- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-656-755/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00071-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- R. A.
- Ieškovas
- Valstybės įmonės Valstybinės miškų urėdijos
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 2.6.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyginto Mažuikos, Nijolės Danguolės Smetonienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1310-724/2020 pagal ieškovės Valstybės įmonės Valstybinės miškų urėdijos ieškinį atsakovui R. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybės įmonė (toliau-VĮ) Valstybinė miškų urėdija kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti 22 779,20 Eur žalos aplinkai atlyginimo už savavališkai iškirstą mišką; 3 718,12 Eur žalos atlyginimo už iš savavališkai iškirsto miško pasisavintą medieną; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Nurodė, kad atsakovas jam priklausančiuose sklypuose vykdė kirtimą. Kirtimo metu buvo peržengta valstybinio miško riba, todėl atsakovas neteisėtai, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką, savavališkai iškirto 99,04 kubinius metrus medžių ir šią medieną pasisavino, taip padarydamas žalą gamtai ir urėdijai.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo R. A. ieškovei Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija 22 779,20 eurus žalos aplinkai atlyginimą už savavališkai iškirstą mišką ir 3 718,12 eurų žalos atlyginimą už iškirstos medienos pasisavinimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, tol, kol miškas, kaip turtas nebuvo kertamas, pareigos atlikti savo miško ribų matavimus neturėjo. Netgi parduodamas ar kitaip disponuodamas savo turtu jis galėjo juo disponuoti be tikslių matavimų, ribų nustatymo. Tačiau, ketindamas naudotis mišku jį nukertant, atsakovas privalėjo žinoti tikslias savo turto ribas. Konstatavo, kad atsakovas kaip miško savininkas, elgdamasis atidžiai, apdairiai, rūpestingai, turėjo pareigą įsitikinti kertamo miško priklausomumu, miško sklypo ribomis. Atsakovas tikslių savo sklypo matavimų neturėjo.
5. Nustatė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pareigą vykdant ūkinę ir kitą veiklą savo naudojamuose žemės sklypuose nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Vien faktas, kad buvo iškirstas miškas gretimuose žemės sklypuose, pats savaime, nepriklausomai nuo tokį faktą sąlygojusių priežasčių, patvirtina nurodytos pareigos pažeidimą.
6. Už neteisėtą medžių nukirtimą 107 kvartalo 20 taksaciniame miško sklype, skaičiuojant padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydį, kertant plynai IV grupės miške, taikomas 115,00 eurų už 1 kub. metrą medienos įkainis (Metodikos priedo “Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos aplinkai žalos dydžio skaičiavimo įkainiai” 1.4.1. p.). Pagal Metodikos 2.2. papunktį pribręstančiuose ar brandžiuose medynuose už neteisėtai nukertamus medžius padarytos žalos aplinkai dydis skaičiuojamas taikant koeficientą 2,0. Pagal šiuos rodiklius neteisėtai 107 miško kvartale 20 taksaciniame sklype iškirtus 99,04 m3 medienos, žalos aplinkai dydis yra: 99,04 m3 x 115 Eur x 2,0= 22779,20 Eur. Ginčo dėl iškirsto miško ploto, nukirstų medžių kiekio, nustatytos žalos dydžio nėra.
7. Konstatavus, kad atsakovas valstybiniame miške neteisėtai iškirto 99,04 m3 medienos, pripažino faktą, kad buvo padaryta žala aplinkai, o pasisavinus išpjautą medieną - ir žala valstybinio miško valdytojo turtui bei interesams, taigi tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir gamtai bei miško valdytojui kilusios žalos egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.
8. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai, kurie yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato kitokią atsakomybę. Ieškovės reikalavimą priteisti žalą pripažino pagrįstu ir jį tenkino.
Atsiliepimas
9. Atsakovo teiginį, kad ieškovė apie miško kirtimą žinojo jau 2016 m. vasarą, pripažino nepagrįstu. Liudytojai A. B. ir M. I. nurodė, kad dar 2016 m. vasarą atliko atsakovo miško kirtavieties patikrinimą, tačiau nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad kirtavietėje buvo nustatytas neteisėtas valstybinio miško kirtimas. Priešingai, liudytojai paaiškino, kad vietoje iškirsto miško plotas sutapo su pirminiais atsakovo pateiktais dokumentais (abrisu) ir preliminariais matavimais. Matavimai skaitmeniniais prietaisais sukėlė abejonių, tačiau tuo ir buvo apsiribota. Duomenų, kad liudytojai, 2016 m. dirbę S. girininkijoje, ėmėsi aktyvių veiksmų informuoti aukštesnę vadovybę (pranešimas, tarnybinis raštas, kirtavietės patikrinimo iniciavimas, siūlymas atlikti tikslius matavimus ar pan.) byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
10. Ieškovės kaip valstybinės įmonės viena iš vykdomų veiklų - patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti įstatymų nustatyta tvarka, vykdyti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą; atlikti miškų inventorizaciją, miškų matavimus georeferencinio pagrindo sudarymui ir rengia miškotvarkos projektus (Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdija įstatai).
11. Miškų įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio valstybinę miškų inventorizaciją, miškų apskaitą ir miškų kadastro sudarymą, įtvirtinta, kad valstybinė miškų inventorizacija atliekama visuose miškuose. Ieškovė, 2019 m. liepos mėnesį vykdydama jai patikėjimo teise valdomų sklypų sklypinės miškų inventorizacijos darbus nustatė, kad Salako girininkijos valstybinio miško 107 kvartalo 20 taksaciniame miško sklype plynai iškirstas 0,4889 ha miško plotas. Būtent sklypų sklypinės miškų inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad iškirstas valstybei priklausantis miškas ir tai buvo pagrindu atlikti tyrimą/ informacijos rinkimą dėl sklype atliktų darbų. Iki šių veiksmų atlikimo ieškovė nežinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl sprendė, kad pareiškus ieškinį 2020 m. vasario 2 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
12. Vadovaudamasis CK 6.37, CK 6.210 straipsniais, tenkino ieškovės prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 26 497,32 eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo . Patenkinus ieškinį, priteisė iš atsakovo žyminį mokestį bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. teismas netinkamai aiškino atsakovo pareigą žinoti savo sklypo ribas. Atsakovo sklypo ribos buvo nustatytos pagal preliminarius matavimus, kurie atitiko žemės reformos vykdymo metu sudarytus sklypo planus, sutapo su nuosavybės teisių dokumentacija (abrisais). Pagal jį buvo parengtas miškotvarkos projektas.
13.2. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų specialistas K. S., turėjo teisinę pareigą patikrinti gautą miškotvarkos projektą, suprojektuotų ūkinių priemonių atitiktį ūkinių priemonių projektavimą ir vykdymą reglamentuojantiems aktams ir nenustačius neatitikimų, miškotvarkos projektą patvirtinti ir registruoti kadastre. Miškotvarkos pažeidime jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, jis buvo suderintas ir registruotas.
13.3. Ieškovė, valdydama miškus patikėjimo teise, savo pareigos tinkamai neatliko ir iki 2019 m. sklypines inventorizacijas atlikdavo pagal tuos pačius riboženklius, pagal kuriuos atsakovui buvo parengtas miškotvarkos projektas 2008-2027 metams.
13.4. Ieškovė neįrodinėjo kuo pasireiškė žala aplinkai. Apeliantas iškirstą mišką atsodino, šį sklypą Salako girininkija ruošėsi kirsti. Teismas nevertino buvo ar nebuvo gamtos elementų pokyčių, jų savybių pablogėjimo, vadovavosi tik tuo, kad žala sąlygota atsakovo veiksmų.
13.5. Ieškinys paduotas 2020 m. vasario 6 d., todėl ieškovė praleido ieškinio senatį, nes jau 2016 m. vasarą buvo nustatyti sklypo ribų neatitikimai, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Teismas nepagrįstai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nurodydamas, kad sklypų inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad iškirstas valstybei priklausantis miškas.
13.6. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisiant žyminį mokestį neatsižvelgė, kad byla elektroninė, todėl priteisė per didelį žyminio mokesčio dydį.
Atsiliepimas
14. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į ieškinį argumentai:
14.1. Sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas). Jei apeliantas medžius kirto pagal faktiškai valdyto sklypo ribas, tai reiškia, jog be jokio teisinio pagrindo Apeliantas įgijo nuosavybės teises į ieškovės valdomą miško sklypą.
14.2. Apeliantas netinkamai aiškina CK 4.45 straipsnio nuostatas. Reikia atskirti žemės sklypo, kaip teritorijos, sąvoką (Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies) nuo žemės sklypo ribos sąvokos (Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Šių sąvokų netinkamas atskyrimas gali lemti nepagrįstų reikalavimų kilimą. Konstatuojant, kad žemės sklypų ribos buvimo vieta yra aiški, reikia vadovautis žemės sklypo išmatavimais (žemės sklypo teritorija), kurie pagal tikslias koordinates parodo žemės sklypo buvimo vietą geografinėje vietovėje. Ginčo sklypo ribų nustatymo brėžinio bei miškotvarkos projekto, nenurodytos nei ginčo sklypo kampų susikirtimo koordinatės, nei žemės sklypo kraštinių ilgiai, todėl apelianto žemės sklypo išmatavimai nėra tikslūs.
14.3. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nesivadovavo preliminariais dokumentais, kuriuose nenurodytos tikslios ginčo žemės sklypo ribų vietos ir kraštinių ilgiai.
14.4. Ieškovė neišreiškė sutikimo, kad apeliantas savo kertamos medienos tūrį padidintų ieškovės sklype augusios medienos sąskaita, todėl apelianto veiksmai traktuotini kaip savavališki ir pažeidžiantys ieškovės interesus.
14.5. Atsakovas, ketindamas naudotis mišku jį nukertant, privalėjo žinoti savo turto ribas. Elgdamasis atidžiai, apdairiai, rūpestingai, turėjo pareigą įsitikinti kertamo miško priklausomumu, savo miško ribomis.
14.6. Atsakovas, neįsitikinęs tiksliomis sklypų ribomis (neatlikęs miško ribų tikslių matavimų), prisiėmė riziką dėl žalos gretimo sklypo savininkui galimo padarymo. Tokią pareigą turėjo būtent atsakovas, o ne ieškovė, nes būtent jis, o ne ieškovė, atliko kirtimą.
14.7. Kirtimo darbai buvo vykdomi nesant nustatytų tikslių sklypų ribų, vadovaujantis preliminariais matavimais. Atsakovas nei planų vykdyti darbus, nei pačių darbų su ieškove nederino, kertamą biržę nustatė vienašališkai. Šios aplinkybės rodo apelianto nerūpestingumą. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 2 ir 3 dalimis, civilinei atsakomybei taikyti nebūtina tyčinė kaltės forma, pakanka ir neatsargumo, kuris pasireiškia nerūpestingu ir neapdairiu elgesiu.
14.8. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pareigą vykdant ūkinę ir kitą veiklą savo naudojamuose žemės sklypuose nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Vien faktas, kad buvo iškirstas miškas gretimuose žemės sklypuose, pats savaime, nepriklausomai nuo tokį faktą sąlygojusių priežasčių, patvirtina nurodytos pareigos pažeidimą.
Šalies argumentai
14.9. Apeliantas iškirto didesnį miško plotą nei nurodyta išduotame leidime kirsti mišką, tokiu būdu ieškovės sąskaita savavališkai padidino apelianto nuosavybės teise valdomo miško plotą.
14.10. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad ieškovės nurodytas žalos skaičiavimas neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d įsakymu Nr. D1-249 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos" ir jos priede patvirtintų Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos aplinkai žalos dydžio skaičiavimo įkainių bei iškirstos medienos kiekio apmatavimo ir apskaičiavimo pagal kirtavietėje rastų likusių kelmų matmenis (1998-09-30 Aplinkos ministro įsakymas Nr. 194 „Dėl nenukirsto valstybinio miško kainos“ bei nenukirsto valstybinio miško kainų indeksavimo koeficientais, patvirtintais 2018 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-849). Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie leistų paneigti ieškovės sklype iškirstos medienos kiekį, be to, tokių įrodymų surinkti nėra galimybės dėl to, jog kirtimus apeliantas vykdė neteisėtai.
14.11. Apeliantas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ieškovė jau 2016 m. žinojo apie jai padarytą žalą. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių liudytojo A. B. teiginius, jog buvo atliekami preliminarūs matavimai kartu su Nacionalinės žemės tarnybos specialistais, bendravo su apeliantu. Apeliantas, reikalaudamas taikyti ieškinio senatį, turi įrodyti šį reikalavimą, t.y. rašytiniais įrodymais pagrįsti teiginius, jog ieškovė tikrai 2016 m. žinojo apie jai padarytą žalą. Apeliantas šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
21. Apeliantas ginčija, jog nenustatyta sąlygų civilinei atsakomybei taikyti sąlygų visuma, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl pasisakoma dėl šių esminių skundo argumentų.
Dėl civilinės atsakomybės už žalos gamtai taikymo
22. Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 str. 1 d.). Piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų (Aplinkos apsaugos įstatymo 9 str.). Sutinkamai su Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, asmenys, pažeidę aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
23. Pagal CK 6.245 straipsnį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Šiuo atveju šalių nesiejo sutartiniai santykiai, taigi bylai aktuali deliktinė atsakomybė, kuri įstatyme įvardijama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.
24. Iš delikto civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu yra šios sąlygos: 1) padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 2) žala padaryta neteisėtais veiksmais (CK 6.246 straipsnis); 3) tarp atsiradusios žalos neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis); 4) yra asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis).Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius atsakomybės sąlygų visumą: nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų bei atsiradusios žalos bei nustačius atsakovo kaltę dėl neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos.
25. Šiuo atveju teismas sutiko su ieškove ir nurodė, jog civilinės atsakomybės, padarius žalą gamtai, taikymui pakanka trijų būtinų sąlygų - žalos fakto, jos padarymo neteisėtais veiksmais ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų , o kaltės sąlyga nebūtina. Kolegija tokią teismo išvadą vertina kaip nepagrįstą.
26. Minėta, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį asmenys, pažeidę aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio antroji dalis skelbia, jog ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Taigi, civilinė atsakomybė be kaltės taikoma ūkio subjektams , vykdantiems ūkinę veiklą, o ne visiems asmenims, kurie faktiškai padaro gamtai žalos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008) . Šiuo atveju atsakovas neveikė kaip ūkio subjektas ar jo vadovas , dalyvis ar pan., bet veikė kaip privatus asmuo. Tokiu atveju greta kitų trijų sąlygų priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas buvo būtina nustatyti ir ketvirtąją civilinės atsakomybės sąlygą- tokio asmens kaltę.
27. Pagal CK 6.248 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
28. Minėta, Aplinkos apsaugos įstatymas ne ūkio subjektams civilinės atsakomybės už žalą gamtai be kaltės nenustato, taigi atsakovo kaltė šiuo įstatymu nepreziumuojama. Pastebima, jog nors pirmos instancijos teismas, pasisakęs dėl kaltės įrodinėjimo nereikalingumo, faktiškai dėl jos sprendė , nes motyvavo, kad prieš vykdant kirtimus, atsakovas turėjo įsitikinti kertamo miško priklausomumu jam, tiksliomis sklypų ribomis, bet to nepadarė ir taip prisiėmė galimų neigiamų pasekmių kilimo tikimybę. Tokia teismo išvada atitiktų CK 248 straipsnio 3 dalyje suformuluotam neatsargios kaltės apibrėžimui - asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
29. Kasacinio teismo praktikoje CK 6.248 str. 3 dalies nuostata, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, yra aiškinama nurodant, kad civilinėje teisėje nesvarbus žalą padariusio asmens veiksmų vidinis vertinimas, asmens požiūris į savo veiksmus. Yra svarbus žalą padariusio asmens faktinio elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo pasielgti taip, kaip turėtų pasielgti protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2006).
30. Neteisėtumas gali pasireikšti teisėje nustatytos pareigos nevykdymu, veiksmų, kuriuos draudžia teisė, atlikimu ar bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Vertinant, ar atsakovo veiksmai teisėti, būtina atsižvelgti į asmens atliktos veiklos specifiką, žalos pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas darbus atliko pagal miškotvarkos projektą, parengtą specialisto ir patikrinto ieškovės atitinkamo darbuotojo. Dėl projekto pagrįstumo iki 2016-17 metų pastabų nebuvo reikšta. Šio dokumento pagrindu išduoti leidimai miško kirtimui (paskutinis 2016 m.).Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių dėl kurių atsakovas turėjo pagrindo abejoti šių duomenų tikslumu ir pagrįstumu. Normatyvinis reglamentavimas miškotvarkos projekto rengimo laikui nenustatė sąlygų, jog kirtimai galima tik po to, kai savininkas atliks tikslesnius nei preliminarūs sklypo ribų matavimus. Negalima reikalauti iš asmens tokio elgesio, kurio teisinis reglamentavimas nenustatė. Abejonių dėl sklypų ribų iki 2016-17 metų, kai ieškovė pati pradėjo valstybės sklypų inventorizavimą, ji pati irgi neturėjo. Reikšminga, jog atsakovas atliko kirtimus iki fiziškai esančių žymų (riboženklių), kurių vietos netikslumas konstatuotas tik po kirtimų pabaigos.
31. Šio ginčo atveju, kolegijos vertinimu, neįrodyta, jog atsakovas būtų elgęsis nerūpestingai, neatidžiai, nesąžiningai įtakojęs į leidimo kirtimui gavimą, ignoravęs akivaizdžias aplinkybes ar pan., todėl sprendžiama, jog nėra įrodyta atsakovo kaltė dėl žalos gamtai padarymo, o, nesant šios būtinos sąlygos, civilinė atsakomybė, nepaisant žalos aplinkai padarymo, jam netaikytina. Dėl šios priežasties dėl kitų trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo nepasisakoma.
32. Byloje nėra ginčo dėl to , kad atsakovas be reikiamo leidimo iškirto 99,04 kub. m. medienos ne jam, o valstybei priklausančiame miško sklype, dėl apskaičiuotos šios medienos vertės ir to, jog su valstybe už šią medieną niekaip neatsiskaityta.
33. Ieškovė iškirsto valstybinio miško 99,04 kub. m. medienos pasisavinimą vertino kaip žalos padarymą, su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas, teisiniu pagrindu nurodęs CK 6.251, 6.249 straipsnių nuostatas. Kolegija sutinka su teismo sprendimu, jog atsakovas turi atlyginti medienos vertę- 3 718,12 Eur, tačiau vertina, jog teismas netiksliai nurodė tokio sprendimo teisinį pagrindą, todėl jį tikslina.
34. Atlikus tikslesnius sklypų ribų matavimus, paaiškėjo, jog atsakovas iškirto ir mišką svetimame- ieškovės naudojamame valstybės sklype ir iškirstą medieną panaudojo kaip savą ir savo nuožiūra . Vėliau paaiškėjo, jog kirtimas buvo atliktas svetimame sklype, tad objektyviai vertinant buvo savavališkas ir teisinio pagrindo naudotis mediena kaip sava neliko. Tokia teisinė situacija, kolegijos vertinimu, atitinka CK šeštos knygos XX skyriuje aptartą reglamentavimą sprendžiant dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo .
35. Nors pati šalis ir teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nebūtų teisinga naikinti šio teismo sprendimą vien tik dėl to, kad pritaikyta ne ta įstatymo norma. Pažymėtina, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktą; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 46 punktą).
36. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
37. Šiuo atveju atsakovas kaip savo panaudojo medieną , kuri kaip vėliau paaiškėjo jam negalėjo priklausyti ir nepriklausė, ir tokiu būdu praturtėjo kito asmens( šioje byloje valstybės ) sąskaita.
38. Pagal CK 6.237 straipsnio 3 dalį įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Ieškovė neprašė turto( medienos) sugrąžinimo natūra, mažai tikėtina, jog ji būti natūroje išlikusi, todėl atsakovas buvo teismo pagrįstai įpareigotas sumokėti ieškovei 3 718,12 Eur sumą. Ginčo dėl medienos kiekio, jos vertės byloje nebuvo, todėl dėl skaičiavimo tikslumo nepasisakoma.
Dėl ieškinio senaties
39. Vienu iš atsakovo atsikirtimų į ieškinį teiginių, keliamų ir apeliaciniame skunde, yra tvirtinimas, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą , kurio nėra pagrindo atnaujinti, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.
40. Toks apelianto tvirtinimas vertinamas kaip nepagrįstas. Šalių ginčą kvalifikuojant ne kaip žalos padarymą ir atitinkamai jos atlyginimo siekį, o kaip nepagrįsto praturtėjimo situaciją ir atsiskaitymus pagal ją, ieškinio pateikimui taikomos kitokios nei žalos atlyginimo reikalavimo atveju ieškinio senaties taisyklės. Konkrečiai taikytinas bendrasis 10 metų, o ne sutrumpintas 3 metų žalos atlyginimo atvejais ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 ir 8 dalys). Jo pradžią skaičiuojant nuo tada , kai ieškovė sužinojo apie tikėtiną jos teisių pažeidimą (2016-2017 m.) iki ieškinio teismui pateikimo 2020 metais šis terminas nebuvo pasibaigęs.
Dėl procesinių palūkanų
41. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
42. Keičiant sprendimą dėl priteistinos sumos dydžio, atitinkamai keičiama ir suma nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos. Dėl to tenkintinas ieškovės prašymas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 3 718,12 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2020 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo .
Bylinėjimosi išlaidos.
43. Ieškovė reikalavo priteisti 26 497,32 Eur, teismas priteisė 3 718,12 Eur, taigi, ieškinys tenkintas apie 14 procentų. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ieškovė nuo žyminio mokesčio atleista. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų santykį, iš atsakovo valstybei priteistina 84 Eur žyminio mokesčio ( 3 718,12 Eur x 3 proc. x 0,75).
44. Byloje susidarė 8,71 eurai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų suma tenkanti atsakovui yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 eurai, todėl jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
45. Atsakovas patyrė 788 Eur atstovavimo išlaidų (b.l.64-73). Atmetus 86 proc. reikalavimų, šiam dydžiui atitinkanti atstovavimo išlaidų suma 677,68 Eur priteistina atsakovui iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. birželio 26 d. sprendimą ir jo rezoliucinės dalies 1- 4 dalis išdėstyti taip: „ ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija, juridinio asmens kodas 132340880, naudai 3 718,12 Eur (trys tūkstančiai septyni šimtai aštuoniolika Eur 12 ct) už iškirstos medienos pasisavinimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos ( 3 718,12 Eur), skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. vasario 6 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisti iš R. A. į valstybės pajamas 84 Eur žyminio mokesčio. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.“ Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.