- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-07
- Bylos Nr.
- II-580-818/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00726-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Miroslavas Gvozdovičius (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. B., Vilniaus AVPK Administracinių nusižengimų
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Skundas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-580-818/2022
2022 m. liepos 7 d.
Vilniaus AVPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovui Mariui Lisauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) specialistės S. K. 2022 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-7581-2022 (ROIK: 22161658012) pagrįstumo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Teismo nustatytos aplinkybės
Institucijos specialistė S. K. 2022 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-7581-2022 nustatė, kad A. B. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3, 7 dalyse nustatytus administracinius nusižengimus, nes 2022-03-17 d. 15:01 val. (duomenys neskelbtini), A. B. vairavo automobilį „BMW“, v/n (duomenys neskelbtini) neturėdamas galiojančio Lietuvoje išduoto vairuotojo pažymėjimo (pasibaigęs galiojimo laikas), važiuodamas iš (duomenys neskelbtini), rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis (telefonu), taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 16, 20 punktų reikalavimus.
A. B. buvo paskirta administracinė nuobauda – 80 Eur dydžio bauda ir specialiosios tesiės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) vienam mėnesiui.
II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
A. B. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Institucijos specialistės S. K. 2022 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-7581-2022, nes pasak pareiškėjo jis nutarime nurodytomis aplinkybėmis vairavo automobilį „BMW“ ir neneigė, jog naudojosi telefonu, tačiau paaiškino, jog tas pokalbis trūko labai trumpą laiką, jis tik atsakė skambinančiam asmeniui, jog vairuoja automobilį bei perskambins vėliau. Mano, jog jo toks elgesys nesukėlė grėsmės eismo saugumui bei nebuvo šiurkštūs. Kas liečia negaliojančio vairuotojo pažymėjimo, kurio galiojimo laikas yra pasibaigęs, pareiškėjas skunde nurodė, jog svaresnę teisinę galią turinti 2006 m. gruodžio 20 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų visoms Europos sąjungos šalims nustatė privalomą reikalavimą, jog Direktyvos įgyvendinimas neturėtų pažeisti iki jos taikymo datos suteiktos arba įgytos tesiės vairuoti, o valstybė narė užtikrina, kad ne vėliau, kaip iki 2033 m. sausio 19 d. visi išduodami ar esantys apyvartoje vairuotojo pažymėjimai atitiktų šios Direktyvos reikalavimus. Direktyvos turinys liudija, kad iki jos priėmimo galiojęs Pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas yra galiojantis ir gali būti naudojamas. Tad pasak pareiškėjo, ginčijamame nutarime nurodytas argumentas apie vairuotojo pažymėjimo galiojimo laiko pasibaigimą yra neteisingas, o tuo pačiu ir nepagrįstai skirta 11 Eur bauda.
Atsiliepimas
Institucijos vyr. tyrėjas M. Lisauskas atsiliepime į A. B. skundą nurodė, kad nagrinėjant šią bylą pareigūnas rėmėsi surinktų įrodymų visumą – policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, vaizdo įrašo duomenimis. Dėl pareiškėjui taikytos administracinės atsakomybės už padarytą pažeidimą numatytą ANK 417 str. 3 d. pažymėjo, jog teismų praktikoje aiškinant šią sąvoka plačiąją prasme – draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu: skambinimu, pranešimų rašymu, naršymu internete, kurių funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje, kadangi bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus ranka ir tai nėra susiję su automobilio vairavimu, nes vairuotojas tampa neatidus, nesusikoncentravęs, jis kelia grėsmė eismo saugumui. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik išjungus transporto priemonės variklį, t. y. pašalinus atsitiktinio automobilio judėjimo tikimybę. Dėl A. B. padaryto nusižengimo numatyto ANK 417 str. 7 d. atsiliepimu nurodė, jog pareiškėjui išduotame vairuotojo pažymėjime nėra šio dokumento išdavimo datos, todėl remiantis LRV 2012 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 102 nuostatomis, jie vairuotojo pažymėjime nėra (nenurodyta) išdavimo datos, todėl toks dokumentas galioja 5 metus nuo šio nutarimo įsigaliojimo. Minėtas nutarimas įsigaliojo 2012 m. vasario 3 d. Atstovo manymu nutarimas A. B. atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu institucijos atstovas prašė palikti nutarimą nepakeistą, nutarimas teisėtas. Byloje surinktą pakankamai objektyviu duomenų (policijos pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas bei liudytojo I. Z. duoti paaiškinimai teismo posėdyje, vaizdo įrašo duomenis), kurių pagrindu pagrįstai buvo konstatuoti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai. Vaizdo įrašė gerai matoma, kad dešinėje rankoje laikomas mobilus telefonas, vairuotojas kalba telefonu.
Skundą padavęs asmuo A. B. teismo posėdyje išsakė savo poziciją dėl jo atžvilgiu priimto nutarimo bei mano, kad nutarimas nėra teisingas. Dėl pasibaigusio vairuotojo pažymėjimu. Jis nesiginčija su atsakovu, jog Vyriausybės nutarimu 2012 m. buvo nustatytas pažymėjimų, kuriuose nėra nurodyta pasibaigimo data, galiojimas. Tačiau jis ne veltui nurodė Europos Parlamento ir tarybos direktyvą, o ji šiuo atveju vertinant turi aukštesnę galią mūsų byloje, kurioje 2006 m. yra direktyva, kad ne vėliau kaip iki 2033 m. išduoti pažymėjimai atitiktų šios direktyvos reikalavimus, t. y. neturi pakeisti šiai dienai išduotų ir galiojančių dokumentų. Mūsų Vyriausybė nusprendė, kad šios direktyvos galima nesivadovauti ir priėmė, kad nuo 2012 m. iki 2017 m. visi pažymėjimai turi būti pakeisti. Šiuo atveju teismui yra suteikta teisė vertinti ir spręsti, kuris dokumentas turi didesnę įrodomąją galią. Dėl to, kad jis neva vairavo transporto priemonę naudodamasis mobilaus ryšio telefonu ir laikydamas jį rankoje. Jis įdėmiai susipažino su policijos pareigūno pateiktais dokumentais, o ypač su video medžiaga. Kalbėti galima daug ir įvairiai. Byloje yra pateiktas b. l. 15 tarnybinis pranešimas, kurį po 5 d. surašė policijos pareigūnas, kuris sustabdė mano vairuojamą automobilį. Visų pirma, pareigūnai man buvo iš kairės. Sukant automobilį uždengi matymo lauką ir akivaizdžiai matosi įraše, 0,45 s. kur pareigūnas sako kolegei: „ar tu matei telefonu kalba, kalba, kalba“. Bet kai prisižiūri pritraukus vaizdo įrašą nieko nesimato, nes kairė pusė uždengia. Tada automobilis po kelių sekundžių stabtelį ir per galinį stiklą nieko nesimato. Aš kalbėjau telefonu kai pareigūnas priėjo. Mano automobilis turi laisvų rankų įrangą, todėl kai įsėdi į automobilį, telefonas iš karto persijungia. Tuo metu man paskambino klientas ir pakalbėjęs padėjau ragelį. Ne veltui aš šiandien padariau foto nuotrauką. Po pokalbio aš paspaudžiau mygtuką esantį ant vairo, kurio yra pažymėtas telefono ragelis. kalbėjau telefonu, bet naudodamasis laisvų rankų įranga, pareigūnas rašydamas tarnybinį pranešimą praėjus 5 d. po įvykio gal pats susimaišė. Pasak A. B. jis leidosi nuo estakados į apačią, o pareigūnų automobilis važiavo jam statmenai. Su manimi važiavo du mano vaikai, jis nuo estakados suko į dešinę pusę, nes laikėsi kelių ženklinimo. Kalbant su laisvų rankų įranga, baigus pokalbį, aš nuspaudžiau ant vairo esantį mygtuką, o ne padėjau patį telefono aparatą, pamatęs pareigūnus aš stabtelėjau, pasižiūrėjęs į juos, jie mirktelėjo šviesomis ar mostelėjo ranka ir leido man važiuoti, anksčiau nebuvau baustas dėl šiukščių pažeidimų.
Teismo posėdyje liudytojas I. Z. paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK 2 PK tyrėjo pareigose. Nurodė, kad jam važiuojant (duomenys neskelbtini) tarnybiniu automobiliu prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pristabdė praleisti iš antro aukšto išvažiuojantį automobilį. Vairuotojas irgi pristabdė, pažiūrėjo į kairę, pamatė, kad mes praleidžiame. Tada pamačiau, kad jis turi rankoje telefoną ir kalba telefonu. Tas automobilis pasuko ir buvo sustabdytas. Mes priėjome, prisistatėme. Vairuotojas pripažino, kad naudojosi telefonu. Pasakė, kad atsiliepė, kad pasakytų, kad negali kalbėti. Toks buvo jo pirminis paaiškinimas. Tada buvo įteiktas šaukimas atvykti į policijos įstaigą. Kitą dieną buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Buvo pasiūlyta įvykdyti nuobaudą.
Atsakant į proceso dalyviu klausimus liudytojas paaiškino, kad mes važiavome nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, įsukome link (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, kurios automobilių parkavimo aikštelė yra antrame aukšte. Mes važiavome tiesiai, o jo (A. B.) automobilis leidosi nuo estakados į apačią. Vairuotojas, kalbėdamas telefonu, buvo pasisukęs. Aš pristabdžiau, vairuotojas pasisuko pažiūrėti į kairę. Ten yra kelio ženklas, pagal kurį galima sukti tik į dešinę. Važiavau su kolege. Vairuotojas pasuko galvą, telefoną laikė dešinėje rankoje. Aš vairavau, o kolegė sėdėjo šalia. Aš reagavau į šį nusižengimą. Dabar jau negaliu pasakyti, ką pasakiau tuo metu savo kolegei. Tarp automobilių buvo 15 metrų atstumas. Tarp mūsų automobilių nebuvo jokių kitų transporto priemonių. Kiek mačiau, vairuotojas kalbėjo keletą sekundžių. Kai vairuotojas pasuko galvą į kairę, automobilis BMW po truputėlį važiavo per estakadą, automobilis dar nebuvo pilnai nusileidęs. Vairuotojas nebuvo sustojęs, jis po truputį visą laiką judėjo. Kadangi jis pamatė, kad aš jį praleidžiu, nuvažiavo toliau. Kai mes jį sustabdėme, telefono nemačiau. Jį sustabdėme už 50 metrų. Pokalbio metu pasakiau vairuotojui, kad tokiems atvejams yra laisva rankų įranga, kuri galbūt net yra įrengta jo automobilyje. Aš nežinau, ar jo automobilyje yra tokia įranga. Vairuotojas pasakė, kad atsiliepė ir kalbėjo telefonu norėdamas pasakyti žmogui, kad jis negali šiuo metu kalbėti.
Paprašius pateikti vairuotojo pažymėjimą, vairuotojas pažymėjimo nepateikė. Pasakė, kad turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą, bet šiuo metu su savimi jo neturi, ir pateikė pasą ar asmens tapatybės kortelę. Patikrinome dokumentus, išrašėme šaukimą. Paskui patikrinome policijos duomenų bazėje ir pamatėme įrašą, kad vairuotojas neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tai buvo nustatyta vėliau policijos įstaigoje. Patvirtino, kad tuo metu, kai vairuotojas A. B. pasisuko, gerai matėsi, kad vairuotojo ranka su telefonu buvo prie ausies.
Teismo posėdyje peržiūrėtas skundo byloje esantys vaizdo įrašas (b. l. 17), įraše matyti, pareigūnai suka pirmyn, priekyje nėra jokių transporto priemonių. Artėja prie estakados. Matosi, kad vairuotojas pasuka veidą. Skundą padavęs asmuo - aš neginčiju, kad pasukau galvą ir pažiūrėjau, bet neturėjau rankoje telefono. Aš kalbėjau telefonu, bet naudojausi laisvų rankų įranga.
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo išvados
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta visapusiškai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe. Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
ANK 431 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonės savininkui (valdytojui) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymas. Šios normos blanketinė dispozicija deleguoja į konkretų įstatymą, todėl jos pažeidimas galimas tik tada, kai konstatuojamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, nustatytos taisyklės pažeidimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekiant išaiškinti teisės pažeidimą, tikrinančio pareigūno, savivaldybės administracijos įgalioto pareigūno reikalavimu transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi šiam pareigūnui nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytus duomenis apie asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi, o juridinio asmens vadovas ar kitas atsakingas asmuo privalo šiam pareigūnui nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatytus duomenis apie asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu naudojosi juridiniam asmeniui priklausančia transporto priemone. Transporto priemonės savininkas (valdytojas) arba juridinio asmens vadovas ar kitas atsakingas asmuo, nepateikę šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiga pateikti pareigūnams jų prašomą informaciją yra numatyta tam, kad būtų nustatytas nusižengimą padaręs asmuo, kurį už jo padarytą neteisėtą veiką būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn.
Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Vadovaujantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Teismas, išnagrinėjęs ir patikrinęs Skundžiamą nutarimą, bylos medžiagą bei Institucijos surinktus duomenis daro išvadą, kad administracinio nusižengimo teisena pradėta, tyrimas atliktas ir administracinio nusižengimo protokolas A. B. atžvilgiu surašytas tinkamai.
ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą. Įstatymo leidėjas Kelių eismo taisyklių 20 punkte ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtino sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis. Teismų praktikoje aiškinant šią sąvoką plačiąja prasme – draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, t. y.: skambinimu, pranešimo rašymu, naršymu, kitų funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje, kadangi bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone, įskaitant ir telefono laikymą, nukreipia vairuotojo dėmesį nuo transporto priemonės vairavimo, varžo jo veiksmus ranka ir kelia grėsmę eismo saugumui (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2-231-462/2018, Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis byloje Nr. AN2-598-498/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-266-634/2017). KET 20 punkte ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis leidžiama tik naudojant laisvų rankų įrangą arba stovinčioje transporto priemonėje ir tik išjungus jos variklį, t. y. pašalinus atsitiktinio automobilio pajudėjimo tikimybę.
A. B. kategoriškai neigė jam inkriminuojamą nusižengimą, teigdamas, jog iš pateikto vaizdo įrašo nėra aišku ar asmuo laiko kažką savo rankose. Jo teigimu, jo kaltė konstatuota remiantis tik subjektyviu pareigūnų manymu, o ne objektyviais nusižengimo įrodymais.
Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neturi jokio pagrindo abejoti institucijos 2022 m. balandžio 12 d. nutarimo pagrįstumu ir teisėtumu. Institucija išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė teisingas išvadas, jog A. B. 2022 m. kovo 17 d. 15:01 val. vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis, tokiais veiksmais pažeisdamas KET 20 punkto reikalavimus, t. y. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, nėra pagrindo. Pažymėtina tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis su pašnekovu kalbėjo naudojant laisvų rankų įrangą, baigus pokalbį, jis nuspaudė ant automobilio vairo esantį mygtuką, o ne padėjo telefono ragelį. Tačiau savo skunde A. B. apie šias aplinkybės nepasisako. Šie argumentai teismui kelia pagrįstų abejonių, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bando išvengti administracinės atsakomybės.
Faktą, kad A. B. naudojosi mobiliojo ryšio priemone, telefonu, patvirtina tyrėjo I. Z. 2022 m. kovo 21 d. tarnybinis pranešimas bei teismo posėdyje apklausto šio policijos pareigūno parodymai. Teismo posėdžio metu liudytojas I. Z. nurodė, kad A. B. dešinėje rankoje matė telefoną, laikytas telefonas buvo pridėtas prie pareiškėjo dešinės ausies. Automobiliui „BMW“ leidžiantis nuo estakados, kurio pravažiavimas yra siauras, vairuotojas trumpam buvo pasukęs galvą į kairę pusę, siekiant įsitikinti savo manevro saugumu, ir pasak liudytoją jis gerai matė kaip A. B. rankoje laikė telefoną bei kalbėjo. Atstumas buvo nedidelis, vizualiai kliūčių matyti visą vaizdą niekas netrukdė.
Teismas neturi pagrindo abejoti pareigūno nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kadangi nei teismui pateiktoje administracinio nusižengimo bylos medžiagoje, nei A. B. skunde nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti pareigūno nešališkumu, objektyvumu ar būtų nustatytas jo suinteresuotumas bylos baigtimi. A. B. kaltę įrodo ir pateiktas vaizdo įrašas. Nors pareiškėjas viso proceso metu nurodo, kad iš vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti, kad rankose yra laikomas telefonas, visgi teismas su tokia pozicija nesutinka. Taip pat A. B. vairuojamas automobilis buvo nedideliu atstumu nuo policijos pareigūnų, todėl pažeidimas pareigūnams buvo tiksliai matomas, o iš byloje esančio įrašo matyti, kad vairuotojas kalbėdamas telefonu akivaizdžiai nukreipęs dėmesį į rankoje esantį daiktą, todėl teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo I. Z. parodymais, kad jei jam kyla abejonės, pažeidimo nefiksuoja, o šiuo atveju abejonių nekilo, nes aiškiai matė pravažiuojant A. B. automobiliui jo laikomą mobilaus ryšio telefoną.
Taip pat A. B. skunde teigia, kad transporto priemonėje, kurią vairavo, yra integruotas valdymas ant vairo, automobilyje yra laisvųjų rankų įranga, kuria buvo galima naudotis. Teismas šį pareiškėjo teiginį vertina tik kaip pareiškėjo gynybinę versiją, kuri yra nepagrįsta jokiais įrodymais ir laikytina deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas prie skundo bylos pridėjo tik automobilio „BMW“ įrengtos laisvų rankų sistemos padarytos nuotraukos, (b. l. 36, 37) Tuo tarpu, faktas, kad A. B. vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kaip minėta, yra įrodytas pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis, tarnybiniu pranešimu, pateikto vaizdo įrašo duomenimis.
Taip pat, pareiškėjo teigimu, jo vairavimas su negaliojančiu (pasibaigęs galiojimo terminas) pažymėjimu nepagrįstai buvo vertinamas kaip jo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 7 dalyje. A. B. teigimu, Institucija nevertino tos aplinkybės, kad jis (A. B.) turėjo teisę vairuoti, tik nebuvo susitvarkęs tai patvirtinančio dokumento. Pareiškėjo manymu, svaresnę teisinę galią turinti 2006 m. gruodžio 20 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų visoms Europos sąjungos šalims nustatė privalomą reikalavimą, jog Direktyvos įgyvendinimas neturėtų pažeisti iki jos taikymo datos suteiktos arba įgytos tesiės vairuoti, o valstybė narė užtikrina, kad ne vėliau, kaip iki 2033 m. sausio 19 d. visi išduodami ar esantys apyvartoje vairuotojo pažymėjimai atitiktų šios Direktyvos reikalavimus. Direktyvos turinys liudija, kad iki jos priėmimo galiojęs Pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas yra galiojantis ir gali būti naudojamas. Šis klausimas nėra tinkamai teisiškai reglamentuotas.
Iš skundo medžiagos matyti, jog A. B. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 1993 m. rugsėjo 9 d., kuriuo galiojimas yra neterminuotas ir jis yra galiojantis.
A. B. teigimu, jog remiantis aukščiau minėtą Direktyvą 2006/126/EB jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę pasibaigus pažymėjimo galiojimo laikui.
Pažymėtina, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdami į direktyvų tikslus. Tačiau kartu šis įpareigojimas negali paneigti bendrų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisės sudedamoji dalis, ypač teisinio saugumo ir lex retro non agit (teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį) principų. Nacionalinio teismo pareiga atsižvelgti į direktyvos turinį aiškinant savo nacionalinės teisės nuostatas yra apribota, kalbant konkrečiai, kai toks aiškinimas gali lemti, kad remiantis direktyva ir nesant priimto jos perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymo būtų nustatyta ar sugriežtinta asmenų, kurie pažeidžia direktyvos nuostatas, baudžiamoji atsakomybė (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. prejudicinis sprendimas byloje Knud Grøngaard ir A. B.(C-384/02), 29-30 p., minėto prejudicinio sprendimo byloje Kolpinghuis Nijmegen 12-13 p.)
Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis, galiojęs inkriminuojamo pažeidimo padarymo dieną, įtvirtino, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Visgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. prejudicinis sprendimas byloje Pfeiffer ir kt. (C-397/01, C-403/01), 103 p., 1991 m. lapkričio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Francovich ir kt. (C-6/90 ir C-9/90), 11 p., 2002 m. liepos 11 prejudicinis sprendimas byloje Marks & Spencer (C-62/00), 25 p.). Tačiau atvirkštinis atvejis – kai valstybės institucijos nori remtis direktyvomis prieš piliečius – nėra galimas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1986 m. vasario 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Marshall (152/84), 48 p.; 1987 m. spalio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Kolpinghuis Nijmegen (80/86), 10 p., 1994 m. liepos 14 d. prejudicinis sprendimas byloje Faccini Dori (C-91/92), 20 p.; 2004 m. sausio 7 d. prejudicinis sprendimas byloje Wells (C-201/02), 56 p.; minėto prejudicinio sprendimo byloje Pfeiffer ir kt. 108 p., 2010 m. sausio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Kücükdeveci (C-555/07), 46 p.).
Akcentuotina, kad iš tiesų nagrinėjamose nukrypti leidžiančiose nuostatose – Direktyvą 2006/126/EB – numatytos išimtys yra pačios valstybės pasirenkamas dalykas, todėl pagal Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo jų įgyvendinti nacionalinėje teisėje. Kad galėtų pasinaudoti šiose nuostatose numatyta teise tam tikromis aplinkybėmis nukrypti nuo visuotinio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principų, valstybės narės turi pasirinkti jomis remtis (plačiau, mutatis mutandis, žr. Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Antonino Accardo ir kt. (C-227/09), 51 p., 2009 m. birželio 4 d. prejudicinis sprendimas byloje SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft (C-102/08), 51, 52 ir 55 p.). Jei pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms paliekama teisė nukrypti nuo tam tikrų direktyvos nuostatų, jos turi naudotis savo diskrecija laikydamosi Sąjungos teisės bendrųjų principų, tarp kurių yra teisinio saugumo principas. Šiuo tikslu nuostatas, kuriomis leidžiamos pasirenkamos direktyvoje įtvirtintų principų išimtys, reikia įgyvendinti tiksliai ir aiškiai, kad būtų įvykdyti iš minėto principo kylantys reikalavimai (minėto prejudicinio sprendimo byloje Antonino Accardo ir kt. 55 p.).
Pažymėtina, kad valstybė narė užtikrina, kad ne vėliau, kaip iki 2033 m. sausio 19 d. visi išduodami ar esantys apyvartoje vairuotojo pažymėjimai atitiktų šios Direktyvos reikalavimus. Tuo tarpu, LRV 2012 m. sausio 25 d. patvirtinto nutarimo Nr. 102 nuostatose „dėl vairuotojo pažymėjimo galiojimo“ 1.1 papunktyje nurodyta, kad LRV 1992 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 716 „Dėl transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimo, rinkliavos už kelių eismo policijos teikiamas paslaugas ir vairuotojų pažymėjimų pavyzdžių patvirtinimo“, patvirtinto pavyzdžio vairuotojo pažymėjimai galioja iki juose nurodytos datos. Jeigu data nenurodyta, jie galioja 5 metus nuo šio nutarimo įsigaliojimo (nutarimas įsigaliojo 2012 m. vasario 3 d.).
A. B. skundu prašo apsvarstyti galimybę taikyti jo atžvilgiu ANK 34 str. 6 d. nuostatas bei panaikinti nutarimą dalyje dėl specialiosios teisės atėmimo (tesiės vairuoti transporto priemones) 1 mėnesiui.
Remiantis teismų praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-489/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-28-303/2020, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Taigi, ANK 34 straipsnio 6 dalies normos taikymas siejamas su aplinkybių visuma, rodančia, kad sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principui. Tai gali būti itin nepalankiai susiklosčiusi situacija, arba konstatavimas, kad paskirta nuobauda ir dėl jos patiriami suvaržymai bus neproporcingi. Šiuo atveju A. B. vairavo automobilį bei ranka naudojosi mobiliojo ryšio priemonę (telefonu). Pažymėtina, kad byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių (tokių kaip grėsmė sveikatai ar gyvybei) dėl kurių asmuo netikėtoje situacijoje būtų priėmęs sprendimą kalbėti telefonu važiuojančio automobilio metu. Teisiamojo posėdžio metu A. B. neneigė, jog telefonu kalbėjo (kalbėti pradėjo dar leidžiantis nuo estakados) iki to momento, kai prie jo sustojusio automobilio priėjo policijos pareigūnas (b. l. 58). Taigi, šiuo atveju pareiškėjas sąmoningai pasirinko elgesio modelį – kalbėti važiuojančiame automobilyje, nors jokios būtinybės to daryti, nebuvo. A. B. teiginiai, jog jis vairavo transporto priemonę Vilniaus mieste, važiavo gerai jam žinomoje vietovėje, rodo ne mažesnį nusižengimo pavojingumą, o pareiškėjo nerūpestingumą ir abejingumą galinčioms kilti sunkioms pasekmėms, nes jo vairuojamame automobilyje važiavo jo vaikai, o ir pats nuvažiavimas nuo estakados ties prekybos centro yra labai stataus profilio bei siauras kelias.
Pareiškėjas prašymą neskirti (panaikinti) administracinio poveikio priemonės motyvuoja savo patiriamais suvaržymais, tuo, kad jis netenka galimybės tęsti darbą, pasirūpinti šeimos nariais, tačiau A. B.ir iki inkriminuoto nusižengimo padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra itin reikalinga dėl vaikų priežiūros ir dėl darbinių funkcijų atlikimo. Akivaizdu, jog šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo nusižengimo padarymo. Teismo vertinimu, A. B. žinodamas, kad specialioji teisė jam itin svarbi, pats turėjo būti itin atidus bei rūpestingas, o šios poveikio priemonės netaikymas, nenustačius nei nedidelio veikos pavojingumo, mažareikšmiškumo, kitų ypatingų, itin nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėtina ir tai, kad A. B. už analogišką nusižengimą jau buvo baustas 2021 m. balandžio 9 d. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad institucijos, priėmusios nutarimą, pareigūnas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai administracinio byloje priėmė nutarimą. Atsižvelgiant į tai, keisti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 644 straipsniu, 646 straipsniu, teismas
Nutaria:
A. B. skundo netenkinti.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) specialistės S. K. 2022 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-7581-2022 (ROIK: 22161658012), palikti nepakeista.
Nutartis per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo nutarties kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.