- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-09
- Bylos Nr.
- e2-6101-1065/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00314-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Jurevičienė
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- N. V., S. K.
- Advokatai
- Kristina Grigaliūnienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams S. K. ir N. V. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų S. K. ir N. V. 3 525,20 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, 881,25 Eur palūkanų, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad 2009 m. lapkričio 5 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „A“ ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių AVPK) sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo, pagal kurią UAB „A“ įsipareigojo, įgaliotam Šiaulių AVPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą UAB „A“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal UAB „A“ nustatytus įkainius, atitinkančius to laikotarpio ir tos vietovės vidutines rinkos kainas.
2010 m. gegužės 12 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 25 iš kelio (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pervežtas automobilis „O“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje transporto priemonė buvo saugoma iki 2012 m. birželio 1 d. Transporto priemonės savininkas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovė N. V., o valdytojas (vairuotojas) teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas S. K.
2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „A“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl Ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovų transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo. Ieškovė ne kartą pranešimais kreipėsi į atsakovus, informuodama apie reikalavimo teisių į jį perleidimo sutarties sudarymą, siūlydama atsakovams geranoriškai apmokėti Transporto priemonės saugojimo išlaidas, tačiau atsakovai to iki šiol nepadarė.
Atsiliepimas
Atsakovas S. K. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad 2010 m. gegužės 5 d., vairuojant automobilį „O“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį buvo nusipirkęs iš N. V., sustabdė kelių policija. Kadangi buvo neblaivus, automobilio vairuoti nebeleido ir jis buvo nutemptas į saugojimo aikštelę UAB „A“. Leido pasiimti daiktus iš mašinos. Su aikštelės viršininku sutarė, kad jis palieka automobilio raktelius, dokumentus už tai, kad nereikėtų mokėti už aikštelę. Viršininkas parašė raštelį, kad pretenzijų nereikš ir jie spręs, ką su mašina daryti. Tačiau po 2 metų gavo pranešimą, kad už tuos metus yra įsiskolinimas už saugojimo aikštelę. Per tuos 2 metus nebuvo gavęs jokio pranešimo. Su juo susisiekė ir N. V., kuri taip pat gavo pranešimą apie įsiskolinimą, jai paaiškino, kad paliko mašinos dokumentus, raktelius už saugomą aikštelę. Tada N. V. ėmėsi veiksmų dėl šios situacijos, kurią pavyko sutvarkyti, kad nereikėtų mokėti. 2021 m. kovo mėn. vėl gavo pranešimą apie tą patį įsiskolinimą ir dar delspinigius. Kategoriškai nesutinka su šiuo ieškiniu, kadangi viskas buvo jau išsiaiškinta ir jokių raštų per tuos 10 metų negavo.
Atsakovė N. V. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad 2012 m. balandžio 4 d. gavo pranešimą iš UAB „I“ dėl įsiskolinimo grąžinimo už automobilio „O“ (duomenys neskelbtini) saugojimą nuo 2010 m. gegužės 5 d. UAB „A“ aikštelėje. Šį automobilį buvo pardavusi prieš 4 metus, tačiau oficialiai pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo įforminę „Regitroj“. Pradėjus aiškintis apie automobilio saugojimą, kaip jis ten atsirado ir kodėl gauna tik po 2 metų pranešimą, aikštelės savininkas jai nieko neaiškino ir mašinos neparodė. Nuvykus į Šiaulių kelių policiją padėjo išsiaiškinti, kad automobilį vairavo neblaivus S. K., kuriam buvo pardavusi. Jis buvo sulaikytas, o mašina nutempta į saugojimo aikštelę. Susisiekus su S. K., jis patvirtino ir pasakė, kad jis paliko mašinos raktelius, dokumentus ir mašiną, kad nereikėtų mokėti už aikštelę ir sutarė, kad bus atsiskaitę. Toliau aiškintis jai patarė pas kelių policijos viršininką, kuris jai ir padėjo. Išklausęs apie visą situaciją pasakė, kad jau dabar čia jų reikalas aiškintis ir ji nebesirūpintų. Po šio vizito jai paskambino iš UAB „I“ ir pasakė, kad išregistruotų mašiną iš Regitros, parašytų sutikimą dėl mašinos utilizavimo ir patarė kaip rašyti, kad jokių pretenzijų nereikš. Taip ir buvo viskas užbaigta. Po 10 metų (2021 m. kovo mėn.) vėl gauna pranešimą dėl skolos išieškojimo iš UAB „O“. Nesutinka su pareikštu ieškiniu ir jų išvardintais argumentais, pvz. pridedama prašymas dėl utilizavimo, o ne sutikimas, kad buvo siunčiami pakartotini pranešimai ir kt.
Atsakovė N. V. papildomu atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad pažymoje iš VĮ „Regitra“, išduotoje 2012 m. balandžio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad automobilis išregistruotas 2010-06-08 /data po automobilio palikimo saugojimo aikštelėje/. Kadangi apie saugomą automobilį sužinojo tik 2012 m. balandžio mėn., tai ir išregistruoti vyko 2012 m. balandžio mėn. Kyla įtarimas, ar galėjo išregistruoti be automobilio savininko.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais. Mano, kad byloje yra įrodyta, kad atsakovo S. K. valdyta ir atsakovei N. V. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė buvo saugoma priverstinai nuvežta į UAB „A“ saugojimo aikštelę nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki 2012 m. birželio 1 d. Ieškovė turi teisę reikalauti, kadangi yra perėmusi reikalavimo teisę. Transporto priemonės savininkė teisės pažeidimo padarymo metu buvo atsakovė N. V., tai patvirtina pateiktas sutikimas utilizuoti transporto priemonę, taip pat atsakovo V. K. pateiktas prašymas Šiaulių apskrities VPK, Šiaulių apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje bei liudytojos N. V. parodymai. Kad pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta 2008 metais yra tik deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti teiginiai. Prašo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.
Teismo posėdžio metu atsakovė N. V. nurodė, kad mašina buvo parduota kažkur 2008 m. S. K. Pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, nes įstatymas leido, kažką ten dėl savęs buvo pasirašę. Pardavė už simbolinę kainą, bet jis neįregistravo. 2012 m. balandžio mėnesį iš UAB „I“ gavo raštą, kad už saugojimo aikštelę ji skolinga 11600 litų. Pagal įstatymą jai antrą dieną turėjo pranešti, ji kaip savininkė, turėjo žinoti, kad mašina nutempta į saugojimo aikštelę. Pagal sutartį, tai jei mašina pusę metų prastovi aikštelėje, turi kreiptis į policiją ir aiškintis, kodėl ta mašina nepaimta. Ji su drauge išvažinėjo visas saugojimo aikšteles Šiauliuose, aikštelę atrado. Jokios mašinos jai neparodė. Nuvažiavo į kelių policiją, kelių policijos viršininkas pasakė, kad dabar čia jų reikalas ir jie viską sutvarkys. Ji pastoviai skambino į UAB „I“, rašinėjosi ir laiškais. Šis jai patarė išregistruoti mašiną ir rašyti sutikimą, kad jokių pretenzijų neturės. Viskas buvo sutvarkyta, ką jai daugiau bereikėjo ieškoti? Ji šiuos dokumentus išsaugojo. Po 10 metų gauna laišką, kad vėl skoloj. Per visą šį laikotarpį jokių pranešimų daugiau nebuvo gavusi. Pardavusi transporto priemonę, ji „Regitros“ neinformavo. Jai iš UAB „I“ pasakė, ką ji turi sutvarkyti, todėl ji ir pateikė sutikimą utilizavimui. Ji iš S. K. buvo gavusi laišką su paaiškinimu, kad jis paliko automobilio raktelius ir dokumentus bei sutarė, kad automobilį palieka už skolą. Kai ji sužinojo, ji išsiaiškino ir suprato, kad tos skolos jai nebeliko, apie skolos susidarymą ji nieko nežinojo. Jie turėjo pranešti, tačiau nebuvo pranešta. Ji su ieškiniu nesutinka.
Teismo posėdžio metu atsakovas S. K. nurodė, kad kai buvo paskirta ta bauda, jis paprasčiausiai paliko dokumentus. Su aikštelės viršininku sutarė, kad atiduoda mašiną ir raktelius už tą baudą, tada neturėjo pinigų ir paliko. Paskirta 1000 Lt bauda, tai čia jau buvo atskira bauda, ten buvo sumokėta. Datos negali pasakyti, jis paliko automobilio raktelius ir sutarė, sakė, kad bus kažkur 400 litų, už ją paliko automobilį. Viršininkas su tuo sutiko, sakė, kad jie patys viską sutvarkys, kalbėjo su aikštelės viršininku. Po to jokių laiškų ar žinučių nėra gavęs, tik po 10 metų gavo pranešimą. Automobilio įsigijimo aplinkybės tokios, kaip nurodė N. V. Automobilis buvo paliktas už aikštelę. Raštelio, kur parašė aikštelės viršininkas, dabar nesurastų. Su ieškiniu nesutinka.
Liudytoja N. V. parodė, kad N. V. buvo jos darbo draugė, giminystės ryšiai nesieja. Datos neprisimena, ji ir N. V. buvo nuvažiavusios į Šiaulius ir ieškojo aikštelės kur galėtų būti ta mašina. Po to važiavo į kelių policiją, kai savininkė paaiškino visą problemą, jai pasakė, kad dabar čia viską spręs jie. Ji pati girdėjo tą pokalbį, kadangi buvo kabinete, buvo pasakyta, kad „jūs dabar čia nebesirūpinkit, viskas bus išspręsta, kadangi čia policijos problemos“. Kaip suprato, nebesirūpinti ta mašina. Sprendė, ką toliau joms daryti, ar rūpintis ta mašina, nors jos ir nerado. Policija susipažino su visais dokumentais, sakė, kad tas, kuris važiavo, kaip ir užstatė tą mašiną. N. V. policijoje kažką pildė, kažkokius dokumentus, bet ji neprisimena.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009 m. lapkričio 5 d. UAB „A” ir Šiaulių apskrities AVPK sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-5868 (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „A“ įsipareigojo, įgaliotam Šiaulių AVPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą UAB „A“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas.
2010 m. gegužės 12 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 25 iš kelio (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pervežtas automobilis „O“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje transporto priemonė buvo saugoma iki 2012 m. birželio 1 d. Transporto priemonės savininkė VĮ „Regitra“ duomenimis yra atsakovė N. V. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „A“ perleido Ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtoje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovų, kaip transporto priemonės „O“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo ir savininkės, solidarios pareigos atlyginti šios transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
Nagrinėjamu atveju Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gegužės 12 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. 25, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4571-68/2010 bei atsakovo S. K. paaiškinimai patvirtina, kad ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimą aikštelę ir ten buvo saugoma dėl ją vairavusio S. K., kuris nesilaikė Kelių eismo taisyklių, padaryto administracinio teisės pažeidimo. Jam apie transporto priemonės nuvežimą buvo žinoma, šios aplinkybės atsakovas neginčijo, iš bylos duomenų matyti, kad pasirašė 2010 m. gegužės 12 d. automobilio priverstinio nuvežimo akte, pagal paties 2010 m. birželio 3 d. prašymą vyko į saugojimo aikštelę pasiimti automobilyje likusių daiktų. Nors tiek atsiliepimu į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu S. K. nurodė, kad su saugojimo aikštelės viršininku sutarė, kad palieka automobilio raktelius, dokumentus už tai, kad nereikėtų mokėti už aikštelę, tokį susitarimą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Raštelio, kurį, atsakovas nurodė aikštelės viršininką pasirašius, teismo siūlymu į bylą atsakovas nepateikė, nurodė, nebegalintis jo surasti. Atsakovas taip pat pavirtino, jog buvo gavęs pranešimą, kad už 2010–2012 m. yra susidaręs įsiskolinimas už saugojimo aikštelės paslaugas. Nurodė, kad susisiekus su N. V., ši sutvarkė situaciją, kad mokėti nebereikėtų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad buvo išspręstas klausimas dėl automobilio utilizavimo toliau nedidinant saugojimo išlaidų, tačiau dėl reikalavimo atlyginti išlaidas už 2010–2012 m. laikotarpį jokie sprendimai nebuvo priimti, susitarimai nesudaryti. Juolab, kad ir pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu atsiliepimu ir paaiškinimais teismo posėdžio metu negalėjo aiškiai nurodyti jam paskirtą baudą ar transporto priemonės saugojimo išlaidas jis, kaip suprato, dengia palikdamas automobilį (raktelius, dokumentus). Dėl nurodytų aplinkybių spręstina, kad atsakovas, būdamas transporto priemonės valdytoju (ir savininku), privalėjo pasidomėti savo transporto priemonės likimu, jos (ne)utilizavimu, tačiau elgėsi neapdairiai, neįsitikino ir neužsitikrino, jog tinkamai įvykdė visas savo pareigas dėl jo padaryto administracinio teisės pažeidimo susiklosčiusioje situacijoje, kas turėjo įtakos išlaidų už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą susidarymui. Atsakovas šiuo atveju turi prisiimti tokio savo netinkamo ir neteisėto elgesio teisines pasekmes ir atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia atsakovą S. K. turint pareigą turint pareigą atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje.
Sprendžiant dėl atsakovės N. V. solidariosios atsakomybės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, svarbu nustatyti, ar atsakovė buvo ginčo transporto priemonės savininkė jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu. Ieškovės nuomone, aplinkybę, kad būtent atsakovė buvo ginčo transporto priemonės savininkė patvirtina N. V. sutikimas utilizuoti transporto priemonę, taip pat atsakovo V. K. pateiktas prašymas Šiaulių apskrities VPK, Šiaulių apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje bei liudytojos N. V. parodymai.
Nors byloje pateikti duomenys, kad N. V. pagal registro duomenis buvo transporto priemonės savininke administracinio teisės pažeidimo metu, tačiau abu atsakovai patvirtino, kad transporto priemonę iš N. V. 2008 m. įsigijo S. K. Nors rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovų pozicijos, jog minėtos sutarties pagrindu transporto priemonės savininku tapo S. K., tik jis viešajame Kelių transporto priemonių registre automobilio nebuvo įregistravęs, sutapo. Pastebėtina, kad teismas neturi pagrindo netikėti tokiais atsakovo S. K. paaiškinimais, nes būtent toks jo tvirtinimas, kitų byloje esančių įrodymų kontekste, lemia jo pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidų buvimą (ar nebuvimą).
Pastebėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-571-68/2010 priimtas nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios, nes aplinkybės, kas yra automobilio savininkas administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo įrodinėjamos, buvo sprendžiamas atsakovo S. K. administracinės atsakomybės klausimas. Kitoje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas nebuvo ginčo automobilio priklausymas nuosavybės teise atsakovei, tokių aplinkybių nebuvo aiškinamasi.
Nors nedeklaruodama pasikeitusio transporto priemonės valdytojo duomenų VĮ „Regitra“, N. V. kaip deklaruota transporto priemonės savininkė prisiėmė tam tikrą riziką, tačiau daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas ir nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu ši prezumpcija paneigta atsakovų parodymais. Atsiliepimu į ieškinį N. V. nurodė, jog tik nuvykusi į Šiaulių kelių policiją ji sužinojo, jog automobilį neblaivus vairavo S. K. Teismo posėdžio metu S. K. patvirtino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nenurodė, kad automobilio savininkė yra N. V., kas patvirtina, kad atliekant pažeidimo tyrimą ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą buvo vadovaujamasi būtent registro duomenimis. Pastebėtina ir tai, jog nors ieškiniu ir nurodoma, kad ieškovė ne kartą kreipėsi pranešimais į abu atsakovus, informuodama apie reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą ir siūlydama geranoriškai sumokėti susidariusias išlaidas, tačiau byloje įrodymų, jog atsakovei N. V. nuo 2010 m. buvo siunčiami pranešimai, nepateikta, išskyrus pranešimą atsakovei šių metų kovo mėnesį ir 2012 m. balandžio 4 d. pranešimą, t. y. po to, kai jau buvo susidariusi transporto priemonės saugojimo išlaidų skola. Į bylą nepateikta ir įrodymų, jog N. V. buvo informuota apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę iš karto po šio veiksmo atlikimo ar netrukus po to; tokių duomenų teismo įpareigojimu nagrinėjant bylą (2021 m. birželio 16 d.) negalėjo pateikti ir Šiaulių AVPK. Teismo vertinimu, N. V., sužinojusi apie susiklosčiusią situaciją dėl S. K. padaryto administracinio teisės pažeidimo ėmėsi veiksmų (vyko į saugojimo aikšteles, policijos įstaigą, pateikė prašymą dėl transporto priemonės utilizavimo ir kt.) tik dėl to, kad siekė išvengti didesnių problemų, skolų, vėlesnio įrodinėjimo, jog transporto priemonės savininkė ji yra tik formaliai, ką ir nurodė pati N. V.; kadangi S. K. veiksmų dėl susiklosčiusios situacijos nesiėmė, pasikliovęs, kaip jis pats nurodė teismui, saugojimo aikštelės viršininko žodiniu pasakymu, jog pretenzijos nebus reiškiamos.
Pabrėžtina, kad nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo–pardavimo sutartį perėjimo momentas nustatomas pagal bendrąsias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317, 6.318 straipsnių taisykles, o automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis Nr. 3K-3-54/2011). Nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse neįtvirtinta specialių įrodinėjimo priemonių pardavėjo pareigos perduoti daiktą tinkamam įvykdymui įrodyti, todėl pardavėjo pareigų įvykdymas gali būti grindžiamas visais įrodymais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad tarp N. V. ir S. K. susiklostė transporto priemonės pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo automobilio perdavimas S. K. neįvyko ir kad jis neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į ginčo automobilį iki jo priverstinio nuvežimo.
Aplinkybė, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Kaip minėta, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nustatyti du subjektai, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas – transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Teismui konstatavus, kad atsakovė N. V. nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė, ji nėra tinkamas subjektas atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies prasme. Todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimas dėl solidarios transporto priemonės savininko atsakomybės pareikštas netinkamai atsakovei ir jos atžvilgiu ieškovės ieškinys atmestinas.
Ginčo dėl priteistinos sumos ar įkainio byloje nebuvo, atsakovo prievolė atsirado priverstinės pasaugos pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ieškovės ir Šiaulių AVPK sutartyje įtvirtintos saugojimo kainos neginčijo, neįrodinėjo kainos nesąžiningumo, teismas sprendžia, jog priteistinai sumai skaičiuoti taikytinas Sutartyje nurodytas tarifas (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1496-560/2018; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1484-467/2018). Iš atsakovo S. K. ieškovei priteistina 3525,20 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis numato skolininkui pareigą mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Atsakovas patvirtino, kad pranešimą apie susidariusias išlaidas ir pareigą jas atlyginti gavo 2012 m., tačiau atsakovas išlaidų neatlygino, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos 881,25 Eur palūkanos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti 5 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo S. K. ieškovei priteistinas 99 Eur žyminis mokestis bei 729,40 Eur už advokato pagalbą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
- 3525,20 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis eurus 20 ct) transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų
- 881,25 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurų 25 ct) palūkanų
- 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme – 2021 m. gegužės 13 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
- 729,40 Eur (septynis šimtus dvidešimt devynis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti
ieškovei UAB „O“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“.
Ieškinį atsakovės N. V. atžvilgiu atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.