- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-12
- Bylos Nr.
- e2S-1488-794/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00751-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Suinteresuotas asmuo
- R. J., V. G.
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.2.6.2Paaiškėjus, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl savo tyčinių veiksmų
- 3.4.2.6.7Atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pasekmės
- 3.4.2.6.8Kiti su atsisakymu iškelti fizinio asmens bankroto bylą susiję klausimai
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-3853-723/2019 pagal pareiškėjo V. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo; suinteresuoti asmenys – R. J., V. G., antstolis D. B., E. M.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. V. prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskirti A. S.; patvirtinti 410 EUR sumą nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos kaip pareiškėjo kasdienių poreikių tenkinimo sumą; nustatyti keturių mėnesių terminą nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui mokumo atkūrimo projektą tvirtinti; nustatyti, kad bankroto administratorė gali naudoti 860 EUR sumą nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties, kuria patvirtintas mokumo atkūrimo planas, įsiteisėjimo dienos.
2. Pareiškime nurodė, kad buvo UAB „Pas Žaldoką“ vadovas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3679-232/2011 įmonei buvo iškelta bankroto byla. 2010 metais pareiškėjas išvyko iš Lietuvos ir iki 2014 metų birželio mėnesio gyveno Kanadoje, nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas nuolat gyveno Ispanijoje.
3. Pareiškėjo manymu, įvertinus, jog jis, gyvendamas užsienyje, nedalyvavo civilinėje byloje dėl šiuo metu V. G. turimo kreditorinio reikalavimo priteisimo, neturėjo galimybės teikti atsikirtimų ir paaiškinimų, vien aplinkybė, jog prieš jį buvo priimtas sprendimas už akių dėl žalos atlyginimo, nesuteikia pagrindo vertinti jį kaip nesąžiningą asmenį. Nuo šios civilinės bylos baigties praėjo beveik šešeri metai, o nuo UAB „Pas Žaldoką“ bankroto proceso pabaigos praėjo daugiau negu treji metai, t. y. visos nustatytos aplinkybės ar atlikti veiksmai patenka už trejų metų veiksmų vertinimo ribos, todėl nebeturi įtakos pareiškėjo sąžiningumui bei galimybei kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodė, kad turi šiuos kreditorius: R. J. – 16 009,32 Eur; R. J. – 24 450,30 Eur; V. G. – 81 543,48 Eur; Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM – 120,02 Eur. Iš viso įsiskolinimai pareiškimo teismui padavimo dieną sudarė 122 123,12 Eur. Pareiškėjo vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto. Jis turi tris sąskaitas AB SEB banke, tačiau dvi yra su 0,00 Eur likučiu, o trečioje yra -1,4 Eur įsiskolinimas. Pareiškėjas grynųjų pinigų turi tik tiek, kiek lieka iš VSDFV mokamos pensijos patenkinus kasdienius poreikius.
5. Pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus, t. y. I. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir U. V., gim. (duomenys neskelbtini). Abi mergaitės gyvena su mama E. M. Ispanijoje. Pareiškėjas prie dukterų išlaikymo prisideda tik pagal galimybes, išlaikymas teismo sprendimu nepriteistas.
6. Pareiškėjui kiekvieną mėnesį reikalinga suma būtiniesiems poreikiams tenkinti yra 410 Eur.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo V. G. atsiliepimu prašė atsisakyti iškelti pareiškėjui V. V. bankroto bylą. Turėdamas įstatymo nustatytą pareigą, pareiškėjas veikė neatsakingai, nepateikė nei Juridinių asmenų registrui, nei teismui, sprendusiam bankroto bylos UAB „Pas Žaldoką“ iškėlimo klausimą, aktualių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl jam tenka atsakomybė už pasekmes, kurias sukėlė jo netinkamas kaip įmonės vadovo pareigų vykdymas.
8. Suinteresuotas asmuo V. G. pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014, nutraukdamas N. V. ir pareiškėjo V. V. santuoką ir padalindamas santuokoje įgytą turtą, už N. V. tenkančią didesnę turto dalį priteisė pareiškėjo naudai 52 000 Lt (15 060,24 Eur) dydžio piniginę kompensaciją. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu N. V. buvo įpareigota pervesti pareiškėjui priklausančias pinigines lėšas į antstolio D. B. depozitinę sąskaitą, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė – perdavė pinigus pareiškėjui tiesiogiai 2014 m. rugsėjo 9 d. notaro D. B. biure. Gautus pinigus pareiškėjas galėjo ir privalėjo panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais, tačiau to nepadarė.
9. Suinteresuoto asmens V. G. teigimu, pareiškėjas nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, o laukė kol praeis pakankamai laiko, jog galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks pareiškėjo elgesys tik patvirtina jo nesąžiningumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė iškelti V. V. fizinio asmens bankroto bylą.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atitinka sąlygą dėl pradelstų skolinių įsipareigojimų dydžio ir padarė išvadą, jog jis negali įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Pareiškėjas kas mėnesį gauna 445,17 Eur netekto darbingumo pensiją, taip pat bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, kad 2019 m. birželio 6 d. sudarė darbo sutartį ir įsidarbino UAB „Balrena“ ūkvedžio pareigose, jam mokant 4,77 Eur valandinį tarifinį atlyginimą už faktiškai dirbtas valandas. Gaunamos pajamos pareiškėjui neleidžia per protingą terminą įvykdyti turimų pradelstų įsipareigojimų, kurie sudaro 122 123,12 Eur. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra nemokus.
12. Išnagrinėjęs proceso šalių paaiškinimus ir byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo buvo nesąžiningas, nes per šį laikotarpį ne tik nedėjo pastangų pagerinti savo finansinę padėtį, gauti didesnių pajamų, bet ir nesiekė kiek įmanoma labiau atsiskaityti su savo kreditoriais.
13. Teismas pažymėjo, kad nors faktas apie tai, jog pareiškėjas gavo iš savo buvusios sutuoktinės didelę pinigų sumą yra neginčijamas, tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas visiškai nepanaudojo gautų pinigų kreditoriniams įsiskolinimams padengti jį charakterizuoja, kaip asmenį, kuris vengė savo įsipareigojimų, nes gautus pinigus panaudojo savo nuožiūra, t. y. buvo nesąžiningas.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo teisme niekur nedirbo. Tik bylos nagrinėjimo metu kreditoriui pareiškus pastabas dėl vengimo dirbti, pareiškėjas byloje pateikė minėtą darbo sutartį dėl darbo už faktiškai dirbtą laiką pagal valandinį atlyginimą. Byloje nėra duomenų apie tai, iš kur ir kiek pareiškėjas planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei dar mokėti atlyginimą administratoriui. Pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, planų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Teismo vertinimu, jis šiuo atveju siekia skolų nurašymo, bet ne mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais bent iš dalies. Toks asmens elgesys nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimu ir neatitinka fizinių asmenų bankroto instituto paskirties bei tikslų.
15. Atsižvelgiant į pareiškėjo darbo patirtį restoranų versle, jam neišnaudojus ir nenurodžius galimybių susirasti geriau apmokamą darbą, uždirbti didesnes pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius yra pajėgus gauti ir panaudoti atskaitymui su kreditoriais, toks pareiškėjo elgesys laikytinas pasyviu, prisidedančiu prie jo nemokumo, kartu ir nesąžiningu kreditorių atžvilgiu. Nors pareiškėjas turi sveikatos problemų (35 proc. darbingumas), tačiau jos netrukdo jam dirbti vadovaujamąjį darbą, t. y. tokį, kokį jis jau dirbo anksčiau savo valdytoje įmonėje. Šiuo atveju pareiškėjo siekiamas bankrotas lemtų kreditorių nuostolius, o tai neatitiktų Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatymo paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Sąžiningi asmenys, atsidūrę sunkioje finansinėje padėtyje, privalo imtis aktyvių veiksmų, siekdami prisitaikyti prie esamų darbo rinkos sąlygų, keičia savo gyvenamąją vietą ir gyvena ten, kur gali susirasti geriau apmokamą darbą, gauti daugiau pajamų ir tokiu būdu užsitikrinti finansinį saugumą sau bei tinkamą skolinių įsipareigojimų vykdymą kreditoriams.
16. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog paskutinius trejus metus mėgino ieškoti geriau apmokamo darbo ar kėlė savo kvalifikaciją. Teisme jis nurodė, kad iki pareiškimo padavimo teismui trejus metus gyveno iš sugyventinės lėšų ir nors turėjo savo lėšų (jam likdavo apie 180-190 Eur pensijos), šį likutį pervesdavo pilnamečiui sūnui, o ne kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Taigi, pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu patvirtina ir vengimas dėti pastangas turimų įsiskolinimų dydžiui mažinti. Pareiškėjas, turėdamas didelių skolinių įsipareigojimų, turėdamas patirties versle ir įmonių vadovavime bei suvokdamas, jog nesiėmus aktyvių veiksmų prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų tinkamai įvykdyti nepavyks, turėjo ir turi realias galimybes susirasti geriau apmokamą darbą, o taip pat kelti kvalifikaciją, įgyti papildomą išsilavinimą, tačiau to nepadarė ir nedaro, o taip pat nesikreipė į kreditorius dėl įsiskolinimų grąžinimo sąlygų ir terminų suderinimo. Pareiškėjas per visą aktualų trejų metų laikotarpį geranoriškai jokių skolų grąžinimo įmokų kreditoriams nemokėjo. Šiuo laikotarpiu įsiskolinimai buvo dengiami tik iš antstolio vykdymo procese priverstinai iš pareiškėjo gaunamos pensijos išskaitomų lėšų. Tai neatitinka norinčio bankrutuoti sąžiningo fizinio asmens padėties. Pareiškėjas privalėjo ir dabar privalo dėti visas įmanomas pastangas, siekdamas atsiskaityti su savo kreditoriais arba sumažinti įsipareigojimų dydį. Aplinkybės, jog pareiškėjas, gaudamas mažas pajamas, nesistengia jų padidinti, siekdamas sumažinti kreditorių reikalavimus, esminę reikšmę turi ne tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bet ir vėliau sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
17. Pareiškėjas V. V. atskiruoju skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
19.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo elgesį vertino kaip nesąžiningą. Nurodė, kad iš buvusios sutuoktinės buvo gavęs 15 060,24 Eur, iš kurių 4 000 Eur davė tuo metu vėžiu sirgusiai pusseserei, kuri šiuo metu yra mirusi, ir 10 000 Eur atidavė skolą draugui, kad sumažintų kreditorių skaičių. Tačiau draugas nesutinka būti identifikuotas.
19.2. Į Lietuvą pareiškėjas grįžo tik 2018 metų gruodžio mėnesį. Jam reikėjo laiko ir lėšų įsitvirtinti. Be to, per trejus aktualius metus iki bankroto bylos iškėlimo daugiau nenaudingų sau sandorių nesudarė ir nesiskolino, t. y. kreditorių skaičiaus nedidino ir savo ir taip sunkios finansinės padėties nepablogino.
19.3. Pareiškėjui nustatytas tik 35 proc. darbingumas. Jam yra 56 metai. Taigi darbo rinkoje jis nėra labai konkurencingas asmuo, ypač vadovaujančiose pozicijose. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas vis dėlto 2019 m. birželio 6 d. susirado darbą, turėjo būti vertinama, kaip patvirtinanti jo sąžiningumą ir aktyvų siekį gauti daugiau pajamų ir bent iš dalies mėginimą atsiskaityti su kreditoriais. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo įsidarbinimą kaip formalų.
19.4. V. G., įsigydamas skolinį kreditorinį reikalavimą, veikė savo rizika, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebus išsaugota skolininko ir kreditoriaus V. G. interesų pusiausvyra, yra neteisinga.
19.5. Apeliantas nesutina su teismo argumentu, kad geranoriškai negrąžino kreditoriams jokių įmokų. Pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo yra savarankiškas skolininko veiksmas, kuris patvirtina, kad skolininkas siekia nutraukti priverstinį išieškojimą ir geranoriškai mokėti bent dalį skolų savo kreditoriams, kadangi tokiu būdu bus atkurtas skolininko mokumas, ko negalima pasakyti apie priverstinį lėšų išskaitymą.
19.6. Pavedimus sūnui pareiškėjas atliko, kai jau buvo išskaityti pinigai kreditoriams pagal antstolio patvarkymą. Likusiomis lėšomis pareiškėjas turi teisę disponuoti savo nuožiūra, juo labiau, pervesti lėšas sūnui yra normalus ir pateisinamas elgesys tarp artimų šeimos narių.
19.7. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pagal jam taikomą apdairaus ir rūpestingo elgesio standartą elgėsi pernelyg pasyviai ir nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas sumažinti savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams, taip darydamas įtaką savo mokumo būklei, neatitinka byloje esančių įrodymų.
Atsiliepimas
19. Suinteresuotas asmuo V. G. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
21.1. Apelianto nurodytų aplinkybių dėl santuokos nutraukimo metu gautų lėšų nepanaudojimo atsiskaitymui su kreditoriais negalima prilyginti elgesiui, neturinčiam įtakos apelianto mokumui.
21.2. Apelianto argumentai dėl santuokos nutraukimo metu gautų lėšų panaudojimo nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais.
21.3. Nuo 2010 metų apeliantas kreditoriams savanoriškai nesumokėjo nei karto, nors 2010 – 2014 metais gyveno Kanadoje, 2014 – 2018 metais Ispanijoje. Per visą išieškojimo laikotarpį antstolis D. B. suinteresuoto asmens V. G. naudai išieškojo tik 179,55 Eur sumą.
Atsiliepimas
21.4. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nepaneigta, kad apeliantas neturi galimybės realiai atsiskaitinėti su kreditoriais ir mokėti užmokestį bankroto administratoriui.
21.5. Apelianto samprotavimai apie sugrįžimą į Lietuvą bei įsitvirtinimui reikalingą laikotarpį neturi reikšmės jo mokumui FABĮ prasme ir nepateisina pasyvių, prie jo nemokumo prisidėjusių veiksmų.
21.6. Suinteresuotas asmuo V. G. sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apelianto įsidarbinimas bankroto bylos nagrinėjimo metu yra formalus, jis tik siekia sudaryti įspūdį apie dedamas pastangas gauti didesnes pajamas.
21.7. Suinteresuotas asmuo V. G. sutinka, kad papildomai nesiskolindamas apeliantas neblogino savo finansinės padėties, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo jo veiksmus vertinti sąžiningais, juolab, kad tokie apelianto veiksmai dabartiniams kreditoriams jokios apčiuopiamos naudos nesuteikė.
21.8. Dėl apelianto argumentų, kad jis nekonkurencingas asmuo darbo rinkoje, suinteresuotas asmuo V. G. nurodė, kad priešingai, vadovaujančioms pozicijoms darbo ir gyvenimo patirtis yra privalumas, tokio pobūdžio darbas nereikalauja didelės fizinės ištvermės, be to, ir seniau, būdamas 35 proc. darbingumo, užėmė vadovaujančias pareigas savo įmonėje UAB „Pas Žaldoką“. Apeliantas ne tik neišnaudoja galimybės susirasti geriau apmokamą darbą, bet apskritai vengia dirbti ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.
21.9. Apeliantas parodė, kad esant norui, net ir turint 35 proc. darbingumą, galima susirasti darbą, kad ir nekvalifikuotą, bei gauti už tai pinigus. Bet savo finansine padėtimi susirūpino tik po aštuonerių metų.
21.10. Priešingai, apelianto veiksmai patvirtina, kad jis visais įmanomais būdais siekė išvengti bet kokių sumų mokėjimo kreditoriams (pvz., iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo trejus metus niekur nedirbo, gyveno iš sugyventinės lėšų; savo gautas lėšas, t. y. apie 180 – 190 Eur kas mėnesį, kurios jam likdavo nuo nedarbingumo pensijos, pervesdavo pilnamečiam sūnui, o ne atsiskaitymui su kreditoriais).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
22. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
23. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
24. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų.
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo nemokumą (ginčo byloje dėl to nėra), tačiau taip pat konstatavo jo nesąžiningumą ir šiuo pagrindu atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
Dėl pareiškėjo sąžiningumo vertinimo
26. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-434-421/2017).
27. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, kai jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-434-421/2017).
28. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo elgesį vertino kaip nesąžiningą.
29. Nurodė, kad iš buvusios sutuoktinės gautus 15.060,24 EUR panaudojo tikslingai, didžiąją dalį paskirdamas skolos draugui grąžinimui, t. y. kreditorinio reikalavimo dengimui.
30. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių skolos grąžinimą draugui pagrindžiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas atmeta aptariamą atskirojo skundo argumentą kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis).
31. Apelianto teigimu, dėl artimo pensijai amžiaus ir prastos sveikatos, darbo rinkoje jis nėra labai konkurencingas asmuo, ypač vadovaujančiose pozicijose, todėl aplinkybė, kad vis dėlto 2019 m. birželio 6 d. susirado darbą, turėjo būti vertinama, kaip patvirtinanti jo sąžiningumą ir aktyvų siekį gauti daugiau pajamų ir bent iš dalies mėginimą atsiskaityti su kreditoriais. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo įsidarbinimą kaip formalų.
32. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija. Kaip matyti iš apeliantui išduoto neįgaliojo pažymėjimo, 35 proc. darbingumas jam buvo nustatytas 2007-12-27 (el. b. t. 1, l. 72). Į užsienį pareiškėjas išvyko 2010 metais. Taigi daugiau negu dvejus metus jis, jau būdamas darbingas tik 35 proc., vadovavo savo įmonei, ir 35 proc. darbingumas apeliantui eiti vadovaujamas pareigas nebuvo kliūtis. Todėl apelianto argumentas, kad jis dėl sveikatos negali dirbti vadovaujamo darbo, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog dirbdamas tokio pobūdžio darbą, jis gautų žymiai didesnes pajamas negu gauna 2019 m. birželio 6 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu, tačiau pasirinko dirbti tik menkai apmokamą darbą. Todėl toks įsidarbinimas kaip formalus pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas pagrįstai.
33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas nurodė, jog, pablogėjus įmonės finansinei būklei, jis nusprendė važiuoti padirbėti į užsienį. Nors byloje nėra duomenų, kad devynerius metus, kol buvo užsienyje, pareiškėjas kur nors dirbo, darytina labiau tikėtina išvada, jog pareiškėjas užsienyje dirbo bei gavo pajamas, tačiau šios informacijos teismui nepateikė.
34. Apelianto teigimu, antstoliui išskaičius pinigus kreditoriams, likusiomis lėšomis jis turėjo teisę disponuoti savo nuožiūra, juo labiau, pervesti lėšas sūnui yra normalus ir pateisinamas elgesys tarp artimų šeimos narių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvai neturi pareigos išlaikyti savo pilnamečius vaikus, tačiau apeliantas vietoje to, kad vykdytų savo prievoles kreditoriams, pasirinko pervesti likusius pinigus savarankiškam sūnui.
35. Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėjas neišnaudoja savo darbo patirties, kad gautų didesnes pajamas, nededa pastangų turėti geriau apmokamą darbą ir pagerinti savo mokumą, bent kiek atsiskaityti su kreditoriais. Tokį jo elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nesąžiningą, neatitinkantį reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
36. Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
37. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatą, bankroto siekiančio asmens elgesį vertino atsižvelgdamas ir į fizinio asmens bankroto proceso tikslą, tokia jo išvada atitinka teismų praktiką dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui. Dėl to atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, suinteresuotas asmuo V. G. turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į pareiškėjo atskirojo skundą parengimą. V. G. įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.