Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-2457-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-06-23
Bylos Nr.: A-858-2457-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01338-2009-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: J. T.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo: Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerija

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A858-2457/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01338-2009-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui J. T.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. (J. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (tretieji suinteresuoti asmenys – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. T. skundu (t. I, b. l. 2–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 300 000 litų neturtinės ir 1 197,50 litų dydžio turtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. sausio 16 d., įgyvendindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 11 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnį ir Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 18 straipsnio nuostatas dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) sankcionuotame mitinge prie Lietuvos Respublikos Seimo, kurį organizavo Lietuvos darbo federacija. Sankcionuoto mitingo metu, į žmonių susibūrimo vietą buvo įvestos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, VST) pajėgos, kurios turėjo užtikrinti viešąją tvarką, susirinkusių asmenų saugumą. Tiek VST, tiek ir policijos pareigūnai, turėję užtikrinti tvarką, veikė pažeisdami reikalavimus, keliamus užtikrinti saugumą sankcionuotų mitingų metu, ir dėl savo neprofesionalumo išprovokavo taikaus ir teisėto mitingo dalyvių protestus, kurie peraugo į masinį pasipriešinimą, turintį riaušių požymių. Nerimstant protestams dėl pareigūnų veiksmų, pareigūnai pradėjo naudoti specialiąsias prievartos priemones prieš susirinkusius asmenis. Buvo naudojamos ašarinės dujos ir šaudoma guminiais šaudmenimis. Pareigūnai pareiškėjui padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jis neteko darbingumo. Pareigūnų paleisti guminiai šaudmenys pataikė jam į kaktą, į nosį ir sužalojo akis, taip pat du kartus į kairę koją, vieną kartą į dešinę ranką ir vieną kartą į pilvą. Jau ir taip guminių šaudmenų sužalotas akis dar labiau paveikė pareigūnų panaudotos ašarinės dujos, kurių poveikis paaštrino akių skausmus, sutrikdė kvėpavimą ir prisidėjo prie pareiškėjo sveikatos sutrikdymo. Dėl pareigūnų neteisingai, neteisėtai ir neadekvačiai pavartotos prievartos, pareiškėjas visiškai nemato dešiniąja akimi, o kairiosios akies rega labai silpna, ant kūno gausu randų ir kraujosruvų. Kadangi pareiškėjas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, silpna vienos ir visiškai dingusi kitos akies rega jam užkerta kelią toliau dirbti šį darbą. Pareiškėjas patyrė didelį fizinį ir moralinį skausmą, buvo pažemintas, patyrė šoką. Iki šio įvykio neturėjo jokių sveikatos sutrikimų. Jis yra jauno amžiaus ir anksti patirti stiprūs sveikatos sužalojimai užkerta kelią toliau gyventi visavertį gyvenimą. Pareiškėjo veiksmuose mitingo metu nebuvo jokių agresijos požymių ar bandymų kurstyti riaušes, nebuvo jokios nusikalstamos veikos jo veiksmuose. Dauguma Europos sąjungos šalių nebenaudoja guminių šaudmenų jau nuo 1972 m. Civilizuotų valstybių praktikoje policijos ir kariuomenės reglamentuose įtvirtinta aiški nuostata, kad guminių ar plastikinių kulkų artilerija gali būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai nesilaikė minėtų Viešojo saugumo tarnybos ir Policijos veiklos įstatymų normų, kurios imperatyviai nurodo, kad šaunamąjį ginklą pareigūnas turi teisę panaudoti tik tada, kai yra išnaudotos visos kitos įmanomos priemonės. Taip pat įstatymai imperatyviai nurodo, kad asmenys turi būti įspėti apie šaunamojo ginklo panaudojimą. Šių imperatyvių įstatymų normų pareigūnai nesilaikė, dėl ko pareiškėjui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, buvo pažemintas, sugadintas jo tolimesnis gyvenimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 4 dalį deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiai, nebent įstatymai nustato, kad ji atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Deliktinės atsakomybės sąlygos yra: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kalte ir žala. Neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė neteisėtu ir neteisingu šaunamojo ginklo panaudojimu, kuris buvo panaudotas pažeidžiant imperatyvias Viešojo saugumo tarnybos ir Policijos veiklos įstatymų normas ir nesilaikant praktikoje priimtų guminių šaudmenų naudojimo taisyklių. Priežastinis ryšys tarp jo sveikatos sutrikimų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų pasireiškė medikų nustatytomis išvadomis, nes visi sužalojimai buvo sukelti pareigūnų iššautais guminiais šaudmenimis. Pareigūnų kaltė pasireiškia tuo, kad jie pažeidė minėtas pareigūnų darbą, naudojant prievartos priemones, reglamentuojančias teisės normas, dėl ko pareiškėjui buvo padaryta didelė tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala. Neteisėti pareigūnų veiksmai yra pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežastis: dešiniosios akies aklumas, kairiosios akies rega labai silpna. Pareiškėjas išgyveno ne tik stiprų fizinį skausmą, bet ir patyrė dvasinį diskomfortą, kuris tęsiasi iki šiol. Be to, jis kenčia nuo depresijos, gyvenimas atrodo slogus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (t. I, b. l. 20–22) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VST vado 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 47V-24, 213 tarnybos pareigūnų 2009 m. sausio 16 d. padėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus VPK) pareigūnams užtikrinti viešąją tvarką, žmonių ir eismo saugumą Vilniaus mieste, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ organizuojamo mitingo prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, eitynių nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų ir mitingo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų (toliau – ir mitingas) metu. Mitingo dalyviams pakeitus prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų oficialiai pradėto mitingo eigą ir pobūdį bei tęsiant nesankcionuotą mitingą prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, kuris peraugo į riaušes, tarnybos pajėgos buvo panaudotos pagal Vilniaus VPK 2009 m. sausio 15 d. „Viešosios tvarkos, saugaus eismo priežiūros, susirinkimų įstatymo reikalavimų užtikrinimo planą“ Nr. 10-8-S-16 bei vykdant Vilniaus VPK viršininko paskelbtą Vidaus reikalų ministro 2001 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 7RN patvirtintą Masinių riaušių ir teisėtvarkos pažeidimų, padarytų grupės asmenų, likvidavimo operacijos planą „Vėtra“. Prieš VST pareigūnams panaudojant specialiąsias priemones, buvo kreiptasi į minią dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo. Pareikalauta, kad asmenys pasišalintų iš aikštės ir perspėta, kad bus naudojamos prievartos priemonės. Susirinkusi minia į reikalavimus nereagavo, o tik dar intensyviau ėmė mėtyti įvairius daiktus į tarnybos pareigūnus, kurie, siekdami atremti minios puolimą ir ją išsklaidyti, panaudojo specialiąsias priemones. Tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai įtikinimo priemonės buvo neveiksmingos arba negalimos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas VST pareigūnas pasirenka atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, tarnybos pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių žmonėms ir turtui. Pareiškėjas skunde neteisingai vartoja šaunamojo ginklo bei jo panaudojimo sąvokas, nes vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos įstatymo (toliau – ir VST įstatymas) 14 straipsnio 1 dalimi šaunamasis ginklas naudojamas kaip specialioji priemonė (šoviniams, granatoms su cheminėmis medžiagomis ar preparatais (neturinčiais naikinamojo poveikio) arba skausmą sukeliančiai elementais iššauti). Tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti specialiąsias priemones ypatingų situacijų metu. Ypatinga situacija – riaušės, masiniai neramumai, grupiniai veiksmai, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka ar priešinamasi teisėsaugos pareigūnams. Atsižvelgdami į faktines aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus VST pareigūnai nepažeidė įstatymų reikalavimų ir specialiąsias priemones panaudojo teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjo dalyvavimas nesankcionuotame mitinge, pažeidžiant Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 5 dalį ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neteisėtų veiksmų vykdymas po pareigūnų perspėjimų ir buvimas prie Seimo rūmų. VST ir policijos pareigūnams vykdant planą „Vėtra“. turėtų būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą įtvirtinta CK 6.250 straipsnis – įvardinti neturtinės žalos vertinimo kriterijai: asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Ši teisės norma įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydi, atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Padarytoji žala turi būti neteisėtų asmens veiksmų ar neveikimo rezultatas, todėl turi egzistuoti tam tikras ryšys tarp pareigūnų veikos ir atsiradusios žalos. Įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtą pareigūnų veiką, t. y. deliktą, ir priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turi pareiškėjas. Tačiau pareiškėjas skunde pareikštų prašymų turiniu bei tiksliai ir visiškai neįvardindamas pareigūnų padarytų įstatymų pažeidimų, įrodinėjimo prievolę perleidžia teismui. Kelia abejonių tai, ar pareiškėjo patirti sužalojimai yra VST pareigūnų veiksmų pasekmė, t. y. ar pareiškėjo pateiktose nuotraukose matomi sužalojimai padaryti VST pareigūnų naudotų 12 kalibro guminių kulkų. Priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra abejotinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 94–97) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (3K-3-215/2008; 3K-3-764; 3K-7-59/2008) teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jei dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų pasekmių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis. Šioje byloje turėtų būti įtraukti asmenys, figūruojantys ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-00108-09, kurioje sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Šioje byloje figūruojantys asmenys savo veiksmais galėjo prisidėti prie pareiškėjui atsitikusių pasekmių kilimo. Šioje byloje negali būti neįvertinti ir mitingo organizatorių bei dalyvių veiksmai, todėl jie taip pat privalo būti šalimis byloje. Lietuvos Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) atsiliepimu (t. I, b. l. 44–45) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. VRM nurodė, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp VST veiksmų ir sveikatos sužalojimo, nes iš skundo neaišku, kada, kur ir koks veiksnys sukėlė jam žalą. Šūvis būtent į pareiškėją gali būti neatsitiktinis ir teisėti veiksmai, nes pareiškėjas gali būti tas asmuo, kuris kėlė riaušes. Dėl šių riaušių vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00108-09. Jei žalą sukėlė atsakovo šaudymas, slopinant riaušes Nepriklausomybės aikštėje 2009 m. sausio 16 d., tai skundas turėtų būti atmestas CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad trauma įvyko apie 14 val. mitinge prie Seimo. Leidime organizuoti mitingą nurodyta, kad mitingas Nepriklausomybės aikštėje privalo baigtis 12.20 val. Apie 11.50 val. mitingo vedėjas informavo dalyvius apie mitingo tikslą ir eigą. Apie 12.00 val. mitingą vedantys asmenys kreipėsi į minią ir paprašė tvarkingai rikiuotis Gedimino prospekte, kur organizuojamos eitynės link Vinco Kudirkos aikštės. Dalis mitingo dalyvių (apie 2 000 žmonių) susirikiavo Gedimino prospekte ir pajudėjo į Vinco Kudirkos aikštę. Kita minios dalis apie 3 500 žmonių liko Nepriklausomybės aikštėje. Policija kelis kartus informavo apie tai susirinkusius žmones ir pareikalavo išsiskirstyti. Bet susirinkusi minia nekreipė dėmesio. Akivaizdu, kad šaudoma buvo tuomet, kai besitęsiantis susirinkimas buvo neteisėtas. Jei pareiškėjas šaudymo metu buvo Nepriklausomybės aikštėje, tai jis pažeidė Susirinkimų įstatymą, viešąją tvarką, buvo labai neatsargus, todėl negali ginčyti savo veiksmų pasekmių. Iš skundo neaiškus sveikatos sužalojimo mastas, todėl negalima spręsti apie kompensacijos dydį, nes ji turi būti proporcinga sveikatos sužalojimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu (t. I, b. l. 47–50) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Departamentas nurodė, kad Pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 40-37 Vilniaus VPK turėjo palaikyti viešąją tvarką mitingų metu ir užtikrinti saugų eismą eitynių metu. Vykdant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą palaikyti viešąją tvarką susirinkimo metu, buvo pasitelktos Vilniaus VPK ir Viešojo saugumo tarnybos pajėgos. Apie 12.00 val. Nepriklausomybės aikštėje mitingą vedantys asmenys kreipėsi į minią ir paprašė tvarkingai rikiuotis Gedimino prospekte, kur organizuojamos eitynės link Vinco Kudirkos aikštės. Dalis mitingo dalyvių (apie 2 000 žmonių) susirikiavo Gedimino prospekte ir pajudėjo į Vinco Kudirkos aikštę. Kita minios dalis apie 3 500 žmonių liko Nepriklausomybės aikštėje ir pradėjo masiškai judėti link Lietuvos Respublikos Seimo rūmų. Grupė jaunuolių priėjo prie Seimo trečiųjų rūmų ir bandė į juos veržtis, mėtė sniegą į langus. Ten buvę policijos pareigūnai juos nuramino ir šie pasišalino. Apie 12.20 val. minia patraukė link pirmųjų ir antrųjų Seimo rūmų. Žmonės, priėję prie įėjimo į antruosius Seimo rūmus, rankomis beldė į durų stiklus ir reikalavo, kad pasirodytų Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Prie įėjimo į rūmus budėję policijos pareigūnai įspėjo, kad minia atsitrauktų nuo Seimo rūmų, bet minia į Seimo rūmų langus pradėjo mėtyti sniegą ir reikalavo, kad pasirodytų Seimo pirmininkas. Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad susirinkimai prie Lietuvos Respublikos Seimo gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai ir visais atvejais garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų. Pagal Susirinkimų įstatymo 19 straipsnio nuostatas susirinkimų organizatoriai ir dalyviai privalo laikytis šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų kelių eismo, priešgaisrinės apsaugos ir kitų taisyklių, gerbti visuomenės priimtas moralės vertybes vykdyti teisėtus valdžios atstovų bei policijos pareigūnų reikalavimus. Susirinkimų organizatoriai Nepriklausomybės aikštėje netinkami vykdė Susirinkimų įstatymą, o susirinkimo dalyviai pažeidė Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir prisiartino prie Lietuvos Respublikos Seimo arčiau negu leidžia įstatymas. Policijos pareigūnai informavo susirinkusius Nepriklausomybės aikštėje žmones, kad mitingas privalo baigtis 12.20 val. ir pareikalavo susirinkusius Nepriklausomybės aikštėje žmones išsiskirstyti. Bet susirinkusi minia į teisėtus pareigūnų reikalavimus nekreipė dėmesio ir toliau mėtė sniegą į pareigūnus bei įžeidinėjo policijos pareigūnų garbę ir orumą. Minioje buvo pastebėta daug neblaivių žmonių. Tokiuose asmenų veiksmuose aiškiai buvo matomi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 178, 183, 187 straipsniuose, o atskirais atvejais ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje numatytų teisės pažeidimų požymiai. Prieš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams užimant pozicijas buvo kreiptasi į minią dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo bei pareikalauta, kad asmenys pasišalintų iš aikštės, nes bus naudojamos prievartos priemonės (dujos, guminės kulkos ir kt.). Minia į reikalavimus nereagavo, o tik dar intensyviau ėmė mėtyti įvairius daiktus į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, kurie, siekdami atremti minios puolimą ir ją išsklaidyti, panaudojo specialiąsias priemones. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir sprogstamąsias medžiagas. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai nepažeidė įstatymų reikalavimų ir specialiąsias priemones panaudojo teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, kurie pasireiškia, tuo, jog Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl fizinės prievartos panaudojimo Nepriklausomybės aikštėje mitingo dalyvių atžvilgiu. Įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtą pareigūnų veiką, t. y. deliktą, ir priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių turi pareiškėjas. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu (t. III, b. l. 68–79) pareiškėjo J. T. skundą tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui J. T. 737,34 litus turtinei ir 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti, iš viso – 30 737,34 litus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2009 m. sausio 16 d., pasibaigus mitingui, dalis susirinkusių žmonių nebedalyvavo eitynėse Gedimino per., o susitelkė ties 2 ir 3 Seimo rūmais, esančiais Gedimino pr. 53, kur vėliau dėl dalies susirinkusių asmenų veiksmų susidarė ypatinga situacija – kilo riaušės, kurių metu eilė asmenų šiurkščiai pažeidinėjo viešąją tvarką, smurtavo, niokojo turtą, todėl yra pagrindas manyti, kad policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo pagrindą prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, naudoti prievartą, kurios rūšį ir jos panaudojimo ribas kiekvienu konkrečiu atveju turėjo pasirinkti ją ketinantis panaudoti pareigūnas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas J. T., buvęs tiek prie 2, tiek prie 3 Seimo rūmų, dalyvavo riaušėse, t. y. smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, jo atžvilgiu dėl 2009 m. sausio 16 d. atliktų veiksmų nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, taip pat nėra duomenų, kad buvo siekiama specialiąją priemonę – skausminį šaudmenį ar šaudmenis, kurios užtaisu J. T. buvo sužalotas – panaudoti būtent prieš jį, todėl galima teigti esant nustatyta, kad pareiškėjas J. T. sužalotas atsitiktinai, specialiąją priemonę siekiant panaudoti prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, atitinkamai – fizinę prievartą – pareiškėjas J. T. patyrė nesant tam teisėto pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi pasisakyta dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų procesinių sprendimų, kuriais ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje policijos ir VST pareigūnų atžvilgiu dalyje dėl J. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, teisėtumo, t. y. pasisakyta dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos tyčia, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad buvo siekis fizinę prievartą panaudoti būtent J. T. atžvilgiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, ne kartą akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003 ir kt.); pareiškėjo J. T. paaiškinimą, kad buvo sužalotas apie 14 val. Nepriklausomybės aikštėje tarp fontano ir Seimo rūmų buvusių pareigūnų, mūvėjusių baltus apsauginius šalmus, iššautu užtaisu, iš dalies patvirtina ištirti vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad iki policijos pareigūnų ir agresyvios minios susidūrimo Nepriklausomybės aikštėje, prie fontano, taip pat kurį laiką šioje vietoje pareiškėjas J. T. tikrai nebuvo sužalotas, tuo tarpu 14.45 val. dėl patirto sužalojimo greitosios pagalbos jis jau buvo pristatytas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Įvertinus, kad pareiškėjo nurodytoje sužalojimo vietoje, pagal policijos ir VST pateiktus duomenis, apie 14 val. buvo būtent policijos pareigūnai, mūvėję baltos spalvos šalmus, turėję skausminius šaudmenis Rubber Buckshot bei priemones juos panaudoti – šaunamuosius ginklus, taip pat tai, kad Vilniaus VPK atstovas iš esmės neneigė, kad Vilniaus VPK pateiktas skausminio šaudmens Rubber Buckshot užtaisas – guminės grankulkės – ir iš pareiškėjo J. T. kaktos srities medikų pašalinto svetimkūnio, kuris vizualiai yra iš esmės analogiškas Vilniaus VPK skausminio pateikto šaudmens Rubber Buckshot užtaiso guminei grankulkei, yra tos pačios grupės, taip pat nesant jokių duomenų, kad pareiškėjas sužalojimus galėjo patirti kitokiomis aplinkybėmis, galima teigti esant nustatyta, kad pareiškėjas J. T. sužalotas atsitiktinai, Vilniaus VPK policijos pareigūnams prieš asmenis, šiurkščiai pažeidinėjusius viešąją tvarką, viešai smurtavusius, niokojusius valstybės turtą, panaudojus specialiąją priemonę – skausminius šaudmenis Rubber Buckshot su skausmą sukeliančiu užtaisu – 15 guminių grankulkių.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kadangi byloje pateikti įrodymais patvirtina, jog fizinę prievartą pareiškėjas patyrė nesant tam teisėto pagrindo, dėl ko policijos pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu laikytini neteisėtais, kitos pareiškėjo ir atsakovo atstovų nurodytos aplinkybės, susijusios su šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos buvimu ar nebuvimu, nėra reikšmingos, be to, didesne dalimi grindžiamos prielaidomis. Kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio pareiškėjas neteko dalies darbingumo, padarytas policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį, kadangi neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltė šiuo atveju nėra būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Byloje pateiktame skunde pareiškėjas prašo priteisti dėl sužalojimo patirtas 1197,50 litų išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu, kurias patvirtina vaistinių preparatų akies sužalojimui gydyti ir intraokulinio lęšiuko įsigijimo dokumentai – kvitai ir PVM sąskaita-faktūra. Kadangi iš dalies pateiktų įrodymų negalima spręsti, kokių prekių įsigijimą jie patvirtina, nėra pagrindo teigti, kad šie įrodymai patvirtina pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su sveikatos grąžinimu. Kiti pateikti kvitai ir PVM sąskaita-faktūra patvirtina, kad pagal juos buvo įsigyta vaistinių preparatų už 97,34 litus, taip pat intraokulinis lęšiukas už 640 litų, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas tikrai naudojo dalį minėtų vaistinių preparatų ir intraokulinį lęšiuką, todėl minėtos 737,34 litų išlaidos yra priteisiamos. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, neturtinės žalos atlyginimo piniginė išraiška turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjo J. T. patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis, kaip teigiama, beveik nemato dešine akimi, ilgą laiką gydėsi, taip pat dėl šio sveikatos sutrikdymo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2010 m. balandžio 12 d. jam nustatytas 60 proc. netektas darbingumas, sukelia nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, tokiai išvadai padaryti specialių žinių nereikia. Tačiau, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį, visgi turi būti vertinama ne tik žalą padariusio subjekto kaltė, bet vertinamos ir aplinkybės, kuriomis ši žala padaryta, taip pat, ar žala neatsirado (nepadidėjo) dėl paties pareiškėjo kaltės: Nukentėjusio asmens didelis neatsargumas negali būti pagrindas visiškai atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl gali būti sprendžiama tik dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo sumažinimo. Šiuo atveju, kaip jau minėta, veiksmai, kuriais pareiškėjui padaryta žala, atlikti ypatingomis sąlygomis, t. y. riaušių metu, kada policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai turėjo pagrindą prieš asmenis, dalyvavusius riaušėse, naudoti tiek psichologinę, tiek fizinę prievartą, tame tarpe – ir šaudmenis su skausminiais užtaisais. Kadangi pareiškėjas, prie Seimo rūmų atvykęs 13.30 val., matė tiek riaušėse dalyvavusių asmenų veiksmus, tiek prievartos priemones, kurių ėmėsi pareigūnai šių asmenų atžvilgiu, jis objektyviai privalėjo ir turėjo galimybę įvertinti, kad, būdamas šalia riaušėse dalyvavusių asmenų, elgiasi neatsargiai, kadangi, net ir neatlikdamas veiksmų, kurie sudarytų pagrindą pareigūnams panaudoti prieš jį fizinę prievartą, gali būti sužalotas ir atsitiktinai, tačiau šią aplinkybę ignoravo, todėl tokie jo veiksmai gali būti vertinami kaip didelis neatsargumas CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose išnagrinėti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo kildinami iš sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006, 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007, 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1063/2009 ir kt.), galima teigti esant faktiniam ir teisiniam pagrindui pripažinti, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti įvertinta 40 000 litų, kuri, atsižvelgiant į CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, mažinama ketvirtadaliu, todėl pareiškėjui J. T. iš Lietuvos valstybės priteisiama 30 000 litų.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 82–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymima, kad pareiškėjas buvo minioje, kuri smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidinėjo viešąją tvarką. Pareiškėjas privalėjo pasišalinti iš riaušių vietos. Pats jis sudarė pavojingą jo gyvybei situaciją. Pareiškėjas riaušių metu nevykdė Lietuvos policijos bei VST pareigūnų teisėtų reikalavimų pasišalinti iš Nepriklausomybės aikštės ir laikytis pareigūnų nurodyto atstumo. Pareigūnai, veikę pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, neatsako už žalą, padarytą veikiant pagal įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus. Pareigūnai veikė teisėtai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 89–95) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato policijos vykdomą veiklą bei netinkamai ją interpretavo kaip viešojo administravimo funkciją. Ši klaida turėjo esminę įtaką teisingo sprendimo priėmimui. Teismas tinkamai neįvertino sprendimu faktinių aplinkybių, todėl padarė klaidingas išvadas, kad asmuo, sąmoningai dalyvavęs tiek neteisėtame susirinkime, tiek apie 2 valandas buvęs intensyviausiose riaušių vietose, laikomas atsitiktinai ten buvusiu asmeniu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, pagrįstas prielaidomis, teismas turėjo nustatyti, koks pareigūnas panaudojo specialiąją priemonę, kodėl ją panaudojo ir nustatyti faktą, ar tikrai specialioji priemonė buvo panaudota ne prieš pareiškėją. Klausimas dėl specialiųjų priemonių teisėto panaudojimo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartimi. Teismas nesiremia įsiteisėjusiais teismų aktais. Byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkama šiai situacijai praktika. Pareiškėjas ignoravo įstatymų nuostatas, išreiškė nepagarbą valdymo tvarkai, jis aiškiai suvokė, kad dalyvauja neteisėtame susirinkime.

Atsiliepimas

Pareiškėjas J. T. atsiliepimu į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą (t. III, b. l. 99–102) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad apeliacinis skundas grindžiamas vien prielaidomis ir interpretacijomis. Net ir masinių riaušių metu kiekvienas specialiosios priemonės panaudojimo atvejis yra individualus, t. y. ji gali būti naudojama tik prieš asmenis, besikėsinančius atlikti ar atliekančius neteisėtus veiksmus, būtina stengtis išvengti sunkių padarinių. Atsakovas nepateikė įrodymų, kodėl pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrindas naudoti fizinę prievartą ir specialiąsias priemones. Policija nesilaikė specialiųjų priemonių naudojimo instrukcijų. Atsakovas neteisingai interpretuoja ikiteisminio tyrimo nutraukimą ir juo motyvuoja apeliacinį skundą. Nebuvo jokio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu naudoti specialiąsias priemones.

Pareiškėjas J. T. atsiliepimu į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą (t. III, b. l. 103–108) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas iš esmės remiais tais pačiais argumentais, kurie nurodyti jo atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą (t. III, b. l. 109–113) sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Departamentas iš esmės remiais argumentais, nurodytais atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą (t. III, b. l. 115–119) sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Departamentas remiasi tais pačiais argumentais, kurie nurodyti jo atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto specialiosios priemonės – šaunamuoju ginklu iššautų skausminių šaudmenų, jam sukėlusių sunkų sveikatos sutrikdymą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, panaudojimo. Taigi keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas ir jam priteisė 737,34 litų turtinės bei 30000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, posėdžio metu nurodė, kad nors jo netenkina pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas žalos dydis, iš esmės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo atstovai apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus vieną iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus. Taip pat keliamos abejonės dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo atstovų pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Vertindama byloje taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis).

Vis dėlto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs žalos atlyginimo instituto svarbą, pažymėjęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre. Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą byloje Nr. 23/4).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LR CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog „šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas“. Taigi viešąjį saugumą užtikrinančios valstybės institucijos (jose dirbantys pareigūnai) CK 6.271 straipsnio požiūriu yra „valdžios institucijos“. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“.

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai sprendė klausimą, ar joje galima konstatuoti buvus visas tris viešosios civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog visos būtinas civilinės atsakomybės sąlygos (elementai) buvo, todėl būtina įvertinti, ar tokios teismo išvados yra pagrįstos.

Visų pirma būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtus valdžios institucijų veiksmus CK 6.271 straipsnio požiūriu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė faktinę aplinkybę, jog pareiškėjui 2009 m. sausio 16 d. vykusio mitingo, vėliau peraugusio į neramumus (riaušes), metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos policijos pareigūnams panaudojus specialiąsias priemones – iš šaunamųjų ginklų iššautus skausminius šaudmenis Rubber Buckshot su skausmą sukeliančiu užtaisu – 15 vnt. guminių šratų, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovai abejojo, ar yra neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjas buvo sužalotas būtent policijos pareigūno (pareigūnų) iššautais šaudmenimis, jų apeliaciniuose skunduose nepateikiama argumentų, paneigiančių minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų visumą (be kita ko, t. I, b.l. 20-22, 32-33, 35-43, 52-55, 85, 122-129, 139-140; 171-172, 183-184; t. II, b.l. 16, 93-96, 187-191, 195-197), su tokia teismo padaryta išvada sutinka.

Atsižvelgiant į nustatytą faktinę aplinkybę, kad dėl pareigūnų veiksmų (specialiosios priemonės panaudojimo) pareiškėjas patyrė fizinę prievartą, sukėlusią sunkių padarinių jo sveikatai, būtina įvertinti teisės aktais ginamos vertybės prigimtį bei pobūdį, ir, atitinkamai, atsakovo veiksmų teisėtumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje nurodyta, jog žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, o 21 straipsnyje numatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes

Pažymėtina ir tai, kad žmogaus teisę į gyvybę, jo asmens neliečiamumą, jo orumą ir draudimą jį kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis, įtvirtina ir įvairūs tarptautinės teisės aktai, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Konkrečiai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2 straipsnyje numatyta, kad: 1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas. 2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma nepanaudojant daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą. Tuo tarpu EŽTK 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Ši Konvencija yra Lietuvos Respublikos teisės sudedamoji dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), jos nuostatas administraciniai teismai privalo tiesiogiai taikyti nagrinėdami bylas, kolizijos atveju EŽTK nuostatos turi taikymo pirmenybę įstatymų ir kitų teisės aktų atžvilgiu (žr., inter alia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pirmiau nurodytų konstitucinių vertybių ypatingą, absoliutų pobūdį – t. y. ir pagal LR Konstituciją (145 straipsnis), ir pagal EŽTK (15 straipsnio 2 dalis) žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, jo orumas, ir atitinkamai, draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis yra tarp tų vertybių ir draudimų, nukrypimas nuo kurių negalimas jokiose situacijose, įskaitant karo ir/ar nepaprastosios padėties atvejus.

Vertinant klausimą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo pažymėtina, kad įvairių prievartos priemonių, įskaitant ir specialiąsias poveikio priemones bei šaunamuosius ginklus, panaudojimo atvejus ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas (bylai aktuali 2008 m. liepos 15 d. redakcija), inter alia, jo 23-25 straipsniai, taip pat LR viešojo saugumo tarnybos įstatymo (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia, jo 12-14 straipsniai.

Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje numatyta, kad: policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (1 dalis); policijos pareigūnas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas (2 dalis); psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai, tačiau šias psichinės prievartos priemones galima naudoti tik šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse išvardytomis sąlygomis (3 dalis); fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas (4 dalis); prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas (5 dalis).

Be to Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą: 1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą; 4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu; 5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas konstatavo, jog pareiškėjas sužalojimo metu buvo riaušių vietoje. Vis dėlto teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas toje vietoje, kurioje vyko riaušės, būtų smurtavęs, niokojęs turtą, šiurkščiai pažeidęs viešąją tvarką, kad jo atžvilgiu dėl 2009 m. sausio 16 d. atliktų veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas arba iškelta administracinio teisės pažeidimo byla. Konstatavęs, kad nėra duomenų, jog aptariama specialioji priemonė būtų panaudota konkrečiai prieš pareiškėją, t. y. konstatavęs, kad į pareiškėją buvo pataikyta atsitiktinai, taip pat pažymėjęs, kad byloje aptariamos specialiosios priemonės dėl ribotų galimybių kontroliuoti jų panaudojimo pasekmes gali būti naudojamos tik prieš konkretų asmenį įvertinus individualias pažeidėjo savybes, ir įvertinęs pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas fizinę prievartą dėl pareigūnų veiksmų patyrė tam nesant teisėto pagrindo.

Įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo, kokia konkrečiai teisės norma buvo pažeista byloje aptariamu atveju, iš pateiktų argumentų darytina išvada, jog teismas konstatavo, jog fizinė prievarta prieš pareiškėją buvo panaudota tam nesant teisėto pagrindo – t. y., kad tokio pobūdžio specialioji priemonė galėjo būti panaudota tik prieš konkretų asmenį, o atsakovas neįrodė, kad buvo pagrindas taikyti tokio pobūdžio prievartą prieš pareiškėją, ir kad tai buvo daryta sąmoningai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodyta, jog prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje („tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai įtikinimo priemonės buvo neveiksmingos arba negalimos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas Tarnybos pareigūnas pasirenka atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, Tarnybos pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių žmonėms ir turtui“).

Iš šių teisės normų turinio matyti, kad jose įtvirtinti du bylos požiūriu svarbūs reikalavimai. Pirma, jose numatyta, kad prievarta, kuri gali sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik prieš konkretų teisės pažeidėją. Tokia išvada seka lingvistiškai aiškinant teisės normas, nes ir Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, ir Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje prieš panaudojant prievartos priemones reikalaujama atsižvelgti, inter alia, į individualias pažeidėjo savybes. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, kad fizinės jėgos panaudojimas, kuris nebuvo griežtai (neišvengiamai) būtinas dėl paties asmens elgesio, žemina žmogaus orumą, ir iš principo yra traktuotinas kaip EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintų teisių pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Gazioglu prieš Turkiją (pareišk. Nr. 29835/085), 42 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prieš pareiškėją panaudotos specialios priemonės pobūdį, nurodė, kad ji galėjo būti naudojama tik prieš konkretų asmenį. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui taip pat pritaria. Akivaizdu, kad skausminių šaudmenų panaudojimas prieš pareiškėją jam sukėlė sunkias pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieš pareiškėją panaudotų skausminių šaudmenų gamintojo pateiktoje instrukcijoje (t. II, b.l. 183) yra tiesiogiai nurodyta, jog šių šaudmenų naudojimas sulyginamas su mirtinų ginklų naudojimu, taip pat nurodyta, kad naudojant šiuos šaudmenis būtina, be kita ko, atsižvelgti į agresoriaus kūno sudėjimą (svorį), agresoriaus aprangą, t. y. į individualias pažeidėjo savybes. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aptariamu atveju skausminius šaudmenis pareigūnai galėjo panaudoti tik prieš konkretų teisės pažeidėją.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, ir Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas ir proporcingumo principas. Taigi, net jei prievartos priemonės naudojamos prieš konkretų asmenį, tokių priemonių naudojimas turi atitikti proporcingumo principą, t. y. prieš jas panaudojant turi būti įvertinama ir atsižvelgiama į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, taip pat pasekmes, kurias gali sukelti konkrečios prievartos priemonės panaudojimas. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai panaudojamos prievartos priemonės gali sukelti sunkias pasekmes, t. y. mirtį ar sveikatos sužalojimą. Nors pagal nurodytas teisės normų nuostatas pareigūnai turi tam tikrą diskreciją pasirinkti konkrečias prievartos priemones konkrečiose situacijose, manytina, kad tokia diskrecija nėra neribota.

Nors atsakovo atstovai nurodo, kad pareiškėjas pats atliko neteisėtus veiksmus – t. y. buvo nesankcionuoto mitingo vietoje, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų pasitraukti iš neramumų zonos, o tai, reiškia, kad buvo teisėtas pagrindas naudoti aptariamas specialiąsias priemones, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būdamas toje vietoje, kurioje vyko riaušės, būtų smurtavęs, niokojęs turtą, šiurkščiai pažeidęs viešąją tvarką, kad jo atžvilgiu dėl 2009 m. sausio 16 d. atliktų veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas arba iškelta administracinio teisės pažeidimo byla. Nors atsakovo atstovai teigia, kad neatmestina tikimybė, jog pareiškėjas galėjo tokius veiksmus atlikti, vadovautis tokia prielaida teisinio pagrindo nėra, taip pat nėra teisinio pagrindo pareiškėjui perkelti įrodinėjimo naštą, kad jis nedarė tam tikrų teisės pažeidimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovo atstovai ir atsiliepimuose į skundą, ir apeliaciniuose skunduose nurodė, kad neatmestina tikimybė, jog skausminiai šaudmenys buvo panaudoti būtent prieš pareiškėją. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Policijos veiklos įstatymą ir Viešojo saugumo tarnybos įstatymą būtent konkretus pareigūnas turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą, ir tokio panaudojimo proporcingumą. Taigi šiuo atveju atsakovas (jo dispozicijoje esantys pareigūnai) turi pareigą užtikrinti, kad jėgos panaudojimas bus teisėtas ir pagrįstas, įskaitant ir jo atitiktį proporcingumo principui. Atitinkamai, būtent atsakovas, atsižvelgiant į pažeistos vertybės svarbą (asmens sveikatą), turi ir pozityvią pareigą išsamiai ištirti tokį įvykį bei nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, ir pareigą įrodyti, kad prievartos priemonės panaudojimas buvo teisėtas ir proporcingas atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį. Analogiškos pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., pirmiau minėto sprendimo Gazioglu prieš Turkiją 43 punktą; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 70659/01 ir Nr. 74371/01 85-88 punktus). Nors atsakovo atstovai ir atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, ir apeliaciniuose skunduose nurodo, jog egzistuoja prielaida, kad pareiškėjas galėjo smurtauti, kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, kaip minėta, tokia prielaida nėra pagrįsta atsakovo pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. balandžio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime atmesti skundą (t. II, b.l. 187-191), taip pat nėra konstatuota, kad pareiškėjas būtų elgęsis agresyviai, kėlęs grėsmę kitų gyvybei ar sveikatai, o tik nurodyta, kad pareiškėjas nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų pasišalinti iš Nepriklausomybės aikštės ir laikytis pareigūnų nurodyto atstumo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje aptariamu atveju vien pareiškėjo neteisėti veiksmai, t. y. pareigūnų teisėtų reikalavimų pasišalinti iš tam tikros vietos ir laikytis pareigūnų nurodyto atstumo, savaime negalėtų būti pagrindu prieš jį taikyti tokio pobūdžio prievartos priemonę, nuo kurios jis nukentėjo byloje aptariamu atveju. Be to, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, kuriais būtų kėlęs grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, teisiniu požiūriu iš esmės nėra reikšminga, ar fizinę prievartą jis patyrė dėl to, kad policijos pareigūnas taikėsi būtent į pareiškėją, ar dėl to, kad į jį buvo pataikyta atsitiktinai.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusių teismų sprendimais, konkrečiai, 2010 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. 2-264-295/2010 ir 2010 m. birželio 4 d .Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. 1S-349-86-2010.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog minėtose teismų nutartyse buvo konstatuota, jog nebuvo nustatyta, kad būtų padarytos veikos, turinčios nusikaltimų, nurodytų LR BK 135 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. požymių (t. III, b.l. 8-11). Iš 2010 m. birželio 4 d .Vilniaus apygardos teismo nutarties Nr. 1S-349-86-2010 turinio matyti, jog teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo skundas atmestinas, nurodė, jog nėra vieno iš būtino nusikaltimų sudėčių elementų – pareigūnų tyčios padaryti pirmiau nurodytas veikas. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, jog tam tikrų veiksmų, šiuo atveju pareigūnų veiksmų, vertinimas baudžiamosios teisės požiūriu ir civilinės teisės požiūriu skiriasi. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad, kaip minėta, konstatuojant, kad yra CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos, kaltė nėra būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Atitinkamai, faktinė aplinkybė, kad pirmiau nurodytuose teismų sprendimuose konstatuojama, jog pareiškėjo atžvilgiu pareigūnų veiksmais nebuvo padarytos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. (kurių būtinas nusikaltimo sudėties elementas yra pažeidėjo tyčia), savaime nelemia, kad valstybei negali kilti deliktinė atsakomybė LR CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant neteisėtus valdžios institucijų veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Kaip minėta, žmogaus asmuo, jo gyvybė ir sveikata yra konstitucinės vertybės, jos gali būti pažeistos tik tuomet, kai tam yra aiškus įstatyminis pagrindas. Atsižvelgdama į tai, kad veiksmas (šūvis (iai) skausminiais šaudmenis) priskirtinas viešąjį saugumą įvykio metu užtikrinusiems pareigūnams, kad atsakovo atstovai bylos metu nepateikė įrodymų, jog fizinės prievartos panaudojimas prieš pareiškėją buvo nulemtas jo darytų teisės pažeidimų, įskaitant ir tokios prievartos panaudojimo atitiktį proporcingumo principui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai pasireiškė Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pažeidimu, t. y. atsakovas neįvykdė pareigos užtikrinti, kad prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, nebūtų panaudota prieš asmenį nesant tam teisinio pagrindo.

Atsakovo atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė LR CK nuostatas, neįvertino, kad pareiškėjo didelis neatsargumas padėjo atsirasti patirtai žalai.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertino ir pareiškėjui padarytos žalos mastą bei pobūdį (sunkus sveikatos sužalojimas, prarasta 60 proc. darbingumo), ir jo patirtus nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad pats pareiškėjas elgėsi neatsargiai, galėjo suvokti, jog gali būti sužalotas atsitiktinai, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, sumažino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį ketvirtadaliu.

Teisėjų kolegija, šiuo aspektu vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, su teismo vertinimu iš esmės sutinka. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Be to, pažymėtina, kad atsakovo atstovas nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai neadekvatus jo patirtiems sveikatos sužalojimams, neteisėtais veiksmais sukeltų išgyvenimų mastui ir pobūdžiui, todėl teisėjų kolegija mano, jog šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirginija Volskienė