- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-26
- Bylos Nr.
- e2A-852-642/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05121-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- V. G.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-267-998/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. G. 27 134,13 Eur nuostolių atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ji iš UAB (duomenys neskelbtini) ketino įsigyti metalo plokštes, todėl 2016 m. gegužės 18 d. UAB (duomenys neskelbtini) išrašė jai PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 29 040 Eur. Ši sąskaita tą pačią dieną buvo apmokėta, t. y. į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą banke buvo pervesti 29 040 Eur. Ieškovė nurodo, jog rašytinė sutartis dėl prekių (metalo plokščių) nebuvo pasirašyta, ji visiškai pasitikėjo įmone UAB (duomenys neskelbtini), todėl buvo pagrįstai įsitikinusi, kad žodinį susitarimą įmonė įvykdys, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) prekių (metalo plokščių) nepristatė.
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1381-265/2018 UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB (duomenys neskelbtini). Nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – BUAB) kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, bendra suma – 34 583 Eur, tarp jų ir kreditorės (ieškovės) UAB (duomenys neskelbtini) 27 134,13 Eur finansinis reikalavimas, kuris sudaro 78,46 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. 2019 m. sausio 24 d. įvykusio pirmojo BUAB (duomenys neskelbtini) kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorė pateikė pirmąją savo veiklos ataskaitą, kurioje nurodė, kad ilgalaikis įmonės turtas, išskyrus neveikiantį kompiuterį, perduotas nebuvo. Įmonė po bankroto bylos iškėlimo ūkinės komercinės veiklos nebetęsia, visi įmonės darbuotojai yra atleisti. BUAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugpjūčio 26 d. sudarytas balansas taip pat patvirtina, kad įmonė jokio ilgalaikio turto neturi, įmonės turtą sudaro tik debitorių įsiskolinimai.
Šalies argumentai
4. Ieškovė nurodė, kad pagal gautą teismo leidimą ji atliko BUAB (duomenys neskelbtini) dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą ir nustatė, kad: bankroto administratorei buvo perduoti ne visi bankrutavusios įmonės dokumentai; į tuometinio įmonės vadovo V. G. atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervedamos lėšos, mokėjimo paskirtyje nurodant „pinigų grąžinimas“, taip pat buvo išgryninta pinigų, tačiau šių piniginių lėšų panaudojimas įmonės veiklos tikslams nėra nustatytas, kadangi administratorei nebuvo perduotos avansinės apyskaitos, visi kasos dokumentai; pagal perduotas įmonės pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras, taip pat nurašymo aktus, kurių laikotarpis nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d., yra matyti, kad įmonė ginčo mokėjimo pavedimo atlikimo metu nedisponavo jos (ieškovės) užsakytu prekių (metalo plokščių) kiekiu (ieškovės skaičiavimais – 0), o gavusi avansinį mokėjimą net neketino vykdyti šio susitarimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Iš bankroto administratorės pateiktos veiklos ataskaitos ieškovė daro išvadą, kad jos reikalavimas, pareikštas BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto byloje, nebus patenkintas, kadangi įmonė neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti patenkinti jos kreditorių, tarp jų ir jos, reikalavimai.
6. BUAB (duomenys neskelbtini) vadovu nuo 2014 m. liepos 28 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo atsakovas V. G., kuris bendravo su jos (ieškovės) atstovu ir siūlė įsigyti prekių (metalo plokščių). Ieškovė įsitikinusi, kad jos patirta žala – nepatenkintas 27 134,13 Eur finansinis reikalavimas – buvo sąlygota neteisėtų atsakovo, kaip buvusio įmonės vadovo, veiksmų, tyčia klaidinant ją bei išviliojant iš jos pinigines lėšas, apgaule verčiant sudaryti sandorį dėl prekių, kuriomis įmonė nedisponavo, kurio net neketino vykdyti. Todėl, atsižvelgdama į tai, ieškovė, kaip bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) kreditorė, reiškia tiesioginį ieškinį atsakovui – buvusiam BUAB (duomenys neskelbtini) vadovui – dėl nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
7. Ieškovė teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad būtent atsakovas, atstovaudamas įmonei, sudarė ginčo sandorį, neatskleisdamas tikrųjų savo ketinimų – įmonė, ieškovei atlikus mokėjimą pagal jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, neturėjo tokio kiekio prekių (metalo plokščių), kurias būtų galėjusi parduoti; atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir sudarydamas su ieškove ginčo sandorį, net neketino jo vykdyti: atsakovas neperdavė bankroto administratorei jokių įmonės sudarytų sutarčių, kurios leistų spręsti apie ketinimus įsigyti jos (ieškovės) užsakytas prekes, dėl to ji daro pagrįstą prielaidą, kad atsakovas nesiėmė jokių realių veiksmų sandoriui su ja įvykdyti; iš jos gautos lėšos buvo išgryninamos, pervedamos į atsakovo asmeninę sąskaitą arba skiriamos atsiskaityti su kitais subjektais, o ne panaudotos jos (ieškovės) užsakytos prekės pirkimui; atsakovas vos 7 dienų laikotarpiu po ginčo lėšų gavimo į savo asmeninę sąskaitą persivedė daugiau nei 12 000 Eur, dokumentai, pagrindžiantys šių lėšų panaudojimą įmonės veiklos tikslais, bankroto administratoriui neperduoti, dėl to ieškovė daro išvadą, kad atsakovas siekė sudaryti šį sandorį asmeniniams poreikiams tenkinti.
8. Nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, ieškovės manymu, patvirtina, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti į konkrečios kreditorės – ieškovės – teisių pažeidimą. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė ieškovės suklaidinimu, apgaule pasisavinant kreditorei (ieškovei) priklausančias pinigines lėšas, neketinant vykdyti sutarto sandorio.
9. Ieškovė taip pat yra įsitikinusi, kad tarp atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ir jos patirtos žalos egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, t. y. ieškovės patirta žala buvo nulemta į ieškovę nukreiptų atsakovo nesąžiningų veiksmų, atsakovui atskleidus visą reikšmingą sudaromam sandoriui informaciją ir tyčia neklaidinant jos (ieškovės), ji nebūtų sutikusi atlikti ginčo mokėjimo. Nurodo, kad ji nenustatė jokių aktyvių atsakovo veiksmų, siekiant įvykdyti susitarimą.
10. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. rugpjūčio 26 d. sudarytas įmonės balansas liudija, jog 2016 metais įmonė iš vykdomos veiklos net sugeneravo pelną (ankstesnių metų pelnas sudarė 13 540 Eur), t. y. prievolių ieškovei neįvykdymas negalėjo būti nulemtas įmonės nemokumo ar sunkios finansinės padėties. Neatsiskaitymas su ja, t. y. prekių pagal atliktą mokėjimą nepristatymas, nesant tam akivaizdžių kliūčių, vykdant aktyvią ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaitant su kitais kontrahentais, rodo akivaizdų atsakovo siekį neteisėtai pasipelnyti jos sąskaita.
11. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto byloje jos reikalavimas sudaro didžiąją dalį visų įmonei pareikštų reikalavimų, net 78,46 proc., kitų kreditorių reikalavimai (ieškovės reikalavimo kontekste) nėra dideli, be to, neatsiskaitymo su kitais kreditoriais laikotarpį parodo ir patvirtintų delspinigių dydis, kuris, akivaizdu, nėra didelis. Ieškovės teigimu, šios aplinkybės rodo, kad neatsiskaitymas su ja buvo iš anksto suplanuotas bei kryptingas. Be to, pažymi, kad atsakovas, turėdamas teisę veikti įmonės vardu ir teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, piktnaudžiavo šia teise, siekdamas asmeninių interesų ir tyčia siekdamas pažeisti įmonės kreditoriaus – ieškovės – interesus, pasinaudodamas tuo, kad ankstesniais laikotarpiais ieškovė nėra turėjusi jokių komercinių santykių su įmone.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2020 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinio netenkino.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškia ieškovės suklaidinimu, apgaule pasisavinant jai priklausančias lėšas, neketinant vykdyti sutarto sandorio. Šiems teiginiams pagrįsti ieškovė nurodė, kad atsakovo vadovaujama įmonė, gavusi iš ieškovės pinigus, neturėjo tokio kiekio prekių, t. y. metalo plokščių, kurias būtų galėjusi parduoti ieškovei. Šiuo atveju pastebėtina, kad atsakovas neneigia, jog įmonė neturėjo metalo plokščių, ir paaiškino, kad įmonės veikla ir buvo metalo plokščių pirkimas bei pardavimas. Įmonė pirkdavo metalą iš kitų bendrovių ir jas perparduodavo. Iš minėtų paaiškinimų, duomenų, pagrindžiančių BUAB (duomenys neskelbtini) veiklą, matyti, kad įmonė nuolat vertėsi tokia veikla, t. y. toks užsakymas buvo nevienkartinis, todėl teismas padarė išvadą, jog pinigų gavimas užsakymui atlikti buvo įprasta ūkinė komercinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar pinigų gavimo momentu atsakovo vadovaujama įmonė sandėliavo pakankamą kiekį prekių.
14. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, jog iš jos gautos lėšos buvo pervedamos į asmeninę atsakovo sąskaitą, skiriamos atsiskaityti su kitais subjektais, o ne panaudotos jos (ieškovės) užsakymui vykdyti. Dėl šių ieškovės teiginių teismas visiškai sutiko su atsakovo atsikirtimais, jog pinigų gavimas iš ieškovės nėra apibrėžtas individualiais požymiais, kad jų panaudojimas buvo skirtas išimtinai ieškovės užsakymui. Teismo vertinimu, atsakovo vadovaujama įmonė, veikdama kaip verslo subjektas, gautas lėšas galėjo naudoti ir kitiems atsiskaitymams, pvz., mokesčių mokėjimas, atsiskaitymas su kitais verslo parteriais.
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, to negalėjo nurodyti ir šalys posėdžio metu, per kiek laiko turėjo būti įvykdytas ieškovės užsakymas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad buvo pažeistas kreditorių / debitorių atsiskaitymo eiliškumas, todėl teismas padarė išvadą, kad įmonė vykdė įprastą komercinę veiklą. Tas pats pasakytina ir apie iš ieškovės gautų lėšų naudojimą atsakovo asmeniniams tikslams. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovas persivedė daugiau kaip 12 000 Eur į asmeninę sąskaitą, tačiau nėra duomenų, kad šios lėšos buvo panaudotos ne įmonės poreikiams tenkinti. Tokią išvadą teismui leido daryti tai, jog bankroto administratorė, kuri pagal jai imperatyviai nustatytas pareigas patikrina įmonės perduotus dokumentus, nesikreipė dėl skolos / žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio įmonės vadovo dėl galbūt ne įmonės poreikiams panaudotų lėšų.
16. Tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė suklaidinimu, apgaule pasisavinant lėšas, tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog šie teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais, t. y. byloje nėra duomenų, argumentų, kuo pasireiškė suklaidinimas, apgaulė ar vertimas sudaryti sandorį.
17. Teismas pažymėjo, kad kaip prieš ieškovę nukreiptus atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovė nurodė tai, jog atsakovas net neketino vykdyti ieškovės užsakymo, t. y. parduoti metalo plokščių. Atsakovas, atsikirsdamas į tokius ieškovės teiginius, nurodė, kad ieškovei skirtos prekės buvo užsakytos iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) ir tam pagrįsti pateikė kasos pajamų orderį, pagrindžiantį 28 370 Eur pervedimą minimai įmonei. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog objektyviais duomenimis byloje nėra paneigtas metalo užsakymas iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini).
18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, be ieškovės nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų prieš ją, ieškovė nei ieškinyje, nei posėdžio metu negalėjo nurodyti, kuo pasireiškė atsakovo veiksmų neteisėtumas išimtinai jos atžvilgiu. Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovės kreditinis reikalavimas yra didžiausias ir sudaro apie 80 proc. visų kreditorinių reikalavimų, nėra pakankamas pagrindas atsakovą pripažinti nesąžiningu ieškovės atžvilgiu.
19. Teismas padarė išvadą, jog nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo kažkokiu būdu suklaidinta, apgauta ir nukentėjo išimtinai ieškovės interesai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
20. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliantė nurodė, kad atsakovas neketino vykdyti ieškovės užsakymo, kadangi sandorio su ieškove sudarymo metu įmonė nedisponavo užsakytu metalo kiekiu, o jokie po avanso gavimo atsakovo atlikti veiksmai neliudija, kad atsakovas ėmėsi bent kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas įvykdyti ieškovės užsakymą, arba, negalėdamas jo įgyvendinti, – grąžinti ieškovei jos sumokėtas lėšas.
20.2. Sandoris tarp ieškovės ir įmonės buvo sudarytas 2016 m. gegužės 18 d., kai įmonė išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 29 040 Eur, o ieškovė savo ruožtu atliko mokėjimo pavedimą. Įmonė nemokia pripažinta tik 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi. Atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo, kad su ieškove liko neatsiskaityta dėl sunkios įmonės finansinės padėties, nemokumo ar kitų objektyvių aplinkybių. Įmonės balansas, sudarytas 2018 m. rugpjūčio 26 d., įrodo, kad dar 2017 metais įmonė dirbo pelningai.
20.3. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog piniginių lėšų (avansų) priėmimas buvo įprasta įmonės ūkinė komercinė veikla, tačiau teismas neanalizavo, kodėl ieškovės užsakymas, neva atitikęs visiškai įprastą įmonės verslo praktiką, taip ir liko neįgyvendintas. Atsakovo vienintelis teismui pateiktas dokumentas, t. y. Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderis (toliau – KPO), ieškovės nuomone, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi: pateiktas dokumentas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų; byloje nėra jokio dokumento, kuris pagrįstų, už kokią prekę atsakovas neva perdavė 28 370 Eur grynaisiais, KPO nepatvirtina susitarimo objekto; įmonė (duomenys neskelbtini) raštu informavo, kad niekada neturėjo ūkinių santykių su UAB (duomenys neskelbtini), jokių įsiskolinimų įmonei neturi, KPO esantis spaudas įmonei nepriklauso, nurodytas asmuo įmonėje niekada nedirbo; UAB (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo pirkusi prekių iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini).
20.4. Taip pat argumentą, kad prekės nebuvo užsakytos nei Rusijos kompanijoje, nei Lietuvos, patvirtina atsakovo pateikto KPO data – 2017 m. gruodžio 12 d., t. y. 1,5 metų po sandorio su ieškove sudarymo ir beveik du mėnesiai po to, kai ieškovė 2017 m. spalio 23 d. Klaipėdos apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl sumokėto avanso priteisimo iš UAB (duomenys neskelbtini) (civilinėje byloje Nr. e2-16328-642/2017).
20.5. Ieškovė pažymėjo, kad pateiktas išrašas iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini), rodo, kad visą laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonė vykdė atsiskaitymus su įvairiais kitais ūkio subjektais (iš esmės su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), į įmonės sąskaitą buvo gaunama įplaukų, t. y. akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu įmonė vykdė aktyvią ūkinę komercinę veiklą ir vykdė kitų subjektų užsakymus.
20.6. Ieškovės nuomone, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad į įmonės kreditorių sąrašą su itin didelės vertės neįvykdytu užsakymu yra įtraukta vienintelė ieškovė, turi esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, t. y. aiškiai pagrindžia būtent prieš ieškovę atliktus nesąžiningus veiksmus.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas V. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Byloje taip ir nebuvo įrodyta, kuo pasireiškė atsakovo apgaulė ieškovės atžvilgiu. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas yra du verslo subjektai, vykdantys ūkinę komercinę veiklą, ir abu žino, kad dalyvavimas versle yra susijęs su tam tikra rizika. Priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi.
21.2. Atsakovas teigia, UAB (duomenys neskelbtini) bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, bendrovė teismo nutartimi jau pripažinta baigusi veiklą ir ją leista išregistruoti iš registro. V. G. veiksmai nebuvo tyčiniai ir nukreipti būtent tik į ieškovę, siekiant negrąžinti jai skolos.
21.3. Atsakovas pažymėjo, kad bendrovės veikla būtent buvo susijusi su prekyba metalais, metalas buvo perkamas iš įvairių bendrovių. Sandorio su UAB (duomenys neskelbtini) sudarymo metu nebuvo jokių požymių apie UAB (duomenys neskelbtini) nemokumą. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nebūtinai piniginės lėšos, gautos iš UAB (duomenys neskelbtini), turėjo būti panaudotos tik metalui pirkti iš konkrečios įmonės.
21.4. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bankroto administratorė pripažino, kad jai buvo perduota bendrovės (duomenys neskelbtini) sąskaita ir kasos pajamų orderis, patvirtinantys, kad ši bendrovė gavo pinigus, ir todėl turėjo UAB (duomenys neskelbtini) pristatyti metalą. Jokių veiksmų bankroto administratorė dėl skolos išieškojimo iš minėtos bendrovės nesiėmė, ieškinio nepareiškė. Ieškovė pateikė teismui savo iniciatyva gautus dokumentus, bandydama įrodyti, kad kasos pajamų orderis nebuvo išrašytas minėtoje bendrovėje, tačiau neaišku, ar pateikta informacija atitinka tikrovę, tikėtina, jog bendrovė (duomenys neskelbtini), siekdama išvengti skolos grąžinimo, galėjo nurodyti netikslią informaciją.
21.5. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė, kad atsakovas bendrovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, savanaudiškai, savo interesus kėlė aukščiau bendrovės interesų.
21.6. Valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių jie neturėjo galimybės numatyti, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėtis, kad šis sandoris naudingas bendrovei.
21.7. Atsakovas pažymi, kad apeliantė skunde nurodo, jog V. G. kaltas, kad jų užsakymui įvykdyti pasirinko Rusijos įmonę, dėl to užsakymo įvykdymas tapo sunkus. Atsakovo nuomone, įvertinant užsakymo dydį ir bendrovės pelno siekį, toks pasirinkimas negali būti vertinamas kaip išskirtinis ir ypač rizikingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
24. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas bankrutavusios bendrovės kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovui dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bendrovės vadovo atsakomybės, kreditoriui reiškiant tiesioginį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnis), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai).
26. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 39 punktas).
27. Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas). Tik tais atvejais, kai bankrotas yra teismo pripažintas tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo; tyčinio bankroto atvejais priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos bankrutavusios įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 42, 48 punktai).
28. Ieškovė reikalavimą atsakovui, kaip bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) vadovui, atlyginti nuostolius visų pirma siejo su atsakovo veiksmais, parduodant ieškovei prekes, kurios ieškovei taip ir nebuvo pristatytos. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas žodinis susitarimas, kuriuo šalys susitarė, kad UAB (duomenys neskelbtini) parduos UAB (duomenys neskelbtini) metalo plokštes. UAB (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 18 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurios suma 29 040 Eur, ją ieškovė tą pačią dieną lėšų pervedimo nurodymu apmokėjo. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1381-265/2018 UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, 2018 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše patvirtintas UAB (duomenys neskelbtini) 27 134,13 Eur finansinis reikalavimas. 2019 m. vasario 11 d. nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) pripažinta bankrutavusia ir likviduoja dėl bankroto. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu pripažinta, kad bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini) veikla pasibaigė, bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų ir ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) 27 134,13 Eur finansinis reikalavimas, liko nepatenkinti.
29. Pirmosios instancijos teismas sprendimu netenkino ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius, padaręs išvadą, jog nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo kažkokiu būdu suklaidinta, apgauta ir nukentėjo išimtinai ieškovės interesai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, nukreipti į individualios žalos ieškovei kaip kreditorei padarymą. Aplinkybės, kad bankrutavusios bendrovės vadovas (atsakovas) atliko į ieškovę nukreiptus nesąžiningus veiksmus ir būtent dėl tų veiksmų ieškovei atsirado žala, byloje nėra įrodytos. Pažymėtina, kad bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, nėra pripažįstami pagrindu kreditoriaus tiesioginiam ieškiniui. Jeigu įmonė atsiduria nemokumo situacijoje, tačiau jos vadovas laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl tokio jo neveikimo ir nemokumo padidėjimo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams turi būti atlyginama įmonės administratoriui ar jos kreditoriams reiškiant netiesioginį ieškinį bankroto byloje.
30. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, kad kreditorė pareikšto ieškinio atveju reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, teigdama, jog atsakovas atliko į konkretų kreditorių (ieškovę) nukreiptus nesąžiningus veiksmus (kreditoriaus klaidinimas, apgaulingos informacijos teikimas bendrovei, sudarant sutartį, ar kiti į konkretų kreditorių nukreipti nesąžiningi veiksmai) ir būtent dėl tų veiksmų kreditorei atsirado žala. Ieškovės nuomone, atsakovas neketino vykdyti ieškovės užsakymo, kadangi sandorio su ieškove sudarymo metu įmonė nedisponavo tokiu užsakytu metalo kiekiu, o jokie po avanso gavimo atsakovo atlikti veiksmai neliudija, kad atsakovas ėmėsi bent kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas įvykdyti ieškovės užsakymą arba negalėdamas jo įgyvendinti – grąžinti ieškovei jos sumokėtas lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais ieškovės teiginiais, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, kad byloje pateikti duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog įmonė ieškovės užsakymo metu neturėjo pakankamo kiekio metalo plokščių, ji nuolat vertėsi metalo plokščių pirkimo bei pardavimo veikla, t. y. toks užsakymas buvo nevienkartinis, todėl pagrįstai prieita prie išvados, jog pinigų gavimas užsakymui atlikti buvo įprasta ūkinė komercinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar pinigų gavimo momentu atsakovo vadovaujama įmonė sandėliavo pakankamą kiekį prekių. O dėl gautų piniginių lėšų panaudojimo sutiktina, kad atsakovo vadovaujama įmonė, veikdama kaip verslo subjektas, gautas lėšas galėjo naudoti ir kitiems atsiskaitymams, pvz., mokesčių mokėjimas, atsiskaitymas su kitais verslo parteriais.
32. Ieškovė, teikdama ieškinį, pati patvirtino, kad pasitikėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir šalys nebuvo pasirašiusios rašytinės sutarties dėl prekių (metalo plokščių) pirkimo. Šis neatsiskaitymas su ieškove buvo nulemtas iš ūkinės komercinės rizikos kilusio sandorio neįvykdymo, o vėliau tai turėjo įtakos ir UAB (duomenys neskelbtini) nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo priimtas užsakymas iš ieškovės dėl metalo plokščių pristatymo nėra vertintinas kaip pažeidžiantis pateisinamos ūkinės rizikos ribas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė buvusio įmonės vadovo fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimo, akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo, aiškaus aplaidumo, pažymėdama, kad dalyvavimas versle yra susijęs su rizika ir priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi.
33. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“, tyčinio bankroto fakto bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė. Atsakovas tiek teikdamas atsiliepimą į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovės užsakymas turėjo būti įvykdytas, ieškovei skirtos prekės buvo užsakytos iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini), ir tam pagrįsti pateikė kasos pajamų orderį, pagrindžiantį 28 370 Eur pervedimą minimai įmonei, tačiau Rusijos įmonė (duomenys neskelbtini) savo įsipareigojimų UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdė, dėl to pastaroji negalėjo pristatyti užsakymo ieškovei. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo pateiktą kasos pajamų orderį, nurodė, jog dokumentas yra sunkiai įskaitomas, pateiktas ne lietuvių kalba, tačiau pažymėjo, jog jo egzistavimą ir turinį pagrindžia kiti byloje pateikti duomenys, o būtent tai, kad Rusijos įmonė (duomenys neskelbtini), kurios debetinė suma sudaro 28 370 Eur, yra įtraukta į debitorių sąrašą, be to, bankroto administratorė (duomenys neskelbtini) pateikė pretenziją Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini) dėl 28 370 Eur įsiskolinimo padengimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš šių duomenų galima daryti išvadą, jog Rusijos įmonė (duomenys neskelbtini) buvo išrašiusi kasos pajamų orderį, kurio suma 28 370 Eur, ir byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad avansinis mokėjimas minimai įmonei buvo atliktas ne metalui pirkti.
34. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad atsakovo vienintelis teismui pateiktas dokumentas, t. y. Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderis, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi jis neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, be to, nėra jokio dokumento, kuris pagrįstų, už kokią prekę atsakovas neva perdavė 28 370 Eur grynaisiais, kasos pajamų orderis nepatvirtina susitarimo objekto, o pati Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) raštu informavo bankroto administratorę, kad niekada neturėjo ūkinių santykių su UAB (duomenys neskelbtini) jokių įsiskolinimų įmonei neturi, KPO esantis spaudas įmonei nepriklauso, nurodytas asmuo įmonėje niekada nedirbo.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateiktas kasos pajamų orderis neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir, vertinant formaliai, neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo privalomiesiems dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau šis dokumentas nėra nuginčytas. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorė, atlikdama savo pareigą ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančio juridinio asmens teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos nemokumo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas, įmonės bankroto proceso metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), neginčijo Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) išrašyto kasos pajamų orderio, šiame kasos pajamų orderyje nurodyta pinigų suma, bankroto administratorei neprieštaraujant, buvo įrašyta ir į BUAB (duomenys neskelbtini) debitorių sąrašą, Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas BUAB (duomenys neskelbtini) nebuvo paneigtas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų visumą, turi pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog objektyviais duomenimis nepaneigtas metalo užsakymas iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini).
36. O tai, kad Rusijos įmonė (duomenys neskelbtini) neįvykdė užsakymo BUAB (duomenys neskelbtini), dėl ko pastaroji negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų ieškovei, kaip jau buvo minėta, vertintina tik kaip verslo rizika. Todėl nėra pagrindo dėl neatsiskaitymo su ieškove taikyti atsakovui, kaip bankrutavusios UAB (duomenys neskelbtini)vadovui, atsakomybę ir jį įpareigoti atlyginti ieškovei (kreditorei) nuostolius, neįrodžius, kad žala šiai kreditorei (kaip ir kitiems kreditoriams) atsirado ne dėl bendrovės ūkinės komercinės rizikos ir po to ėjusio nemokumo, o dėl bendrovės vadovo tyčinių nesąžiningų veiksmų, išskirtinai nukreiptų prieš vieną kreditorių – ieškovę.
37. Ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovas, vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini)vadovo pareigas, vykdė atsiskaitymus su įvairiais kitais ūkio subjektais (iš esmės su UAB (duomenys neskelbtini)ir UAB (duomenys neskelbtini), į įmonės sąskaitą buvo gaunamos įplaukos, tačiau su ieškove nebuvo atsiskaitoma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis argumentas taip pat nepagrindžia ieškovės teisės reikšti tiesioginį ieškinį.
38. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atlikdama atsiskaitymus su kitais kreditoriais UAB (duomenys neskelbtini) pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog atsakovo vadovaujama įmonė, veikdama kaip verslo subjektas, gautas lėšas galėjo naudoti ir kitiems atsiskaitymams, pvz., mokesčių mokėjimas, atsiskaitymas su kitais verslo parteriais, be to, byloje nėra duomenų, to negalėjo nurodyti ir šalys posėdžio metu, per kiek laiko turėjo būti įvykdytas ieškovės užsakymas.
39. Antra, net ir tuo atveju, kai įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, suteikia pirmenybę ir atsiskaito su vienu iš kreditorių, tai savaime nepatvirtina kitų kreditorių tiesioginio ieškinio teisės įmonės bankroto atveju. CK 6.930¹ straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams pareikšti, t. y. patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokumo situacijoje.
40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai pagrįstai sprendė nepriteisti nuostolių atlyginimo iš atsakovo, nes nenustatyta, kad ieškovei padaryta būtent individuali žala į ją išskirtinai nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
41. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
43. Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestas, todėl jai nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
44. Atsakovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.