- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-142-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01556-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Prima visus“, L. S., A. S.
- Trečiasis asmuo
- notaras D
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima visus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji optika“ ieškinį atsakovams L. S., A. S., uždarajai akcinei bendrovei „Prima visus“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notaras D. A., antstolis I. G., uždaroji akcinė bendrovė „Panda Insurance“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 ir 1.81 straipsnių pagrindu.Ieškovė BUAB „Naujoji optika“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. liepos 15 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp L. S. ir UAB „Prima visus“; taikant vienašalę restituciją priteisti L. S. ir A. S. perleistą butą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2011 m. balandžio 27 d. ieškovei iškelta bankroto byla. Nuo 2002 m. birželio 24 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės direktorės pareigas ėjo vienintelė jos akcininkė L. S., o nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. – A. S.. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu už akių 2010 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo perleidimo sutartį tarp UAB „Naujoji optika“ ir L. S. pripažino negaliojančia ir taikė restituciją – ieškovei priteisė iš L. S. 37 537,79 Lt kompensaciją. Antstolis 2014 m. lapkričio 17 d. ieškovei pranešė apie surastą ir areštuotą L. S. turtą, taip pat pranešė, jog 2014 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) L. S. ir A. S. pardavė UAB „Prima visus“ butą, esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Prima visus“ įsteigė L. S. ir buvo jos akcininke iki 2013 m. balandžio 5 d. Antstolis 2015 m. birželio 23 d. pateikė ataskaitą dėl vykdomojoje byloje atliktų veiksmų, kurioje nurodyta, jog skolininkės vardu nekilnojamo ar kilnojamo turto nėra registruota, piniginių lėšų iš areštuotų sąskaitų neišieškota. Ieškovės teigimu, L. S., veikdama kartu su sutuoktiniu A. S. bei su jais susijusia įmone UAB „Prima visus“, siekdama išvengti skolos sumokėjimo ieškovei, sudarė Sutartį, kuri pažeidžia ieškovės bei jos kreditorių interesus. Ieškovės įsitikinimu, egzistuoja visos būtinos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytos actio Pauliana sąlygos pripažinti Sutartį negaliojančia. Ieškovės teigimu, Sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujanti gerai moralei. L. S., žinodama, jog turi pareigą atsiskaityti su ieškove, pardavė butą ir iš gautų pinigų skolos ieškovei nesumokėjo. Todėl Sutartis nesuderinama su gera morale, juolab, kad skola ieškovei atsirado dėl L. S. nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Ieškovės teigimu, Sutartis gali būti pripažįstama ir apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.), nes byloje nėra įrodymų apie atsiskaitymą ar pinigų sumokėjimą už butą, tik pačių Sutarties šalių nurodymas notarui, jog 100 000 Lt UAB „Prima visus” sumokėjo Lilijanai ir A. S. dar iki Sutarties sudarymo. Todėl Sutartis yra greičiau dovanojimo nei pirkimo-pardavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino Sutartį negaliojančia, taikė dvišalę restituciją ir priteisė iš L. S. ir A. S. solidariai UAB „Prima visus“ naudai 28 962 Eur, įpareigojo UAB „Prima visus“ grąžinti butą L. S. ir A. S.. Teismas nustatė, kad Sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo galiojančią reikalavimo teisę 37‘537,79 Lt sumai į atsakovę L. S., todėl jos pareiga buvo pirmiausia grąžinti šią sumą kreditoriui (ieškovei). Tai, kad Sutarties atsakovai neprivalėjo sudaryti, arba, ją sudarę, turėjo grąžinti skolą ieškovei, teismo vertinimu, byloje įrodyta, nes atsakovų nurodytos priežastys sandoriui sudaryti – jiems reikėjo pinigų įsikūrimui Jungtinėje Karalystėje - nepripažįstamos privalomumu sudaryti Sutartį. Veiksmus, atliktus asmeniniams interesams tenkinti, negrąžinant priteistos skolos, teismas vertino kaip L. S. nesąžiningumą. Sutartimi ji pažeidė ieškovės teises, nes ši prarado teisę nukreipti skolos išieškojimą į L. S. priklausantį turtą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad kito areštuoto ar turimo atsakovų turto užtektų ieškovės reikalavimui patenkinti. Byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad ieškovės vadovai savo tyčiniais veiksmais perkėlė verslą į kitas įmones. Tai, kad L. S. įsteigė UAB „Prima visus“, buvo jos akcininke iki 2013 m. balandžio 5 d., dirbo šioje įmonėje iki 2013 m. kovo 29 d., sudarant Sutartį UAB „Prima visus“ atstovavo direktorė I. M., kurią į darbą priėmė L. S., suponuoja išvadą, kad UAB „Prima visus“ buvo žinoma apie jos buvusios direktorės skolą ieškovei, butų pirkimas-pardavimas nebuvo šios įmonės veiklos sritis, todėl, teismo vertinimu, UAB „Prima visus“ buvo nesąžininga sandorio šalimi. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškininės senaties termino. Nors ieškinys pateiktas 2015 m. rugpjūčio 5 d., Sutartis sudaryta 2014 m. liepos 15 d., įrašas apie Sutarties sudarymą Nekilnojamojo turto registre padarytas 2014 m. liepos 28 d., tačiau negalima daryti išvados, kad ieškovė turėjo pastoviai tikrinti registro įrašus ir nustatyti turto pardavimo faktą iš karto po jo pardavimo, t. y. turėjo sužinoti apie turto pardavimą 2014 m. liepos 28 d.Teismas Sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio bei CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovai žinodami apie L. S. prievolę ieškovei, gautus pagal Sutartį pinigus naudojo savo interesų tenkinimui, o ne skolos grąžinimui. Tokie atsakovų veiksmai, teismo vertinimu, prieštarauja gerai moralei. Teismas taikė dvišalę restituciją, nes pateikti įrodymai, jog UAB „ Prima visus“ sumokėjo L. S. Sutarties pagrindu 100 000 Lt, todėl atsakovė turi grąžinti šią sumą UAB „Prima visus“, o pastaroji turi grąžinti Butą L. S.. Teismas netenkino reikalavimo Sutartį naikinti CK 1.87 straipsnio pagrindu, nes pateiktas kasos išlaidų orderis, pagal kurį 2014 m. liepos 14 d. buvo sumokėta 100 000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai
Atsakovė UAB „Prima visus“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimą pirkti butą iš Lilijanos ir A. S. priėmė apeliantės savininkas I. U.. Teismas privalėjo motyvuoti, kokiu būdu apeliantės savininkas I. U. galėjo žinoti, kad Sutartis pažeidžia ieškovės teises. S. prieš sudarant Sutartį apeliantės neinformavo nei apie savo kreditorius, nei kokiu tikslu Sutartis sudaroma. Pasirašant Sutartį, apeliantę atstovavo įmonės vadovė I. M., kuri vykdė įmonės savininko I. U. valią.Nepagrįstai teismas pripažino apeliantę nesąžininga sandorio šalimi. Apeliantės veiklos tikslas yra pelno siekimas. Apeliantė butą įsigijo tikslu didinti įmonės apyvartą ir pelną, todėl 2014 m. liepos 16 d. jį išnuomavo. Apeliantei Sutartis ekonomiškai naudingas sandoris, nes už Butą sumokėjo tik dalį kainos, kitą dalį sutarta sumokėti vėliau. Apeliantė neprivalėjo domėtis, ar kokie nors tretieji asmenys turi kokių nors turtinių pretenzijų S., todėl teismas nepagrindė apeliantės kaltės. Be to, ieškovė neįrodė apeliantės nesąžiningumo (CPK 178 str.).Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. gegužės 14 d., ieškovei vykdomasis raštas išduotas 2014 m. birželio 18 d. Ieškovės administratorius, nesidomėdamas skolininkų turtine padėtimi, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, juolab, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši. Nerūpestingumo faktą patvirtina ir tai, kad ieškovė apie Sutartį antstolių buvo informuota 2014 m. lapkričio 17 d., o ieškinį teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Apeliantės savininkas I. U. priėmė sprendimą padengti L. S. skolą ieškovei. 2016 m. liepos 20 d. apeliantė su L. S. pasirašė susitarimą, pagal kurį apeliantė padengia L. S. skolą ieškovei, o sumokėta suma sumažinamas apeliantės įsiskolinimas už butą. Todėl ieškovės reikalavimas yra patenkintas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas turėjo pagrindą suabejoti apeliantės sąžiningumu sudarant Sutartį, nes ji kaip juridinis asmuo mokėjo fiziniam asmeniui didelę sumą grynais pinigais; ši suma viršijo įmonės metinę apyvartą; verslo praktikoje neįprastai ilgam laikui (4 metams) atidėtas likusios sumos (½ dalies) sumokėjimas; nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo veikla nebuvo įprasta apeliantės veikla bei apeliantę įsteigė ir Sutartį pasirašiusią direktorę paskyrė atsakovė. Apeliantė (savo vadovo asmenyje) pažeidė atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, tai padarė sąmoningai – tikslu padėti atsakovei išvengti išieškojimo iš buto. Apeliantė pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą elgtis sąžiningai ir protingai bei savo fiduciarines pareigas įmonei bei jos kreditoriams (CK 2.87 str. 2 d.). Byloje neįrodyta, kad ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), būtų buvę pakankamai atsiskaityti su ieškove. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovė vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš L. S. gavo 2014 m. rugsėjo 3 d., todėl objektyviai tik šią dieną turėjo realią galimybę kreiptis į antstolius dėl skolos išieškojimo. Todėl anksčiau nei su minėta data ieškovės pareiga domėtis atsakovės turtu viešuosiuose registruose negali būti siejama. Be to, ieškovė apie Sutartį sužinojo iš antstolio 2014 m. lapkričio 27 d. Nors apeliantė už atsakovę sumokėjo pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, tačiau liko neatlygintos procesinės palūkanos, dėl ko ieškovė yra pareiškusi naują ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme. Priteistos sumos atlyginimas tik patvirtina, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Atsakovai L. S. ir A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti; taikyti ieškinio senatį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantei buvo žinoma apie jos buvusios direktorės skolą ieškovei, nes dėl buto pardavimo buvo tartasi su apeliantės savininku I. U., o ne su įmonės vadove I. M.. Atsakovai nurodo, kad apeliantės savininko apie skolą ieškovei neinformavo, nes neprivalėjo to daryti. Sutartis sudaryta dėl to, kad atsakovai turėtų lėšų įsikūrimui Jungtinėje Karalystėje bei buto nuomai, kuriai reikėjo sumokėti 3 000 svarų depozitą iki 2014 m. vasaros pabaigos. Nurodė, kad su sūnumi, su kurio šeima atsakovai gyveno, 2014 m. liepos mėnesį nutraukta buto nuomos sutartis dėl nemokumo ir jo šeima įkurdinta socialiniame būste. Šiame socialiniame bute atsakovai neturėjo teisės gyventi. Pajamų, išskyrus L. S. neįgalumo pensiją (jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis), atsakovai Lietuvoje neturėjo. A. S. serga sunkia psoriazinio artrito forma, Jungtinėje Karalystėje gydomas vaistais bei nuolat stebimas medikų, todėl į Lietuvą grįžti atsakovai negali. Dėl šių aplinkybių atsakovai buvo priversti parduoti savo butą net ir su sąlyga, kad jiems iš karto bus sumokėta ne visa suma. Todėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo atsakovai negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių.Sutartis sudaryta dėl objektyvių materialinių priežasčių, ieškovės reikalavimai nėra dideli, be to, skolininkas netapo nemokiu, todėl teismas nepagrįstai CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu Sutartį pripažino negaliojančia. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog kito turto pakaks atsiskaityti su ieškove. Vien ½ kambario buto, esančiu (duomenys neskelbtini), reali rinkos vertė viršija skolą ieškovei. Šį butą įvertinti yra antstolio pareiga ir atsakovai, tik jam pateikus turto įkainojimą, turi teisę dėl jo pateikti savo nuomonę (CPK 681 str.). Šiai dienai antstolis minėto buto nėra įvertinęs. 2016 m. liepos 20 d. atsakovai su apeliantės savininku I. U. pasirašė susitarimą, pagal kurį L. S. skola ieškovei buvo padengta, o sumokėta suma sumažintas apeliantės įsiskolinimas atsakovams. Kadangi ieškovei skola padengta, todėl sandorio galiojimo klausimas jokios teisinės reikšmės ieškovei nebeturi.Ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes tuo pat metu ji siekė panaikinti Sutartį, nes neva negali atgauti 10 871,76 Eur skolos, bei vykdė išieškojimą iš L. S. priklausančio turto, tarp jo ir ½ kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini).Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovės bankroto administratorius nuo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014 m. gegužės 14 d.) iki antstolių pranešimo dienos (2014 m. lapkričio 17 d.) nesidomėjo skolininko turtine padėtimi, t. y. neatliko Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje nurodytų pareigų. Šių pareigų neatlikimas negali būti pateisinama priežastimi ieškinio senaties termino praleidimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Nuo 2002 m. birželio 24 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės direktorės pareigas ėjo vienintelė jos akcininkė L. S., o nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. – A. S.. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimu už akių iš L. S. ieškovei priteista 37 537,79 Lt (10 871,70 Eur) (1 t., b.l. 25-28). 2014 m. liepos 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (Sutartis) L. S. ir A. S. pardavė apeliantei jiems priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 36-43). Ieškovė Sutartį prašė pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), taip pat kaip prieštaraujančią gerai moralei (CK 1.81 str.) bei kaip apsimestinį sandorį (CK 1.87 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Sutartį negaliojančia CK 6.66 ir 1.81 straipsnių pagrindais bei taikė dvišalę restituciją. Apeliantė, nesutikdama su priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Todėl Sutarties teisėtumo klausimas nagrinėtinas CK 6.66 ir 1.81 straipsnių aspektais (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana)
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012;2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d.nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs visas būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, Sutartį pripažino negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas nenustatė visų būtinų actio Pauliana sąlygų ginčijamo sandorio panaikinimui, t. y. neigia ieškovės reikalavimo teisės turėjimą, ginčo sandorio šalių nesąžiningumą bei mano, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apeliantės kvestionuojamų actio Pauliana taikymo sąlygų.Sprendžiant, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu yra nustatyti juos siejančios prievolės atsiradimo momentą, nes kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į L. S. kildina iš Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo už akių, kuriuo, kaip minėta, ieškovei iš L. S. yra priteista 37 537,79 Lt (10 871,70 Eur) kompensacija (1 t., b.l. 25-28). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu (2014 m. liepos 15 d.) ieškovė turėjo neginčytiną ir galiojančią reikalavimo teisę į L. S. 37 537,79 Lt (10 871,70 Eur) sumai. Apeliantė, kvestionuodama reikalavimo teisės turėjimą, su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. liepos 20 d. (t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo) su L. S. pasirašytą susitarimą, kuriuo susitarta, kad apeliantė ieškovei sumokės 10 871,70 Eur L. S. skolą (2 t., b.l. 48, 49). Tai, kad apeliantė sumokėjo 10 871,70 Eur ieškovei už L. S., patvirtina pateiktas 2016 m. liepos 25 d. SEPA mokėjimo orderis (2 t., b.l. 50). Šios aplinkybės neginčija ir ieškovė. Kasacinio teismo pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 konstatavo, jog „... teismas, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos, privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu. Kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimas svarbus ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir visą kreditoriaus teisių gynimo laiką. Kreditoriui nebeturint galiojančios reikalavimo teisės, negalima konstatuoti, kad yra tenkinama actio Pauliana sąlyga dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Nebelikus reikalavimo teisės, kreditorius netenka teisinio kreditoriaus statuso ir vienos iš kreditoriui suteikiamų priemonių jo pažeistoms teisėms ginti <...> kreditoriaus reikalavimo teisė turi būti galiojanti ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir viso kreditoriaus interesų gynimo actio Pauliana pagrindu metu, o tokiai teisei pasibaigus vienu iš prievolių pasibaigimo pagrindu, nebegalima konstatuoti, jog egzistuoja galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė.“Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo L. S. skola ieškovei buvo padengta (žr. sprendimo 21 punktas). Todėl L. S. prievolė ieškovei Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo už akių pagrindu laikytina pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad L. S. prievolė ieškovei yra pasibaigusi ir ieškovė nebeturi galiojančios ir neginčytinos reikalavimo teisės, darytina išvada, kad ieškovė nebeteko teisinio kreditoriaus statuso L. S. atžvilgiu. Tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu ieškovė turėjo neabejotiną reikalavimo teisę L. S., nereiškia, kad ją turi ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka - kaip minėta šio sprendimo 22 punkte, kreditoriaus reikalavimo teisė turi būti galiojanti ne tik ginčijamo sandorio sudarymo metu, bet ir viso kreditoriaus interesų gynimo actio Pauliana pagrindu metu, be kita ko, ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Ieškovė atsiliepime nurodo, kad nors apeliantė už atsakovę sumokėjo teismo priteistą sumą, tačiau liko neatlygintos procesinės palūkanos, dėl kurių ieškovė yra pareiškusi naują ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme. Ieškovės teigimu, ji turi reikalavimo teisę, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimu už akių ieškovei iš L. S. priteista tik minėta kompensacija, jokios kitos piniginės sumos ieškovei nepriteistos. Todėl kitų neginčytinų ir neabejotinų reikalavimo teisių šio sprendimo pagrindu ieškovė neturi. Antra, šiuo metu vykstant ieškovės nurodomo inicijuoto ginčo nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teisme, spręsti, kad ieškovė turi neginčytiną reikalavimo teisę į L. S. dėl palūkanų priteisimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Trečia, ieškovės kaip kreditorės teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Nagrinėjamu atveju iki ginčijamo sandorio sudarymo L. S. prievolė ieškovei mokėti palūkanas nebuvo atsiradusi. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė šiuo metu neturi galiojančios reikalavimo teisės L. S. atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad yra tenkinama actio Pauliana sąlyga dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Nenustačius vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, negalima konstatuoti šio sprendimo 19 punkte nurodytų sąlygų visumos, todėl ir nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Padarius tokią išvadą, dėl kitų apeliantės kvestionuojamų actio Pauliana taikymo sąlygų teisėjų kolegija nepasisako,nes jų vertinimas nebeturi esminės reikšmės šio klausimo nagrinėjimui.
Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu
Pirmosios instancijos teismas pripažino Sutartį negaliojančia ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančią gerai moralei, nes atsakovai, žinodami apie L. S. prievolę ieškovei, gautus pagal Sutartį pinigus naudojo savo interesų tenkinimui, o ne skolos grąžinimui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada.Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Taip pat sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008).Tai, kad šioje byloje buvo nustatytas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas, nereiškia, kad sandoris pripažintinas negaliojančiu ir prieštaravimo gerai moralei pagrindu, nes akivaizdu, kad jo esminis tikslas buvo išvengti neigiamų pasekmių dviejų subjektų atsiskaitymo santykiuose, o ne pažeisti/apeiti visuomenėje priimtos geros moralės normas (ar viešąją tvarką). Pastebėtina, kad ir apskritai teisminėje praktikoje vien tik asmens nesąžiningas elgesys savaime nelemia sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, o šiuo atveju ir sandorio neigiamų padarinių ieškovės, jos kreditorių interesams nebeliko. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti Sutartį CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančią gerai moralei nebuvo pagrindo.Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo naikinti Sutarties ir ieškinyje nurodytu CK 1.87 straipsnio pagrindu kaip apsimestinio sandorio, nes byloje esantis kasos išlaidų orderis (1 t., b.l. 97) patvirtina, kad apeliantė 2014 m. liepos 14 d. L. S. sumokėjo 100 000 Lt, be to, apeliantė realizuoja savo kaip Buto savininkės teises jį nuomodama (1 t., b.l. 100-102). Taigi, negalima daryti išvados, kad Sutarties šalys faktiškai turėjo tikslą pridengti kitokio pobūdžio sandorį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Kita sprendimo dalis, kuria iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos, paliktina nepakeista(CPK 93 str. 5 d., 96 str. 5 d.). Nors apeliacinis skundas tenkinamas, tačiau jis tenkinamas ne dėl to, kad apeliantė įrodė, jog ieškovės reikalavimas nebuvo pagrįstas ir teismas jį nepagrįstai tenkino, o dėl to, kad jau po teismo sprendimo apeliantė įvykdė skolininkės L. S. prievolę ieškovei. Taigi, tiek ieškinio pateikimas, tiek visas bylos procesas pirmosios instancijos teisme vyko ir bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl atsakovų elgesio.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir pripažinta negaliojančia 2014 m. liepos 15 d. buto pirkimo pardavimo sutartis Nr. DA-5871, sudaryta tarp L. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Prima visus“, bei taikyta restitucija, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.