- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-1549-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14078-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- M. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui M. G. dėl ieškovo teisės įteisinti savavališką statybą pripažinimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti ieškovą Lietuvos respublikos Statybos įstatymo (toliau tekste SĮ) 2 straipsnio 72 dalies, 3 straipsnio 1, 3 dalies, 28 straipsnio 23 straipsnio 1 priedo nuostatų prasme tinkamu asmeniu pastato, esančio adresu K. K. g. Nr. , Vilniuje, savavališkai pastatytų antrojo aukšto patalpų įteisinimo procedūrai įstatymų nustatyta tvarka atlikti bei išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 1993-10-08 šalys sudarė Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, (toliau tekste ginčo sutartis) pagal kurią ieškovas pardavė atsakovui gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu lAl/p (šiuo metu - lA2/p), ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 11/1 p, garažą, plane pažymėtą lGl/p, kiemo rūsį, plane pažymėtą indeksu 211/b ir kiemo įrenginius, esančius adresu Karių g., Vilniuje (toliau tekste ginčo namas), priklausiusius ieškovui nuosavybės teise, įgytus paveldėjimo būdu. Iki 1993-10-08 ginčo sutarties sudarymo, būdamas viso ginčo namo vienintelis savininkas, jis savo lėšomis atliko gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją, pastatant šio pastato antrąjį aukštą su įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis, o pirmąjį aukštą skubiai pardavė, nes buvo reikalingi pinigai šeimos finansinėms problemoms išspręsti. Be to, ieškovas nusprendė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimo statybai (t. y. rekonstrukcijai) išdavimo, kreipėsi į Registrų centrą (tuometinis pavadinimas Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ,,Valda"), kuris, inventorizacijos metu atlikęs reikiamus patalpų kadastrinius matavimus, parengė abiejų aukštų patalpų planus, padarydamas antrojo aukšto plane 1993-10-06 įrašą, patvirtinantį savavališkos statybos faktą. Ieškovas taip pat nurodė, kad įteisinti antrojo aukšto patalpas jam sutrukdė atsakovas, pareiškęs, jog ginčo sutartimi jam perleistos ne tik pirmojo, bet ir antrojo aukšto patalpos bei siekdamas iškeldinti ieškovą iš antrojo aukšto patalpų. Tarp šalių kilus konfliktui, savavališka statyba liko neįteisinta. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo ieškinį atsakovui dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, konstatavo, kad savavališkos statybos veiksmai nesukuria savavališkai pastatyto statinio valdytojui ar jo teisių perėmėjams nuosavybės teisės į valdomą daiktą, todėl ieškovas negalėjo parduoti antro aukšto patalpų atsakovui ir ieškovas nėra pirmojo aukšto patalų savininkas, o atsakovas neįgijo jo deklaruojamos nuosavybės teisės į antrojo aukšto patalpas. Ieškovas nurodė, kad iki šiol jis su šeima gyvena ginčo namo, antrojo aukšto rekonstrukcijos metu įrengtose patalpose ir yra vienintelis, kuris dvidešimt metų naudojasi ginčo patalpomis, moka visus su šių patalpų naudojimu jo šeimos poreikiams tenkinti susijusius mokesčius, be to, Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismas 1998-10-28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/11-3171/1998 tenkino jo ieškinį ir įpareigojo atsakovą netrukdyti ieškovui naudotis ginčo namo, patalpomis, todėl darytina išvada, jog ieškovas atitinka SĮ 2 straipsnio 72 dalies nuostatose nustatytus reikalavimus asmeniui, galinčiam įgyti teisę atlikti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą, be to, atsakovas nesiėmė jokių praktinių veiksmų savavališkai statybai įteisinti ir į ieškovą šiuo klausimu nesikreipė, o priešingai atsakovas reikalavo pripažinti negaliojančia 931 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo, ant kurio pastatytas gyvenamasis namas, esantis adresu K. K. g., Vilniuje, 1995-04-10 d. Pirkimo - pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovo teiginiai apie tai, kad ieškovas planavo atlikti antrojo aukšto įteisinimo procedūrą ir kad jam sutrukdė tai daryti atsakovas, neatitinka tikrovės bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi ginčo sutartimi atsakovas įsigijo iš ieškovo visą gyvenamąjį namą su statiniais, t. y. gyvenamąjį namą (plane pažymėtas indeksu 1 Al/p), ūkio pastatą, garažą, kiemo rūsį ir kiemo įrenginius, o Registrų centre namo antras aukštas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nebuvo įregistruotas, be to, toks objektas ir negalėjo būti įregistruotas, kadangi ginčo namas buvo rekonstruotas neteisėtai, negavus statybos leidimo. 1993-10-08 pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu šalims buvo žinoma, kad ginčo namas yra neteisėtai rekonstruotas, todėl sutarties be jokių išlygų ir sąlygų bei pastabų pasirašymas patvirtina tą aplinkybę, kad tikroji šalių valia buvo pirkti parduoti visą namą. Aiškinant minėtą sutartį sąžiningai, protingai bei teisingai, ieškovo teikiami paaiškinimai dėl sutarties šalių tikrosios valios vertintini kritiškai. Ieškovo elgesys po ginčo sutarties sudarymo paneigia ieškovo valią įteisinti neteisėtas statybas, be to, šis ieškovo ieškinys yra tik būdas sustabdyti civilinę bylą Nr. 2-1457-129/2013, nagrinėjamą Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo 2005-01-05 dėl valstybinės žemės sklypo, esančio K. K. g. , Vilniuje, pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismų sprendimais bei nutartimis buvo užfiksuoti iš dalies kitokie, nei ieškinyje ieškovo paaiškinimai dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių. Vilniaus apygardos teismo 1995-07-12 nutartyje buvo nustatyta, kad ieškovas ginčo sutartį, nes neva sandorį sudarė netinkamai įgaliotas asmuo, o apie tai, jog ieškovas ketino įteisinti antrą aukštą ir parduoti jį tikslu pagerinti šeimos finansinę padėtį, ieškovas nieko neminėjo, be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 sprendimu buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl VĮ „Registrų centras" Vilniaus filialo 2005-03- 09 sprendimo atsisakyti įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į dalį namo, kuris paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 11 28 nutartimi teismas konstatavo, kad atsakovas įsigijo daiktines teises į visą gyvenamąjį namą, be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-08-09 sprendimu ieškovo ieškinys, kuriuo ieškovas reikalavo teisinės registracijos, atliktos atsakovo vardu, dalies panaikinimo buvo atmestas. Tuo metu ieškovas teigė, apie teisinę registraciją atsakovo vardu sužinojęs tik 2005-02-28 (nors teismui pateikti dokumentai pažymėti 1996-09-30 data). Iš nekilnojamojo turto registro įmonės pateiktų duomenų apie atliktus antro aukšto kadastrinius matavimus matyti, kad jie atlikti iki ginčo sutarties sudarymo, kad visas namas buvo parduotas atsakovui, be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-09-18 sprendimu buvo atmestas ieškovo pareiškimas dėl teisės būti statytoju pripažinimo, todėl ieškovo ieškininis reikalavimas leisti jam įteisinti savavališkas statybas jau buvo išnagrinėtas ir turi res iudicata statusą, nes teismas padarė išvadą, jog galiojant 1993-10-08 notariškai patvirtintai ginčo sutarčiai, reikalavimas dėl juridinio fakto, kad pareiškėjas yra savavališkai pastatytų patalpų statytojas nustatymo netenkintinas. Atsakovas nurodė esąs viso ginčo namo savininkas, kuriam tenka neteisėtų statybų pasekmės, be to jis yra pateikęs pareiškimą dėl namo antrojo aukšto nugriovimo, tačiau šis pareiškimas yra nenagrinėjamas iki nebus išnagrinėta civilinė byla dėl valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas negali būti statytoju SĮ 3, 28 straipsnių nuostatų prasme, kadangi statinys, kurį ieškovas ketina rekonstruoti, nuosavybės teisės pagrindu priklauso atsakovui, todėl ieškovui nepriklauso teisė būti statytoju bei inicijuoti statinio įteisinimo procedūrą, užsakyti projektą, kreiptis su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir atlikti visus kitus SĮ nuostatose numatytus veiksmus neteisėtos statybos įteisinimui. Atsakovas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 d. nutartyje teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartis buvo sudaryta ieškovui suklydus, kadangi protingai ir rūpestingai veikiantis civilinių santykių subjektas, sudarydamas sandorį, turėjo suvokti, jog sąvoka „visas gyvenamasis namas“ reiškia ne namo aukštą (ar jo dalį), o visą namą, kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą, be to, ieškovas negali būti pripažintas fiziniu asmeniu, turinčiu teisę pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą, kadangi ginčo namo savininku yra atsakovas, kuris išreiškė valią nugriauti namo antrąjį aukštą, nes rekonstrukcija yra atlikta pažeidžiant teisės normų nuostatas, be to, namas yra avarinės būklės ir pavojingas eksploatacijai. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovui buvo žinoma ir suvokiama ta aplinkybė, jog pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo namas buvo rekonstruotas, tačiau iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovas nepageidavo pradėti neteisėtos statybos įteisinimo procedūros, tai įrodo VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro 1996-09-30 d. raštas Nr. 7-4914, kuriame nurodyta, jog 1996-10-06 einamos inventorizacijos metu buvo užregistruotas savavališkai pastatytas ūkio pastatas 4I/p, namo priestatas bei antras namo aukštas.
Išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui išvadą, kurioje nurodė, kad pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis ir žemės sklypo savininko teisę būti statytoju įtvirtinantis teisės aktas yra SĮ, kurio 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Iš kartu su ieškiniu pateiktų nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, išvadą teikianti institucija sprendė, kad ginčo namas pagal nurodytą užstatymo plotą 118 kv. m priskiriamas neypatingų statinių kategorijai. Nurodė, kad sutinkamai su SĮ 20 bei 23 straipsniais, neypatingo statinio rekonstrukcijos darbams atlikti yra būtina turėti suderintą projektą bei leidimą rekonstruoti statinį. Leidimui rekonstruoti statinį gauti pateikiami dokumentai išvardinti SĮ 23 straipsnio 8 dalyje. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatas, jei statinys (ar jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) yra draudžiama, o koksai statinys (ar jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai. Statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija, todėl tik daiktas, sukurtas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, gali būti kieno nors nuosavybės objektu. Institucija teikianti išvadą prašė teismo šį ginčą spręsti teismo nuožiūra.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. P. atsakovo M. G. naudai 1 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovo A. P. valstybės naudai 24,31 Lt pašto išlaidų.
Teismas konstatavo, jog šioje byloje prejudicinę galią turi aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiais teismų, nutartyse bei sprendimuose: Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutartyje, Vilniaus apygardos teismo 2009-10-28 nutartyje, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-14 sprendime, kuriose nurodyta, jog į ginčo priestatą kaip ir į gyvenamąjį namą nuosavybės teisės perėjo atsakovui. Teismas ištyręs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei jų atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas nurodė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškininių reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog teiginiai, kad ieškovas planavo atlikti antrojo aukšto įteisinimo procedūrą ir kad jam sutrukdė atsakovas, neatitinka tikrovės bei prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ginčo sutartimi atsakovas įsigijo iš ieškovo visą gyvenamąjį namą su statiniais, t.y. gyvenamąjį namą plane pažymėtas indeksu 1 Al/p, ūkio pastatą, garažą, kiemo rūsį ir kiemo įrenginius. Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“ namo antras aukštas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nebuvo įregistruotas. Be to, toks objektas ir negalėjo būti įregistruotas, nes buvo rekonstruotas neteisėtai, neturint statybos leidimo. Todėl ieškovo argumentus šioje dalyje teismas atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad atsakovas yra viso ginčo namo savininkas ir jam tenka neteisėtų statybų pasekmės bei neteisėtų statybų pasekmių šalinimo ar jų įteisinimo padariniai. Teismas pažymėjo kad, ieškovas negali būti statytoju SĮ 3, 28 straipsnių prasme, kadangi statinys, kurį ieškovas ketina rekonstruoti bei įteisinti, nuosavybės teisės pagrindu priklauso atsakovui. Todėl ieškovui nepriklauso teisė būti statytoju bei inicijuoti statinio įteisinimo procedūrą, užsakyti projektą, kreiptis su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir atlikti visus kitus SĮ numatytus veiksmus neteisėtos statybos įteisinimui. Teismas laikė šiam ginčui nereikšminga ieškovo nurodomą aplinkybę, jog naujos redakcijos SĮ leidžia įteisinti savavališką statybą, kadangi ieškovas neturi subjektinės teisės į šių veiksmų atlikimą pagal SĮ nuostatas, todėl ir šioje dalyje ieškovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus bei neįrodytus (CPK 176 str. - 179 str.). Kadangi ieškovo ieškinį laikė atmestinu, nepagrįstu ir neįrodytu pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nepasisakė dėl ieškinės senaties terminų taikymo.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (ieškovas) A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti, kaip nepagrįstą ir neteisėtą 2013-12-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, jo ieškinį patenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad remiantis 1996-09-30 VĮ Registrų centro išduotu dokumentu darytina neginčytina išvada, kad 1993-10-08 ieškovas perdavė atsakovui tik 73,86 kv.m. ploto turintį 1 aukšto gyvenamąjį namą 1 Al/b, o namo II-ojo aukšto patalpos (96,71 kv.m.) perduotos nebuvo, nes buvo nustatyta, kad tai savavališka statyba, o tuo metu galiojančios teisės normos (CK 114 straipsnis) draudė tai daryti. Paaiškėjus minėtoms aplinkybėms asmenų sudaryti objektų įsigijimo sandoriai būtų pripažinti niekiniais, todėl ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Pažymėjo, jog apylinkės teismo išvada, kad ieškovo ginčijamas aplinkybes, kurias apylinkės teismas ginčijamame sprendime įvardijo kaip turinčias prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1055- 302/2012, yra nepagrįsta ir neatitinkanti šioje nutartyje įvardintų faktinių aplinkybių turinio. Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 nutartyje nurodė, jog konstatuoti, kad ginčo sandoriu atsakovas įsigijo didesnio ploto, t.y. 178,59 kv.m., nekilnojamojo turto objektą, į kurį patenka ir minėti statiniai, ir dėl to sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisė normoms, nėra pagrindo. Pažymėjo ir tai, kad apylinkės teismo nurodytos aplinkybės, kurias teismas įvardijo kaip prejudicinę galią turinčiomis, iš tikrųjų tokiomis nelaikytinos, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, o nagrinėjamoje byloje ginčo patalpos, kurių savavališką statybą, įstatymo nustatyta tvarka, siekia įteisinti ieškovas, yra ne tos pačios, be to, ir jų teisinis santykis su gyvenamuoju namu yra skirtingas. Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 sprendime taip pat pažymėjo, kad atsakovas, kaip įgyto gyvenamojo namo 1-ojo aukšto savininkas, pagal 2012-09-17 nutartyje pateiktus išaiškinimus, turi teisę tik reikalauti iš savavališkos statybos statytojo pašalinti savavališkos statybos padarinius įstatymų nustatyta tvarka. Apylinkės teismas konstatavęs, kad nustačius, aplinkybes jog atsakovas yra ginčijamo statinio, pastato II-ojo aukšto patalpų savininkas, atmetė net neišnagrinėjęs ir nevertinęs, kaip to reikalauja įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančios CPK teisės normos, visų ieškovo argumentų dėl jo teisės įteisinti savavališką statybą pripažinimo.
A. M. G. atsiliepimu prašė A. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad apeliacinio skundo teiginiai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neva konstatavo, kad 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sandoriu atsakovui buvo parduotas gyvenamojo namo antras aukštas, neatitinka tikrovės. Teismas sprendime nurodė aiškiai, kad ieškovui 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas 73,86 kv.m. ploto gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai. Atsakovui buvo perleistos daiktinės teisės į gyvenamąjį namą bei neteisėtų statybų pasekmės, tai yra teisė įteisinti gyvenamojo namo antrą aukštą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutartyje padarytomis išvadomis. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo 1993-10-08 sandorio sudarymo aplinkybes ir aiškiai pasisakė dėl sandorio sudarymo pasekmių, o būtent teismas konstatavo, kad ginčijamoje sutartyje nėra nurodyta jokių išimčių dėl gyvenamojo namo atskirų dalių ar patalpų, į kurias pretenduotų ieškovas po pardavimo, joje aiškiai įvardinta, kad parduodamas gyvenamasis namas, kas paprastai suprantama kaip vientisas nekilnojamojo turto objektas, kurį sudaro gyvenamosios bei negyvenamosios patalpos, priestatai ir panašiai. Vilniaus apylinkės teismas priėjo pagrįstos išvados, kad atsakovui subjektinė teisė įteisinti jam nepriklausančio namo neteisėtas statybas nepriklauso. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, leidžiančio jam kreiptis su prašymu dėl gyvenamojo namo antrojo aukšto įteisinimo. Visas gyvenamasis namas priklauso atsakovui remiantis 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Apeliantas nepateikė nei vieno pagrįsto, konkretaus ir aiškaus argumento, leidžiančio teigti, kad yra teisinė galimybė apginti jo interesą.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Byloje kilęs ginčas tarp ieškovo, buvusio savavališkai rekonstruoto namo savininko ir atsakovo savavališkai rekonstruotą namą pirkusio esamo namo savininko dėl teisės kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl savavališkos namo rekonstrukcijos įteisinimo.
Byloje nustatytos tokios žemiau įvardijamos faktinės aplinkybės 1993-10-08 šalys sudarė namo 1A1/p, turinčio 73,86 kv. m. bendro naudingo ploto, ūkio pastato - 1I/1/9, garažo 1G 1/p, kiemo rūsio 2I 1/b ir kiemo įrenginių, esančių 797 kv. m. žemės sklypo plote Vilniuje, K. K. g., Vilniuje, pirkimo - pardavimo sutartį (b.l. 9), pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko šiuos nekilnojamojo turto objektus. Atsakovas nuosavybę į šiuos objektus tame tarpe ir ginčo namą yra įregistravęs Nekilnojamojo turto registre minėtos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 13-16). Be to, kaip matyti iš 1996-09-30 VĮ Respublikos inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro pažymos turinio prieš parduodant ginčo namą 1993-10-06 einamosios inventorizacijos metu buvo užregistruoti savavališkai pastatytas ūkio pastatas 4II/p, namo priestatas 2aI/p (11,60) bei antras namo aukštas 86,71 kv.m. (b.l. 108).
Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai pripažino turinčiomis prejudicinę reikšmę aplinkybes nustatytas anksčiau teismų nagrinėtose tarp tų pačių šalių bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimai. Tokiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai laikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-09-18 d. sprendime priimtame byloje, kurioje ieškovas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ginčo namo dalis yra jo pastatyta nustatymo, nustatytas aplinkybes. Minėtoje byloje teismo atmetant ieškovo pareiškimą, konstatuoa aplinkybė, jog teisė likviduoti savavališkos statybos pasekmes yra daiktinė teisė, kuri disponuojant nekilnojamuoju daiktu kartu su daikto valdymo ir naudojimo teisėmis pereina naujam daikto savininkui ir galiojant 1993-10-08 notariškai patvirtintai Pirkimo - pardavimo sutarčiai, toks juridinis faktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukels (b.l. 120-122) aiškiai turi prejudicinę reikšme šiai bylai. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčia aplinkybe Vilniaus apygardos teismo 2012-09-17 nutartyje konstatuotą faktą, kad dėl namo priestato, pažymėto plane indeksu 1-1, perleidimo ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi teisėtumo jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2009-10-28 nutartyje, kuria paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimą nepakeistą, nurodydamas, kad ginčo priestatą pagal sutarties sudarymo metu galiojusias normas ištiko gyvenamojo namo likimas, t. y. nuosavybės teisės į jį minėta sutartimi perėjo atsakovui, ir kad teismas nenustatė ir tų aplinkybių, jog ieškovas būtų išreiškęs valią parduoti ne visą gyvenamąjį namą, be to, šios aplinkybės jau buvo konstatuotos ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1118-727/2006.
Todėl pirmosios instancijos išvada, kad esant minėtoms aplinkybėms jos laikytinos turinčiomis prejudicinę galią ir iš naujo nenustatinėjamos yra teisinga. Apelianto argumentai kad ankstesniuose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis šiai bylai, nes bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, o nagrinėjamoje byloje ginčo patalpos, kurių savavališką statybą, įstatymo nustatyta tvarka, siekia įteisinti ieškovas, yra ne tos pačios, jų teisinis santykis su gyvenamuoju namu yra skirtingas atmestini. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėta procesinė įstatymo nuostata nenustato jog prejudicinėmis laikytinos tik tapačios faktinės aplinkybės ar kitokių reikalavimų bei sąlygų pripažinimui jog aplinkybės nustatytos viename įsiteisėjusiame teismo sprendime, turi prejudicinę galia sprendžiant kitą bylą tarp tų pačių šalių.Išskyrus sąlygas, kad prejudicinės aplinkybės būtų nustatytos civilinėje arba administracinėje bylose, kurioje dalyvavo tos pačios šalys ir kad jos neliestų neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju, bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys ieškovas ir atsakovas nustatyta jog ieškovas yra pardavęs visą namą, kuris pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvo ieškovo neteisėtai rekonstruotas, todėl neteisėtos rekonstrukcijos pasekmės galioja ne namo pardavėjui (ieškovui), bet naujajam savininkui (atsakovui).
Atitinkamai darytina išvada, kad ir teisė įteisinti savavališką namo rekonstrukciją, pasikeitus galiojančiam teisiniam reguliavimui priklauso dabartiniam namo savininkui. Be to byloje nustatyta, kad prieš parduodant namą buvo atlikta namo inventorizacija kurioje atsispindėti visi neteisėtos rekonstrukcijos padariniai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, nes atsakovui kaip viso ginčo namo savininkui, tenka neteisėtų statybų pasekmės, atsakomybė dėl neteisėtų statybų pasekmių bei teisė kreiptis dėl neteisėtos statybos įteisinimo yra teisinga. Ieškovas negali būti pripažintas statytoju pagal SĮ 3 ir 28 straipsnių nuostatas, kadangi statinys, kurį ieškovas ketina rekonstruoti bei įteisinti, nuosavybės teisės pagrindu priklauso atsakovui. Todėl ieškovui nepriklauso subjektinė statytojo teisė inicijuoti statinio įteisinimo procedūrą, užsakyti projektą, kreiptis su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir atlikti visus kitus SĮ nuostatose numatytus veiksmus neteisėtos statybos įteisinimui. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškovo argumentus pagrįstai laikė atmestinais, nepagrįstais ir neįrodytais, CPK 176 - 179 straipsnių pagrindu.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.