Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei R. O. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo bei pagal atsakovės R. O. priešieškinį ieškovei V. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo šalims, atitinkamai ieškovei – 13/16 buto dalių, o atsakovei R. O. – 3/16 buto dalys (2020 m. gegužės 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Pagal pateiktą buto planą ginčo bute yra du kambariai, atitinkamai 13,79 m² (indeksas 8-2), 8,33 m² (indeksas 8-3), koridorius 4,30 m² (indeksas 8-1), vonios kambarys 2,14 m² (indeksas 8-6), san. mazgas 0,95 m² (indeksas 8-5) ir virtuvė 5,26 m² (indeksas 8-4), iš viso 34,77 m² bendro ploto. 2020 m. gegužės 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nurodyta 28 100 Eur.

Šalys prašo skirtingai spręsti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo į ginčo dalyką klausimą. Atsakovė, nors ir nurodo, kad prašo padalinti turtą natūra, tačiau iš priešieškinio turinio matyti, kad esamoje situacijoje tinkamiausia nuosavybės teisių įgyvendinimo išraiška laiko naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymą. Ieškovė CK 4.80 straipsnio pagrindu siekia atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsižvelgiant į blogus šalių tarpusavio santykius bei daikto pobūdį, priteisiant atsakovei kompensaciją pinigais. Ieškovė nesutinka su atsakovės reikalavimu nustatyti naudojimosi turtu tvarką, tačiau sutinka sumokėti atsakovei kompensaciją proporcingai jos daliai bendrame turte.

Aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per sukeliamus teisinius padarinius. Nustatant naudojimosi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė nenutraukiama; bendraturtis, kuris pagal bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančiu daiktu įgijo teisę naudotis konkrečiomis to daikto dalimis, neįgyja tų daikto dalių asmeninės nuosavybės teise; tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. O atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia arba, kai yra bendraturčių daugetas ir atidalijama tik vieno jų dalis, sumažėja bendraturčių skaičius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, kilus ginčui ir sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, kai vienas bendraturtis ar keli iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), ir tik negalint daikto padalyti natūra nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Prioritetas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės, įgyvendinant nuosavybės teises, teikiamas todėl, kad taip sudaroma galimybė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, siekiant palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2014 m. kovo 17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014). Nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Būtent šiuo (nuosavybės teisės įgyvendinimo palengvinimo ir supaprastinimo) aspektu ir yra grindžiamas aiškinimas dėl prioriteto teikimo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantui. Papildomai pažymėtina, kad prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, tikslinga pirmiau pasisakyti dėl ieškinio reikalavimų.

Dėl reikalavimo atidalinti bendrą dalinę nuosavybę, priteisiant kompensaciją pinigais

Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto idealiąją dalį. Teismo patvirtinta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Svarbu atsižvelgti į CK 4.80 straipsnio 2 dalies, kurią taikant yra suformuluoti aptarti išaiškinimai, tikslą. Atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, lyginant su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas, kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Atsakovė nurodė, kad bute yra du kambariai, todėl ginčo turtas gali būti atidalintas natūra be žalos jo paskirčiai, ieškovei ir atsakovei priteisiant po vieną kambarį, o kitas patalpas paliekant naudotis bendrai. Ieškovė pažymėjo, kad turto neįmanoma atidalinti natūraliu būdu, kadangi jau šiuo metu kyla ir ateityje neišvengiamai kils tarp bendrasavininkų nesutarimai ir ginčai (ieškovė turi du nepilnamečius vaikus, šalių santykiai konfliktiški, be to, atsakovei priklausanti turto dalis yra mažesnė net už mažiausią kambarį bute).

Byloje sprendžiamas klausimas dėl dviejų kambarių buto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės daugiabučiame name. Į butą įėjimas yra vienas, dalis buto patalpų (koridorius, vonia, tualetas, virtuvė) gali būti naudojamos tik bendrai. Šalys nesutaria dėl naudojimosi butu, jos tarpusavyje konfliktuoja, pažymėtina, kad ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia buto dalimi, butu naudojasi tik atsakovė. Pažymėtina, kad abi šalys butą įgijo paveldėjimo teisiniu pagrindu, mirus tėvams, ieškovė bute iki šiol negyveno ir šiuo metu negyvena. Šalys neneigia, kad tarp jų santykiai konfliktiniai, eliminuojantys bet kokią galimybę ginčo bute gyventi kartu. Teismo vertinimu, padalinti minėtą butą į du atskirus turtinius vienetus neįmanoma, nes buto padalijimas pažeistų įstatymų ir statybos techninių reglamentų reikalavimus, tai, kad bute yra du kambariai, nesuteikia galimybės atidalinti butą taip, kad neliktų bendro naudojimo patalpų, iškyla bendro naudojimo patalpų atidalijimo problema.

Bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas galimas tik po atidalijimo nelikus bendro naudojimo patalpų. Jeigu nėra galimybės įrengti atskiras šios paskirties patalpas, tai nėra galimybių atidalyti butą iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir nepažeidžiant šalių teisėtų interesų. Darytina išvada, kad atidalyti natūra neįmanoma, kadangi neįmanoma atidalinti taip, kad būtų įmanoma suformuoti dvi viena su kita nesisiejančias ir bendrų patalpų neturinčias gyvenamąsias patalpas (butus), ir toks pertvarkymas iš esmės būtų žalingas turto paskirčiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad bute yra vienas tualetas, viena virtuvė, nors butas yra dviejų kambarių, ieškovei priklauso 13/16 dalių buto, atsakovei tenkanti buto dalis yra 3/16. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-248/2016, 32 punktas). Atsižvelgiant į ginčo situaciją, į konfliktinius šalių santykius, į tai, kad ieškovė niekada bute ir negyveno, nagrinėjamu atveju, siekiant visiškai išspręsti šalių ginčą ir užkirsti kelią ginčams ateityje, atidalijimas yra vienas iš optimaliausių bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo ir jos pasibaigimo būdų. Nagrinėjamoje byloje buto atidalyti natūra be neproporcingos žalos turto paskirčiai, kaip nustatyta, yra negalima, todėl svarstytina galimybė priteisti kompensaciją už atidalijamą dalį, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.

Taip pat byloje atsižvelgtina į atidalijamų bendraturčių byloje nustatytą poreikį dalijamam daiktui, ieškovės galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, atsakovės galimybę išmokėti kompensaciją bendraturčiui, kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes.

Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

Nagrinėjamu atveju atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašo taikyti ieškovė, todėl remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, laikytina, kad ji sutinka gauti kompensaciją. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė R. O., kaip ginčo turto bendraturtė, turi esminį interesą naudotis daiktu, kadangi ginčo bute gyvena ilgą laiką, t. y. daugiau kaip 35 metus, butas reikalingas atsakovei R. O., nes ji kaip gyveno taip ir toliau ketina šiame bute gyventi. Priešingai, kaip jau minėta, ieškovė ginčo bute niekada negyveno. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo bute ilgą laką gyveno su šalių mama ir patėviu – ieškovės tėvu. Mirus mamai, ji ir toliau liko gyventi bute su patėviu, juo rūpinosi iki mirties. Be to, visą laiką viena rūpinosi butu, mokėjo mokesčius, darė buto remontą, ieškovė prie buto išlaidų niekada neprisidėjo. Ieškovė šių aplinkybių neneigė ir priešingų įrodymų nepateikė. Be kita ko, iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė siūlė atsakovei įsigyti ieškovei priklausančią turto dalį, šalys buvo sutarusios dėl turto kainos, tačiau sandoris iki galo neįvyko. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė niekada neturėjo intereso apsigyventi ginčo bute, ar kad jos santykis su šiuo turtu yra kažkuo ypatingas. Ieškovė vieninteliu argumentu dėl poreikio naudotis butu nurodo, kad turi du nepilnamečius vaikus ir neturi kitos gyvenamosios vietos, kur su vaikais gyventi. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos ar jų teisės į būstą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepilnamečių vaikų aprūpinimo gyvenamąja vieta pareiga tenka vaiko tėvams, todėl dalis atsakomybės dėl vaikų gyvenamosios vietos negali būti perkeliama atsakovei ar dėl to varžomos jos nuosavybės teisės. Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė su vaikais gyvena buvusiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame bute panaudos pagrindu laikinai, tačiau santuokos nutraukimo byloje nekėlė klausimo dėl daiktinių teisių (uzufrukto) nustatymo buvusio sutuoktinio turtui, siekdama užtikrinti vaikams gyvenamąją vietą. Nors atsakovės dalis bendrojoje nuosavybėje, lyginant su kito bendraturčio (ieškovės), yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, tačiau pagal byloje nustatytus duomenis atsakovės interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe vertinamas kaip labiau svarbus, priešingai nei ieškovės. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; kt.).

Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes, priešingu atveju, teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas. Atsakovė suinteresuota išmokėti ieškovei kompensaciją. Atsakovė nurodė, kad su kompensacija sutinka, tačiau nesutinka su siūlomos kompensacijos dydžiu, mano, kad turto vertė mažesnė, tačiau įrodymų, pagrindžiančių turto vertę, nepateikė. Nurodė, kad išmokėti kompensaciją jai padės sūnus, pateikė tokius ketinimus patvirtinančius įrodymus. Be to, atsakovė pateikė duomenis, kad dirba, gauna nuolatines pajamas, todėl, teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovės galimybes sumokėti kompensaciją, pavyzdžiui paimant kreditą. Ieškovė neigė atsakovės ketinius išmokėti kompensaciją, teikė duomenis, kad atsakovės turto dalis areštuota. Atsakovė paaiškino, kad jos patėvis buvo paėmęs kreditą jos sūnaus mokslams. Mirus patėviui, atsakovė įsipareigojo šį kreditą grąžinti, turtas buvo areštuotas, kol įvykdys prievolę. Nurodė, kad šiuo metu skolų neturi, kreditą grąžino.

Teismas sprendžia, kad dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių buto atidalinimas natūra nėra galimas, kadangi toks padalijimas negalimas nepadarant neproporcingos žalos daiktui, be to, siekiant tarp bendraturčių panaikinti arba gerokai sumažinti konfliktų kilimo galimybes dėl naudojimosi nuosavybe, pripažintina pakankamu pagrindu taikyti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant ginčo butą atsakovei, o ieškovei priteistina piniginė kompensacija (CK 1.5 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys, CPK 178, 185 straipsniai).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, išklausęs atsakovų ir byloje dalyvaujančių asmenų atstovų paaiškinimų, atsižvelgiant į šalių turimas dalis nekilnojamame turte ir galimybę jomis naudotis atidalijus bendrą dalinę nuosavybę, siekiant išvengti galimų nepatogumų ar ginčų, susijusių su buto valdymu bei naudojimu, konstatuoja, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra nagrinėjamu atveju netikslinga ir šis atidalijimo būdas neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, o racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu, teismo nuomone, pripažintinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toks atidalinimo būdas nelaikytinas pažeidžiančiu ieškovės, kaip didesniosios buto dalies savininkės, teises, gavus didesnę kompensaciją ieškovės galimybės įsigyti naują būstą bus labiau užtikrintos, nei tokias galimybes įsigyti gyvenamąjį būstą turėtų atsakovė, gavusi mažą kompensacijos sumą (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl atidalijamo turto vertės nustatymo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).

Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Nagrinėjamu atveju šalys turto vertinimo išvadų į bylą neteikė, ekspertizės turto vertei nustatyti skirti neprašė. Atsakovė, teigdama, kad ieškovės nurodoma turto vertė per didelė, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, rėmėsi tik deklaratyviais savo teiginiais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo vertinimu, tikslinga vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine turto rinkos verte, kuri pagal pateiktus duomenis yra 28 100 Eur.

Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nesutikdama su ieškovės nurodoma turto verte, pagal kurią būtų apskaičiuotas kompensacijos dydis, atsakovė turėjo teisę pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovės nurodytą ginčo turto vertę. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad nustatyta turto vertė būtų neteisinga, neatitinka turto rinkos vertės, nepateikė jokių paskaičiavimų, vertinimų, kriterijų, patvirtinančių neteisingą turto rinkos vertės nustatymą. Nagrinėjamu atveju, byloje neįrodyta, kad ginčo turto kaina galėtų būti kita (CPK 178 straipsnis).

Nustatant kompensacijos dydį, yra svarbu nustatyti tik turto dalies rinkos vertę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 22 831,25 Eur priteistinos ieškovei kompensacijos dydis (pagal jai tenkančias 13/16 turto dalis) būtų protingas, atitinkantis realią turto vertę, todėl ieškovei iš atsakovės R O. priteistina 22 831,25 Eur kompensacija.

Dėl atsakovės reikalavimo dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo.

Atsakovės pasiūlyta naudojimosi butu tvarka iš esmės neišspręstų šalių ginčo dėl bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, nes bylos nagrinėjimo metu dėl to jau yra nustatyti šalių nesutarimai, konfliktiški santykiai. Teismui nusprendus, tenkinti ieškovės ieškinį ir taikius atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant ginčo butą atsakovei, o ieškovei piniginę kompensaciją, bendroji dalinė nuosavybė baigėsi, todėl netikslinga nustatyti buto naudojimosi tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių bendro turto nebėra, atsakovės priešieškinis dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 straipsnio 1 dalis). Jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) nustatyti būtinų išlaidų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Ieškovė pateikė duomenis, kad už ieškinį sumokėjo 119 Eur žyminio mokesčio, patyrė 900 Eur atstovavimo išlaidų ir pateikė savo išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Ieškiniu pareikštas vienas neturtinio pobūdžio reikalavimas, kuris turėjo būti apmokestintas 75 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Ieškovei grąžintina 44 Eur žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į byloje pareikštą reikalavimą, advokatų darbo sąnaudas, byloje nagrinėtus teisės klausimus, ieškovės patirtos išlaidos už atstovavimą neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau atmetus reikalavimą, kam turi būti priteista kompensacija, laikytina, kad ieškovės ieškinys patenkintas 50 proc. Patenkinus 50 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 487,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė pateikė duomenis, kad už priešieškinį sumokėjo 40 Eur, duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikė. Atmetus priešieškinį, atsakovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priešieškinį atmesti.

Atidalinti ieškovei V. R. ir atsakovei R. O. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovės R. O. nuosavybėn 13/16 ieškovei V. R. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių.

Priteisti iš atsakovės R. O. ieškovei V. R. 22 831,25 Eur (dvidešimt dviejų tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt vieno euro 25 ct) kompensaciją už atsakovei R. O. atitenkančias 13/16 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių ir 487,50 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Grąžinti ieškovei V. R. 44 Eur (keturiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.