Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui J. T. (J. T.) ir jo atstovui advokatui Girdučiui Vainiui, Viešojo saugumo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos atstovui Vyčiui Kisieliui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislavui Burneikai, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie LR VRM ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, kurie pasireiškia, tuo, jog Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl fizinės prievartos panaudojimo Nepriklausomybės aikštėje mitingo dalyvių atžvilgiu. Pagal LR CK normas, deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos yra žalą, padariusio asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė negalima. Būtina sąlyga pareiškėjo pareiškimui dėl padarytos žalos ir dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti, yra valstybės valdžios institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo konstatavimas, tačiau jeigu veiksmai teisėti, tai jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindu, todėl nekonstatavus valdžios institucijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą įtvirtinta LR CK 6.250 str. ir įvardinti neturtinės žalos vertinimo kriterijai: asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Ši teisės norma įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydi, atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Padarytoji žala turi būti neteisėtų asmens veiksmų ar neveikimo rezultatas, todėl turi egzistuoti tam tikras ryšys tarp pareigūnų veikos ir atsiradusios žalos. Įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtą pareigūnų veiką, t. y. deliktą, ir priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turi pareiškėjas. LR CK 6.282 str. 1 d. numato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (I tomas, b. l. 47-50).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjo, šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimais bei kitais byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2009-01-16, apie 14 val., Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, ties fontanu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos policijos pareigūnams prieš asmenis, šiurkščiai pažeidinėjusius viešąją tvarką, viešai smurtavusius, niokojusius valstybės turtą, panaudojus specialiąsias priemones – tame tarpe ir iš šaunamųjų ginklų iššautus skausminius šaudmenis Rubber Buckshot su skausmą sukeliančiu užtaisu – 15 guminių grankulkių, šia priemone buvo sužalotas pareiškėjas J. T. Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2009-02-03 duotoje specialisto išvadoje Nr. 571/09(01) nurodoma, kad J. T. 2009-01-16, prieš kreipiantis į gydymo įstaigą, šaunamuoju ginklu padaryta šautinė žaizda kaktoje su žaizda nosies srityje, dešinės akies viršutinio voko kraujosruva, ragenos erozija, kraujo išsiliejimu į priekinę kamerą, kraujosruva stiklakūnyje, rainelės atšokimu, regėjimo dešine akimi praradimu, šautinės žaizdos kairėje šlaunyje. Šautinė žaizda kaktoje su žaizda nosies srityje, dešinės akies viršutinio voko kraujosruva, ragenos erozija, kraujo išsiliejimu į priekinę kamerą, kraujosruva stiklakūnyje, rainelės atšokimu, regėjimo dešine akimi praradimu kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (remiantis Sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių priedo III skyriaus 1 lentele dėl regėjimo dešine akimi praradimo J. T. neteko 30 proc. bendro darbingumo), o šautinės žaizdos kairėje šlaunyje visumoje ir atskirai kvalifikuotos nežymiu sveikatos sutrikdymu (II tomo b. l. 195-197).

LR policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 2 p. numato, kad vienas iš pagrindinių policijos uždavinių – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, vykdydama šią funkciją policija veikia kaip viešojo administravimo subjektas (LR viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 ir 4 d., LR policijos veiklos įstatymo 2 str. 1 ir 3 d.). LR policijos veiklos įstatymo 18 str., kuriame numatyti bendri policijos pareigūno įgaliojimai, 1 d. 4 p. numato, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą. LR policijos veiklos įstatymo ketvirto skirsnio, reglamentuojančio šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą, 23 str., nustatančio prievartos rūšis ir jos panaudojimo sąlygas, 1-6 d. numato, kad: policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (1 d.); policijos pareigūnas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas (2 d.); psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai, tačiau šias psichinės prievartos priemones galima naudoti tik šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse išvardytomis sąlygomis (3 d.); fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas (4 d.); prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas (5 d.); policijos pareigūnas, jei jis su savimi neturi specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo, gali panaudoti bet kokias pagalbines priemones, būtinas kėsinimuisi atremti ar pavojaus šaltiniui likviduoti (6 d.). LR policijos veiklos įstatymo 24 str., nustatančio fizinės prievartos panaudojimo pagrindus, 1 d. numato, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą: 1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą; 4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu; 5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę. LR vidaus reikalų ministro 2005-03-09 įsakymu Nr. 1V-67, vadovaujantis LR policijos veiklos įstatymo 23 str. 4 d. 2 p., patvirtintas Policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių sąrašas, kurio 14 p. patvirtinta tokio pobūdžio priemonė - skausminiai šaudmenys, kuriais yra specialiai tam sukurti šoviniai su skausmą sukeliančiais užtaisais, t. y. įvairių dydžių guminės, medinės ir plastikinės kulkos, įvairių dydžių šratai, šratų, smėlio ar miltelių pripildyti maišeliai ir kitokių formų užtaisai.

Kaip matyti iš minėto reglamentavimo, policijos pareigūnas, esant įstatyme numatytam pagrindui, tame tarpe – ir masinių riaušių metu, turi teisę panaudoti fizinę prievartą, tame tarpe – ir skausminius šaudmenis, tačiau net ir masinių riaušių metu kiekvienas specialios priemonės, o ypač – potencialiai pavojingos dėl ribotos galimybės kontroliuoti jos panaudojimo pasekmes, panaudojimo atvejis yra individualus, t. y. ji gali būti naudojama tik prieš asmenis, besikėsinančius atlikti ar atliekančius neteisėtus veiksmus, turi būti atsižvelgiama į tuo metu esančią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes, be to, bet kokiu atveju privalo būti stengiamasi išvengti sunkių pasekmių. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2009-01-16, pasibaigus Lietuvos darbo federacijai Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje, laikotarpiu nuo 12 val. iki 12.20 val. leistam organizuoti mitingui (II tomo b. l. 69), dalis susirinkusių žmonių nebedalyvavo eitynėse Gedimino per., o susitelkė ties 2-ais ir 3-ais Seimo rūmais, esančiais Gedimino g. 53, Vilniuje, kur vėliau, dėl dalies susirinkusių asmenų veiksmų, susidarė ypatinga situacija – kilo riaušės, kurių metu eilė asmenų šiurkščiai pažeidinėjo viešąją tvarką, smurtavo, niokojo turtą (I tomo b. l. 40-43, 52-55, 85, 122-129, 185-192, 193; II tomo b. l. 1-11, 16, 25-32), todėl yra pagrindas manyti, kad policijos ir Viešojo saugumo tarnybos per LR vidaus reikalų ministerijos pareigūnai turėjo pagrindą prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, naudoti prievartą, kurios rūšį ir jos panaudojimo ribas kiekvienu konkrečiu atveju turėjo pasirinkti ją ketinantis panaudoti pareigūnas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas J. T., buvęs tiek prie 2-ųjų, tiek prie 3-ųjų Seimo rūmų, dalyvavo riaušėse, t. y. smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, jo atžvilgiu dėl 2009-01-16 atliktų veiksmų nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, taip pat nėra duomenų, kad buvo siekiama specialiąją priemonę – skausminį šaudmenį ar šaudmenis, kurios užtaisu J.T. buvo sužalotas – panaudoti būtent prieš jį, todėl galima teigti esant nustatyta, kad pareiškėjas J. T. sužalotas atsitiktinai, specialiąją priemonę siekiant panaudoti prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, atitinkamai – fizinę prievartą pareiškėjas J. T. patyrė nesant tam teisėto pagrindo.

Vilniaus apskrities VPK atsiliepime ir jos atstovo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, jog nėra įrodyta, kad pareiškėjas J. T. sužalotas būtent policijos pareigūno panaudotos specialios priemonės užtaisu, kad fizinė prievarta pareiškėjo atžvilgiu panaudota pažeidžiant teisės aktų nustatytą jos panaudojimo tvarką, taip pat kad, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2010-06-14 nutartį, kuria pripažintas teisėtu prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje policijos ir VST pareigūnų atžvilgiu dalyje dėl J. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra būtinos sąlygos – neteisėtos veikos – valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, yra nepagrįsti: Vilniaus apygardos teismo 2010-06-14 nutartimi pasisakyta dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų procesinių sprendimų, kuriais ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje policijos ir VST pareigūnų atžvilgiu dalyje dėl J. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimų, numatytų LR baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., 228 str. 1 d., požymių, teisėtumo (III tomo b. l. 8-11), t. y. pasisakyta dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos tyčia, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad buvo siekis fizinę prievartą panaudoti būtent J. T. atžvilgiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, ne kartą akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K- 7- 381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-183/2006; kt.); pareiškėjo J. T. paaiškinimą, kad buvo sužalotas apie 14 val. Nepriklausomybės aikštėje tarp fontano ir Seimo rūmų buvusių pareigūnų, mūvėjusių baltus apsauginius šalmus, iššautu užtaisu, iš dalies patvirtina ištirti vaizdo įrašai (I tomo b. l. 85, 193; II tomo b. l. 16), iš kurių matyti, kad iki policijos pareigūnų ir agresyvios minios susidūrimo Nepriklausomybės aikštėje, prie fontano, taip pat kurį laiką šioje vietoje, pareiškėjas J. T. tikrai nebuvo sužalotas, tuo tarpu 14.45 val. dėl patirto sužalojimo greitosios pagalbos jis jau buvo pristatytas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę (I tomo b. l. 139-140; Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės J. T. gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)). Įvertinus, kad pareiškėjo nurodytoje sužalojimo vietoje, pagal policijos ir VST pateiktus duomenis (I tomo b. l. 52-55, 122-129, 185-192), apie 14 val. buvo būtent policijos pareigūnai, mūvėję baltos spalvos šalmus, turėję skausminius šaudmenis Rubber Buckshot bei priemones juos panaudoti – šaunamuosius ginklus (I tomo b. l. 52-55, 122-129, 185-192; II tomo b. l. 93-96; III tomo b. l. 93), taip pat tai, kad Vilniaus AVPK atstovas iš esmės neneigė, kad Vilniaus AVPK pateiktas skausminio šaudmens Rubber Buckshot užtaisas – guminės grankulkės (II tomo b. l. 117) – ir iš pareiškėjo J. T. kaktos srities medikų pašalinto svetimkūnio (Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės J. T. gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris vizualiai yra iš esmės analogiškas Vilniaus AVPK skausminio pateikto šaudmens Rubber Buckshot užtaiso guminei grankulkei, yra tos pačios grupės, taip pat nesant jokių duomenų, kad pareiškėjas sužalojimus galėjo patirti kitokiomis aplinkybėmis, galima teigti esant nustatyta, kad pareiškėjas J. T. sužalotas atsitiktinai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos policijos pareigūnams prieš asmenis, šiurkščiai pažeidinėjusius viešąją tvarką, viešai smurtavusius, niokojusius valstybės turtą, panaudojus specialiąją priemonę – skausminius šaudmenis Rubber Buckshot su skausmą sukeliančiu užtaisu – 15 guminių grankulkių.

Kadangi byloje pateikti įrodymais patvirtina, kad fizinę prievartą pareiškėjas J. T. patyrė nesant tam teisėto pagrindo, dėl ko policijos pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu laikytini neteisėtais, kitos pareiškėjo ir atsakovės atstovų nurodytos aplinkybės, susijusios su šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos buvimu ar nebuvimu, nėra reikšmingos, be to, didesne dalimi grindžiamos prielaidomis.

LR viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 3 d. numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio pareiškėjas Jevgenijušas Tomaševskis neteko dalies darbingumo, kaip minėta, padarytas policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 str., kadangi neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltė šiuo atveju nėra būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

CK 6.283 str., reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, 1 ir 2 d. numato, kad: jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą; nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Byloje pateiktame skunde pareiškėjas J. T. prašo priteisti dėl sužalojimo patirtas 1197,50 Lt išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu, kurias patvirtina vaistinių preparatų akies sužalojimui gydyti ir intraokulinio lęšiuko įsigijimo dokumentai – kvitai ir PVM sąskaita-faktūra – už bendrą 1197,50 Lt sumą (I tomo b. l. 8, 14). Kadangi iš dalies pateiktų įrodymų – UAB „Migmedos vaistinė“ išduotų kvitų – nėra galima spręsti, kokių prekių įsigijimą jie patvirtina, nėra pagrindo teigti, kad šie įrodymai patvirtina J. T. patirtas išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu. Kiti pateikti kvitai ir PVM sąskaita-faktūra patvirtina, kad pagal juos buvo įsigyta vaistinių preparatų už 97,34 Lt, taip pat intraokulinis lęšiukas už 640 Lt, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas tikrai naudojo dalį minėtų vaistinių preparatų (Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės J. T. gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno medicinos universiteto klinikos gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini)) ir intraokulinį lęšiuką (II tomo b.l. 78), todėl minėtos 737,34 Lt išlaidos yra priteisiamos.

Pateiktame skunde pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti 300 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl patirto sveikatos sutrikdymo. CK 6.250 str. 1 ir 2 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip matyti iš minėto reglamentavimo, bendrieji neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 str. 2 d., tačiau išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas nepateiktas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjo J. T. patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis, kaip teigiama, beveik nemato dešine akimi, ilgą laiką gydėsi, taip pat dėl šio sveikatos sutrikdymo laikotarpiu nuo 2009-04-15 iki 2010-04-12 jam nustatytas 60 proc. netektas darbingumas (II tomo b. l. 72-92), sukelia nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, tokiai išvadai padaryti specialių žinių nereikia. Tačiau nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį, visgi turi būti vertinama ne tik žalą padariusio subjekto kaltė, bet vertinamos ir aplinkybės, kuriomis ši žala padaryta, tame tarpe – ar žala neatsirado ar nepadidėjo dėl paties pareiškėjo kaltės: CK 6.281 str. 1 d. numato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kadangi CK 6.250 str. 2 d. ir 2.283 str. 1 d. numato, kad dėl sveikatos sužalojimo atsiradusi žala turi būti atlyginama, t. y. nukentėjusio asmens didelis neatsargumas negali būti pagrindas visiškai atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl gali būti sprendžiama tik dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo sumažinimo. Šiuo atveju, kaip jau minėta, veiksmai, kuriais pareiškėjui padaryta žala, atlikti ypatingomis sąlygomis, t. y. riaušių metu, kada policijos ir Viešojo saugumo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos pareigūnai turėjo pagrindą prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, naudoti tiek psichologinę, tiek fizinę prievartą, tame tarpe – ir šaudmenis su skausminiais užtaisais. Kadangi pareiškėjas J. T., prie Seimo rūmų atvykęs 13.30 val., matė tiek riaušėse dalyvavusių asmenų veiksmus, tiek prievartos priemones, kurių ėmėsi pareigūnai šių asmenų atžvilgiu, jis objektyviai privalėjo ir turėjo galimybę įvertinti, kad būdamas šalia riaušėse dalyvavusių asmenų elgiasi neatsargiai, kadangi, net ir neatlikdamas veiksmų, kurie sudarytų pagrindą pareigūnams panaudoti prieš jį fizinę prievartą, gali būti sužalotas ir atsitiktinai, tačiau šią aplinkybę ignoravo, todėl tokie jo veiksmai gali būti vertinami kaip didelis neatsargumas CK 6.282 str. 1 d. prasme. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose išnagrinėti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo kildinami iš sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006, 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-157/2007, 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1063/2009 ir kt.), galima teigti esant faktiniam ir teisiniam pagrindui pripažinti, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti įvertinta 40000 Lt, kuri, atsižvelgiant į CK 6.282 str. 1 d. nuostatas, mažinama ketvirtadaliu, todėl pareiškėjui J. T. iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisiama 30 000 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

Įrodymai, kad pareiškėjas J. T. šioje byloje turėjo bylinėjimosi išlaidų, nepateikti, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nėra sprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo J. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjui J. T. 737,34 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, viso – 30737,34 Lt (trisdešimt tūkstančių septynis šimtus trisdešimt septynis litus 34 centus).

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.