- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-29
- Bylos Nr.
- 2A-2194-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01663-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- E. R., A. M., K. V. B., J. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams E. R., A. M., K. V. B., J. J. dėl 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir nuosavybės teisių į žemės sklypą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. K. 2012 m. liepos 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: nutraukti 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovų E. R., A. M., K. V. B., J. J.; pripažinti A. K. nuosavybės teisę į ¾ dalis 4,18 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų r. sav., Trakų sen., (duomenys neskelbtini) šiuo metu nuosavybės teise priklausančias atsakovams J. J., K. V. B., A. M.; priteisti iš ieškovo A. K. atsakovui J. J. 6666,66 Lt, atsakovui K. V. B. - 6666,66 Lt, A. M. - 6666,66 Lt, o iš atsakovų priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 27 d. jis ir atsakovai sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią partneriai įsipareigojo bendrai veikti, kooperuodami savo turtą, darbą bei pinigines lėšas, siekiant 4,18 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Trakų r. sav., Trakų sen. Glitų k., įkurti, vystyti ir plėtoti kaimo turizmo verslą. Šalys sutarė, kad ieškovo ir atsakovo E. R. įnašas į jungtinę veiklą yra žemės sklypas ir jame pradėti statyti statiniai bei žuvų veisimo, auginimo tvenkiniai ir pirtis. Sutartyje šalys susitarė, kad ieškovas ir atsakovas E. R. po sutarties pasirašymo parduos kitiems partneriams žemės sklypą lygiomis dalimis. Todėl 2006 m. balandžio 20 d. ieškovas ir atsakovai J. J., K. V. B., A. M., vykdydami jungtinės veiklos sutarties sąlygas, sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Šia sutartimi ieškovas pardavė ¾ dalis žemės sklypo atsakovams J. J., K. V. B. ir A. M. kiekvienam po ¼ dalį žemės sklypo už bendrą 20 000 Lt sumą. Pagal jungtinės veiklos sutartį partneriai įsipareigojo paruošti kaimo turizmo komplekso strategiją ir verslo planą, kolegialiai laiku ir tinkamai finansuoti bei vykdyti projektinius ir statybos darbus. Ieškovas, įvykdęs savo įsipareigojimą ir perdavęs jungtinei veiklai vykdyti atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypą, negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, t.y. nebuvo suprojektuotas bei pastatytas kaimo turizmo kompleksas, taigi ir negautos jokios pajamos iš kaimo turizmo verslo, kurių tikėjosi ieškovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį. Kadangi atsakovai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir neketina jų vykdyti ateityje, t.y. iš esmės pažeidė jungtinės veiklos sutartį, todėl yra pagrindas jungtinės veiklos sutartį nutraukti, o šalys privalo grąžinti viską, ką jos yra perdavusios viena kitai vykdydamos sutartį. Kadangi ieškovo įnašas į jungtinę veiklą buvo ¾ dalys žemės sklypo, kurį pirkimo-pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise už 20 000 Lt jis perdavė atsakovams J. J., K. V. B. ir A. M., todėl prašo ieškovui grąžinti ¾ dalis žemės sklypo, o atsakovams iš ieškovo priteisti 20 000 Lt lygiomis dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovas E. R. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad ieškovas ir visi atsakovai 2006 m. kovo 27 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuri notariškai nebuvo patvirtinta ir įregistruota. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kad gauti leidimus statybai, partneriai turėjo turėti bent po 1 ha žemės sklypo. Nors sutarties sąlygos nebuvo vykdomos, tačiau ieškovas jungtinės veiklos sutartyje nurodytą žemės sklypą, esantį Trakų r., (duomenys neskelbtini) kuris buvo numatytas kaip įnašas už bendrą veiklą, 2006-04-20 lygiomis dalimis perdavė atsakovams A. M., K. V. B. ir J. J.. Tačiau nei viena iš jungtinės veiklos sutartį pasirašiusių šalių tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, jokia reali sutartyje numatyta veikla išvystyta nebuvo, jungtinės veiklos sutartis iki šiol nėra nutraukta.
Atsakovas K. V. B. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jam ir atsakovui A. M. nebuvo žinoma apie ieškovo ir atsakovo E. R. susitarimą dėl jungtinės veiklos. 2006 m. kovo 27 d. buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis. Ieškovas, žinodamas, kad atsakovai ketina iš Šveikauskienės pirkti žemės sklypą už 30 000 Lt, iš E. R. nupirko minimą žemės sklypą už 375 000 Lt ir atvykęs kartu su E. R. iš jo ir A. M. prašė 500 000 Lt. Vėliau paaiškėjo, kad minimas žemės sklypas ieškovui nebuvo parduotas. Dėl tokių ieškovo veiksmų atsakovai K.V. B., A. M. ir J.J. atsisakė dalyvauti jungtinėje veikloje. Ieškovas turėjo grąžinti pinigų sumą E. R., todėl sutiko sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Jungtinės veiklos sutartis neegzistuoja, sutartis yra niekinė, kadangi ji niekur nėra įregistruota, nėra sutartyje numatyti valdymo organai, ji nebuvo juridiškai įvertinta. Pagal jungtinės veiklos sutartį ieškovas turėjo įnešti žemės sklypą bei dalį šio sklypo pasilikti sau, tačiau, ieškovui pažeidus jungtinę sutartį ir įgijus Š. žemės sklypą, atsakovai A. M. ir K.V. B. atsisakė vykdyti jungtinės veiklos sutartį. Jungtinės veiklos sutartis tapo negaliojančia, kadangi ieškovas atliko veiksmus, nesuderinęs su partneriais, be to nebuvo atliekami jokie jungtinėje veikloje numatyti darbai.
Atsakovas A. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes, jo manymu, jungtinės veiklos sutartis yra negaliojanti. Jis (atsakovas) pasiūlė ieškovui nusipirkti žemę ir statyti namus. E. R. buvo sakęs, kad turi daug žemės ir ten galima statyti namus. Sudarius jungtinės veiklos sutartį 2006 m. kovo 27 d., po kelių dienų ieškovas atvažiavo ir pasakė, kad jis nusipirko Š. žemės sklypą ir pasiūlė iš jo pirkti tą žemės sklypą brangiau. Ieškovas pats sakė, kad nebenori vykdyti jungtinės veiklos, nes, pirkdamas žemės sklypą iš E. R., ieškovas prarado nemažą sumą pinigų.
Atsakovas J. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Jis ieškovo žemės sklypo dalį pirko sau asmeniškai ir pirkdamas žemės sklypą iš ieškovo neketino užsiimti jungtine veikla. Kaina už žemės sklypą buvo sumokėta tokia, kokią ieškovas mokėjo E. R., pirkdamas iš jo minimą žemės sklypą. Didesnės kainos atsakovai nesutiko mokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp E. R., A. K., A. M., K. V. B., J. J., likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad sutartyje yra kalbama apie nekilnojamųjų daiktų perleidimą – jungtinės veiklos sutarties skyriuje „Partnerių pareigos“ numatyta, kad atsakovas E. R. ir ieškovas A. K. įsipareigoja 4,18 ha žemės sklypą, esantį Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini) po jungtinės veiklos sutarties pasirašymo parduoti lygiomis dalimis likusiems partneriams. Jungtinės veiklos sutartyje taip pat numatyta, kad kiekvienas iš partnerių tampa žemės sklypo 0,836 ha savininku. 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartyje šalys įsipareigojo ateityje sudaryti sandorius dėl žemės sklypo perleidimo kitiems partneriams, tačiau jungtinės veiklos sutartimi nekilnojamieji daiktai nebuvo perduotini; taip pat nėra nustatyta, kitų atvejų, dėl kurių šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notarinės formos. Įvertinęs jungtinės veiklos sutartyje minimų įsipareigojimų turinį, teismas konstatavo, kad nei viena iš sutarties šalių jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Atsakovas E. R. sutartyje numatytų žemės sklypų neįgijo, jų kitiems partneriams nepardavė, įrodymų, patvirtinančių, kad E. R. būtų rengęs kaimo turizmo komplekso projektinę dokumentaciją, būtų gavęs leidimus turizmo objektų statybai, byloje nėra; nei ieškovas, nei atsakovai taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų buvusi ruošiama kaimo turizmo komplekso strategija ir verslo planas; finansuojami bei vykdytini projektiniai ir statybos darbai, be to sutarties šalys neįgijo kiekviena po 0,836 ha žemės sklypo, kaip kad buvo numatyta jungtinės veiklos sutartyje. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas, sudarydamas 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, būtų išreiškęs, kad minėtas sandoris yra 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymas; kad žemės sklypo dalys parduodamos vykdyti jungtinę veiklą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu su teismo sprendimu sutinka iš dalies, tačiau laiko, kad sprendimas dalyje dėl ieškinio atmetimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl A. K. nuosavybės teisės į ¾ dalis 4,18 ha žemės sklypo, esančio Trakų r. sav., Trakų sen., (duomenys neskelbtini)., ir priimti naują sprendimą - ieškovo A. K. ieškinį tenkinti - pripažinti A. K. nuosavybės teisę į ¾ dalis 4,18 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų r. sav., Trakų sen., (duomenys neskelbtini) šiuo metu nuosavybės teise priklausančias atsakovams J. J., K. V. B. ir A. M., priteisti iš ieškovo A. K. atsakovams J. J., K. V. B. ir A. M. po 6 666,68 Lt kiekvienam. Nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo vykdomi 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartyje numatyti įsipareigojimai. Šalys jungtinės veiklos sutartimi, būtent skirsnyje „Sutarties partnerių įnašai ir bendroji nuosavybė“, susitarė, kad ūkininko E. R. ir A. K. įnašus sudaro sutartyje nurodyto 4,18 ha žemės sklypo, esančio Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), nuosavybės dalys, taip pat šiame žemės sklype pradėti statyti statiniai bei žuvų veisimo, auginimo tvenkiniai ir pirtis, įvertinta 15 000 Lt. Įnašai vertinami pinigine išraiška visų partnerių susitarimu. Taip pat sutartimi, skirsnyje „Partnerių pareigos“ partneriai E. R. ir A. K. įsipareigojo nurodytą 4,18 ha žemės sklypą po sutarties pasirašymo parduoti lygiomis dalimis likusiems partneriams. Tuo būdu kiekvienas iš partnerių tampa žemės sklypo 0,836 ha savininku. Pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas pardavė ¾ dalis nurodyto žemės sklypo atsakovams J. J., K. V. B. ir A. M. kiekvienam po ¼ dalį už bendrą 20 000 Lt kainą. Taigi ieškovas įvykdė sutarties sąlygas. 2006 m. kovo 7 d. susitarimas dėl individualių sklypų ir jungtinės veiklos patvirtina, kad ginčo sklypo turimą dalį, ieškovas perdavė atsakovams jungtinei veiklai vykdyti. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NT 13-01-09 patvirtina, kad ginčo sklypo rinkos vertė 2006-03-15 yra 373 000 Lt., kas įrodo, kad ginčo sklypo dalį ieškovas perleido atsakovams už simbolinę 20 000 Lt kainą jungtinei veiklai vykdyti. Taigi ieškovas perleido atsakovams ginčo sklypo dalį už 20 000 Lt jungtinei veiklai vykdyti, o pinigų skirtumas turėjo būti panaudotas turizmo komplekso projektavimo ir statybos darbams. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartis yra nutrauktina, todėl pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį ieškovui turi būti grąžintos ¾ dalys žemės sklypo, o atsakovams iš ieškovo lygiomis dalimis priteista 20 000 Lt suma.
Atsiliepimas
Atsakovas E. R. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutiko, prašo jį tenkinti. Ieškovo nurodytos aplinkybės ir motyvai yra išdėstyti detaliai, pagrįsti įrodymais ir su šiomis aplinkybėmis atsakovas sutinka, nes pagal jungtinės veiklos sutartį buvo vykdomi prisiimti įsipareigojimai, padaryta nemažai darbų. Apeliantas taip pat įvykdė prisiimtus įsipareigojimus ir sąžiningai tikėjo, kad bus vystomas kaimo turizmo centras, todėl į bendrą veiklą įnešė dalį jam priklausančio žemės sklypo labai žema kaina ir dėl to patyrė nuostolius. Kadangi teismas pagrįstai nutraukė jungtinės veiklos sutartį, o dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta šalių susitarimu, įgyvendinant bendrus veiksmus, vystant kaimo turizmą, todėl ieškovui turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į ¾ dalį žemės sklypo.
Atsakovai A. M., K. V. B. ir J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo vykdomi jungtinės veiklos sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Jungtinės veiklos sutarties esminė sąlyga buvo šalių susitarimas dėl įnašų. Ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio šalių - K.V. B. ir A. M. paaiškinimai teismui niekaip nepatvirtina, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį jie laiko sudarytu, vykdant jungtinės veiklos sutartį. Partneriai turėjo tikslą turimas žemės sklypo dalis naudoti jungtinei veiklai, tačiau to turto nepaversti partnerių daline nuosavybe jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Apeliantas nebuvo 2006 m. kovo 4 d. susitarimo dėl individualių sklypų ir jungtinės veiklos šalimi, dėl susitarimo sąlygų nesitarė, pasirašant susitarimą nedalyvavo. Nurodyto susitarimo 1 punktas niekaip nesusijęs su jungtine veikla ir, juo labiau, tai yra susitarimas ne dėl ginčo sklypo. Šiame punkte šalys aptarė kitų sklypų įsigijimo sąlygas. Taip pat šalys nebuvo susitarusios dėl „simbolinės" sklypo kainos, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantas, komentuodamas sudarytą preliminariąją sutartį su E. R. ir priimtus teismo sprendimus dėl to sandorio negaliojimo, nutylėjo esminį faktą, kad preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi E. R. už nurodytą kainą pažadėjo A. K. parduoti svetimą žemę, neturėdamas į ją nei nuosavybės teisės, nei įgaliojimo veikti savininko vardu. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad, pardavus sklypą už 20 000 litų, pinigų skirtumas turėjo būti panaudotas turizmo komplekso projektavimo ir statybos darbams, nes šalys apie tai nesitarė, kalba ėjo tik apie turtinius įnašus, dėl kurių privalėjo būti susitarta raštiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. K. apeliacinio skundo ribose, t.y. ieškovui skundžiant tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinys buvo atmestas. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje ginčas kilo dėl 2006 m. kovo 27 d. šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties galiojimo ir pasibaigimo momento. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nei viena iš sutarties šalių jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, jungtinės veiklos sutartį nutraukė. Apeliantas šioje dalyje teismo sprendimo neskundžia, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą, nutraukus jungtinės veiklos sutartį, pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į žemės sklypo Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini) dalį, kurią šis notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovams A. M., K. V. B. ir J. J.. Būtent su tokiu teismo sprendimu šioje dalyje nesutinka ieškovas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šalių paaiškinimų, nesiaiškino tikrosios šalių valios, nevertino jų elgesio motyvų ir tikslų, t.y. pažeidė proceso teisės normas.
Tiek pareikštu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu ieškovas siekia įrodyti, kad jis, sudarydamas su atsakovais žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, vykdė jungtinės veiklos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą – perduoti jam priklausantį turtą jungtinei veiklai vykdyti, todėl, nutraukus sutartį, atsakovams kyla pareiga grąžinti įsigytą žemės sklypą (CK 6.222 str. 1 d.). Atsakovai, išskyrus atsakovą E. R., atsikirsdami į ieškinį ir apeliacinį skundą tvirtina, kad 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra savarankiškas sandoris, sudarytas kitomis sąlygomis, nes juo šalys nesiekė įgyvendinti jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas, išsprendęs šalių ginčą, padarė išvadą, kad 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo vykdomi 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai pritaria.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir yra ne kartą konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamąsi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 str. 1, 2 d.). Nurodytų nuostatų nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi.
Bylos duomenys tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartimi šalys susitarė, jog kiekvienas iš partnerių tampa žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)Trakų r. sav., 0,836 ha savininku. Kad ši nuostata būtų įvykdyta atsakovas E. R. ir ieškovas A. K. įsipareigojo parduoti jiems priklausantį 4,18 ha žemės sklypą likusiems partneriams, t.y. atsakovams K.V. B., A. M. ir J.J. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal jungtinės veiklos sutartį visi partneriai turėjo turėti nuosavybės teise po 0,836 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav. Iš 2006m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ieškovas pardavė jam priklausančias ¾ dalis nurodyto žemės sklypo ne visiems partneriams (pagal pirkimo-pardavimo sandorį žemės sklypo dalys nuosavybės teise priklausė keturiems partneriams), nors jungtinės veiklos sutartimi buvo sulygta, kad visi 5 partneriai turės lygias dalis žemės sklypo. Iš nurodytų sandorių matyti, kad ieškovas, turėdamas nuosavybės teise ¾ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., Trakų r. sav., visas dalis pardavė atsakovams, sau nepasilikdamas jokios dalies.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jungtinės veiklos sutartyje buvo nustatyta, jog E. R. ir A. K. įsipareigojo 4,18 ha žemės sklypą po šios sutarties pasirašymo parduoti lygiomis dalimis likusiems partneriams ir po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo galutiniame rezultate žemės sklypas turi priklausyti visiems partneriams nuosavybės teise lygiomis dalimis, t.y. tokiu būdu kiekvienas tampa žemės sklypo 0,836 ha savininku. Tačiau toks apelianto aiškinimas neatitinka faktinių aplinkybių ir jungtinės veiklos sutarties sąlygų tarpusavio ryšio, kadangi jungtinės veiklos sutartyje numatytas įsipareigojimas yra siejamas ne tik su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, bet ir su tokio sandorio sudarymo tikslu ir rezultatu – kiekvienas iš partnerių, tame skaičiuje ir ieškovas, turėjo tapti ginčo žemės sklypo 0,836 ha savininku. Tokiu atveju, siekiant nurodyto tikslo ir rezultato, ieškovas negalėjo parduoti atsakovams visos jam priklausiusios žemės sklypo dalies. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo vykdomi 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartyje numatyti įsipareigojimai. Juo labiau, kad ir pačioje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų į jungtinę veiklą, jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą ir pan.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorius, netinkamai įvertino paties ieškovo ir atsakovo E. R. paaiškinimus teisme apie tai, kad ginčo žemės sklypas atsakovams buvo parduotas kaip įnašas į jungtinę veiklą. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta, kadangi jie prieštarauja aukščiau aptartam vertinimui, be to ieškovo ir atsakovo E. R. paaiškinimai nėra objektyvūs, nes šių asmenų pozicija procese sutampa (atsakovas E. R. sutiko su ieškiniu, sutinka jis ir su apeliaciniu skundu) ir šie asmenys yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl, nesant kitų juos patvirtinančių paaiškinimų (kiti atsakovai ieškovo ir atsakovo E. R. paaiškinimus neigia, priešingai nei tvirtina apeliantas, jie niekada nepripažino, kad žemės sklypą pirko jungtinei veiklai vykdyti) ar įrodymų, vertintini kritiškai. Be to, kaip matyti iš jungtinės veiklos sutarties sąlygų, E. R. yra tas asmuo, kuris pagal sutartį taip pat privalėjo parduoti dalį sklypo, tačiau to nepadarė. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šalių paaiškinimus vertino tinkamai (CPK 185 str.).
Atmestini kaip nepagrįsti taip pat ir apelianto argumentai, susiję su 2006 m. kovo 4 d. susitarimo analize, kaip įrodymu, jog ginčo sklypo dalį ieškovas pardavė atsakovams jungtinei veiklai, nes šis susitarimas tokios aplinkybės nepatvirtina, visų pirma dėl to, kad jis sudarytas tik tarp atsakovų, t.y. ieškovas jo nepasirašė, kas reiškia, jog ir dėl jo sąlygų nesitarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio susitarimo plačiau neanalizavo ir jo sąlygomis nesirėmė.
Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės dėl realios parduodamo žemės sklypo kainos, nes, apelianto teigimu, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta simbolinė 20 000 Lt kaina patvirtina, kad žemės sklypas parduotas atsakovams, vykdant jungtinės veiklos sutartį. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta, nes jungtinės veiklos sutartyje šalys nebuvo aptarusios žemės sklypo pardavimo kainos. Be to, kaip tvirtina bylos duomenys, iki jungtinės veiklos sudarymo ieškovas ginčo žemės sklypą įsigijo iš atsakovo E. R. būtent už 20 000 Lt kainą, nors preliminarioje sutartyje ir buvo numatyta žymiai didesnė kaina (sutarties kaina yra sandorio šalių susitarimo dalykas - CK 6.313 str. 1 d.). Apelianto argumentas, kad, pardavus žemės sklypą už 20 000 Lt, o ne už didesnę kainą, pinigų skirtumas turėjo būti panaudotas turizmo kompekso projektavimo ir statybos darbams, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl juo remtis taip pat nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismui padarius pagrįstą ir teisingą išvadą, kad 2006 m. balandžio 20 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo vykdomi 2006 m. kovo 27 d. jungtinės veiklos sutartyje numatyti įsipareigojimai, o ieškovas pirkimo-pardavimo sutarties neginčija, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos išsamiau nėra vertintinos.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą.