Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ (buvusi – RŽŪB „A. Ž.“) ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. P. ir R. P. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-03-07 įsakymo, 2013-03-19 valstybinio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties ir 2013-03-19 valstybinės žemės sklypo perdavimo – priėmimo akto panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas

Dėl ieškinio senaties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2014).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su tokiais atsakovų teiginiais, juos laiko pagrįstais. Pažymėtina, jog ginčijamas įsakymas buvo priimtas viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių miesto skyriaus vedėjo, įgyvendinant jam teisės aktais priskirtas funkcijas viešojo administravimo srityje, tad šio savarankiško administracinio akto apskundimui taikytini terminai, nustatyti ABTĮ (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2009-11-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2013-10-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013; kt.). Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Taip pat pažymėtina, kad asmeniui, kuriam skundžiamas administracinis aktas nėra skirtas, jo apskundimo vieno mėnesio pradžia prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo apie tokio akto esmę, jo turinį, kuris leidžia nuspręsti (įvertinti) dėl pažeistų teisių.

Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas dėl termino ginčyti administracinį aktą atnaujinimo teismas turi įvertinti, kokių teisių pažeidimas siejamas su administracinių aktų galiojimu. Jeigu tos teisės svarbios, tai gali sudaryti pakankamą pagrindą atnaujinti terminą ir klausimą nagrinėti iš esmės. Nuosavybė teisė yra viena iš svarbiausių, todėl jos gynimas nuo pažeidimo sudaro pagrindą administracinio akto teisėtumą nagrinėti iš esmės, o ne apsiriboti reikalavimo atmetimu dėl administracinio akto apskundimo termino praleidimo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016; kt.). Todėl, nors terminas ieškiniui paduoti praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad prašoma apginti vieną svarbiausių teisių – nuosavybės teisę,- nuo pažeidimo, terminas atnaujintinas ir ieškinys nagrinėtinas.

Dėl akto, sandorio, perdavimo – priėmimo akto panaikinimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; kt.).

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016, dėl kurios ir buvo sustabdyta ši civilinė byla, kuriuo ieškovo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas, įsiteisėjo 2016-09-16, ieškovo kasacinis skundas nebuvo priimtas. Teismas pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami (CPK 182 str.), todėl ieškovas minėtame sprendime nustatytų faktų ginčyti nebegali. Nors ieškovo atstovas teismo posėdyje prašė kviesti ir vėl apklausti liudytojus, galinčius paliudyti, jog ginčo žemės sklype dar 2013 m. buvo ieškovui nuosavybės teise priklausantys statiniai (sandėlio pamatai ir kiemo aikštelė), tačiau teismas tokį jo prašymą atmetė, manydamas, kad įrodymų yra pateikta pakankamai ir tai tik užvilkins bylos nagrinėjimą. Įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016 konstatuota, kad 1992 metais susikūrus ŽŪB „Žadžiūnai“ jos pirmojo vadovo A. Ž. nurodymu per keletą metų avarinės būklės ir nebereikalingas mineralinių trąšų sandėliavimui medinis sandėlis, esantis Žadžiūnų kaime, buvo pačių bendrovės darbininkų išardytas ir pagrindinės statybinės medžiagos panaudotos turimų kitų bendrovės statinių (karvidžių) remontui (medinės lentos – fermos vidinėms pertvaroms įrengti, šiferinė danga – stogams perdengti); o likusios duobėtos, vikšrinių traktorių išvažinėtos cementinės grindys bei betoninės pamatinės atramos, ant kurių buvo pritvirtintas medinis statinio karkasas, per kelis metus neprižiūrimame žemės sklype apžėlė piktžolėmis, apaugo krūmynais ir tapo kaimo buitinių atliekų suvežimo vieta, nelegaliu sąvartynu. Taip pat pagal pateiktus žemėlapius ir ortofoto nuotraukas konstatuotas tokio statinio, kaip nekilnojamojo daikto, faktinis nebuvimas 2009-2013 metų laikotarpiu (V. P. sudarytų su valstybe žemės sklypo nuomos ir pardavimo sutarčių metu). Taip pat teismas konstatavo, kad toks statinys (trąšų sandėlis) Žadžiūnų kaimo kadastriniuose žemėlapiuose buvo fiksuotas tik pradinėje LR žemės reformos vykdymo stadijoje, kai bendrieji vietovės žemėlapiai atitinkamų žemėtvarkos specialistų buvo sudaromi gana formaliai, kai laisvoje valstybinėje žemėje dar tik buvo formuojami detalieji žemės sklypų planai pagal oficialias ženklinimo ribas ir sklypų koordinates. Pagal patvirtinto 2008 metų Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Kairių seniūnijos Žadžiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, vėlesnius žemės sklypo kadastrinius matavimus, ortofoduomenis, toks statinys Žadžiūnų kaimo vietovėje laisvos valstybinės žemės plotuose nėra fiksuotas. Aplinkybę, kad sandėlis, kaip pagrindinė priemonė, nebebuvo apskaityta ir pačios bendrovės buhalterinėje apskaitoje, įrodo 2010 metų ŽŪB „A. Ž.“ ilgalaikio turto sąrašo duomenys (1 t., 148-151 b. l., civilinė byla Nr. 2YT-41-650/2016, 1 t., 193-194 b. l.). Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, iš esmės įrodinėjant aplinkybes, kad iki 2013 metų kovo mėnesio V. P. nuomojamame iš valstybės žemės sklype buvo išlikę bendrovės antraeiliai daiktai (sandėlio kiemo aikštelė ir metalinė skystų trąšų talpykla, kuriuos pareiškėjas vertina kaip statinio priklausinius) yra nepagrįstas, nes dokumentų, patvirtinančių tų priklausinių statybą, priėmimą iš Žadžiūno kolūkio ir jų apskaitymą ŽŪB „Žadžiūnai“, nėra pateikta, be to jei tokie daiktai ir galėjo būti pripažinti trąšų sandėlio priklausiniais, tai juos ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y., jie buvo sunaikinti pačio ieškovo valia. Ieškovas, būdamas savininku, nulėmė trąšų sandėlio, kaip pagrindinio daikto, likimą, t. y. nuo 1992 m. iki 2005 m. vadovaujant bendrovės valdybos pirmininkui A. Ž., savo iniciatyva ir pasirinktu ūkišku požiūriu, neturint piniginių lėšų atlikti kadastrinius matavimus ir įteisinti nusidėvėjusį statinį viešajame turto registre, nusprendė tokį nebenaudojamą trąšų sandėlį nugriauti, jo pagrindines konstrukcijas išardant ir panaudojant kitų statinių remontui, kas buvo leistina tiek nuosavybės teisės požiūriu, tiek ir statybą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose. Teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo teoriniais teiginiais ir subjektyviu vertinimu grįstais argumentais apie galimą tolesnį sandėlio egzistavimą, nesant pagrindinių statinio konstrukcijų (medinio karkaso, sienų, stogo), nes likusios valstybinės žemės sklype sandėlio cementinių grindų, betoninių pamatų detalės iš esmės eliminavo nekilnojamojo daikto valdymą, jo naudojimą pagal prigimtį ir paskirtį (CK 4.2 str., 4.33 str. 1 d.). Todėl ieškovas negali pasinaudoti pirmumo teise prieš atsakovus V. P. ir R. P. ir įsigyti ginčo žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos valstybės LR Žemės įstatymo 10 straipsnio tvarka ir pagrindu, nes 2009 - 2013 metų laikotarpiu nebebuvo paties pastato (trąšų sandėlio), ir tokį nekilnojamojo daikto likimą nulėmė pats ieškovas, turėdamas galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, išardydamas pagrindines sandėlio konstrukcijas, daugiau nebenaudodamas pastato pagal paskirtį ir nesiekdamas jį atstatyti į pradinę būklę. Tai patvirtina ir byloje esantis 2011-09-20 Žadžiūnų kadastro vietovės žemės reformos projekto pretendentų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad tame susirinkime dalyvavo tiek atsakovas V. P., tiek ieškovo atstovas (tuometinis valdybos pirmininkas A. L.), kuris tuo metu ketino įsigyti kitą žemės sklypą - 0,30 ha ploto žemės sklypą po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), iš valstybės laisvos žemės fondo ir nepareiškė pretenzijų dėl V. P. pretendavimo pirkti iš valstybės būtent tą žemės sklypą, kuriame 1975 m. buvo statytas trąšų sandėlis, nekėlė klausimo dėl galimo servituto žemės sklypo naudotojui nustatymo (2 t., 56-74 b. l.). Teismas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016 ne tik įvertino trąšų sandėlio, kaip nekilnojamojo daikto, egzistavimo aplinkybes, bet ir ieškovo pasyvų elgesį nuosavybės bei kitų daiktinių teisių išviešinimo aspektu iki pat 2013-03-07 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo priimto įsakymo priėmimo bei 2013-03-19 valstybinio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties su atsakovu V. P. sudarymo, taip pat atmetė, kaip neturinčius teisinės reikšmės, visus kitus ieškovo argumentus ir teiktus duomenis dėl atsakovo V. P. veiksmų galimo neteisėtumo 2013 metų vasarą šalinant bendrovės sandėlio liekanas, kiemo grindinį ir skystų trąšų talpyklą, teiktus rašytinius duomenis apie 2013-05-17 atliktus, bet neįteisintus statinio kadastrinius matavimus Vytautui ir R. P. priklausančiame žemės sklype (civilinė byla Nr. 2YT-41-650/2016, l t., 38-42; 43-57 b. l.; 2 t. 2-34 b. l.); 2013-09-09 antstolio Arturo Bložės atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą (civilinė byla Nr. 2YT-41-650/2016, 3 t., 7-38 b. l.); 2015-12-21 atliktą antstolio Ričardo Kudrausko faktinių aplinkybių konstatavimą (civilinė byla Nr. 2YT-41-650/2016, 3 t., 72-105 b. l.), ieškovo rašytus pareiškimus policijai (civilinė byla Nr. 2YT-41-650/2016, 3 t., 106 b. l.), su kuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, todėl teismas pakartotinai dėl to nepasisako. Taigi, faktas, kad 2009-2013 metų laikotarpiu (atsakovo V. P. sudarytų su valstybe žemės sklypo nuomos ir pirkimo - pardavimo sutarties laikotarpiu) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jokio nekilnojamojo daikto, nuosavybės teise priklausančio ieškovui, jau nebuvo, tokį nekilnojamojo daikto likimą nulėmė pats ieškovas, turėdamas galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, išardydamas pagrindines sandėlio konstrukcijas, daugiau nebenaudodamas pastato pagal paskirtį ir nesiekdamas jį atstatyti į pradinę būklę nuo 1992 m. iki 2005 m. vadovaujant bendrovės valdybos pirmininkui A. Ž.,- turi prejudicinę galią, jo pakartotinai įrodinėti nereikia, šio nustatyto fakto ginčyti nebegalima.

LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-12-31 iki 2014-01-01) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, – šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingus žemės ūkio paskirties žemės sklypus. LR Žemės reformos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012-11-24 iki 2014-01-01) 10 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai asmenims, šiuose žemės sklypuose nuosavybės teise turintiems žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ar įrenginius, kai jie reikalingi šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. LR Vyriausybė 2003-02-18 nutarimu Nr. 236 patvirtino Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisykles (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-02-13 iki 2014-03-28), kurių 9.3.6 punktas numato, kad kai asmuo pageidauja pirkti žemės ūkio veiklai naudojamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą, prašyme asmuo privalo nurodyti statinių ir įrenginių, esančių prašomame parduoti žemės sklype, unikalius numerius, o 11.1.2 punktas numato, kad kai asmuo pageidauja pirkti žemės ūkio veiklai naudojamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą, būtina patikrinti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, patvirtinančius statinių ir įrenginių, esančių žemės sklype, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimą.

Vadinasi, asmuo įgyja subjektinę pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu valstybiniame žemės ūkio paskirties žemės sklype faktiškai ir fiziškai turi statinius, minėti statiniai turi būti naudojami žemės ūkio veiklai ir juridinis faktas apie statinių egzistavimą privalo būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas neįrodė, jog ginčo sklype 2009-2013 metais turėjo žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, faktiškai ir fiziškai egzistavusius, įregistruotus nekilnojamojo turto registre ir turinčius unikalius numerius. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016 yra konstatuota, kad minėti statiniai nuo 1992 m. iki 2005 m. buvo ieškovo išardyti ir panaudoti kitoms žemės ūkio bendrovės reikmėms, 2009-2013 metais jie neegzistavo. Be to, ir ieškovo atstovo teigimu, likę sandėlio pamatai ir kiemo aikštelė negalėjo būti naudojami žemės ūkio veiklai, nes, kaip teismo posėdyje nurodė pats ieškovo atstovas V. B., ten buvo vežamos ir pilamos šiukšlės. Tos pačios aplinkybės konstatuotos ir civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016 priimtame teismo sprendime („...neprižiūrimame žemės sklype apžėlė piktžolėmis, apaugo krūmynais ir tapo kaimo buitinių atliekų suvežimo vieta, nelegaliu sąvartynu...“). Todėl pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ieškovas 2013 metais neturėjo pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypo. Be to, akivaizdu, jis 2009-2013 metais tokio prašymo ir nereiškė, jis ketino įsigyti kitą žemės sklypą po realiai egzistuojančiais bendrovei nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir jį įsigijo (2 t., 56-74 b. l.), o apie šio žemės sklypo pardavimą žinojo (tuometinis bendrovės valdybos pirmininkas A. L.), tačiau jokių pretenzijų, kad minėtame žemės sklype yra ieškovo statiniai, 2010-2012 metais nereiškė.

LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-12-31 iki 2014-01-01) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, – ne mažiau kaip metus savo naudojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Pagal LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-12-31 iki 2014-01-01) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę turi fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir LR Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.

Vadinasi, asmuo įgyja subjektinę pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir LR Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti ir tik ne mažiau kaip metus savo naudojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Atsakovas V. P. (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone ūkininkauja nuo 1989 m. (1 t., 72 b. l.). Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo žemės sklypu niekas nesinaudojo, jis buvo apleistas ir apžėlęs krūmais bei piktžolėmis, todėl 2008 m. atsakovui V. P. pasidomėjus, paaiškėjo, jog šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra įtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą, kaip žemės ūkio paskirties žemė. Nors ieškovo atstovas V. B. teismo posėdyje nurodė, jog tai nėra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, tačiau tai paneigia byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (1 t., 34-35 b. l.), kuriame nurodyta, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, tai patvirtina atsakovų atstovių paaiškinimai. Byloje taip pat nustatyta, kad pagal 2009-05-18 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 30 (1 t., 78-80 b. l.), 2010-01-26 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 4 (1 t., 81-82 b. l.), 2011-03-31 valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutartį Nr. 31 SŽN-170 (1 t., 83-85 b. l.), 2012-04-25 įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-859 V. P. buvo leista laikinai naudotis valstybinės žemės plotais, tame tarpe ir 0,6234 ha ploto žemės sklypu, esančiu Žadžiūnų k., Kairių sen., Šiaulių r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-2012 metais (1 t., 86-88 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys būtų pareiškę pageidavimus bei prašymus laikinai naudotis minėtu žemės sklypu ar pageidavę jį įsigyti iš valstybės. Tokio prašymo ar pageidavimo nebuvo pareiškęs ir ieškovas, jis ketino įsigyti kitą žemės sklypą (1 t., 90-91 b. l.). Akivaizdu, jog nuo 2009 metų iki 2013 metų, t. y., ne mažiau kaip metus, kol ginčo žemės sklypą įsigijo nuosavybės teise, atsakovas V. P. minėtą žemės ūkio paskirties žemės sklypą laikinai naudojo. Atsakovas yra ūkininkas, ūkininko ūkį yra įregistravęs 1997-08-13 (1 t., 74 b. l.) ir ūkininkauja iki šiol, turi praktinio ūkininkavimo patirties bei yra pasėlius deklaravęs. Akivaizdu, jog atsakovas V. P. atitiko įstatymo reikalavimus ir turėjo 2013 metais pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka, todėl pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-03-07 įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-595 nėra jokio pagrindo, taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ir ją panaikinti įsakymo pagrindu sudarytą 2013-03-19 valstybinio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 31SU-147 bei pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir jį panaikinti 2013-03-19 valstybinės žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktą Nr. 31SU-147 bei taikyti restitucijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-03-07 įsakymas Nr. 31VĮ-(14.31.2)-595 yra teisėtas, priimtas išnagrinėjus visus su tuo susijusius dokumentus ir laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, minėto teisės akto naikinti nėra pagrindo, jo pagrindu sudaryta 2013-03-19 valstybinio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 31SU-147 bei jos pagrindu pasirašytas 2013-03-19 valstybinės žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktas Nr. 31SU-147 taip pat yra teisėti, todėl ieškinys atmestinas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

Atsakovai V. P. ir R. P. atsiliepimuose, jų atstovė L. P. – L. teismo posėdyje nurodė, jog ieškovas niekada nesielgė sąžiningai, nesiekė naudotis ginčo žemės sklypu ar jį įsigyti, teisme pareiškė nepagrįstą ieškinį, persekioja atsakovus, V. P. atžvilgiu yra inicijavęs ne vieną nepagrįstą teisminį ginčą, todėl prašė skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovo atstovas prašė baudos neskirti, nes taip ieškovas gina savo pažeistas teises.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto procesinio dokumento pareiškimas, 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas šioje byloje ginčija individualų teisės aktą ir jo pagrindu sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį, jis mano, jog ginčo žemės sklypas nuosavybės teise turi priklausyti jam, todėl yra įsitikinęs, kad jo teisės, o būtent – nuosavybės teisė yra pažeista. Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kai įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. CPK 95 str. reglamentuoja draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Sprendžiant dėl prašymo taikyti CPK 95 str. pasekmes, teismas atsižvelgia į CPK 5 str. įtvirtintą šalies teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta ginčijama teisė. Ieškovo byloje atlikti procesiniai veiksmai (ieškinio pareiškimas, prašymai ir pan.) yra civilinio proceso kodekse reglamentuojami teisėti procesiniai veiksmai ginčijamai teisei apginti, kuriais proceso metu proceso dalyvis galėjo naudotis, jie negali būti vertinami, kaip nesąžiningi. Pažymėtina, jog ieškovas turi teisę pasirinkti procesinį teisių gynimo būdą, todėl taikyti CPK 95 str. pasekmes nebūtina. Šioje byloje taip pat negalima pripažinti, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl nenustačius piktnaudžiavimo civiliniu procesu fakto, nėra teisinio pagrindo ieškovui skirti baudą.

Atsiradus nuostoliams, suinteresuotos šalys gali ieškoti nuostolių atlyginimo materialiosios teisės normų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato pagrindus teismui atsisakyti priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad asmens ieškinių, pareiškimų, skundų ir pan. teikimas savaime dar nereiškia šalies nesąžiningumo, todėl ieškovui nurodžius naujus faktinius bei teisinius pagrindus, galimai jam tikintis, kad tai turės įtakos palankaus jam procesinio teismo sprendimo priėmimui, negalima daryti išvados, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Todėl atsakovų atstovės prašymas dėl baudos ieškovui skyrimo atmestinas.

Dėl atskirosios nutarties priėmimo

Dėl atsakovo V. P. atstovės prašymo priimti atskirąją nutartį dėl kreipimosi į prokurorą ar ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal LR BK 300 str. ieškovo atžvilgiu (2 t., 23-26 b. l.) išaiškintina, jog jeigu atsakovas mano, jog yra nusikaltimo sudėtis, jis turi teisę pats ar per atstovą su pareiškimu kreiptis į prokurorą ar ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškinį, byloje proporcingai turėtų būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Teismo posėdžiuose atsakovus V. P. ir R. P. CPK 56 str. 1 d. 4 p. pagrindu atstovavo L. P. – L. (1 t., 97-101, 183-184 b. l., 3 t., 95-96 b. l.). 2014-12-22 prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo V. P. atstovė nurodė, kad buvo patirta 1226,54 Eur (4235,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, nes atsiliepimas į ieškinį ir atsiliepimas į patikslintą ieškinį buvo rengtas UAB „LEXIN auditas“ ir už suteiktas teisines paslaugas sumokėta nurodyta suma (2 t., 112-122 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, kildinamų iš juridinio asmens suteiktų teisinių paslaugų, atlyginimo, išaiškino, kad LR CPK 56 straipsnyje nustatyti procesinio atstovavimo apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o LR CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovą V. P. atstovauja jo šeimos narys CPK 56 str. 1 d. 4 p. pagrindu, o duomenų apie tai, kad atsakovas byloje pasitelkė advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, nėra, teismas neturi pagrindo priteisti jam 1226,54 Eur (4235,00 Lt), sumokėtų UAB „LEXIN auditas“ už procesinių dokumentų parengimą, todėl šis atsakovo V. P. prašymas atmestinas ir iš ieškovo jo naudai šios išlaidos nepriteistinos.

Šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad atsakovės R. P. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose nenurodė turėję bylinėjimosi išlaidų, taip pat teismo posėdžiuose nebuvo gauti atitinkami jų prašymai dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (CPK 98 str. 1 d. ), todėl teismas neturi pagrindo spręsti patirtų išlaidų priteisimo iš ieškovo klausimo.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 30,42 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Atsakovų V. P. ir R. P. atstovės L. P. – L. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti.

Priteisti iš ieškovo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“, į. k. 175706853, valstybei 30,42 Eur (trisdešimt eurų, 42 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-16 nutartimi,- areštą atsakovui V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui 0,6234 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant atsakovui šiuo turtu naudotis, tačiau uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti apsunkinant jo valdymą, disponavimą ar sumažinti šio turto vertę,- palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimui įsiteisėjus, ikiteisminio tyrimo institucijų atsiųstas medžiagas grąžinti jas atsiuntusioms institucijoms.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.