- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-25
- Bylos Nr.
- 2-813-241/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01999-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Kreditorius
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 3.4.3.7.3Kreditorių susirinkimas, jo teisės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ir remontas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1757-910/2019, kuria tenkintas kreditorės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ir remontas“ 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Statyba ir remontas“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė S. S.; 2018 m. birželio 18 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Kreditorė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „Statyba ir remontas“ 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo kreditoriai nutarė BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/3 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas Nr. 1), su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015, taip pat reikalavimo teisę į 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini) (neįregistruotas, savavališka statyba) (toliau – ir Turtas Nr. 2), su visomis iš šios reikalavimo teisės kylančiomis teisėmis ir pareigomis (toliau Turtas Nr. 1 ir Turtas Nr. 2 – Turtas) pardavinėti kartu.
3. Kreditorė nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimu pasisakyta ir nuspręsta ne dėl BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise valdomo, savavališkos statybos objekto – Turto Nr. 2, šio turto statytoju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1331-430/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-825-560/2016 pripažintas A. D.; jam leista per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir sumokėjus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą Turto Nr. 2 statybai ir įteisinti savavališką statybą; neįteisinus savavališkos statybos per 6 mėnesius A. D. įpareigotas per tris mėnesius nuo termino pasibaigimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nei bankroto administratorė, nei kreditorių susirinkimas neturi teisėto pagrindo ir įgaliojimų pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, jį ignoruoti ir sudaryti kliūtis jo vykdymui. Byloje nustatyta, kad A. D. turi pareigą šalinti savavališkos statybos padarinius juos įteisindamas, o neįteisinus – nugriaudamas. Šio sprendimo pagrindu Inspekcija turi teisėtą interesą reikalauti iš A. D. vykdyti teismo sprendimą, sprendimo nevykdant, imtis priverstinio vykdymo veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Skundžiamu nutarimu pažeistas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas naudotis, disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytu ar statomu statiniu (jo dalimi). Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad neteisėtai pastatytu (statomu) statiniu asmuo neturi teisės disponuoti, atitinkamai toks statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl nei vienas neturi teisės perleisti nuosavybės teisių į tokį statinį tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi kreditorės skundą patenkino, pripažino neteisėtu ir panaikino BUAB „Statyba ir remontas“ 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/3 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015, taip pat reikalavimo teisę į 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini) (neįregistruotas, savavališka statyba), su visomis iš šios reikalavimo teisės kylančiomis teisėmis ir pareigomis pardavinėti kartu.
6. Pasisakydamas dėl procedūrinių pažeidimų, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti esant kreditorių susirinkimo sušaukimo ir (ar) nutarimo priėmimo tvarkos pažeidimų; 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkime dalyvavo ir raštu balsavo kreditoriai, turintys 60,46 proc. visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, bei kreditorių balsų dauguma – 59,06 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas skundžiamas nutarimas.
7. Pasisakydamas dėl skundžiamo nutarimo turinio teisėtumo, teismas rėmėsi CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia naudotis ir disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) statiniu, jeigu jis (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus bei šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ginčo Turtas yra pastatytas / rekonstruotas savavališkai, yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Teismas sprendė, kad tokiu atveju šio turto pardavimas reikštų imperatyvaus CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo nepaisymą.
8. Teismas pažymėjo, kad tiek savavališkai pastatytas statinys, tiek teisės į jį negali būti civilinės apyvartos objektu, todėl bankroto administratorės nurodytas argumentas, kad skundžiamu nutarimu kreditoriai nusprendė realizuoti ne patį Turtą Nr. 2, bet BUAB „Statyba ir remontas“ priklausančią reikalavimo teisę į Turtą Nr. 2, atmestas kaip nepagrįstas ir neturintis teisinės reikšmės.
9. Teismas sprendė, kad BUAB „Statyba ir remontas“ 2018 m. spalio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimo) pažeidžia imperatyvią CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatą, todėl yra naikintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. BUAB „Statyba ir remontas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditorės skundą dėl (skunde klaidingai nurodyta, kad pakartotiniame) trečiajame BUAB „Statyba ir remontas“ kreditorių susirinkime priimto nutarimo Nr. 4 panaikinimo; priteisti iš kreditorės patirtas 847 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į kreditorės skundą parengimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1 Turtas Nr. 1, apeliantei priklauso nuosavybės teise. Teismų procesinių sprendimų pagrindu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015) bendraturčiams nustatytas 6 mėnesių terminas kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo arba pašalinti neteisėtos rekonstrukcijos padarinius, tačiau apeliantė – bankrutavusi įmonė, šiems veiksmams atlikti neturi piniginių lėšų, todėl kreditorių susirinkime ir buvo pasiūlyta šį turtą realizuoti kartu su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš minėtų teismų procesinių sprendimų. Tokiu būdu apeliantė įgyvendintų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) reglamentuotą pareigą realizuoti bankrutavusiai įmonei priklausantį turtą ir gautų lėšų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.
10.2 Apeliantės teisę realizuoti jai nuosavybės teise priklausantį Turtą Nr. 1, pagrindžia teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad teisė likviduoti savavališkos statybos pasekmes yra daiktinė teisė, kuri disponuojant nekilnojamuoju daiktu, kartu su daikto valdymo ir naudojimo teisėmis pereina naujajam daikto savininkui. Ginčijamame nutarime yra aiškiai nurodyta, kad Turtas Nr. 1 parduodamas su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš minėtų teismų procesinių sprendimų. Tokią apeliantės teisę balsuodama kreditorių susirinkime patvirtino ir pati kreditorė – Inspekcija.
10.3 Skundžiama nutartimi konstatavus, kad neišsprendus statybos įteisinimo ir / ar neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimų įstatymų nustatyta tvarka, tokia statyba negali būti perduota kieno nors nuosavybėn, eliminuotos bet kokios galimybės apeliantės kreditoriams gauti bent dalį savo finansinio reikalavimo patenkinimo.
10.4 Savavališkos statybos padarinių šalinimas (įteisinimas ar nugriovimas) reikalauja daug išlaidų, kurių apeliantė kaip bankrutavusi įmonė neturi, be to, visi veiksmai turėtų būti suderinti su Turto Nr. 1 bendraturte, kuri, kaip ir buvęs apeliantės vadovas, nuo 2015 m. nesiėmė jokių veiksmų pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius. Taip pat tokių veiksmų atlikimas reikalauja ir laiko, todėl savavališkos rekonstrukcijos padarinių šalinimas prieštarautų ne tik bankroto ekonomiškumo, bet ir operatyvumo principams.
10.5 Bankroto procese buvo nustatyta, kad apeliantė atliko rangos darbus pagal pasirašytas sutartis adresu (duomenys neskelbtini), apeliantei šiuo adresu buvo vežamos statybinės medžiagos, išvežamos atliekos. Turto Nr. 2 statybas vykdė apeliantė, todėl jai priklauso reikalavimo teisė į šį turtą ar bent jo dalį, nes investavusi apie 174 000 Eur apeliantė negavo jokių pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Kreditorių susirinkime ir buvo pasiūlyta realizuoti reikalavimo teisę.
Atsiliepimas
11. Kreditorė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1 Kreditorė susirinkime balsuodama prieš ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nurodytą nutarimo projektą balsavimo raštu biuletenyje nurodė, kad negalimas Turto pardavimas komplektu, nes į jį nepagrįstai įtraukta reikalavimo teisė į statinį, kurio statytoju pripažintas fizinis asmuo ir įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius, bei į kurį bankrutavusiai įmonei nėra suteiktos jokios teisės. Taip pat nurodė, kad galimi Turto pardavimo atskirai variantai, tačiau bankroto administratorė nevertino Inspekcijos nurodytų argumentų.
11.2 Apeliantė nepaneigia pirmosios instancijos teismo pagrįstų išvadų ir motyvų, kad tiek savavališkai pastatytas statinys, tiek teisės į jį negali būti civilinės apyvartos objektu.
11.3 Teismų sprendimais konstatuota, kad BUAB „Statyba ir remontas“ niekaip nesusijusi su statiniu – 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamuoju namu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio statytoju teismai pripažino A. D.; bankroto administratorės teiginiai, kad šio statinio statytoju turėtų būti laikoma BUAB „Statyba ir remontas“ nepaneigia įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių, neįrodo, kad 174 000 Eur suma atsakovės buvo investuota būtent į šį statinį. Jeigu ir buvo kažkokiai santykiai, tai tik tarp įmonės ir A. D., kuriam ir galėtų būti nukreipiami finansiniai reikalavimai, o ne į savavališkos statybos objektą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria išspęstas kreditorės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. spalio 16 d. įvyko BUAB „Statyba ir remontas“ kreditorių susirinkimas, kuriame ketvirtuoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, kuriuo kreditoriai nutarė BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1/3 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (Turtas Nr. 1), su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015, taip pat reikalavimo teisę į 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini) (neįregistruotas, savavališka statyba) (Turtas Nr. 2), su visomis iš šios reikalavimo teisės kylančiomis teisėmis ir pareigomis pardavinėti kartu. Pirmosios instancijos teismas vienos iš kreditorių (Inspekcijos) skundo pagrindu pripažino šio nutarimo prieštaravimą imperatyviai CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatai ir skundžiamą nutarimą panaikino. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis pateikė atskirąjį skundą.
14. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Tačiau kreditorių autonomijos principas nereiškia, kad kreditorių susirinkimo nutarimai turi neribotą ir nenuginčijamą galią. Susirinkimo priimti nutarimai privalo atitikti ĮBĮ, kitų su bankroto teisiniais santykiais susijusių teisės aktų reikalavimus, nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo ir teisėtų interesų.
15. Kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais: pirma, dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimo priėmimu, padarymu, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį; antra, materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ar / ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1438/2012, 2012 m sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 2-196/2012; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2096-370/2016).
16. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl procedūrinių kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo pažeidimų nebuvimo atskiruoju skundu nekvestionuojama, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
17. Kreditorių susirinkimo kompetencijai priklauso bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas. Šis klausimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).
18. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas kreditorės skundą tenkino, nustatęs, kad ginčijamas nutarimas dėl BUAB „Statyba ir remontas“ turto pardavimo tvarkos nustatymo prieštarauja CK 4.103 straipsnio imperatyvioms nuostatoms, nes tiek savavališkai pastatytas statinys, tiek teisės į jį negali būti civilinės apyvartos objektu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka.
19. Ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nutarta parduoti kartu du turto objektus: 1) bankrutavusiai įmonei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo ir 1/3 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, kartu su teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18117-155/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015), bei 2) reikalavimo teisę į turtą (34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamąjį namą (neįregistruotas, savavališka statyba)). Atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių kreditorių susirinkimo nutarime aptartų turto objektų atskirai.
20. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo, išnagrinėjusio atsakovės UAB „Statyba ir remontas“ apeliacinį skundą, 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1225-656/2015, konstatuota, kad atsakovės (UAB „Statyba ir remontas“ bei T. G.) neturėdamos statybą leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai, atliko gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją padidindamos gyvenamojo namo išorės parametrus, t. y. perstačius gyvenamojo namo konstrukcijas buvo padidintas jo užstatymo plotas apie 54 kv. m; atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją buvo pakeista jo konfigūracija, kuri neatitinka šiuo metu nekilnojamojo turto registre įregistruotų parametrų. Teismas, įvertinęs šiuos pakeitimus ir neatitikimus tarp faktinės padėties ir teisėtai suformuoto bei įregistruoto nekilnojamojo turto registre statinio, įpareigojo šalinti egzistuojantį pažeidimą atstatant statinį į padėtį, fiksuotą nekilnojamojo turto registre pagal 1998 m. birželio 1 d. kadastro duomenis. Atsižvelgęs į tai, kad bendraturčių valdomos dalys (1/3 dalis priklauso UAB „Statyba ir remontas“, 2/3 dalys –T. G., po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo – A. L.) nėra identifikuotos, teismas nurodė, kad abiem atsakovėms kyla vienoda atsakomybė už savavališką gyvenamojo namo rekonstravimą ir įpareigojo atsakoves kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka; per 9 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, negavus statybą leidžiančio dokumento, savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismo įpareigojimo per nustatytą terminą neįvykdymo atveju, teismas įpareigojo atsakoves mokėti po 29 Eur baudą į ieškovės (Inspekcijos) sąskaitą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo.
21. Ginčo, kad atsakovei BUAB „Statyba ir remontas“ nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo, nėra. Vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Pažymėtina, kad galimybės visapusiškai įgyvendinti nuosavybės teisę, kaip ji suprantama pagal CK 4.37 straipsnį, į statinį egzistavimas siejamas su statinio statybos teisėtumu – tik teisėtai pastatytas statinys (ar statomo statinio dalis) gali būti civilinės apyvartos objektas (CK 1.97 straipsnis, 4.103 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018). Savavališkos statybos (rekonstrukcijos) padarinių šalinimas nėra šios bylos dalykas. Kol šie klausimai (statybos įteisinimas ir pan.) įstatymo nustatyta tvarka nėra išspręsti, tokios statybos padariniais (statiniais) naudotis ar juos parduoti kitiems asmenims draudžiama (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Taigi tokia statyba negali būti perduota kieno nors nuosavybėn, atitinkamai ir realizuojama bankroto procedūrų metu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad minėtoje byloje nebuvo sprendžiama dėl sklype (duomenys neskelbtini) esančio kito atsakovei priklausančio turto – kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių inžinerinių tinklų statybų (ne) teisėtumo, todėl kreditoriai susirinkime turi teisę spręsti dėl šio turto realizavimo.
22. Atsakovės akcentuojamas bankroto proceso operatyvumo principas bei kreditorių interesai negali paneigti teisingumo principo ir nesudaro pagrindo išimties tvarka realizuoti savavališkos statybos (rekonstrukcijos) objektu esantį turtą. Apeliantės argumentai, kad pareigą pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius turi ne apeliantė, o buvęs jos vadovas ir bendraturtė, neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
23. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Išdėstytas teisės aiškinimas lemia apeliantės argumentų dėl rėmimosi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1549-232/2014 bei Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1214-436/2016, nepagrįstumą, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir joje taikytina teisė nesutampa su šių bylų faktinėmis aplinkybėmis ir jose taikyta teise. Nurodyta Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla dėl teisės įteisinti savavališką statybą pripažinimo, Kauno apygardos teisme nagrinėtas šalies pakeitimo vykdymo procese klausimas, o nagrinėjamu atveju kreditoriai susirinkime nutarė dėl bankrutavusios skolininkės nuosavybės teise valdomos savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo dalies perleidimo.
24. Ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta kartu su Turtu Nr. 1 pardavinėti ir Turtą Nr. 2, t. y. reikalavimo teisę į turtą – 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamąjį namą (neįregistruotas, savavališka statyba), esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), su visomis iš šios reikalavimo teisės kylančiomis teisėmis ir pareigomis. Atsakovės teigimu, BUAB „Statyba ir remontas“ atliko rangos darbus pagal pasirašytas sutartis adresu (duomenys neskelbtini), jai šiuo adresu buvo vežamos statybinės medžiagos, išvežamos atliekos. Turto Nr. 2 statybas vykdė atsakovė, todėl jai priklauso reikalavimo teisė į šį turtą ar bent jo dalį, nes investavusi apie 174 000 Eur negavo jokių pajamų ar kitokios ekonominės naudos.
25. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Nurodytas įstatyminis reguliavimas įtvirtina bendrąjį principą, kad gali būti perleidžiama bet kokia reikalavimo teisė, kilusi iš bet kokios prievolės, tačiau šis principas nėra absoliutus ir yra taikomas su tam tikromis išimtimis, kurios įtvirtintos civiliniame kodekse (CK 6.102 straipsnis), kituose teisės aktuose, taip pat gali išplaukti iš prievolės prigimties. Negalima perleisti reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis); draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis) ir pan.
26. Cesijos sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Svarbu tai, kad pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kilus ginčui dėl reikalavimo teisės perleidimo, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo cesijos sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003).
27. Taigi, šiuo atveju, norint bankroto procese realizuoti BUAB „Statyba ir remontas“ turtą – galimai turimas reikalavimo teises, visų pirma būtina jas identifikuoti, t. y. nustatyti reikalavimo perleidimo dalyką – tiek pačią prievolę, jos pagrindą, dydį, tiek šiuo atveju ir skolininką, turintį prievolės įvykdymo pareigą. Abstraktūs apeliantės teiginiai apie ginčo sklype atliktus darbus, patirtas investicijas, nepagrindžia nei pačios reikalavimo teisės egzistavimo, nei leidžia identifikuoti skolininką, į kurį reikalavimas gali būti nukreipiamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-825-560/2016, nustatyta, kad 34,7 m ilgio ir 8,8 m pločio dviejų aukštų blokelių mūro gyvenamojo namo (neįregistruotas, savavališka statyba) esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), statytojas yra A. D..
28. Esant aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad neegzistuoja objektyvios prielaidos skundžiamame kreditorių susirinkimo nutarime nurodytą turtą parduoti tiek atskirai, tiek kartu, juolab, kad dėl pardavimo būdo – turtą pardavinėti kartu, jokie argumentai nenurodyti.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditorės skundo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė ir ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikino pagrįstai. Atskirojo skundo argumentai skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.