Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-282-252-2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ atstovo advokato E. R. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1138-1027/2016 pagal ieškovės BVĮ „Visagino statybininkai“ ieškinį atsakovei UAB „Visagino transporto centras“ dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ab initio, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BVĮ „Visagino statybininkai“ prašė pripažinti negaliojančiu ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu atsakovės vienašalį 2014 m. gegužės 19 d. (pagal ieškovės gavimą – 2014 m. gegužės 21 d.) priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 3678,31 Eur, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą VĮ „Visagino statybininkai“, nutartis įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d. Įmonės bankroto administratorius nustatė, kad atsakovė ieškovei skolinga 12 700,45 Lt (3678,31 Eur), skola susidariusi pagal ieškovės išrašytas 2011 m. gruodžio 8 d., 2011 m. gruodžio 14 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2011 m. gruodžio 30 d., 2012 m. vasario 23 d. sąskaitas – faktūras. 2014 m. liepos 15 d. ieškovė išsiuntė atsakovei raginimą sumokėti 12 700,45 Lt (3678,31 Eur) skolą. Atsakovė 2014 m. liepos 28 d. atsakė, kad nėra skolinga ieškovei, nes 2014 m. gegužės 19 d. vienos šalies pareiškimu pagal nurodytas sąskaitas – faktūras atliko užskaitą 12 700,45 Lt (3678,31 Eur) sumai, po kurio ieškovė liko skolinga atsakovei 717 164,83 Lt (207 705,29 Eur).Ieškovė nesutiko su atsakovės atliktu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu 3678,31 Eur sumai. Nurodė, kad įskaitymas atliktas tuomet, kai galiojo imperatyvus draudimas valdyti, naudotis ir disponuoti visu įmonės turtu. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi nutarė areštuoti visą įmonės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei kitą ilgalaikį materialųjį turtą, pinigines lėšas, uždraudžiant įmonei turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perduoti disponuoti tretiesiems asmenims, nustatant, kad įmonei leidžiama areštuotas pinigines lėšas naudoti tik darbo užmokesčio mokėjimui darbuotojams, privalomiesiems mokėjimams valstybės biudžetui ir įmokoms į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą. Nutartis tą pačią dieną įregistruota Turto arešto aktų registre. Šia nutartimi pritaikytas viso įmonės turto arešto aktas galiojo iki tol, kol įsigaliojo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis iškelti įmonei bankroto bylą, t. y. iki 2014 m. birželio 9 d. Todėl sandoris, sudarytas pažeidžiant tokia nutartimi nustatytą draudimą, yra niekinis ir negalioja. Be to, įskaitymas atliktas pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus, kuris reglamentuoja privalomą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Nuo 2014 metų pradžios ieškovė buvo nemoki, atsakovės reikalavimas turėjo būti tenkinamas 5 - ąja eile, tačiau šis imperatyvas buvo ignoruojamas ir pažeidžiant privalomą nustatytą atsiskaitymų eiliškumą buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigė, jog ginčo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas 2014 m. vasario 28 d., kai šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, šiuo aktu šalys tik suderino tarpusavio skolų ir įsipareigojimų dydžius, o priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atsakovė atliko 2014 m. gegužės 19 d., tai patvirtina pranešimo turinys. Ginčijamą įskaitymą pripažinus negaliojančiu ab initio, atsakovei kyla prievolė ieškovei sumokėti 3678,31 Eur dydžio skolą, o atsakovė įgyja teisę reikšti ieškovei kreditorinį reikalavimą bankroto byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu ab initio vienašalį UAB „Visagino transporto centras“ 2014 m. gegužės 19 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ 3678,31 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3678,31 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2016 m. liepos 29 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2085,18 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei BVĮ „Visagino statybininkai“. Taip pat priėmė ieškovės BVĮ „Visagino statybininkai“ ieškinio dalies dėl 304,88 Eur skolos priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė. Priteisė iš atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ valstybei 82 Eur žyminio mokesčio.Apylinkės teismas konstatavo, kad šalių sudarytos sutartys nenumatė specialios pareiškimų dėl prievolių įskaitymo tvarkos. Todėl vertinant tiek šalių tarpusavio santykių praktiką, tiek 2014 m. vasario 28 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto bei 2014 m. gegužės 19 d. Pranešimo dėl skolų įskaitymo vienos šalies pareiškimu turinį, teismas sprendė, kad atsakovė 12 700,45 Lt skolą įskaitė 2014 m. gegužės 19 d. pranešimu, kuriame aiškiai nurodytos ieškovės ir atsakovės skolos, išvardintos PVM sąskaitos - faktūros bei įsiskolinimo sumos pagal jas, nurodyta įskaitymo suma ir įskaitymo atlikimo pagrindas (CK 6.130 ir 6.131 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad 2014 m. vasario 28 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nėra jokių nuorodų, kad šalys užskaito akte nurodytas skolas, jame šalys patikslina, kokia yra ieškovės skola, atsakovės skola ir pateikiamas šių skolų saldo, kas buhalterinėje apskaitoje laikomas skirtumu tarp debeto ir kredito (mokėtinų ir gautinų sumų). Teismo vertinimu, skolos įskaitymo 2014 m. gegužės 19 d. faktą patvirtina ir tai, kad 2014 m. liepos 25 d., atsakydama į ieškovės pretenziją dėl skolos sumokėjimo, atsakovė nurodė skolą įskaičiusi ne 2014 m. vasario 28 d., o 2014 m. gegužės 19 d.; į bylą pateiktame UAB „Visagino transporto centras“ Operacijų žiniaraštyje nurodyta, kad skola VĮ „Visagino statybininkai“ buvo įskaityta vienos šalies pareiškimu 2014 m. gegužės 19 d. Šalys 2011 m. birželio 8 d. ir 2012 m. sausio 31 d. pasirašė skolų suderinimo aktus, tačiau šiais aktais skolos nebuvo įskaitomos. Tarp šalių buvo vykdomi tarpusavio skolų įskaitymai, tačiau į bylą pateiktas tarpusavio skolų užskaitymo aktas rodo, kad, pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 21 d. šalys skolas įskaitė ne pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktą, bet pasirašant tarpusavio skolų užskaitymo aktą. Vienas iš atsakovės argumentų, kad skola buvo įskaityta 2014 m. vasario 28 d. aktu, buvo tas, kad šiame akte nurodytas galutinis saldo, t.y. nurodyta, kad ieškovės skola atsakovei yra 717 164,83 Lt. Teismas pasisakė, kad 2014 m. gegužės 19 d. pranešimo dėl skolos įskaitymo surašymas ar atsakovės nurodytos aplinkybės dėl to, kad 2014 m. gegužės 19 d. pranešimas buvo surašytas paprašius ieškovės darbuotojams, būtent paneigia buvus tokį pareiškimą apie įskaitymą iki 2014 m. gegužės 19 d. pranešimo surašymo. Aplinkybė, kad laikotarpiu tarp restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo ieškovės skolas įskaitė kiti kreditoriai, ieškovės ir atsakovės skolų įskaitymo teisėtumo nepatvirtina.Sprendime akcentuojama, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą VĮ „Visagino statybininkai“ įsiteisėjimo atlikti bet kokį turto perleidimą draudė Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo (2014 m. birželio 9 d.) ieškovei perleisti turtą draudė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies normos. Duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą buvo paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014 m. kovo 12 d., todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas preziumavo, kad jie atsakovei, kaip apdairiam, rūpestingam juridiniam asmeniui, turėjo būti žinomi. Todėl, esant tokiam apribojimui, patenkinti savo pretenzijų pagal prievoles, tarp jų atlikti ir įskaitymus, kiti asmenys, įskaitant ir atsakovę UAB „Visagino transporto centras“, negalėjo. Teismas nurodė, kad 2014 m. gegužės 19 d. vienašalis įskaitymas, atsakovei įvykdant savo prievolę ieškovei tarpusavio reikalavimų įskaitymu, vertinamas kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (tiek Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 7 punkto, tiek Civilinio kodekso 6.131 straipsnio) bei pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Pripažinus atliktą įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu, ieškovei iš atsakovės priteisiama skola pagal 2011 m. gruodžio 8 d. 2011 m. gruodžio 14 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2011 m. gruodžio 30 d., 2012 m. vasario 23 d. PVM sąskaitas – faktūras.Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip verslininkas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo standartai, turėjo žinoti apie VĮ „Visagino statybininkai“ keliamą bankroto bylą. CK 6.930¹ straipsnio teisės norma būtent skirta apginta kreditorių interesams, todėl vienų kreditorių interesų iškėlimas pažeidžiant imperatyvias teisės normas negali būti vertinamas teigiamai ir šios teisės normos aspektu.Teismas konstatavo, kad VĮ „Visagino statybininkai“ administratorius 2016 m. liepos 13 d. pateikęs teismui reikalavimą dėl skolos priteisimo, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido. Kadangi Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo VĮ „Visagino statybininkai“ ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d., tuomet ir kilo administratoriui pareiga atlikti faktiškai perduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo.Apylinkės teismas pasisakė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 12 700,45 Lt (3678,31 Eur) tenkino pilna apimtimi. Teismas atsižvelgęs į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, šalių procesinį elgesį, į tai, kad 605 Eur išlaidų ieškovė patyrė už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris buvo patenkintas, surašymą, taip pat įvertinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytus maksimalius dydžius, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažindamas reikalaujamą 2690,18 Eur sumą iki 2085,18 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės atstovas prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės BVĮ „Visagino statybininkai“ ieškinį atsakovei UAB „Visagino transporto centras“ atmesti pilna apimti bei priteisti atsakovės naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės įsitikinimu, skola buvo įskaityta 2014 m. vasario 28 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, o priešingos išvados priėjęs teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, klaidingai nustatė įskaitymo momentą.Atsakovė ieškovei pateikė aktą, kuriame nurodė, kad ieškovės skola atsakovei pagal 2013 m. duomenis buvo 729 865,28 Lt, o atsakovės ieškovei - 12 700,45 Lt, todėl galutinė ieškovės skola atsakovei sudaro 717 164,83 Lt. Ieškovė su akto turiniu sutiko, aktą pasirašė ir grąžino atsakovei. Apeliantės vertinimu, akte ne tik aiškiai nurodytos sumos, galutinės skolos atsakovei dydis, bet ir jo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad šiuo dokumentu buvo įskaityta atsakovės skola ieškovei, kurios priteisimo siekiama byloje, o pati ieškovė su tokiu įskaitymu sutiko. Ieškovė dvejus metus nuo atsakovės paaiškinimų pateikimo ieškovės bankroto administratoriui, neturėjo jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl įskaitymo datos. Apeliantės atstovo nuomone, ieškinio pateikimo laikotarpis sutapo su ieškovės bankroto administratoriaus veiklos apskundimu. Be to, atsakovės vadovo D. K. paaiškinimai teismo posėdžiu metu patvirtino, kad skola buvo įskaityta aktu, o ne pranešimu. Todėl teismo išvada, kad atsakovė, pateikdama pranešimą, esą patvirtino, kad aktu skola tariamai nebuvo įskaityta, vertintina kritiškai. Mano, kad nei teismas, nei ieškovė nepagrindė, kam ir kokiu tikslu ieškovei reikėjo sudaryti aktą, jeigu juo nebuvo atliktas skolos įskaitymas. Pažymėjo, kad prašymą dėl pareiškimo pateikimo ir parengimo pateikė ieškovės buhalterija. Ką patvirtino ir liudytojas D. K., nurodęs, kad pranešimo pageidavo ieškovės buhalterija. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jeigu įskaitymas būtų buvęs aiškus, tai ieškovės buhalterija nebūtų prašiusi pareiškimo. Teigia, kad tokio pareiškimo pateikimo būtinybė galimai buvo kilusi dėl akto pametimo ar jo neišsaugojimo. Todėl tokie veiksmai negali būti vertinimai atsakovės nenaudai. Pažymi, kad būtent nesąžiningas ieškovės buhalterijos prašymas pateikti pareiškimą nulėmė tai, kad klaidingai buvo užpildytas ir operacijų žiniaraštis. Nesutinka, kad skola negalėjo būti įskaityta aktu, nes tokios praktikos tariamai tarp šalių nėra buvę. Pabrėžė, kad atsakovė 2011 m. buvo privatizuota, po ko jos veikloje įvyko esminių pertvarkų. Aktai buvo naudojami ne tik buhalterinių duomenų sutikslinimui, bet ir skolų įskaitymui. Teigia, kad teismas neįvertino itin reikšmingos bylos aplinkybės – bankroto administratoriaus vengimo kreiptis į teismą ir ieškinio pareiškimo tik praėjus dviem metams nuo pretenzijos, t.y., kai sulaukė kreditorių pretenzijų dėl jo nesąžiningos ir gailimai nusikalstamos veikos. Atsakovės įsitikinimu, jei įskaitymas būtų buvęs atliktas neteisėtai, t.y. ne aktu, ieškovės administratorius iš karto būtų pareiškęs ieškinį dėl restitucijos taikymo. Šiuo atveju, administratorius byloje pareikštą reikalavimą atsakovei iš esmės nurašė, tai yra paminėjęs apie jį pirmoje ataskaitoje, vėliau kreditorių susirinkime nurodė, kad nėra tikras dėl jo, kol galiausiai apie galimą reikalavimą atsakovei iš viso nebeužsiminė. Apeliantės vertinimu ieškovės administratoriaus delsimas kreiptis į teismą, elgesys kreditorių susirinkime, kai nurodė, kad nėra tikras dėl reikalavimo, rodo, kad ieškovė sutiko su skolos įskaitymu aktu. Atsakovės atstovo nuomone, sprendimu netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinyje buvo suformuluoti du ieškinio reikalavimai, iš kurių vieną (dėl 304,88 Eur skolos už suteiktas paslaugas priteisimo) teismas atsisakė tenkinti ir pripažino šio reikalavimo nepagrįstumą. Kitą vertus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovės advokatas byloje nedalyvavo, jos nevedė, nepateikė nei vieno dokumento, o ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius per mėnesį už ieškovo administravimą gauna 2000 Eur plius PVM, turi 8 darbuotojus ir 5 fizinius bankroto administratorius, iš kurių keturi neadministruoja nei vieno bankroto proceso ir galėjo tinkamai atstovauti ieškovės interesus, nepagrįstai nedidinant bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės įsitikinimu, teismas nepakankamai įvertino ieškovės procesinį elgesį bei priežastis, dėl ko susidarė bylinėjimosi išlaidos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BVĮ „Visagino statybininkai“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės 858,60 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas 2014 m. gegužės 19 d., o ne 2014 m. vasario 28 d., kai šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Skirtingai nei nurodo apeliantė suderinimo akto paskirtis yra ne padaryti įskaitymą, o tarpusavyje sutikslinti buhalterinę apskaitą, nurodant tarpusavio gautinas ir mokėtinas sumas, kurios susidarė pirminių dokumentų pagrindu. Pažymi, kad jei priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas būtų atliktas 2014 m. vasario 28 d., kaip deklaruoja apeliantė, tai šis faktas neabejotinai būtų buvęs apskaitytas apeliantės buhalterinėje apskaitoje. Tačiau atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas apeliantės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytas būtent 2014 m. gegužės 19 d. kas patvirtina, jog būtent apeliantės 2014 m. gegužės 19 d. pranešimu buvo atliktas ginčijamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė pradėjo deklaruoti, jog priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas neva buvo atliktas 2014 m. vasario 28 d., o ne 2014 m. gegužės 19 d., kai ieškovė 2014 m. lapkričio 27 d. apeliantei pateikė pranešimą, kuriame išsamiai ir argumentuotai paaiškino, jog 2014 m. gegužės 19 d. atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes buvo atliktas, kai galiojo imperatyvus draudimas (viso ieškovės turto areštas) valdyti, naudotis ir disponuoti įmonės turtu. Teigia, kad apeliantės elgesys nėra sąžiningas, o išsakyta versija, jog 2014 m. gegužės 19 d. pranešimą prašė parengti ieškovės buhalterija yra nepagrįsta ir paneigta rašytiniais įrodymais – BVĮ „Visagino statybininkai“ buhalterės atsakymu jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės 3 straipsnio 4 punktu, 15 straipsnio 9 ir 10 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1070 patvirtintų inventorizacijų taisyklių nuostatomis, yra atliekama metinė įmonės turto ir skolų inventorizacija. Ieškovė nuo 2013 metų pabaigos buvo faktiškai nemoki, atitinkamai neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl privalėjo vadovautis imperatyviu CK 6.930¹ straipsniu, reglamentuojančiu privalomą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Apelianto atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra neteisėtas, nes atliktas pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį (CK 1.80 straipsnis). Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pati ieškovė neva pripažino, jog priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų atlikti neegzistavo jokių teisinių kliūčių, nes vėlesnėse įmonės bankroto administratoriaus veiklos ataskaitose nėra užsimenama apie galimą reikalavimą apeliantei. Apeliantės nurodytose 2015 m. gegužės 12 ir 2015 m. spalio 9 d. ataskaitose apskritai nebuvo pateikiama jokia informacija apie ieškovės skolininkus. Priešingai negu nurodė apeliantė, skundžiamu sprendimu ieškinys buvo patenkintas ne iš dalies, o visa apimtimi. Pažymėjo, kad patikslintu ieškiniu pareikšto naujo reikalavimo priteisti skolą iš apeliantės ieškovė atsisakė dar prieš šios civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, atitinkamai, šioje byloje buvo nagrinėjamas tik vienas ieškovės reikalavimas - pripažinti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu ir taikyti restituciją, kuris ir buvo tenkintas. Aplinkybė, jog ieškovė patikslintu ieškiniu pareiškė naują reikalavimą, kurio vėliau atsisakė, neturėjo absoliučiai jokios įtakos ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiui, todėl, priešingai negu nurodė apeliantė, neegzistuoja joks pagrindas sumažinti bylinėjimosi išlaidas patenkintų reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-443-278/2014 iki nutarties iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo VĮ „Visagino statybininkai“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas kilnojamajam, nekilnojamajam turtui, kitam ilgalaikiam materialiam turtui bei piniginėms lėšoms, uždraudžiant įmonei turtą parduoti, dovanoti ar kitais būdais perduoti disponuoti tretiesiems asmenims, nustatant, kad atsakovei leidžiama areštuotas pinigines lėšas naudoti darbo užmokesčio mokėjimui darbuotojams privalomiems mokėjimams valstybės biudžetui ir įmokoms į valstybinio socialinio draudimo fondą. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi VĮ „Visagino statybininkai“ iškelta bankroto byla. Įmonės bankroto administratorius UAB „Ius Positivum“, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punkto reikalavimus imtis visų įmanomų priemonių skoloms išieškoti iš bankrutuojančios/bankrutavusios įmonės skolininkų, pagal Įmonės valdymo organų jam perduotą Įmonės skolininkų sąrašą nustatė, kad atsakovė yra skolinga 3678,31 Eur sumą, susidariusią pagal penkias PVM sąskaitas faktūras. Po 2014 m. liepos 15 d. kreipimosi raginimu į atsakovę, 2014 m. liepos 28 d. buvo gautas atsakymas, kad atsakovė, vadovaudamasi CK 6.130 ir 6.131 straipsniais, 2014 m. gegužės 21 d. vienos šalies (atsakovės) pareiškimu atliko tarpusavio skolų užskaitą 3678,31 Eur sumai, nurodant, kad po skolų įskaitymo skolinga liko tik ieškovė atsakovei 207 705,29 Eur (717 164,83 Lt) sumą. Ieškovės vertinimu, sandoris buvo sudarytas galiojant turto apribojimams ieškovės turtui, bankroto administratorius kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu ir niekiniu bei taikyti restituciją. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje ir 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės normas viena prievolės šalis gali savo valia įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris. Jeigu prievolės šalis (kreditorius) neigia priešpriešinio reikalavimo įskaitymą, teismas privalo išsiaiškinti, ar tam tikras kitos šalies dokumentas laikytinas tinkamu, teisinius padarinius abiem prievolės šalims sukeliančiu pareiškimu apie įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens sandorius sudaro jo organai (CK 2.81 straipsnis), todėl dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo gali nuspręsti tokius įgaliojimus turintys įmonės valdymo organai ar jų įgalioti kiti asmenys. Pareiškimas apie priešpriešinio reikalavimo įskaitymą gali būti padaromas šalies kompetentingo asmens dokumentu, taip pat gali būti išreikštas abiejų šalių pasirašytame dokumente. Jeigu prievolės šalys, t. y. atitinkamus įgalinimus turintys jų atstovai, surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, yra pagrindas pripažinti, kad šalys pagal 6.131 straipsnio 1 dalį padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo.Apeliacinės instancijos teismas, pritaria apylinkės teismo vertinimui, kad 2014 m. vasario 28 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto ir 2014 m. gegužės 19 d. pranešimo turinys, atsakovės išreikšta pozicija atsakant į ieškovės pretenziją dėl skolos, UAB „Visagino transporto centras“ Operacijų žurnalo žiniaraščio duomenys bei šalių tarpusavio santykių praktika, pildant ir ankstesniais metais šalių skolų suderinimo aktus, tačiau jais neatliekant skolų įskaitymų, kad atsakovė ieškovės skolas įskaitė 2014 m. gegužės 19 d. pranešimu.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių (redakcijos, galiojusius tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto sudarymo metu) 3 punktas numatė, kad įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti <...> gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. ir 2015 m. sausio 1 d. 15 straipsnio 10 punktas numatė, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. 2014 m. vasario 28 d. UAB „Visagino transporto centras“ vyr. buhalterė su VĮ „Visagino statybininkai“ vyr. finansininke pasirašė šių įmonių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, patvirtindamos, kad sutinka su nurodyta suma 2013 m. gruodžio 3 d. (imtinai) apskaitos duomenimis. Aukščiau aptartų norminių aktų analizė, akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovės ir atsakovės finansininkių parengto dokumento – Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto paskirtis, atsižvelgiant į jame fiksuotą informaciją ir jį pasirašiusių asmenų pareigų pobūdį, buvo ne padaryti įskaitymą, o tarpusavyje sutikslinti buhalterinę apskaitą.UAB „Visagino transporto centras“ 2014 m. gegužės 19 d. VĮ „Visagino statybininkai“ adresuotame Pranešime dėl skolų įskaitymo vienos šalies pareiškimu Nr. S-23-(1.15) nurodoma, kad būtent pagal 2014 m. gegužės 19 d. apskaitos duomenis ieškovė skolinga atsakovei 729 865,28 Lt, šis įsiskolinimas detaliai pagrindžiamas pranešime esančioje lentelėje, kurioje nurodoma tiek įsiskolinimo suma, tiek sąskaitos faktūros pagrindžiančios skolą data, serija ir numeris. Pranešime nurodoma ir ieškovės skola atsakovei bei pažymima, kad atsakovė vadovaudamasi CK 6.130 ir 6.131 straipsniais 2014 m. gegužės 19 d. vienos šalies pareiškimu atliko tarpusavio skolų užskaitą 12 700,45 Lt sumai (atitinkančiai ieškovės skolą atsakovei). Pranešime, kurį pasirašė UAB „Visagino transporto centras“ direktorius D. K., nurodomos ir skolos įskaitymo pasekmės. Teismui pateikto UAB „Visagino transporto centro“ buhalterijos operacijų žiniaraščio duomenys taip pat patvirtinta, kad pagal atsakovės buhalterinius dokumentus VĮ „Visagino statybininkai“ skola įskaityta 2014 m. gegužės 19 d. pažymint, kad skolos įskaitymas atliktas būtent vienos šalies pareiškimu pagal 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. S-23-(1.15), o apie įskaitymą 2014 m. vasario 28 d. jokių duomenų nėra. Kas iš esmės paneigia, atsakovės teiginius dėl 2014 m. gegužės 19 d. pranešimo parengimo ieškovės iniciatyva ir, kad atsakovės buhalterijos operacijų žurnalo žiniaraštis buvo neteisingai užpildytas dėl ieškovės nesąžiningų veiksmų – prašant pateikti pranešimą dėl skolos įskaitymo. 35 punkte aptarti teisės aktų reikalavimai ir buhalterinių dokumentų forminimas patvirtina , kad analogiškai ir anksčiau šalių finansininkai derindavo skolas ir šiuo atveju neturi reikšmės apelianto argumentai, kad būtent šio akto forma yra šiek tiek skirtinga nei anksčiau pildytų, nes iš esmės aktų turinys yra analogiškas. Atsakovės nurodomame 2014 m. vasario 28 d. akte, skirtingai nei 2014 m. gegužės 19 d. pranešime nėra CK 6.131 straipsnio 1 dalies normoje reikalaujamo pareiškimo apie prievolės šalies valią padaryti įskaitymą, juo labiau, kad jis nėra pasirašytas įstaigos vadovo. Įskaityti priešinį reikalavimą neįgalioto asmens parengtas kitu tikslu dokumentas, kuriame nėra duomenų apie prievolės šalies pareiškimą dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, negali būti laikomas prievolės šalies pareiškimu apie įskaitymą. Kitokio vertinimo nesuponuoja nei skunde dėstomas apeliantės subjektyvi pozicija, kad ieškovė su akto turiniu ir jame dėstomais duomenimis apie šalių tarpusavio skolas sutiko, nei atsakovės vadovo duoti parodymai pirmosios instancijos teisme. Išvada, kad 2014 m. vasario 28 d. parengtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nelaikytinas UAB ,,Visagino transporto centras” pareiškimu apie įskaitymą, atitinka CK 6.130, 6,131 straipsniuose įtvirtintą priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, prigimtį bei įskaitymo teisės įgyvendinimo tvarką. Pranešimo(2014-05-19) dėl skolų įskaitymo vienos šalies pareiškimu paskirtį –vienašališkai įskaityti skolą, patvirtina šiame dokumente pagal kiekvieną PVM sąskaitą – faktūrą nurodomos įsiskolinimo sumos, skolos įskaitymo pagrindas bei pasekmės. Be to, šis dokumentas turi registruotino dokumento numerį bei yra pasirašytas tokius įgalinimus turinčio asmens – įmonės direktoriaus, ir šio dokumento pagrindu atliktas įskaitymas finansinės apskaitos dokumentuose – Operacijų žurnalo žiniaraštyje, kas paneigia apeliantės dėstomas aplinkybes, kad šis dokumentas buvo surašytas ieškovės nesąžiningo elgesio pasekmėje. Apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė dvejus metus nuo atsakovės paaiškinimų pateikimo ieškovės bankroto administratoriui, neturėjo jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl įskaitymo datos, o ieškinio pateikimo laikotarpis sutapo su ieškovės bankroto administratoriaus veiklos apskundimu, šiuo atveju nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad skolos įskaitymas buvo atliktas būtent 2014 m. gegužės 19 d. ir skirtingai nei interpretuoja apeliantė nepatvirtina, kad atsakovė atliko įskaitymą tinkamai ir teisėtai. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bankroto administratorius ieškinio senaties termino pateikdamas ieškinį nepraleido. Pažymėtina, kad šiuo atveju nebuvo taikomas actio Pauliana institutas, kuriam numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Niekinis sandoris pagal savo prigimtį yra negaliojantis ab initio. Todėl negaliojimo faktui konstatuoti ieškinio senaties institutas nereikšmingas, o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius taikytinas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad ieškovės administratoriui pareiga atlikti faktiškai jam perduoto turto ir dokumentų patikrą bei pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo kilo Panevėžio apygardos teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo VĮ „Visagino statybininkai“ ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsitesėjimo 2014 m. birželio 9 d. Todėl, tai, kad administratorius kreipėsi ieškiniu į teismą 2016 m. liepos 13 d., nereiškia, kad tokią teisę įgyvendino pažeisdamas galiojantį teisinį reglamentavimą. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai dėl bankroto administratoriaus veiklos ar jo pasisakymų kreditorių susirinkime nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, ir šiuo klausimu, skundą nagrinėjantis teismas plačiau nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas galiojant teismo nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, t.y. galiojant draudimui tokius veiksmus atlikti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tokius atsakovės veiksmus vertino kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms – ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 7 punktui ir CK 6.131 straipsniu) bei pripažino vienašalį įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu sandoriu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu bei pripažino negaliojančiu su atitinkamomis pasekmėmis – 12 700,45 Lt (3678,31 Eur) skolos ir CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto 6 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimu. Apeliantė nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Nurodo, kad apylinkės teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės ieškiniu buvo pareiškusi du reikalavimai, iš kurių vieno - dėl 304, 88 Eur skolos pagal 2013 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. VS1003647 priteisimo atsisakė ir apylinkės teismas šią bylos dalį CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu skundžiamu sprendimu nutraukė. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės advokatas byloje nedalyvavo, jos nevedė, nepateikė nei vieno dokumento, o ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius galėjo tinkamai atstovauti ieškovės interesus, nepagrįstai didinant bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės įsitikinimu, teismas nepakankamai įvertino ieškovės procesinį elgesį bei priežastis, dėl ko susidarė bylinėjimosi išlaidos.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių banko lizingas“ v. K. V., bylos Nr. 3K-3-464/2013). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi iš esmės pilna apimtimi, šią sumą sumažindamas 605 Eur, t.y. suma, kuria ieškovė patyrė už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris buvo patenkintas, surašymą. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas neatsižvelgė į tai, jog byla dėl vieno iš dviejų pareikštų reikalavimų yra nutraukta bei neįvertino, kurios šalies elgesys tai lėmė. Byloje nesant duomenų, kad ieškinio dalies atsisakymą būtų nulėmęs atsakovės elgesys, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo laikytina, jog dėl nutrauktos bylos dalies yra priimtas atsakovei palankus sprendimas. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, apylinkės teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl šis paskirstymas keistinas, sumažinant ieškovei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą 50 procentų (CPK 93 straipsnio 4 dalis), t.y. iki 1042,59 Eur. Sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovei rengiant procesinius dokumentus pasinaudojus profesionalaus teisininko pagalba buvo nepagrįstai uždidintos bylinėjimosi išlaidos, nėra pagrindo. Jokie teisės aktai nenumato, kad bankrutuojančiai įmonei, įgyvendinant teisę į teisminę gynybą būtų ribojama galimybė naudotis advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011, nes toje byloje teismas sprendė darbo ginčą, dėl ko kasacine tvarka nagrinėtos bylos ir šios bylos ratio decidendi nesutampa, todėl ja remtis net ir sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą nėra pagrindo. Bankroto administratoriaus gaunamas atlyginimas, darbuotojų ir fizinių bankroto administratorių skaičius, jų užimtumas, galimai turima kompetencija teikti atstovavimo paslaugas teisme, negali būti vertinama kaip aplinkybė ribojanti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šaliai. Apeliantė skunde dėstomų abejonių dėl to, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikęs advokatas apskritai tokius dokumentus rengė, jo sąsajos su bankroto administratoriumi, nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Advokato išlaidos yra detaliai aptartos ir aiškiai nurodoma kas jas sudarė. Priteistina suma neviršija maksimalių dydžių, nustatytų 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“(red. Galiojanti nuo 2015 03 20). Šiuo atveju argumentai, kad advokatas nedalyvavo teismo posėdyje nėra pagrindas dar labiau sumažinti bylinėjimosi išlaidas, nes bylinėjimosi išlaidas sudarė pakankamai didelės apimties dviejų procesinių dokumentų – ieškinio ir dubliko parengimas. Kadangi apeliacinis skundas dėl ginčo esmės netenkintinas, keičiama tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tai išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovės naudai nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 858,60 Eur už advokato teisines paslaugas apeliacinio proceso metu. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą nors ir neviršija nustatyto maksimalaus dydžio (LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2, 7 , 8.11 punktais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tas pats advokatas procesinius dokumentus rengė ir pirmosios instancijos teismui, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, ji nebuvo sudėtinga ir didelės apimties, todėl iš atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ ieškovės naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 500 Eur (CPK 98 straipsnis). Nagrinėjamu atveju taip pat yra aktuali teismų praktikoje suformuluota nuostata, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydamas esminiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė netinkamai įgyvendino prievolę atsiskaityti, tokiu būdu pablogindama ieškovės finansines galimybes, iškėlus bankroto bylą, maksimaliai patenkinti visus kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto (CK 6.930¹ straipsnis). Atsakovės ginčo įskaitymas atliktas jau galiojant ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugai bankroto procese. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantė neturėjo teisės atlikti 3678,31 Eur skolos įskaitymo ir šį sandorį pripažino prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 7 punktas, CK 6.131 straipsnis) bei negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės argumentai dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatyto skolos įskaitymo momento yra teisiškai nepagrįsti. Tačiau skundžiamas sprendimas keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti.

Sumažinti ieškovei BVĮ „Visagino statybininkai“ iš atsakovės UAB „Visagino transporto centras“ priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1042,59 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BVĮ „Visagino statybininkai“, juridinio asmens (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Visagino transporto centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.