašė avansinę apyskaitą, šios išlaidos sumokėtos. Pateiktos ieškovo ataskaitos kai kurios dubliuojasi - yra keturios tokios pozicijos. Dokumentai pateikti ne valstybine kalba ir neaišku, ar išlaidos patirtos atsakovo interesais. „Autohobas“ yra paslaugų kompleksas, neįrodo, jog išlaidos už parkingą. Išskaitų ieškovas neprašo priteisti dėl darbo užmokesčio – jis yra toks, koks nurodytas darbo sutartyje. Nepagrindė ieškovas, su kuo tarėsi dėl 118 Eur darbo užmokesčio mokėjimo. Sakė, jog dėl tokio dydžio kalbėjo aplinka, vadybininkas. Į vidutinio darbo užmokesčio dydį įeina ir direktoriaus darbo užmokestis. Atsiskaitymo lapeliai buvo siunčiami. Viršvalandinio darbo nėra. Pažymėjo, jog ieškovas turi tarptautinės ekonomikos išsilavinimą, todėl ieškovas juos turėjo suprasti. Atmestini ieškovo argumentai, kad nepasirašius dokumentų, nebuvo mokamas darbo užmokestis – darbo užmokestis buvo mokamas laiku. Parkavimai turi būti derinami su vadybininku. Kas daryta ieškovo iniciatyva, negali būti kompensuojama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad:
5.1. Iš tarp šalių sudarytos darbo sutarties 4.1 p. matyti, jog atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,65 koeficiento, bet nemažesnį nei Lietuvos Respublikos nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas. Darbo užmokestis mokamas kartą per mėnesį, iki sekančio mėnesio 14 d. Darbo sutartimi buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita (40 val. darbo savaitė). Apskaitinis laikotarpis – ketvirtis (3 mėnesiai) (5.1 p.). Ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia į bylą pateikta suvestinėje, kuria darbo užmokestį skaičiuoja taikydamas 118 Eur vienos darbo dienos įkainį, jį daugindamas iš dirbtų dienų skaičiaus. Tačiau darbo sutartimi šalys buvo sutarusios dėl suminės darbo laiko apskaitos ir sutarta, jog darbo užmokestis apskaičiuojamas minimalų valandinį atlyginimą padauginus iš 1,65 dydžio koeficiento. Iš byloje esančių darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog ieškovo darbo laikas buvo skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą. Minėta informacija taip pat atsispindi ir atsiskaitymo lapeliuose, kuriuose darbdavys skaičiuodamas darbo užmokestį išskiria darbo užmokesčio mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, už darbą naktį bei viršvalandinį darbą. Iš į bylą pateiktų įsakymų dėl komandiruočių matyti, jog ieškovui vykstant į komandiruotes darbdavys apskaičiavo dienpinigius, ir su įsakymais ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai. Įsakymai buvo parengti lietuvių – rusų kalbomis, todėl jų turinys ieškovui buvo suprantamas. Minėtųjų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina, jog ieškovui žinoma, jog darbo užmokestis jam buvo skaičiuojamas ne pagal ieškovo nurodytą fiksuotą vienos darbo dienos įkainį, tačiau kad darbdavys atskirai skaičiavo darbo užmokestį ir dienpinigius.
5.2. Teismas kritiškai vertina ieškovo paaiškinimus, jog neva su darbdaviu buvo sutarta dėl 118 Eur dydžio mokėjimo. Tokį teismo vertinimą suponuoja tai, jog paties ieškovo pozicija dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio proceso metu nebuvo nuosekli. Nors teismo posėdyje ieškovas ir nurodė, jog buvo tartasi dėl 110 Eur už dieną plius 8 Eur už euro balą, tačiau ieškovo 2024 m. gruodžio 2 d. prašyme Darbo ginčų komisijai, ieškovas nurodė, jog neišmokėtą darbo užmokestį sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, įrodinėdamas, jog darbdavys jam turėjo mokėti Vyriausybės patvirtintus maksimalaus dydžio dienpinigius. Aplinkybė, jog su darbdaviu buvo sutarta dėl 118 Eur darbo užmokesčio dydžio nurodoma tik 2025 m. sausio 7 d. patikslintame prašyme Darbo ginčų komisijai. Taip pat pastebėtina, jog ieškovas negalėjo nurodyti su kuo tiksliai tarėsi dėl 118 Eur darbo užmokesčio mokėjimo paaiškindamas, jog vadybininkas sakė tokį dydį, be to, girdėjo aplinkoje. Nesant byloje nuoseklios ieškovo pozicijos ir jokių įrodymų, patvirtinančių jo poziciją, jog su darbdaviu jis sutarė dėl 118 Eur darbo užmokesčio už vieną dieną mokėjimo, šis ieškovo argumentas dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio atmestinas kaip neįrodytas.
5.3. Teismas kritiškai vertina ieškovo atstovės paaiškinimus neva tai darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis, dėl kurio šalys susitarė, nurodytas neaiškiai. Teismo nuomone, ieškovo pasirašytos darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio yra labai konkreti ir aiški, darbo sutartis buvo pateikta ieškovui suprantama rusų kalba, todėl nebuvo jokio poreikio kaip nors kitaip šią sąlygą aiškinti.
5.4. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, jog iš jo darbo užmokesčio buvo daromos tam tikros išskaitos, tačiau jis nekėlė ginčo dėl to, kad darbdavys nepagrįstai būtų išskaičiavęs baudas ar kitas iškaitas iš jo darbo užmokesčio. Todėl remtis ieškovo paskaičiavimais dėl neišmokėtas darbo užmokesčio dalies dydžio teismas vadovautis negali ir dėl to, kad ieškovas iš darbo užmokesčio baudų ir kitų išskaitų neišskaičiavo. Taigi esant nustatytoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo netikėti atsakovės skaičiavimais ir tvirtinimu, jog su ieškovu buvo pilnai atsiskaityta. Ieškovas darbdavio skaičiavimų, darbo laiko apskaitos žymėjimo neginčijo. Todėl atsižvelgiant į tai, teismas atmeta, kaip nepagrįstus ir neįrodytus ieškovo argumentus, jog apskaičiuojant darbo užmokestį turi būti taikomas 118 Eur dydžio vienos dienos įkainis.
5.5. Į bylą pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, jog 2024 m. liepos–rugsėjo mėn. atsiskaitymo lapeliai ieškovui buvo siunčiami elektroniniu paštu, ieškovo darbdaviui nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad darbo sutartimi šalys sutarė, jog darbuotojui asmeninio pobūdžio informacija bus siunčiama elektroninio pašto adresu, SMS žinute ir arba /komunikacinėmis programėlėmis, jo asmeniniu, darbo sutartyje nurodytu telefono numeriu. Todėl atsiskaitymo lapelių siuntimas elektroniniu paštu laikomas tinkamu darbuotojo informavimo būdu apie išmokėtą darbo užmokestį. Nors ieškovas neigė teisme, jog atsiskaitymo lapelius gavo, tačiau darbdavys pateikė įrodymus, jog ieškovui siuntė atsiskaitymo lapelius ieškovo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) adresu. Elektroniniuose laiškuose yra išaiškinta, kokį slaptažodį naudoti, kad galėtų darbuotojas perskaityti darbdavio siųstą dokumentą, ir kur jį rasti. Be to, pasak ieškovo, jis aiškinosi buhalterijoje dėl darbo užmokesčio, ir pripažino, kad buhalterė kompiuteryje parodydavo lenteles ir paaiškino dėl atliktų išskaitymų iš darbo užmokesčio. Tai reiškia, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie mokamą darbo užmokestį ir turėjo galimybę su ta informacija susipažinti.
Šalies argumentai
5.6. Ieškovas ieškinyje prašo priteisti 227,68 Eur kelionės išlaidų atlyginimą. Atsakovė tvirtino, kad ieškovas grįžęs iš komandiruotės užsienyje pateikė atsakovei duomenis apie komandiruotės metu patirtas išlaidas, kurios buvo apskaitytos 2024 m. rugsėjo 22 d. avansine apyskaita. Pagal jas bendra ieškovo patirtų išlaidų suma 84,84 Eur. Visas šias išlaidas atsakovė kompensavo ieškovui darbo santykių metu. Iš avanso apyskaitos Nr. 00456 matyti, jog ieškovui 2025 m. rugsėjo 22 d. buvo apskaityta 84,84 Eur kelionės išlaidų pagal ieškovo pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus. Minėtas dokumentas yra ieškovo pasirašytas, kas patvirtina, jog ieškovas su paskaičiavimais sutiko. Ieškovas į bylą pateikė patirtų kelionės išlaidų suvestinę (T.3, e. b. l. 26), neva patvirtinančią jo kelionės išlaidas. Šioje byloje kelionės išlaidas ieškovas grindžia paysera banko išrašais. Tačiau minėtieji išrašai nepatvirtina dėl ko išlaidos buvo patirtos. Sulyginus juos su byloje esančiais kvitais, matyti, kad dalis jų yra darbdavio apmokėti, kaip antai suvestinės 2, 11, 12, 13 pozicijos. Tačiau kiti paysera mokėjimai kvitais už paslaugas nėra pagrįsti. Be to, suvestinės 7 pozicija – kyšis – akivaizdu, jog negali būti atlyginta kaip kelionės išlaidos, nes iš darbdavio įsakymų dėl komandiruočių matyti, jog darbdavys įsipareigojo atlyginti dienpinigius, ryšių, automobilių plovimo, draudimo išlaidas, automobilių servizo paslaugas, muitinės tarpininkavimo paslaugas, stovėjimo aikštelių nuomos, kelių mokesčių, degalų įsigijimo ir kitas su krovinių pervežimu susijusias išlaidas. Kadangi ieškovas neįrodė, jog jis turėjo daugiau pagrįstų kelionės išlaidų, t.y. jų nepagrindė mokėjimo kvitais, kurie patvirtintų išlaidų rūšį ir kurių darbdavys pagal ieškovo pateiktus dokumentus nekompensavo, ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas kaip neįrodytas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą, kuriuo jo ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
6.1. UAB „Bleiras logistics”, UAB „Transorloja“ ir atsakovė yra susijusios įmonės, jų praktikoje yra įprasta sudaryti žodinius susitarimus, taigi ir ginčo atveju sudarant darbo sutartį ir buvo esminė sąlyga dėl 118 Eur dydžio atlygio, kuris tuo metu ir vyravo rinkoje bei su atsakove susijusių bendrovių vardu buvo viešai skelbiamas. Šios bendrovės savavališkai sprendžia, su kokia iš susijusių bendrovių (atsakove, UAB „Transorloja“ ar UAB „Bleiras logistics“) reikia pasirašyti darbo sutartį, kada reikia „perkelti“ darbuotoją į kitą bendrovę, kaip kad ir šiuo atveju, atleidus ieškovą iš darbo UAB „Bleiras Logistics“, jis buvo įdarbintas (perkeltas) į susijusią bendrovę - atsakovę, kur su atsakove taip pat buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad jam už kiekvieną dieną bus mokamas 118 Eur darbo užmokestis į rankas.
6.2. Ieškovo nurodytas aplinkybes – dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo apskaičiavimo tvarkos, darbo sutarties įforminimo, atsiskaitymo lapelių (ne)gavimo, formalaus dokumentų pasirašymo, individualiai neaptariant pasirašomų dokumentų teksto turinio ar jo neskaitant, žodinio susitarimo su darbuotojais, patvirtino ir liudytojas Y. M. kitoje, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-10059-1171/2025, kur ieškovas teikė pretenzijas su atsakove susijusiai bendrovei UAB „Bleiras logistics“.
6.3. Sudarant ginčo darbo sutartį nėra aiškiai, tiksliai aptartas darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo mechanizmas. Beveik visų ieškovui atliktų mokėjimų paskirtis nurodyta: „darbo užmokestis + komandiruotės sąnaudos + dienpinigiai“. Akivaizdu, kad toks mokėjimas neatitinka skaidrumo principo. Toks atsakovės elgesys byloja, kad vykdant atsiskaitymą darbo užmokestis ir dienpinigiai buvo apskaitomi kartu, atsakovei nebuvo svarbu, kokią dalį sudarė tarifinis darbo užmokestis, o kokią – dienpinigiai.
6.4. Byloje esantys atsakovės įsakymai dėl ieškovo komandiruotės, kuriame nurodytas smulkus dienpinigių paskaičiavimas, ir su kuriais ieškovas nesupažindintas pasirašytinai, kaip tikrosios šalių valios dėl darbo apmokėjimo sąlygų vertintinas kritiškai, nes įsakymais yra išreiškiama darbdavio (atsakovės) valia, įsakymai nepasirašyti, juolab juose neįrašyta, jog ieškovas su paskaičiavimu sutinka.
Atsiliepimas
6.5. Tai, kad ieškovo reikalavimas dėl komandiruotės sąnaudų priteisimo yra pagrįstas, taip pat patvirtina tai, kad atsiliepimu į ieškinį atsakovė nurodo, neva ieškovas neįrodė jo komandiruotės metu patirtų komandiruotės sąnaudų, kita vertus, minėtuose darbdavės mokėjimo pavedimuose paskirtis nurodyta: „darbo užmokestis + komandiruotės sąnaudos + dienpinigiai“, kas patvirtina, kad ieškovas patyrė komandiruotėje sąnaudas, kurias darbdavė padengė tik iš dalies likdama skolinga ieškovui 227,68 Eur komandiruotės sąnaudų.
7. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo kad: 1) šalių sudaryta darbo sutartis, komandiruočių įsakymai buvo parengti lietuvių ir ieškovui suprantama rusų kalba bei pasirašyti paties ieškovo, todėl tai patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, jog darbo užmokestis jam buvo skaičiuojamas ne pagal jo nurodytą fiksuotą vienos darbo dienos įkainį, tačiau kad darbdavys atskirai skaičiavo darbo užmokestį ir dienpinigius; 2) byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsiskaitymo lapeliai ir jų išsiuntimą patvirtinantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie mokamą darbo užmokestį ir turėjo galimybę su ta informacija susipažinti; 3) ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam kilus neaiškumams dėl darbo užmokesčio, jis kreipdavosi į atsakovės buhalterę ir ji jam atsakydavo į jo užduotus klausimus dėl darbo užmokesčio, todėl tai patvirtina, kad ieškovui buvo suprantamas tiek darbo užmokesčio apskaičiavimo principas, tiek jo išmokėjimo tvarka; 4) bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo pozicija dėl tariamo žodinio susitarimo dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei jis nustatytas darbo sutartyje nebuvo nuosekli, nes nors ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo tartasi dėl 110 Eur už dieną plius 8,00 Eur už euro balą, tačiau jo 2024 m. gruodžio 2 d. prašyme DGK, jis nurodė, jog neišmokėtą darbo užmokestį sudaro darbo užmokestis apskaičiuotas pagal valandinį įkainį ir dienpinigiai. O aplinkybė, kad su atsakove buvo tartasi dėl 118,00 Eur darbo užmokesčio dydžio nurodyta tik 2025 m. sausio 7 d. patikslintame prašyme DGK. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas negalėjo paaiškinti su kuo tiksliai tarėsi dėl 118,00 Eur darbo užmokesčio mokėjimo paaiškindamas, jog neva vadybininkas sakė tokį dydį ir be to neva aplinkoje girdėjo tokį dydį; 5) ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą ir darbdavys UAB „TransABC” buvo ne pirmoji darbovietė Lietuvoje.
7.2. Kritiškai vertintinas ieškovo skundo argumentas, kad kitoje civilinėje byloje duoti liudytojo Y. M. parodymai patvirtina, jog ieškovas ir atsakovė buvo susitarę dėl kitokio darbo užmokesčio nei jis nurodytas darbo sutartyje. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas, vadovaudamasis įstatymais, tiria ir vertina tik byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju šioje byloje liudytoju nedalyvavo Y. M. ir nedavė jokių parodymų. Apskritai šioje byloje ieškovas net neprašė liudytojais apklausti jokių asmenų. Dėl to, nesutiktina su ieškovu, kad kitoje civilinėje byloje duoti liudytojo parodymai, kuris nedavė parodymų šioje byloje, neva patvirtina, kad teismas netinkamai išnagrinėjo šią civilinę bylą ir priėmė joje neteisėtą sprendimą.
7.3. Ieškovas, įrodinėdamas, kad darbo sutartyje darbo užmokesčio sąlyga neva nėra aiški, tai grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo civ. bylos Nr. e2-2052-1171/2025 medžiaga, tačiau pažymėtina, kad teismas išnagrinėjęs šią civilinę bylą 2025 m. gegužės 19 d. sprendimu atmetė ieškovo (darbuotojo) visus reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl tariamo žodinio susitarimo dėl kitokio darbo užmokesčio nei jis nustatytas darbo sutartyje. Todėl visiškai nesuprantama kokią įrodomąją galią turi minėtos civilinės bylos medžiaga šios bylos kontekste.
7.4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo metu ieškovas nereiškė jokių reikalavimų ar pretenzijų dėl dienpinigių dydžio ir dėl to nebuvo kilęs ginčas. Ginčas byloje buvo tik dėl tariamo žodinio susitarimo sudarymo dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei jis nustatytas darbo sutartyje. Ieškovas pretenzijas dėl dienpinigių dydžio pirmą kartą pareiškė tik apeliaciniame skunde. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas neteikė argumentų, susijusių su dienpinigių dydžiu, jis jais negali remtis apeliaciniame procese. Tačiau iš kitos pusės, pažymėtina, kad atsakovė mokėjo ieškovui maksimalaus dydžio dienpinigius už valstybę į kurią jis buvo komandiruotas, t. y. 100 % dydžio dienpinigius. Tai reiškia, kad šioje byloje apskritai neaktualus dienpinigių mažinimo vertinimas, nes atsakovė mokėdama ieškovui dienpinigius jų nemažino.
7.5. Ieškovas nekompensuotas kelionės išlaidas grindė tik savo Paysera banko išrašu, iš kurio duomenų negalima nustatyti kokios išlaidos buvo patirtos. Pats ieškovas teismo posėdžio metu negalėjo pakomentuoti savo banko išrašo, t. y. atsakyti kurios išlaidos laikytinos jo asmeninėmis, o kurios susijusios su darbo santykiais. Tokios aplinkybės patvirtina, kad jo reikalavimas dėl tariamai nekompensuotų 227,68 Eur kelionės išlaidų priteisimo buvo suformuluotas tik formaliai, pridedant tik ieškovo banko išrašą, kuriame atsispindi išeinantys mokėjimai ir net nebandant pačiam ieškovui paaiškinti kurios išlaidos buvo jo asmeninės, o kurios susijusios su darbo santykiais.
7.6. Atsakovė kompensavo ieškovui bendroje sumoje 84,84 Eur kelionės išlaidų pagal jo pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (kvitus). Visas šias kelionės išlaidas atsakovė apskaitė ieškovo avansinėje apyskaitoje, kurią patvirtino pats ieškovas ją pasirašydamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
9. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas.
11. Tarp ieškovo I. P. ir atsakovės UAB „TransABC“ 2024 m. liepos 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 225, kuria ieškovas įdarbintas tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (1.1.1 p.).
12. Šalys susitarė, kad darbdavys darbuotojui mokės valandinį darbo užmokesčio tarifą, skaičiuojant 1,65 koeficientą nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto tam laikotarpiui minimalaus valandinio darbo užmokesčio tarifo pagal faktiškai dirbtą laiką (4.1 p.). Darbdavys taip pat įsipareigojo mokėti darbuotojui ne mažiau negu 51 procento dydžio komandiruotės dienpinigius nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, jeigu darbuotojas yra komandiruojamas (4.3 p.).
13. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2024 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.
14. Dėl dalies neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ieškovas kreipėsi į DGK, kuri 2025 m. sausio 15 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-27752/2024, ieškovo prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo nusprendė atmesti.
15. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, ieškovas kreipėsi į teismą. Išnagrinėjęs ieškovo ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimu jį atmetė.
16. Ieškovas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį patenkinti visiškai.
Dėl susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio
17. Apeliantas nurodo, kad šalys buvo susitarę, kad jam bus mokamas 118 Eur užmokestis už dirbtą dieną, o atsakovė nurodo, kad darbo sutartyje buvo sutarta, jog ji darbuotojui mokės valandinį darbo užmokesčio tarifą, skaičiuojant 1,65 koeficientą nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto tam laikotarpiui minimalaus valandinio darbo užmokesčio tarifo pagal faktiškai dirbtą laiką. Taigi byloje kilęs ginčas dėl tikrosios šalių valios sudarant darbo sutartį.
18. DK 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
19. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).
21. Nagrinėjamu atveju Darbo sutarties 4.1. punkte buvo nustatyta, kad darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti valandinį darbo užmokesčio tarifą, skaičiuojant 1,65 koeficientą nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto tam laikotarpiui minimalaus valandinio darbo užmokesčio tarifo pagal faktiškai dirbtą laiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių sudaryta darbo sutartis parengta lietuvių ir rusų kalba bei pasirašyta paties ieškovo, tai patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, jog darbo užmokestis jam bus skaičiuojamas ne pagal jo nurodytą fiksuotą vienos darbo dienos įkainį, o pagal valandinį darbo užmokesčio tarifą.
22. Nors apeliacinės instancijos teismas neatmeta galimybės, kad ieškovą priimant į darbą jam buvo žodžiu paaiškinta, kokio dydžio atlyginimo jis vidutiniškai gali tikėtis, tačiau ieškovas po pokalbių pasirašė darbo sutartį, sudarytą dviem kalbomis, kurioje buvo nurodytas konkretus darbo užmokestis: minimalus valandinis atlyginis padaugintas iš koeficiento 1,65. Pirmosios instancijos teismas darbo sutarties sudarymo aplinkybes išsamiai aiškinosi ir nustatė, kad ieškovas yra turintis aukštąjį ekonominį išsilavinimą asmuo, darbo sutartis ieškovui buvo pateikta dviem kalbomis: lietuvių ir rusų, jam buvo duotas darbo sutarties egzempliorius, jis galėjo sutartį perskaityti ir išsiaiškinti sąlygas. Pažymėtina, kad darbo užmokestį apibrėžianti sąlyga – „minimalus valandinis atlyginis padaugintas iš 1,65“ yra aiški ir suprantama, o jeigu ieškovui buvo neaišku, jis galėjo iškart šią sąvoką išsiaiškinti su darbdaviu.
23. Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas iš atsakovės atsiskaitymo lapelius gaudavo elektroniniu paštu. Be to, jis aiškinosi buhalterijoje dėl darbo užmokesčio ir pripažino, kad buhalterė kompiuteryje parodydavo lenteles ir paaiškino dėl atliktų išskaitymų iš darbo užmokesčio. Tai reiškia, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie mokamą darbo užmokestį ir turėjo galimybę su ta informacija susipažinti.
24. Priešingos išvados neleidžia daryti ir kitoje civilinėje byloje liudytojo Y. M. duoti parodymai, nes jais teismas vadovautis neturi pagrindo, kadangi teismas vadovaujasi tik šioje byloje esančiais parodymais. Nagrinėjamu atveju šioje byloje liudytojas Y. M. nedalyvavo ir nedavė jokių parodymų.
25. Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad dėl darbo užmokesčio su atsakove susitarė kitaip, nei nurodyta darbo sutartyje, todėl pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą.
Dėl kelionės išlaidų
26. Ieškovas ieškinyje ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 227,68 Eur kelionės išlaidų atlyginimą.
27. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys darbo sutarties 4.5. punkte susitarė, kad darbuotojas privalo pateikti darbdaviui ataskaitą apie komandiruotėje patirtas išlaidas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, nuo komandiruotės pabaigos dienos. Šalių susitarimu, vykdant atsiskaitymą dėl dienpinigių darbuotojui išmokėjimo, galimas abipusių įsipareigojimų įskaitymas.
28. Iš avanso apyskaitos Nr. 00456, kurią pasirašė ieškovas, matyti, jog jam 2025 m. rugsėjo 22 d. buvo apskaityta 84,84 Eur kelionės išlaidų pagal ieškovo pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus.
29. Prašomai priteisti kelionės išlaidų sumai pagrįsti ieškovas į bylą pateikė patirtų kelionės išlaidų suvestinę (e. b. T. 3, l. 26). Tačiau ji savaime nepatvirtina kelionės išlaidų dydžio, nes jas vairuotojai turi pagrįsti mokėjimo kvitais arba kitomis priemonėmis, kuriuose aiškiai atsispindėtų, už ką buvo sumokėta. Šiuo atveju ieškovo pateikti Paysera banko išrašai apie atliktus mokėjimus, nenurodo mokėjimų paskirties, todėl pagal juos negalima nustatyti, kam ieškovas išleido lėšas. Kaip jau minėta, ieškovas atsakovei turėjo pateikti mokėjimo kvitus, iš kurių būtų matyti mokėjimų paskirtis, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nekilo pareiga apmokėti ieškovo nurodytų kelionės išlaidų.
30. Kaip jau minėta, dalis ieškovo suvestinėje nurodytų kelionės išlaidų, kurias pagrindė jo pridėti kvitai, buvo apmokėtos atsakovės. Taigi, jeigu ieškovas būtų pateikęs kvitus, patvirtinančius mokėjimų paskirtį, atsakovė kelionės išlaidas būtų apmokėjusi, o jų nepateikus jai nekilo tokia pareiga. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo dėl kelionės išlaidų priteisimo. Be to, suvestinės 7 pozicijoje nurodytas mokėjimas – kyšis – negali būti atlygintas darbdavio kaip kelionės išlaidos, nes tai neteisėtas mokėjimas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
31. Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad sudarant ginčo darbo sutartį nėra aiškiai, tiksliai aptartas darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo mechanizmas. Jo teigimu, beveik visų ieškovui atliktų mokėjimų paskirtis nurodyta: „darbo užmokestis + komandiruotės sąnaudos + dienpinigiai“, todėl toks mokėjimas neatitinka skaidrumo principo. Tačiau ieškinyje ieškovas nereiškė atskiro reikalavimo priteisti dienpinigius, nenurodė, kad jie buvo skaičiuojami neteisingai. Be to ir apeliaciniame skunde ieškovas tik deklaratyviai nurodo, kad dienpinigiai buvo skaičiuojami neskaidriai, tačiau nenurodė, kada jie buvo paskaičiuoti neteisingai bei kiek jų turėtų sumokėti ieškovui atsakovė.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovas nurodo naujus argumentus apeliacinėje instancijoje, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat į tai, kad apelianto argumentai dėl dienpinigių neteisingo skaičiavimo nebuvo aiškiai suformuluoti, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl šių ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
33. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
34. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
36. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu nepriteistinos.
37. Atsakovė prašymo ir įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto (ieškovo) I. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.