Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2428-520/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-16
Bylos Nr.: A-2428-520/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00268-2014-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų,
Pareiškėjas: A. Ž.

Administracinė byla Nr. A-2428-520/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00268-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Alytaus pataisos namų, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331; 2) įpareigoti Departamentą laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra neįgalus, tačiau Alytaus pataisos namai neužtikrino, jog jo gyvenimo sąlygos atitiktų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus, fizinė aplinka būtų pritaikyta neįgaliesiems. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Departamentą su skundu dėl neįgaliesiems nepritaikytų kalinimo sąlygų, tačiau skundas išnagrinėtas neobjektyviai ir nevisapusiškai, Departamentas nesiėmė jokių priemonių problemai išspręsti. Pareiškėjo teigimu, jis, kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytoje aplinkoje, susidūrė su daugybe problemų, nes negalėjo pasinaudoti valgykla, esančia antrame aukšte, tualetu ir dušu, kuriuose nebuvo porankių. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Alytaus pataisos namai, neužtikrindami tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė pareiškėjo teises ir sukėlė jam neigiamų dvasinių išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog Alytaus pataisos namai neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai, patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. išvada.

Pareiškėjas akcentavo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, privalėjo objektyviai įvertinti pareiškėjo sveikatos būklę ir imtis veiksmų, jog jam būtų sudaryta saugi ir sveikatos būklę atitinkanti gyvenamoji aplinka. Pareiškėjo teigimu, jis dėl tokio Departamento neveikimo buvo priverstas gyventi neįgaliesiems nepritaikytomis sąlygomis, be pašalinių asmenų pagalbos negalėjo pasinaudoti dušu ir tualetu, valgyti valgykloje, todėl patyrė neigiamus išgyvenimus, psichologinę įtampą. Pareiškėjo teigimu, dėl Departamento neveikimo Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, ir Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai pažymėjo, kad Departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo objektyviai ir laiku, priimtas sprendimas yra motyvuotas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas turėjo būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Priešingai, buvo nustatyta, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, tačiau sugeba savimi pasirūpinti, todėl rekomenduota jį apgyvendinti pirmame aukšte, t. y. arčiau tualeto. Prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas turėjo įrodyti, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, tačiau skundas grindžiamas abstraktaus pobūdžio teiginiais, yra nemotyvuotas, todėl negali būti tenkinamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį palikti nenagrinėtą, nes reikalavimas atlyginti neturtinę žalą kildinamas iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, o tokie skundai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65, 69 straipsniais, Departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6, 10 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktu ir darė išvadą, kad nuteistieji laisvės atėmimo bausmę turi atlikti toje pataisos įstaigoje, į kurią tardymo izoliatoriaus administracijos buvo paskirti, vadovaujantis Taisyklėmis, o Departamentui suteikta teisė perkelti asmenį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, be kita ko, kai nuteistajam dėl sveikatos būklės yra būtina nuolatinė ar nenuolatinė priežiūra (pagalba).

Teismas nustatė, kad nors nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2014 m. kovo 24 d. ir nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimais pareiškėjui buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, tačiau Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nenustatė, kad pareiškėjui turėtų būti nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis. Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga patvirtinta, kad nuolatinė slauga ar priežiūra pareiškėjui nebuvo reikalinga, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo perkelti jį į kitą pataisos įstaigą, be to, Vilniaus pataisos namuose esančiame atskirame sektoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laisvų vietų. Departamento nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui nebūtina slauga ar nuolatinė priežiūra, pareiškėjas nepaneigė ir net nesiekė paneigti. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo neįgalus, tačiau specialusis slaugos ar priežiūros poreikis jam nebuvo nustatytas, todėl Departamento priimtas sprendimas atsisakyti jį perkelti į kitą pataisos įstaigą yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas konstatavo, kad reikalavimas įpareigoti Departamentą laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų yra išvestinio pobūdžio, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2S-6331, taip pat atmestinas. Teismas pažymėjo, kad prašomą atlyginti 3 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Departamento neveikimo, t. y. jo neperkėlimo į pataisos įstaigą, kurioje gyvenamosios sąlygos būtų pritaikytos neįgaliesiems, tačiau Departamentas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir perkelti jį į Vilniaus pataisos namus, kadangi pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tokia, kad jam būtų reikalinga slauga ar priežiūra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Departamento veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijos neteisėti veiksmai, todėl reikalavimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pritiesti 3 000 Eur neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Teismas nesutiko su Alytaus pataisos namų pozicija, kad reikalavimas priteisti 6 000 Eur neturtinę žalą kildinamas iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nes šis reikalavimas, teismo vertinimu, kildinamas iš netinkamų (neįgaliesiems nepritaikytų) kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Teismas pažymėjo, kad nors iš pareiškėjo skundo esmės galima nustatyti reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindą, nėra aiškiai ir konkrečiai nurodytas ginčijamas laikotarpis. Teismas, nustatęs, kad nuo 2014 m. spalio mėnesio Alytaus pataisos namuose veikia Socialinės globos sektorius, kuriame gyvenamosios sąlygos yra pritaikytos asmenims su negalia, ir kad pareiškėjas dėl perkėlimo į šį sektorių nesikreipė, kadangi jo sveikatos būklė pagerėjo, konstatavo, jog laikotarpis, už kurį pareiškėjas gali prašyti atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, yra nuo atvykimo į pataisos įstaigą (2013 m. balandžio 12 d.) iki to momento, kai pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl perkėlimo į neįgaliesiems pritaikytą Socialinės globos sektorių (2014 m. spalio 31 d.).

Teismas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai nepateikė duomenų, ar tualete / duše buvo įrengti porankiai. Be to, atsakovas nepateikė pareiškėjo teiginį, kad jis dėl apribotos judėjimo funkcijos negalėjo patekti į valgyklą, nes reikėjo naudotis laiptais, paneigiančių duomenų, o pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. BVK 173 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad neįgaliesiems, taip pat ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Alytaus pataisos namai, turėdami realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, atsižvelgdami į jo ribotas galimybes judėti, savarankiškai naudotis tualetu / dušu, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas. Neužtikrinę tinkamų kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo teises.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, įvertinęs tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo sveikatos būklei (pareiškėjas nagrinėjant bylą patvirtino, kad jo sveikatos būklė pagerėjo), konstatavo, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas žmonėms su negalia pritaikytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 4 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, 4 500 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui A. Ž. priteista 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apelianto teigimu, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, jo teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiai faktiniais įrodymais.

Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai nenurodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto, nors tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Apelianto teigimu, teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui; neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas; sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurio negalima vertinti abstrakčiai, nes priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti, todėl veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, buvo tęstinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų; jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Apeliantas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Atsiliepimas

Pareiškėjas A. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas pažymi, kad apeliantas vilkina sprendimo priėmimą ir siekia išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Šioje byloje jau yra pripažinta, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o ginčas yra kilęs dėl tinkamo atlyginimo dydžio. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu jam nebuvo sudarytos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, todėl pareiškėjas, negalėdamas pasinaudoti dušu, tualetu, buvo priverstas kęsti kančias. Pareiškėjas, siekdamas patenkinti šiuos ir kitus būtinus fiziologinius poreikius, buvo priverstas prašyti kitų kalinamųjų pagalbos, nors tai pagal teisės aktus yra draudžiama, be to, tokia pagalba žemino pareiškėjo orumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje jau konstatavo, kad pareiškėjo kalinimas nepritaikytomis neįgaliesiems sąlygomis ir jo neperkėlimas į kalinimo įstaigą, kurioje tokios sąlygos butų užtikrintos, sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes jo sveikatai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, visus rašytinius liudytojų parodymus, dokumentus ir specialistų išvadas. Pareiškėjo teigimu, prileistas atlyginimas minimaliai atitinka jo patirtą žalą ir išlaidas, kurias pareiškėjas patyrė dėl apelianto neveikimo.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, ir Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Atsakovai nurodo, kad Departamentas iš esmės pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad apeliantas būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovai laikosi pozicijos, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2S-6331 teisėtumo ir pagrįstumo, Departamento įpareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. Ž. už tai, kad Departamentas atsisakė perkelti pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą ir kad Alytaus pataisos namuose jis buvo kalinamas neįgaliesiems nepritaikytomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Departamento 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 2S-6331 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo įpareigoti Departamentą laikytis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų. Neturtinės žalos atlyginimo aspektu pirmosios instancijos teismas nenustatė Departamento neteisėtų veiksmų, tačiau pripažino, kad Alytaus pataisos namai nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. spalio 31 d. neužtikrino pareiškėjui, kaip neįgaliajam, tinkamų kalinimo sąlygų, kiek tai susiję su galimybe savarankiškai naudotis tualetu, dušu ir patekti į valgyklą. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Akcentuotina, kad dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, kuris prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apelianto teigimu, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Apeliantas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga įrodyti padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, to nepadarė, todėl nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija tik vienos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos egzistavimo, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. neginčija Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, susijusių su kalinimo sąlygų nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. spalio 31 d. nepritaikymu pareiškėjui, kaip neįgaliajam asmeniui, kurio judėjimo funkcijos buvo apribotos, nes pareiškėjas vaikščiojo su ramentais.

Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, jog Alytaus pataisos namai, turėdami realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, atsižvelgdami į jo ribotas galimybes judėti, įskaitant ir nuėjimą į valgyklą, savarankiškai naudotis tualetu / dušu, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas, tačiau to nepadarė. Alytaus pataisos namai nepateikė duomenų, ar tualete / duše buvo įrengti porankiai, be to, apeliantas nepateikė pareiškėjo teiginį, kad jis dėl apribotos judėjimo funkcijos negalėjo patekti į valgyklą, nes reikėjo naudotis laiptais, paneigiančių duomenų. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis, siekdamas patenkinti šiuos ir kitus būtinus fiziologinius poreikius, buvo priverstas prašyti kitų kalinamųjų pagalbos. Taigi pareiškėjo galimybės Alytaus pataisos namuose nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. spalio 31 d. savarankiškai naudotis valgykla, dušu, tualetu buvo apribotos, o tam, kad jis galėtų pasinaudoti valgykla, dušu, tualetu, pareiškėjas turėjo prašyti kitų asmenų pagalbos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2015 m. gruodžio 29 d. priimtoje nutartyje nurodė, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2015 m. gruodžio 29 d. priimtoje nutartyje taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. vasario 6 d. sprendime byloje Semikhvostov prieš Rusiją pateiktais išaiškinimais. Šioje byloje EŽTT, nagrinėdamas situaciją, kai pareiškėjas, kenčiantis dėl daugelio sveikatos problemų, įskaitant visišką apatinės kūno dalies paralyžių ir itin blogą regėjimą, buvo įkalintas beveik trejiems metams pataisos įstaigoje, kuri nebuvo pritaikyta neįgaliesiems, pažymėjo, jog pareiškėjo judėjimo apribojimai buvo tokie stiprūs, kad jis negalėjo valgyti valgykloje kartu su kitais įkalintais asmenimis, jo formalus atskyrimas nuo kitų įkalintųjų stigmatizavo jį ir savaime buvo pagrindinis jo oraus gyvenimo atšiaurioje bausmės vykdymo institucijos aplinkoje ribojimas. EŽTT akcentavo, kad valstybės turi pareigą užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardintoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie rimtai trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT akcentuoja, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jiems savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas.

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo laikotarpį (daugiau nei pusantrų metų), į tai, su kokiomis kliūtimis pareiškėjas susidūrė įkalinimo įstaigoje dėl jo apsunkinto judėjimo (sunkumai siekiant patenkinti iš esmės pagrindinius fiziologinius poreikius), ir į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šio vertinimo nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo suformuotos taisyklės, nes atsakovas jų nesusieja būtent su pareiškėjo situacija, t. y. atsakovo nurodoma teismų praktika nepaneigia fakto, jog pareiškėjas (neįgalus asmuo), kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytose Alytaus pataisos namų patalpose, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, taip pat nukentėjo pareiškėjo orumas. Visa tai lėmė būtent neteisėti apelianto veiksmai (neveikimas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Dėl apelianto apeliacinio skundo argumento, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta, teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, įvertino pareiškėjo individualią situaciją, susijusią su jo neįgalumu ir poreikiais, vadovavosi protingumo ir teisingumo principais. Apeliantas nenurodo, kokie konkretūs įrodymai nebuvo įvertinti ar buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius ir deklaratyvius apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nepatyrė neturtinės žalos ir kad nėra priežastinio ryšio tarp nustatytų apelianto neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 4 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų neturtinės žalos vertinimo kriterijų ir motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, papildomai akcentuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė