- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-533-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21265-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Rasa Paužaitė, Nida Vigelienė
- Advokatai
- Džigintas Žebelys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos G. Z. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laidavimo terminą ir baudžiamoji byla jai nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, G. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejų metų terminui, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 6 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuotas G. J. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (VIN (duomenys neskelbtini)).
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į G. J. priklausantį automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – įvykdymo.
G. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės (vairuoti kelių transporto priemones) sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. J., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2024 m. birželio 4 d., apie 15.30 val., Vilniuje, Sukilėlių g., pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 1,70 promilės etilo alkoholio koncentracija.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, G. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį: 1) paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą sumažinti iki vienerių metų; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti G. J. nuosavybės teise priklausantį automobilį, o, netenkinus šio prašymo, išieškoti dalį automobilio vertės atitinkančią pinigų sumą arba paskirti 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, atidedant tokios įmokos mokėjimą dvejų metų terminui.
2.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai motyvavo ir nepilnai atsižvelgė į baudžiamojo poveikio priemonių tikslingumo klausimą nagrinėjamoje byloje, dėl ko liko nepilnai atskleista ir įvertinta teisingam sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių visuma. Skirdamas baudžiamojo poveikio priemones, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. J. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamoji byla jai nutraukta, kas reiškia, kad tokiu atveju teismas savo nuožiūra sprendžia dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Apeliantės teigimu, teisė vairuoti kelių transporto priemones jai yra būtina dėl vykdomų darbo funkcijų ūkyje, produkcijos išvežimo, ką patvirtina ir ūkininkės G. S. nurodytos aplinkybės bei pastarosios pateikta G. J. charakteristika. Tai, kad apeliantė yra teigiamai charakterizuojama, neturi žalingų įpročių ir veda sveiką gyvenimo būdą, matyti ir asmeninės trenerės pateiktų duomenų, taip pat to, kad apeliantė užsiima visuomenine veikla, labdara, kas patvirtina jos kritinį požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką bei rodo neproporcingai paskirtas baudžiamojo poveikio priemones.
2.3. Apeliantė akcentuoja ir tai, kad jos finansinė padėtis yra labai sunki. Ji turi finansinių įsipareigojimų, kas mėnesį moka 900 Eur siekiančias įmokas. Be to, poreikį turėti automobilį ir teisę jį vairuoti pagrindžia tai, kad G. J. turi mažametį vaiką, kurį augina ir išlaiko viena, vaikas turi dislekciją, dėl ko būtina jį vežioti pas logopedą, taip pat reikalinga pristatyti ir į mokyklą. Apeliantė nurodo besiverčianti individualia veikla, tačiau po padarytos nusikalstamos veikos ženkliai sumažėjo jos gaunamos pajamos, dėl ko artimiausiu metu negalės nusipirkti kito automobilio. Apeliantės teigimu, susiklosčiusi sudėtinga gyvenimiška situacija patvirtina išimtines aplinkybes, kurios sudaro pagrindą nekonfiskuoti automobilio ir sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad šioje byloje yra nustatyta apeliantės atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančių aplinkybių nekonstatuota, ji nėra įrašyta į narkologo įskaitą, nepiktnaudžiauja alkoholiu, teigiamai charakterizuojama, jai būtina teisė vairuoti transporto priemones ir teismų praktikoje tokiais atvejais kaltininkui neretai skiriamas minimalus teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminas (apeliaciniame skunde cituojamos konkrečios bylos). Apeliantė akcentuoja ir tai, kad ji transporto priemones vairuoja jau apie 17 metų, šia teise naudojasi labai intensyviai. Jai niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, praeityje nėra padariusi jokio nusižengimo, susijusio su apsvaigimu nuo alkoholio. Taip pat pažymima, kad nustatytas neblaivumo laipsnis tik nežymiai viršijo ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė automobilio vairuotojui.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Posėdžio metu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleista G. J. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą prašoma sumažinti iki vienerių metų, taip pat prašoma nekonfiskuoti G. J. nuosavybės teise priklausančio automobilio arba išieškoti dalį jo vertės atitinkančią pinigų sumą, arba vietoje turto konfiskavimo skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
6. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl specialiosios teisės atėmimo termino, tinkamai neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, taip pat G. J. gyvenimo aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, kas nulėmė proporcingumo principo pažeidimą. Apeliaciniame skunde akcentuojama teigiama apeliantės charakteristika, būtinumas turėti teisę vairuoti transporto priemones darbo funkcijoms atlikti, nuvežti vaiką į mokymo ir kitas įstaigas. Be to, spręsdamas dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje draudimo naudotis specialia teise terminas net už pavojingesnes nusikalstamas veikas nustatomas trumpesnis nei šioje nagrinėjamoje byloje, kas, kaip teigiama, sudaro pagrindą išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas draudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams yra pernelyg ilgas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
7. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (be kita ko, ir teise vairuoti transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą dvejiems metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.
8. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018). Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018). Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).
9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog G. J. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vairuodama kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jos iškvėptame ore buvo 1,70 promilės etilo alkoholio koncentracija. Ši koncentracija nors ir ne itin ženkliai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau kitos bylos aplinkybės patvirtina itin pavojingą apeliantės manevravimą automobiliu Vilniaus gatvėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnams apie neblaivų asmenį, važiuojantį automobiliu Olandų g. link žiedinės sankryžos, pranešė atsitiktinis eismo dalyvis, kurio dėmesį patraukė būtent tai, kad automobilis pavojingai manevravo. Su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja ir policijos pareigūnais bendravęs pranešėjas nurodė apie akivaizdų vairuotojos apsvaigimą, tai, kad automobilis užvažiavo ant borto, šaligatvio, asmuo baiminosi dėl galimo eismo įvykio (1 t., b. l. 42-44). Patruliavę policijos pareigūnai sustabdė G. J. automobilį tik Sukilėlių g., jie patvirtino, kad nuo vairuotojos sklido alkoholio kvapas, matėsi akivaizdus apsvaigimas nuo alkoholio (1 t., b. l. 16-18, 55-58). Pažymėtina, kad sustabdžiusiems policijos pareigūnams apeliantė patvirtino gėrusi alkoholinius gėrimus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme G. J. nurodė, jog darbe (Kalvarijų turguje) šventė kolegos gimtadienį ir išgėrė iki dviejų taurių vyno. Kadangi jautėsi gerai ir nuo suvartoto alkoholio buvo praėjęs daugiau nei valanda, nusprendė važiuoti automobiliu (1 t., b. l. 67-68, 155-158). Visgi iš pranešėjo nurodytų aplinkybių, policijos pareigūno paaiškinimų, neblaivumo patikrinimo akto, nustatytos didesnės alkoholio koncentracijos atliekant pakartotinę patikrą, galima daryti išvadą, jog G. J. vairavo automobilį praėjus pakankamai neilgam laiko tarpui nuo suvartoto alkoholio ir buvo ganėtinai stipriai apsvaigusi. Pabrėžtina ir tai, kad apeliantė tvirtino važiavusi automobiliu iš Kalvarijų turgaus, vėliau pranešėjas ją pastebėjo jau Olandų g., kol galiausiai ji buvo sustabdyta Sukilėlių g. Taigi būdama apsvaigusi nuo alkoholio G. J. nuvažiavo pakankamai didelį atstumą. Tokios būsenos ji automobilį vairavo Vilniaus mieste intensyvaus eismo gatvėse, darbo dienos metu (apie 15.30 val.), kuomet pėsčiųjų ir automobilių eismas neabejotinai yra intensyvus. Tokios padarytos veikos aplinkybės rodo didelį pavojingumą ir realiai keltą pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, turtui.
10. Sutiktina su apeliante, kad jos asmenybė iš esmės charakterizuojama teigiamai. Ji teisiama pirmą kartą, pripažino padaryto nusikaltimo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, kritiškai vertino savo elgesį, kas sudarė pagrindą ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, G. J. vykdo individualią veiklą, rūpinasi savo mažamečiu sūnumi. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisė vairuoti transporto priemones yra būtina darbo funkcijoms atlikti ir kitų poreikių tenkinimui, sūnaus priežiūrai, visgi visos šitos aplinkybės egzistavo ir buvo žinomos dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nuo neteisėtų veiksmų apeliantės niekaip nesulaikė, juo labiau, kad būdama ženkliai apsvaigusi, prie automobilio vairo sėdo ne dėl išskirtinai reikšmingų priežasčių, o iš esmės nesant jokio neatidėliotino būtinumo (nurodė vykusi „susitvarkyti nagus“). Sėsdama prie automobilio vairo ir būdama apsvaigusi nuo alkoholio, G. J. privalėjo įvertinti tokio veiksmo galimas neigiamas pasekmes tiek jos asmeniniam gyvenimui, tiek ir darbo funkcijų atlikimui, galiausiai, kaip tai paveiks auginant mažametį sūnų, o to nepadariusi ji privalo prisiimti kilusių padarinių dėl padaryto nusikaltimo riziką. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neabejotinai sukels G. J. nepatogumus, papildomas finansines išlaidas, tačiau šios pasekmės yra natūralus teisei priešingo elgesio rezultatas, todėl savaime negali būti laikomas išskirtine priežastimi švelninti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
11. Pabrėžtina, kad nors G. J. praeityje nebuvo bausta už vairavimą apsvaigus, tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad ji preciziškai laikosi Kelių eismo taisyklių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2023 m. ji buvo bausta už transporto priemonės pastatymą rinkliavos taikymo vietoje, nesumokant rinkliavos, taip pat už transporto priemonės pastatymą draudžiamoje vietoje bei ribotos trukmės parkavimo vietoje, nesilaikant nustatytos tvarkos. 2022 m. bausta už transporto priemonės pastatymą draudžiamoje vietoje, leistino greičio viršijimą Vilniaus mieste (viršytas greitis 26 km/h). Be šių nusižengimų ji taip pat du kartus bausta už administracinių nusižengimų, susijusių su deklaracijų teikimo mokesčių administratoriui tvarkos pažeidimais, padarymą. Nors šie nusižengimai ir nepasižymi didesniu šiurkštumu, paskirtos baudos yra sumokėtos, tačiau tokie duomenys vis tik parodo, kad G. J. yra linkusi nesilaikyti Kelių eismo taisyklių. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laidavimo instituto taikymo klausimą, tokius duomenis taip pat vertino neigiamai, tačiau, atsižvelgdamas į visus kitus duomenis, kurių visuma leido atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė išvadą, kad šį kartą aplinkybės dėl anksčiau padarytų nusižengimų visgi neužkerta kelio taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Taigi tai, kad ankstesni Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo įvertinti kaip netrukdantys G. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nereiškia, kad į minėtus faktus negali būti atsižvelgiama sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo klausimą.
12. Apeliacinio skundo argumentas, kad už pavojingesnes veikas yra skiriamas trumpesnis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, vertintinas kaip iš esmės ydingas. Tikslinga pažymėti, kad kiekvienoje byloje baudžiamojo poveikio priemonė bei jos terminas skiriamas individualiai, įvertinus būtent toje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančius duomenis. Pabrėžtina, kad automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio neabejotinai kelią grėsmę tiek pačiam vairuotojui, tiek ir kitiems asmenims, jų turtui, dėl to toks elgesys turi sukelti ir atitinkamas neigiamas pasekmes pažeidėjui. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas suvaržo jos teises, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami asmeninio pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Apeliantei taikomos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nagrinėjamu atveju nustatytas dvejiems metams, t. y. mažesnis nei įstatymo numatytas vidurkis. Toks uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir pačios G. J. asmenybei, todėl nėra pagrindo jį vertinti kaip aiškiai per griežtą. Taigi spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, pagrįstai paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą draudimą naudotis nurodyta specialia teise ir nustatė tinkamą jos terminą, todėl nėra jokio pagrindo jį sutrumpinti.
13. Tikslinga pastebėti, kad gynėjas, prašydamas nustatyti trumpesnį terminą, nurodė, kad panašioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sutrumpino iki vienerių metų. Gynėjo nurodytoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla 1A-197-851/2018), asmeniui, kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir kuriam, be kita ko, buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą išties sutrumpino perpus, t. y. iki vienerių metų, nors asmuo, transporto priemonę vairavo, būdamas ženkliai labiau apsvaigęs nei apeliantė (minimoje byloje asmeniui nustatytas 2,69 prom. girtumas), be to, taip pat gana pavojingai manevruodamas, anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau kitų duomenų visumoje asmenybė įvertinta teigiamai. Toks sprendimas nurodytoje byloje visgi niekaip nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojo poveikio priemonės klausimas išspręstas netinkamai ir prieštarauja teismų praktikai. Atskira byla, kurioje aptariamas sprendimas nors ir priimtas apeliacinės instancijos teismo, nereiškia, kad teismų praktika yra susiklosčiusi būtent tokia, kad anksčiau nurodytomis aplinkybėmis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra nustatomas minimaliam terminui. Aukštesnių teismų suformuotoje teismų praktikoje apstu bylų, kuriose asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertinus aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės išsprendimui aktualias aplinkybes, teisės vairuoti transporto priemones nustatytas dvejiems metams (Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-234-651/2024, 1A-506-497/2024, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-234-651/2024, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136-699/2018, 2K-118-511/2018, 2K-511/2018 ir kt.).
14. Tolesniais apeliacinio skundo argumentais prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti G. J. priklausantį automobilį, arba, nenustačius pagrindo tokio prašymo tenkinimui, prašoma išieškoti dalį jo vertės atitinkančią pinigų sumą, arba paskirti įmoką į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų fondą. Toks prašymas iš esmės grindžiamas argumentais, kad automobilis yra būtinas darbo funkcijoms atlikti bei kitiems asmeniniams, šeiminiams poreikiams tenkinti, o po padarytos nusikalstamos veikos ženkliai sumažėjo apeliantės gaunamos pajamos, dėl ko artimiausiu metu ji negalės nusipirkti kito automobilio. Visgi teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti nuosprendį ir šioje dalyje.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021). Taigi pirmiausia svarstytinas paties automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimas, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių konfiskavimas būtų netikslingas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Taip pat nenustatytas pagrindas skirti BK 71 straipsnyje numatytą poveikio priemonę.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju konfiskavus automobilį bus pasiekti baudžiamajame įstatyme keliami tikslai, t. y. užkirstas kelias analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui. Sprendžiant dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės atsižvelgtina ir į tai, kad G. J. anksčiau bausta administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie nors nėra itin šiurkštūs, tačiau pasikartojančio pobūdžio, o tai rodo apeliantės polinkį ignoruoti teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio Vilniaus mieste intensyvaus eismo gatvėse. Dėl nustatyto apsvaigimo laipsnio ji negebėjo saugiai vairuoti automobilį, pavojingai manevravo gatvėmis, tokiais veiksmais neabejotinai rizikavo ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumu, o tai rodo didesnį vairuotojo neatsakingumą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl turto konfiskavimo proporcingumo net ir tuo atveju, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde akcentuojamos G. J. asmenybę apibūdinančios aplinkybės buvo pagrindas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).
17. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama itin sunki apeliantės finansinė padėtis, tačiau iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų duomenų matyti, jog G. J. yra įregistruota kaip PVM mokėtoja, taigi jos pajamos nėra nežymios. Nors jos, kaip matyti banko sąskaitos išrašų, po nusikalstamos veikos padarymo ir sumažėjo, tačiau net ir sumažėjus, 2024 m. birželio – rugsėjo mėnesiais iš vykdomos veiklos (prekybos vaisiais) bendra gautų pajamų suma siekė 16 743,55 Eur. tokie duomenys apie stabiliai gaunamas pajamos taip pat neleidžia daryti išvados apie itin sudėtingą apeliantės finansinę padėtį ar automobilio konfiskavimo neproporcingumą.
18. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs G. J. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų, proporcingumo principo nepažeidė. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą Nr. APD-2024-11194, kuria prašoma iš G. J. priteisti valstybės naudai 91,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 65-66).
20. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
21. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos G. J. apeliacinį skundą, kuris anksčiau išdėstytais argumentais atmestas kaip nepagrįstas. Iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad G. J. yra sudariusi teisinių paslaugų sutartį su savo pačios pasirinktu gynėju, tokia aplinkybė paaiškėjo tik teismo posėdyje, kurio metu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė, kuri atitinkama teismo nutartimi paskirta apeliantės gynėja, buvo atleista nuo gynybos šiame procese. Tokios aplinkybės leistų spręsti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos yra susidariusios dėl pačios apeliantės veiksmų. Visgi reikšminga ir tai, kad pažyma dėl išlaidų priteisimo buvo gauta jau po, kai išnagrinėjęs bylą teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, t. y. iki baigiant išnagrinėti bylą nesudarant galimybės informuoti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį apie gautą prašymą dėl galimo išlaidų priteisimo, be to, pačioje pažymoje nėra detalizuota teisinių paslaugų apimtis. Pažymoje nurodyta tik tai, kad faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas yra 2 val. 40 min. val. (2 t., b. l. 66), kas įvertinus bylos apimtį (bylą sudaro du tomai, kurių vienas susideda iš 171 lapų, o antrasis – 66 lapus), apeliacinės instancijos teismo posėdyje paskirta gynėja dalyvavo nuotoliniu būdu, jos dalyvavimas iki buvo priimtas sprendimas atleisti nuo gynybos truko nepilnai 3 min. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, taip pat paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, prisidedančias prie nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens finansinės padėties pasunkinimo, spręstina, kad priteisti iš apeliantės antrines teisinės pagalbos išlaidas nėra tikslinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, G. J. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš G. J. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.