- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-11
- Bylos Nr.
- e2A-966-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21527-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. P.
- Ieškovas
- „Jurisdictus“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1388-466/2021 pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir A. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama:
1.1. priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 1 134 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 25,50 Eur bylinėjimosi išlaidų;
1.2. priteisti iš atsakovo A. P. 1 668 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 38,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2018 m. gegužės 8 d. tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. 2019 m. birželio 23 d. policijos pareigūnas surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, pagal kurį atsakovui A. P. priklausanti transporto priemonė Chrysler NEON buvo priverstinai nuvežta į saugojimo aikštelę. Automobilis A. P. nuosavybės teise priklausė iki 2019 m. spalio 22 d., nes tada įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriuo automobilis buvo konfiskuotas valstybės naudai. Policija leido savininkui automobilį atsiimti 2019 m. birželio 25 d., tačiau automobilis nebuvo atsiimtas iki ieškinio surašymo 2020 m. liepos 29 d., t. y. 400 saugojimų parų. Ieškiniu prašoma atlyginti saugojimą išlaidas iki 2020 m. sausio 11 d., t. y. tik už 200 parų. Atsakovas privalo sumokėti 1 668 Eur sumą, kurią sudaro 2 Eur nuvežimo mokestis, 1 666 Eur – saugojimo mokestis (119 dienų x 14 Eur). Valstybei automobilis priklausė 81 dieną, todėl valstybė privalo atlyginti 1 134 Eur sumą. 2019 m. rugsėjo 10 d. tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovus (CK 6.263 str., 6.270 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str., 33 str.).
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį, prašydama sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad su ieškinio reikalavimais sutinka.
3. Atsakovas A. P. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai:
4.1. priteisti iš atsakovo A.o P. 1 668 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 668 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 38,11 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai;
4.2. priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 1 134 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 134 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 25,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai.
5. Teismas nustatė, kad UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytoje sutartyje nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą – už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14 Eur mokestis. Už transporto priemonės Chrysler NEON, (duomenys neskelbtini), saugojimo laiką nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus rašto dėl automobilio grąžinimo, kuriuo leista transporto priemonę atsiimti 2019 m. birželio 25 d. iki ieškinio surašymo 2020 m. liepos 29 d. susidarė 400 saugojimų parų, tačiau ieškovė pageidavo užmokesčio tik už automobilio saugojimą 200 parų. Nurodytu laikotarpiu automobilis atsakovui A. P. priklausė 119 parų, todėl atsakovas liko skolingas 1 668 Eur (2 Eur nuvežimo mokestis, 119 saugojimo dienų x 14 Eur saugojimo mokestis). Atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, automobilis nuosavybėn perėjo 2019 m. spalio 22 d., todėl atsakovės įsiskolinimas už 81 saugojimo dieną sudarė 1 134 Eur. 2018 m. spalio 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Sauda“ perleido ieškovei UAB „Jurisdictus“ reikalavimo teises, o ieškovė 2019 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo–perdavimo aktu perėmė teisę reikalauti iš transporto priemonės savininkų išlaidų už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą atlyginimo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimai yra pagrįsti, todėl priteisė reikalaujamas sumas iš atsakovių ieškovės naudai (CK 6.38 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad suklydo, pripažindama ieškinį, nes ieškovės nurodytas 14 Eur automobilio saugojimo paros įkainis yra neproporcingai didelis ir neadekvatus. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad analogiškais atvejais teismai privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019), tačiau pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko. 2019 m. rugpjūčio 23 d. tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir UAB „Sauda“ viešojo konkurso būdu buvo sudaryta transporto priemonių saugojimo paslaugų sutartis, kurioje nustatytas 4,11 Eur su PVM už vieną parą lengvojo automobilio saugojimo įkainis. Tokį tarifą taiko UAB „Sauda“, teikdama mokėjimo dokumentus dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo, kai tokias transporto priemones po perėmimo į apskaitą perduoda saugoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Akivaizdu, kad, galiojant UAB „Sauda“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytai sutarčiai, UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ sudarytoje reikalavimo perleidimo sutartyje sulygtas 14 Eur transporto priemonės įkainis už parą negali būti taikomas. Vadinasi, ieškovei UAB „Jurisdictus“ už automobilio saugojimą nuo 2019 m. spalio 22 d., t. y. kai automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, gali būti skaičiuojamas tik 4,11 Eur saugojimo mokestis už vieną dieną. Akivaizdu, kad teismas ginčą išsprendė neteisingai, nors byla yra susijusi su viešuoju interesu (CK 6.161 str.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 5 p.).
Atsiliepimas
7. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ pateikė atsiliepimą į atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad apeliantė yra nesąžininga, nes iš pradžių ieškinį pripažino visiškai, tačiau apeliaciniu skundu iš esmės siekia priteistų sumų sumažinimo, nors reikalavimo dėl sprendimo pakeitimo nereiškia. Kadangi atsakovė pirmosios instancijos teisme neginčijo ieškovės reikalavimų, todėl teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva vertinti automobilio saugojimo įkainių ir priteistinų sumų dydžių. Apeliantės nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes nurodytoje byloje, priešingai nei šioje, buvo kilęs ginčas dėl įkainių dydžio. Aplinkybė, kad tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir tarp UAB „Sauda“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sudarytose sutartyse yra taikomi skirtingi automobilių saugojimo įkainiai, nereiškia, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, nes nurodytos sutartys nėra analogiškos: ginčui aktuali sutartis yra priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis, o apeliantės nurodyta sutartis yra transporto priemonių saugojimo paslaugų sutartis, skiriasi saugotojo prisiimamos rizikos, papildomų darbų apimtys ir pan. Apeliantės su apeliaciniu skundu pateikta sutartis, kuri visiškai nėra susijusi su ginčo dalyku, su mažesniais įkainiais buvo sudaryta 2019 m., todėl akivaizdu, jog apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Apeliantė neįrodė, kad tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities policijos komisariato sudarytoje priverstinio nuvežimo ir saugojimo sutartyje nurodyti rinkos kainos neatitinkantys įkainiai. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiami įrodymai (sutartys) patvirtina, kad ieškovės taikomi įkainiai atitinka rinkos įkainius. Apeliantės logika yra ydinga, nes apeliantė siekia sumokėti už automobilio saugojimą mažiau nei kitas atsakovas, nors atsakovų atsakomybės apimtis už automobilio neatsiėmimą yra vienoda. Šioje byloje nėra viešojo intereso, nes valstybinės institucijos dalyvavimas civilinėje byloje nereiškia viešojo intereso (CPK 12 str., 178 str.).
8. Atsakovas A. P. nepateikė atsiliepimo į atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
10. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė 2019 m. rugpjūčio 23 d. tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir UAB „Sauda“ sudarytos valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo atviroje aikštelėje paslaugos teikimo Vilniaus apskrityje paslaugų viešojo pirkimo sutartį, 2 PVM sąskaitas–faktūras. Atsakovė įrodinėja, kad nurodyti nauji įrodymai patvirtina jos poziciją dėl ieškovės taikomų pernelyg didelių automobilio saugojimo aikštelėje įkainių. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2019 m. gruodžio–2020 m. gruodžio mėn. šalių atstovų susirašinėjimą dėl atsiskaitymo už automobilio saugojimą, 2017 m. balandžio 26 d. tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ sudarytą priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį, 2018 m. birželio 26 d. tarp Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Z. B. IĮ sudarytą paslaugų teikimo sutartį, 2018 m. birželio 26 d. tarp Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir M. J. sudarytą paslaugų teikimo sutartį, 2018 m. spalio 29 d. tarp Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Keleriškių metalistas“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį, 2020 m. birželio 5 d. tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas“ sudarytą transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį. Ieškovė įrodinėja, kad nauji įrodymai paneigia atsakovės pateiktus naujus įrodymus dėl automobilio saugojimo aikštelėje įkainių.
11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str. 1 d.). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant bylą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės ir ieškovės pateiktuose įrodymuose nenurodyta naujų aplinkybių, kurios neegzistavo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu. Pagal CPK 179 str. 3 d. teismas turi pareigą atsižvelgti į kasacinio teismo plėtojamą teismų praktiką, todėl nėra pagrindo priimti apeliantės ir ieškovės pateiktų naujų įrodymų, nes nurodyti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apelianto apeliacinį skundą išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės ir ieškovės pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti, nes jais grindžiamos aplinkybės ir motyvai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
14. Bylos esmė yra ieškovės reikalavimai dėl skolos priteisimo iš buvusio priverstinai nuvežto automobilio savininko ir dabartinės savininkės (apeliantės) už išlaidas, susijusias su automobilio nuvežimu, saugojimu.
15. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje.
16. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo ir teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas (CPK 13 str.) reiškia, kad šalys, suformuluodamos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir jų pagrindą, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas šalių pareikštų reikalavimų nustatytų ribų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio materialinio teisinio pobūdžio reikalavimą asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir ar šalies pasirinktu teisiniu būdu jie gintini.
18. Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai) (CPK 312 str.). Apeliacinis skundas taip pat negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK yra įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).
20. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo priimtas ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinys, kurį ieškovė patikslino 2020 m. gruodžio 10 d. Ieškovė prašė: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 1 134 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 25,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) priteisti iš atsakovo A. P. 1 668 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 38,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2020 m. gruodžio 16 d. atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame visiškai pripažino jos atžvilgiu ieškovės pareikštą reikalavimą ir įsipareigojo sumokėti ieškovei priteistą sumą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 4 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir A. P. dėl skolos priteisimo, skirti nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2021 m. sausio 12 d, pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims apie bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu 2021 m. sausio 12 d. nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: 2) priteisti iš atsakovo A. P.aid 1 668 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 668 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 38,11 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 1 134 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 134 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 25,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai.
22. Apeliaciniame skundė apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva neįvertino ieškovės taikytų įkainių už automobilio saugojimą, todėl iš atsakovės priteisė nepagrįstai didelę sumą. Su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus, kuriais siekia paneigti ieškovės taikytų automobilio saugojimo įkainius, o ieškovė pateikė kitus įrodymus, siekdama paneigti apeliantės argumentus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė, apeliaciniu skundu prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodo naują aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės negalėjo ištirti ir įvertinti.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės apeliaciniame skunde nurodytai naujai aplinkybei dėl taikyto automobilio saugojimo įkainio ir atitinkamai įsiskolinimo sumos taikytinas CPK 306 str. 2 d. nustatytas draudimas, numatantis, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, susijusių su ieškovės taikytais automobilio saugojimo įkainiais (CPK 312 str.). Pažymėtina, kad apeliantė savo poziciją dėl ieškinio pagrįstumo pakeitė, teikdama apeliacinį skundą.
25. Byloje pateikta 2018 m. gegužės 8 d. tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudaryta priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo sutartis, kuri yra ieškovės ieškinio reikalavimų pagrindas, nėra nuginčyta, o joje nurodyti įkainiai nėra pripažinti neteisėtais, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jais abejoti. Darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016). Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, nes nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, t. y. kasacinio teismo byloje saugojimo paslaugų įkainiai dėl priverstinai nuvežto automobilio saugojimo buvo ginčijami dar pirmosios instancijos teisme, bet ne apeliacinės instancijos teisme, kaip nagrinėjamu atveju. Akivaizdu, kad apeliantės nurodyta teismų praktika nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiai bylai precedento reikšmę turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010, kurioje nurodyta, jog kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė automobilio, už kurio saugojimą ieškovė prašė priteisti skolą, savininke tapo dar 2019 m. spalio 22 d., t. y. daugiau kaip prieš metus iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Akivaizdu, kad skolos dydį lėmė iš esmės pačios apeliantės neveikimas, todėl apeliantės argumentai dėl viešojo intereso šioje byloje egzistavimo vertintini kritiškai.
28. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 1.5 str., 6.830 str.; CPK 178 str., 185 str., 301 str., 306 str., 312 str., 314 str.).
29. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė neįgijo pareigos atlyginti ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys jų dydį (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.