Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. Ž. skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo Z. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš dalies patenkintas V. J. civilinis ieškinys ir iš Z. Ž. V. J. naudai priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui, ir iš dalies patenkintas G. J. civilinis ieškinys ir iš Z. Ž. G. J. naudai priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).

6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetas leistų neginčijamai spręsti, kad Z. Ž. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, todėl sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog Z. Ž. nuteistas nepagrįstai.

7. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, Nr. 2K-164-895/2016 ir kt.).

8. Pirmiausia, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Z. Ž. veiksmai, perkelinėjant šiukšlių konteinerius, buvo konflikto, prasidėjusio ir vykusio viešojoje vietoje su byloje pripažintomis nukentėjusiosiomis G. J. ir V. J., pasekmė. Apeliantas ginčija, kad ne jis puolė ant nukentėjusiųjų, o pastarosios pradėjo fizinius veiksmus jo atžvilgiu, tuo tarpu nukentėjusiosios, kurių parodymais, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, iš esmės ir yra grindžiama Z. Ž. kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, teigia priešingai ir nurodo kitokias aplinkybes, t. y., kad Z. Ž. pirmas spyrė G. J.. Įvertinus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų šioje byloje duotus parodymus, vadovautis vien tik nuteistojo ar vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jais remtis kaip patikimais įrodymais, nėra jokio pagrindo, kadangi tiek nuteistasis, tiek nukentėjusiosios yra suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai.

9. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Z. Ž. suformuluotą kaltinimą, jog jis pašalinių žmonių akivaizdoje tyčia vieną kartą koja spyrė G. J. į kairės kojos blauzdą, bei V. J. du kartus rankos kumščiu sudavė į krūtinės sritį ir dešinės rankos dilbį. Pažymėtina, kad paties įvykio dėl Z. Ž. spyrio G. J. nematė niekas kitas, tai tvirtina tik nukentėjusiosios, kurių parodymai iš dalies yra prieštaringi: iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad V. J. parodė, kad pamačiusi, jog Z. Ž. stumdo konteinerius, paskambino kaimynei S. P. ir abi išėjo į kiemą, sakydamos Z. Ž., ką jis daro, prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu Z. Ž. ją išvadino necenzūriniais žodžiais. Kol vyko žodinis konliktas, atėjo uošvienė G. J., kuriai Z. Ž. spyrė į koją ir ji, bandydama ją užstoti, laikė Z. Ž. už pečių, stūmė nuo savęs ir tuo metu jis jai dešinės rankos kumščiu trenkė du kartus į viršutinę krūtinės dalį. Tuomet Z. Ž. ėjo prie savo automobilio, tačiau ji jo neišleido išvažiuoti (1 t. b. l. 9-12). Papildomos apklausos metu V. J. parodė, kad joms neleidžiant Z. Ž. išvažiuoti iš kiemo, Z. Ž. vis prieidavo ir bandydavo ją pastumti, o ji jo rankas stumdavo atgal. Stumdymosi metu Z. Ž. rankos kumščiu jai sudavė du kartus į viršutinę krūtinės dalį (1 t. b. l. 30-31). Teisme nukentėjusioji V. J. parodė, kad Z. Ž. puolė spirti uošvienei, o ji nustūmė jį, Z. Ž. dėjo jai į kaklą iš kumščio. Kad Z. Ž. nepabėgtų, neleido jam lipti į automobilį. Jo nemušė, stumiant jį nuo uošvienės, jis galėjo trinktelėti į mašiną. Pastebėtina, kad į advokato A. Zakraso klausimą atsakė, kad bandė atsitraukti, bet nebuvo galimybės išvengti konflikto. Nukentėjusioji G. J. tyrimo metu parodė, kad pastebėjo, kad Z. Ž. pradėjo stumdyti jų bendro naudojimo konteinerius, todėl išėjo į lauką ir paklausė, ką jis daro, Z. Ž. atsakė, kad iki vakaro čia nieko neliktų, po tokių žodžių tarp jų kilo žodinis konfliktas. Marti V. J., per langą pastebėjusi, kad su Z. Ž. konfliktuoja, atėjo paklausti, kas nutiko. Kartu su V. J. atėjo kaimynė S. P. ir tarp jų visų kilo žodinis konfliktas. Žodinio konflikto metu Z. Ž. priėjo prie jos ir koja įspyrė į kairės kojos blauzdą. Vėliau matė, kaip Z. Ž. kelis kartus trenkė į krūtinės sritį V. J.. V. J. gindamasi pastūmė Z. Ž., norėdama ją apginti (1 t. b. l. 58-59). Teisme nukentėjusioji G. J. parodė, kad išėjus į kiemą, ten jau buvo marti ir kaimynė S. P.. Paklausė Z. Ž., ką jis čia ketina daryti. Jis įspyrė jai į kairės kojos blauzdą, žymė dar ir dabar yra. Marti V. J. įsikišo ir neleido jam jos mušti, bei iškvietė policiją. Z. Ž. tada norėjo išvažiuoti, bet marti jam neleido. Atsakydama į Z. Ž. gynėjo advokato A. Zakraso klausimą, parodė, kad jai stovint prie mašinos Z. Ž. priėjęs spyrė į koją. Lieka neaišku, kada visgi, Z. Ž. spyrė G. J. ir ar išvis tai darė tyčia norėdamas sužaloti G. J.: V. J. teigia, kad pamačiusi Z. Ž. kieme, paskambino kaimynei S. P. ir abi išėjo į kiemą, po ko, prasidėjo žodinis konfliktas ir atėjo uošvienė G. J., kuriai Z. Ž. spyrė į koją o ji, bandydama ją užstoti laikė; G. J. teigia, kad marti V. J. per langą pastebėjusi, kad su Z. Ž. konfliktuoja, kartu su kaimyne S. P. atėjo ir tarp jų visų kilo žodinis konfliktas, kurio metu Z. Ž. priėjo prie jos ir koja įspyrė į kairės kojos blauzdą, tuo tarpu teisme nukentėjusioji G. J. teigė, kad jai išėjus į kiemą, ten jau buvo marti ir kaimynė S. P., po ko, Z. Ž. įspyrė jai į kairės kojos blauzdą, žymė dar ir dabar yra. Dar daugiau abejonių dėl paties įvykio aplinkybių kelia tai, kad teisme nukentėjusioji V. J. parodė, kad Z. Ž. puolė spirti uošvienei, o ji nustūmė jį, Z. Ž. dėjo jai į kaklą iš kumščio. Kas labiau ir atitiktų vaizdo medžiagoje užfiksuotus duomenis, kaip pačios nukentėjusiosios provokavo Z. Ž., o šis gindamasis nuo jų atsistūminėjo. Šių duomenų analizė neleidžia teismui neabejotinai spręsti, kad būtent tyčinio puolimo metu Z. Ž. spyrė G. J.. Juolab, jei ji buvo pirma išėjusi, kaip teigia ji pati, tai turėjo būti arčiau konteinerių ir ten turėjo Z. Ž. jai spirti, tačiau teisme teigė, kad Z. Ž. jai spyrė prie mašinos, kas akivaizdu, kad jau jai esant ne vienai ir V. J. savivaliaujant neleidžiant sėsti į automobilį ir vykstant susistumdymams.

10. Dėl V. J. kaltinime suformuluotų smūgių sudavimų Z. Ž. veikiant tyčia negalima sutikti, nes būtent V. J. buvo susitumdymų iniciatorė ir kaip matyti iš vaizdo įrašo, būtent ji pirmoji puola Z. Ž., kurio metu Z. Ž. ginantis ir galimai buvo jai suduoti smūgiai. Be to pati V. J. papildomos apklausos metu parodė, kad stumdymosi metu Z. Ž. rankos kumščiu jai sudavė du smūgius. Svarbus pačios nukentėjusiosios V. J. valinis momentas dėl galimai jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, kadangi, jei prieš ją būtų buvęs panaudotas tiesioginis Z. Ž. smurtas, o ne jam besiginant nuo jos, ir ji būtų jautųsis nukentėjusiąja, pati nebebūtų savivaliavusi neleidžiant Z. Ž. sėsti į automobilį ir išvažiuoti, o būtų tiesiog sulaukusi policijos pareigūnų. Svarbus ir pirmosios instancijos teisme V. J. argumentas, atsakant į nuteistojo gynėjo advokato A. Zakraso klausimą, kad bandė atsitraukti, bet nebuvo galimybės išvengti konflikto. Su kuo aukštesnysis teismas, pagal byloje esamas aplinkybes negali sutikti, nes V. J. buvo labiau puolančioji nei besiginančioji. Dėl paties įvykio ir smūgių svarbu ir tiesiogiai įvykyje dalyvavusios liudytojos S. P. parodymai, kad jai paskambino kaimynė V. J. ir pasakė, kad Z. Ž. kieme varto ir stumdo konteinerius, po ko, su V. J. išėjo į kiemą ir prasidėjo tarp jos, V. J. ir Z. Ž. žodinis konfliktas. Žodinio konflikto metu iš namo išėjo V. J. uošvienė G. J., kuri pradėjo sakyti Z. Ž., ką jis daro, šis atsakė ir priėjo prie G. J. ir jai įspyrė į kojos blauzdą, tuo metu stovėjo šalia ir pradėjo filmuoti su telefonu, tačiau nespėjo su telefonu užfiksuoti, kaip Z. Ž. įspyrė G. J.. Tuo metu, kai pradėjo konfliktuoti minėti asmenys, buvo atsisukusi į G. J. ir tik išgirdo, kaip V. J. pradėjo šaukti, kad Z. Ž. jai sudavė į krūtinę. Suduotų smūgių nematė (1 t. b. l. 80-81). Papildomos apklausos metu S. P. parodė, kad nematė kaip Z. Ž. įspyrė G. J., tačiau išgirdo, kaip ji sušuko, kad jis nesispardytų, iš to ir suprato, kad jis jai įspyrė (1 t. b. l. 85-86). Teisme liudytoja S. P. parodė, kad išėjo į kiemą, nešė šiukšles. Iš paskos išėjo V. J.. Kai filmavo būdama už mašinos girdėjo, kaip G. J. sakė „ko spardaisi?“, suprato, kad jis jai įspyrė. Net ir tiesiogiai įvykyje dalyvavusios liudytojos parodymai, nepatvirtina aplinkybės, kad Z. Ž. tyčia spyrė G. J.. Dar daugiau, V. J. veiksmus, neleidžiant Z. Ž. išvažiuoti patvirtina ir šioje byloje liudytoju apklaustas V. J., kuris parodė, kad grįžęs į kiemą pamatė, kad žmona stovi prie Z. Ž. mašinos ir laiko dureles, kad jis neįliptų, o mama visa drebanti stovi. Pripuolė prie Z. Ž., griebė jam už sprando ir prispaudė su kelėnu prie žemės. Pastebėtina aplinkybė tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. J. parodė, kad jei Z. Ž. norės draugiškai taikytis ji sutiks, tačiau jei Z. Ž. rašys pareiškimą, ji taip pat rašysianti (1 t. b. l. 58-59), kas iš dalies aukštesniajam teismui leidžia manyti, kad G. J. vis dėl to nesijautė labai nukentėjusi nuo Z. Ž. ir sutikdama su Z. Ž. taikytis draugiškai, siekė išvengti atsakomybės sūnui V. J..

11. Šių duomenų visumą labai puikiai atspindi vaizdo įrašas (2 t. b. l. 13), iš kurio matyti, kad viso konflikto metu pati nukentėjusioji V. J. buvo labiau puolančioji nei besiginančioji. Aiškiai matyti, kad Z. Ž. viso vaizdo įrašo metu, nei karto savavališkai nesudavė nei vieno smūgio nukentėjusiosioms, o tik gindamasis nuo jų atsistumdydavo. Buvo iš jo pusės gasdinančių veiksmų, kad galimai bus panaudota fizinė jėga, tačiau to nebuvo padaryta. Iš vaizdo įrašo tik girdisi, kaip sakoma Z. Ž. „ko čia spardais“, tačiau pats spyrimo momentas neužfiksuotas, tuo labiau, įvykis vyko prie Z. Ž. automoblio, į kurį jis V. J. piktybiškai ir neturint teisės jo sulaikyti, buvo neįleidžiamas. Nesutiktina su nukentėjusiosios V. J. parodymais, kad Z. Ž. neišleido, nes norėjo, kad būtų sulaukta policijos. Pastebėtina, kad Z. Ž. buvo žinomas asmuo, todėl net ir jam pasišalinus iš įvykio vietos, jis būtų surastas. V. J. nebuvo būtinumo savavališkai neišleisti jo išvažiuoti, o savo tokiu elgesiu ji pati tik stiprino konfliktą.

12. Dėl konfliktą mačiusių ar girdėjusių asmenų parodymų atkreiptinas dėmesys tik į liudytojo A. P. parodymus, kad matė, jog Z. Ž. konfliktuoja kieme su G. J., V. J. ir S. P.. Matė, kad G. J. Z. Ž. koja pataikė į juosmenį (tačiau šio veiksmo net pati nukentėjusioji nenurodo). Ten ne pirmi konfliktai tame kieme. Eidamas iš šiltnamio girdėjo necenzūrinius žodžius, šaukė abi pusės; į liudytojos A. N. G. parodymus, kad į konfliktą nesivėlė. Z. Ž. turėjo važiuoti į Mažeikius, bet jos (nukentėjusiosios) jam neleido ir jie susistumdė, nes kaimynės neleido jam į automobilį įlipti, laikė dureles. Svarbu tai, kad pats nuteistasis neneigia dėl nukentėjusiosioms G. J. ir V. J. atsiradusių padarinių: apklaustas įtariamuoju Z. Ž. parodė, kad bestumiant konteinerį prie jo pribėgo V. J. ir ėmė tempti už rankos ir versti ant žemės, ji sakė, kad dingtų iš kiemo, iš paskos pripuolė S. P., pradėjo jį stumdyti, stūmimo metu ji sudavė ne mažiau kaip tris kartus rankos delnu į veido sritį Abi moteris bandė atstumti nuo savęs, tai atstūmimo metu tikrai galėjo kuriai nors užgauti kurią nors kūno dalį. Galėjo užkliūti ir V. J. ties krūtine, bet taip bandė ją atstumti. Po to, prie priėjo G. J., kuri taip pat ėmė jį stumdyti ir rankų pirštais braukyti per veidą, taip jį erzindama, kad tik išprovokuoti. Norėjo ją atstumti nuo savęs, tai vieną kartą koja ją stipriau pastūmė, taip atstumdamas jai pataikė taip pat į koją (1 t. b. l. 171-172). Teisme kaltinamasis Z. Ž. laikėsi tos pačios pozicijos kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kad tyčiniais veiksmais nukentėjusiosioms žalos nepadarė, galėjo tik gynybos metu uždaužti.

13. Šių duomenų konstekste akivaizdu, tiksliai nenustačius, kas, ar nuteistasis, ar nukentėjusiosios puolė, o kas gynėsi, negalima daryti pagrįstos išvados, ar Z. Ž. pažeidė viešąją tvarką, o visos abejonės aiškinamos nuteistojo naudai. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiųjų G. J. ir V. J. parodymus reikia vertinti atsargiai ir įsigilinant bei jais vadovautis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kadangi dėl tarp jų ir Z. Ž. vykusio konflikto, jų šeimos nariui V. J. iškelta baudžiamoji byla būtent dėl prieš Z. Ž. galimai panaudoto smurto.

14. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymais vadovaujamasi vienodai tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, šiuo nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų parodymais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai jų parodymai būtų tikslūs ir juos patvirtintų kiti byloje esantys įrodymai, tačiau šiuo atveju tokios išvados daryti negalima. Sutiktina, kad Z. Ž. veiksmai vartojant necenzūrinius žodžius viešoje vietoje, savivaliaujant stumdant konteinerius, negali būti pateisinami kaip garbaus asmens ir gali būti vertinami kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas administracine prasme, tačiau byloje nenustačius neginčijamų ir tyčinių smurtinių Z. Ž. veiksmų prieš nukentėjusiąsias, jo veiksmai negali būti vertinami kaip iki tiek pavojingi, jog sukeltų baudžiamajame kodekse numatytas pasekmes. Be to, sutiktina ir su nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad jis konteinerius stumdė ne pats vienasmeniškai atėjęs į svetimą kiemą, o A. N. G., su kuria gyveno, labui, po ko, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija asmenis, laikiusius šiukšlių konteinerius A. N. G. kiemo pusėje, įpareigojo patraukti, o už lauko tualeto laikymą, nubaudė administracinėmis baudomis ir įpareigojo nugriauti, ką kaimynai ir padarė. Tokiu būdu Z. Ž. veiksmų negalima laikyti itin pavojingais ir neteisėtais baudžiamąja prasme, o nukentėjusiosios kilusį ginčą dėl konteinerių galėjo spręsti civilizuotu būdu, o ne puolant į konfliktą.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų duomenų galima daryti tik prielaidas, jog Z. Ž. pažeidė viešąją tvarką, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (teismo išvados gali būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką). Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, jog Z. Ž. pagal BK 284 straipsnį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis dėl Z. Ž. pripažinimo kaltu naikintinas ir jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

16. Priėmus sprendimą Z. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, nukentėjusiųjų G. J. ir V. J. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

17. 2020 m. lapkričio 9 d. teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad Z. Ž. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 162 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nusprendė jį tenkinti ir Z. Ž. išteisinti pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas), todėl laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų teisingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už Z. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

Z. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų G. J. ir V. J. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (162 Eur) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš Z. Ž. neišieškoti.

Daiktinius įrodymus - laikmenas su vaizdo įrašais, palikti prie baudžiamosios bylos medžiagos.