Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Pareiškėjas netinkamas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje grindžia ploto trūkumu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).

Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 37, 38-49, 64), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 5-ame nuteistųjų būryje, bendrabučio tipo patalpose, gyvenamojoje patalpoje, kurio plotas sudarė 25,35 kv. m. Vertinant byloje esančius 5 būrio 523 kambario nuteistųjų sąrašus (b. l. 38-49) matyti, kad 2019 m. lapkričio 28 d. 523 kambaryje gyveno 6 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,23 kv. m. (25,35 kv. m/6) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m gruodžio 2 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d. – 7 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,62 kv. m (25,35 kv. m/7) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. sausio 14 d. – 9 nuteistieji, pareiškėjui teko 2,82 kv. m (25,35 kv. m/9) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 14 d. iki 2020 m. sausio 16 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. vasario 13 d. – 9 nuteistieji, pareiškėjui teko 2,82 kv. m (25,35 kv. m/9) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 19 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto, 2020 m. vasario 20 d. – 7 nuteistieji ir pareiškėjui teko 3,62 kv. m (25,35 kv. m/7) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. vasario 27 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 28 d. iki 2020 m. kovo 9 d. – 7 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 3,62 kv. m (25,35 kv. m/7) gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 10 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. – 8 nuteistieji, pareiškėjui teko 3,17 kv. m (25,35 kv. m/8) gyvenamojo ploto.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą (3, 1 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas 53 paras. Vertintina, kad gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad besąlygiškas reikalavimas pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams turi būti vykdomas, kai šie pastatai yra statomi, rekonstruojami, remontuojami arba keičiama statinių paskirtis. Tokiais atvejais privalu vadovautis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais.

Aukščiau nurodytos teisės normos draudžia diskriminaciją dėl neįgalumo, įtvirtina, kad neįgaliesiems turi būti sudarytos lygiai tokios pats sąlygos kaip ir kitiems visuomenės nariams.

Kadangi statinys, kuriame ginčo laikotarpiu bausmę atliko pareiškėjas, nepriskirtinas nei būstui, nei viešosios paskirties statiniams, jam NSIĮ 11 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo baldais ir inventoriumi norma) 1.1 punkte numatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, be kita ko, turi būti įrengta metalinė lova.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės; su vėlesniais pakeitimais), nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, kurių 3 punktas nustato, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“.

Pažymėtina, jog bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, todėl būtent jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (žr., pvz., 2007 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011).

Taigi pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, t. y. įrodyti aplinkybes, patvirtinančias realios žalos atsiradimo faktą, taip pat ir priežastinį ryšį tarp patirtos žalos ir neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tenka pareiškėjui.

Pažymėtina, jog bausmės atlikimas pataisos įstaigoje turi būtų vykdomas, laikantis humaniškumo principų, jei asmuo turi specialių poreikių, šie poreikiai pagal galimybes turi būti užtikrinami, tačiau tokiu atveju pirmiausia pats asmuo turi tinkamai ir aiškiai informuoti apie tokių poreikių buvimą ir pagrįsti jų reikalingumą.

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad, pagal EŽTT pateiktus išaiškinimus, valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą (žr., pvz. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2401-662/2016). EŽTT pabrėžia, jog valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, imtis būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie trukdo pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudo jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizuoja ir negali atleisti savęs nuo tokios pareigos (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo nustatyti specialūs poreikiai, nėra pateikta gydytojų ar kitų specialistų rekomendacijų dėl pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, pats pareiškėjas jokių rašytinių skundų ar prašymų nėra pateikęs, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nekilo pareiga imtis papildomų priemonių pareiškėjo laikymo Marijampolės PN užtikrinimui.

Kadangi pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie patiriamą diskriminaciją nėra pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, neįrodytas realiai pareiškėjo patirtos žalos faktas, nekonstatuotinas pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens, teisės į tinkamą nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą pažeidimo faktas.

Aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos 7.4 ir 7.6 punktai nustato, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengta praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Nors pareiškėjas teigia, kad tualete buvo 5 pisuarai, o prausykloje – 4 kriauklės, iš į bylą pateikto bendrabučio penktojo aukšto plano (b. l. 64) matyti, kad Marijampolės PN 5 būrio prausykloje įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, sanitariniame mazge įrengti 6 klozetai ir 6 pisuarai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo teikiamų duomenų teisingumu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamą praustuvių, unitazų ir pisuarų skaičių nebuvo pažeista.

Pisuarais besinaudojusių nuteistųjų skaičius skaičiuotinas 5 būryje esančių miegamųjų vietų skaičių dalinant iš jame esančių praustuvių, pusvonių, klozetų ir pisuarų skaičiaus.

Ginčo laikotarpiu Marijampolės PN 5 būryje 1 pisuaras arba klozetas teko 7 nuteistiesiems (92/(6+6)), 1 praustuvė – 11 nuteistųjų (92/8) (b.l. 64). Aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos nenumato reikalavimo tualete įrengti tiek klozetus, tiek pisuarus, todėl skaičiuojant nuteistiems tenkantį pisuarų ir klozetų skaičių, vertinamas bendras šių įrenginių skaičius, buvęs tualete.

Darytina išvada, jog ginčo laikotarpiu praustuvių, klozetų bei pisuarų skaičius atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl skundo teiginiai dėl per mažo šių įrenginių skaičiaus atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant, būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normoje nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 17 punktas). Higienos normos 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C.

Galiojantys teisės aktai nenumato privalomos oro filtravimo sistemos įrengimo sanitarinėse patalpose.

Pareiškėjas skunde patvirtina, kad sanitarinės patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad sanitarinėje patalpoje buvo šalta, kaupėsi drėgmė, tačiau neaišku, kokiu būdu nustatyta šioje patalpoje buvusi temperatūra ir santykinė oro drėgmė, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kitų gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjo teigimu, sklido nemalonūs kvapai, nebuvo galimybės vėdinti per atveriamus langus.

Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą sanitarinėse patalpose teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios.

Teismas vertindamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad gyvenamosiose patalpose buvo netvarkingi langai, pažymi, jog ši aplinkybė grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, pareiškėjas iš esmės kelia abejones, tačiau jų nedetalizuoja.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją.

Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Kadangi nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas tarnybas ar Marijampolės PN administraciją, atsakovui tenka neproporcinga pareiga paneigti deklaratyviais laikytinus pareiškėjo skunde nurodytus teiginius.

Pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos sanitarinėje patalpoje, joje buvusios netinkamos temperatūros, drėgmės, gyvenamosios patalpos netvarkingų langų atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.

Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašai (b. l. 50-54) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN įmonė „Dezinfa“ reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų daromos žalos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo aspektu pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais, dideliais nepatogumais patirta diskriminacija dėl neįgalumo, pablogėjusia jo psichine ir fizine sveikata.

Nors pareiškėjas teigia, kad dėl Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų pablogėjo jo fizinė ir psichinė sveikata, duomenų apie sveikatos sutrikimus nepateikė. Teismui pateiktoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažymoje (b. l. 29) nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas skundėsi sveikatos problemomis.

Esant nustatytai aplinkybei, jog 53 paras pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą (trūko 0,28 kv. m ploto), darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, neįgalaus nuteistojo, kalinčio neįgaliesiems nepritaikytose pataisos namų patalpose, patirti nepatogumai, išgyvenimai, diskomfortas, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimas, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, ir dėl to nukentėjęs pareiškėjo orumas, atlygintini pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017).

Byloje nenustatyta, kad pažeidus galiojančius teisės aktus, o taip pat pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, pareiškėjui kilo sunkesnių padarinių, kad būtų sąmoningai siekiama pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl Marijampolės PN administracijos elgesys su pareiškėju negali būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Įvertinęs tai, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, konstatuoto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nustatęs, kad nėra duomenų, jog konstatuotas pažeidimas kokiu nors būdu pablogino pareiškėjo sveikatą, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams adekvati suma yra 150,00 Eur, kuri pareiškėjui priteistina (CK 6.250 str. 1 d.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92 , 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui A. B.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.