- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- e2A-728-603/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20207-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- G. Š., J. Š.
- Atsakovas
- A. I.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) G. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų G. Š. ir J. Š. ieškinį atsakovui A. I. (A. I.) dėl priklausinio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai pateikė ieškinį, kuriame prašė teismo: 1) pripažinti jiems nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovo A. I. patirtas bylinėjimosi išlaidas, o atsakovo A. I. naudai iš ieškovų priteisti 1 320,00 Eur kompensaciją. Ieškovai nurodė, kad:
1.1. Patalpas-butą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo 2016-12-22 pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su Vilniaus miesto savivaldybe, pagrindu. Taip pat pasirašydami 2017-06-06 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, ir 2019-07-16 Pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu, bendrai įsigijo 845/911 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Žemės sklype be ieškovų įsigyto buto, (duomenys neskelbtini), tame pačiame name yra ir atsakovui nuosavybės teise iki 2019-07-16 priklausęs butas adresu (duomenys neskelbtini) (perleistas ieškovams) ir 20,98 kv. m. bendro ploto ūkinis pastatas. Taigi ieškovai yra 845/911 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), butų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), savininkai, likusi žemės sklypo dalis – 66/911 dalys nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, o ūkinis pastatas (be žemės), stovintis valstybei priklausančioje žemės sklypo dalyje, nuosavybės teise priklauso atsakovui.
1.2. Kadangi buvusi buto (duomenys neskelbtini), savininkė neužbaigė ūkinio pastato privatizavimo sandorio, 2004-11-09 priėmimo-perdavimo aktu jis kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais buvo parduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-10-28 įsakymu Nr. 30-3155 nuspręsta parduoti ūkinį pastatą iš viešųjų varžytynių; laimėtoju pripažintas T. P..
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2019-09-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1021-407/2019 ūkinis pastatas pripažintas buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, o atsakovui pripažinta nuosavybės teisė į ūkinį pastatą. Atsakovas neinformavo bylą nagrinėjančio teismo apie tai, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas ieškovams dar iki Lietuvos apeliacinio teismo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pradžios.
Šalies argumentai
1.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-04-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nors ieškovai, dalyvaudami procese trečiaisiais asmenimis, kasaciniame skunde prašė pasikeitus buto savininkams atlikti procesinį teisių perėmimą ir pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, tačiau kasacinis teismas nurodė, jog tarp sutarties šalių kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar sutarties pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. perėmė ieškovo materialiąsias subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, gali būti nagrinėjimo dalykas kitame to suinteresuoto asmens inicijuotame teisminiame procese.
1.5. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog ūkinis pastatas yra buto, (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovams, priklausinys, o pagal kasacinio teismo praktiką sutartyje nesant išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
1.6. Sudarytoje su atsakovu 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta jokių išlygų dėl ūkinio pastato (įskaitant ir turtinių teisių į jį) neperleidimo, todėl ūkinį pastatą ištinka pagrindinio daikto likimas, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnyje, t. y. jis turi tapti pagrindinio daikto (buto) nuosavybe.
1.7. Pagal CK 4.14 straipsnio 2 dalį atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios, jog teismui pripažinus atsakovui nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, jis liks atsakovo nuosavybe. Aplinkybė, jog 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu atsakovui nuosavybės teisė į ūkinį pastatą nepriklausė, vertinimo nekeičia, kadangi atsakovui priklausė turtinės teisės į ūkinį pastatą, o pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nenurodė, kad atsakovas pasilieka turtines teises į ūkinį pastatą.
1.8. Kasacinis teismas atsisakė pakeisti šalis ne remdamasis aplinkybe, jog teisės nebuvo perleistos, tačiau tuo, kad faktinės aplinkybės kasaciniame teisme nenustatomos ir ginčas išeina už teismo nagrinėjimo ribų.
1.9. Atsakovui sumokėta buto (duomenys neskelbtini), kaina (105 000,00 Eur) apėmė ir visų priklausinių kainą, kadangi iš Vilniaus miesto savivaldybės antra namo dalis buvo įsigyta už 46 000,00 Eur, nors ši sąlyga atskirai iš neišskirta sutartyje.
1.10. Ieškovai neprieštarautų, jei teismas iš jų atsakovo naudai priteistų ūkinio pastato rinkos kainą – 1 320,00 Eur, nustatomą pagal VĮ „Registrų centras“ pateikiamą rinkos vertę. Susirašinėdami su atsakovu siūlė ir didesnę sumą, tačiau tik dėl to, kad yra įsipareigoję pagal preliminarią sutartį UAB „GJS group“ ir siekė kaip įmanoma greičiau įvykdyti įsipareigojimus šiam pirkėjui.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad:
2.1. Nesuprantama, kodėl ieškovai prašo priteisti tik vidutinę rinkos vertę, nustatytą VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, o ne prieš metus nustatytą individualią rinkos vertę, t. y. 5 792,40 Eur, už kurią ginčo pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu.
2.2. Atsakovas niekada nebuvo atsisakęs savo nuosavybės teisės į ginčo pastatą, taip pat šios teisės neperleido nei ieškovams, nei kitiems asmenims. Ginčo šalys aiškiai buvo susitarę, kad atsakovas perleidžia tik pagrindinį daiktą be jo priklausinio. Tokio susitarimo turinys yra žinomas ieškovui ir jo sutuoktinei.
2.3. Atsakovo šeima ginčo pastatą netrukdomai valdo, naudoja ir save pripažįsta ginčo pastato savininku daugiau nei 40 metų, t. y. nuo 1980 metų, kuomet buvo pastatytas ginčo pastatas ir per visą nurodytą laikotarpį jokie tretieji asmenys nebuvo išreiškę savo reikalavimų į ginčo pastato naudojimą, valdymą, disponavimą.
2.4. Ieškovai nuosavybės teisę į ūkinį pastatą siekia patvirtinti iš esmės tik formaliai, taikydami įstatymo nuostatas, kurios numato priklausinio likimą tais atvejais, kai yra perleidžiamas pagrindinis daiktas ir pirkimo-pardavimo sutartyje nėra padaryta jokios išlygos, susijusios su pagrindinio daikto priklausinio likimu. Tačiau sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį ginčo šalys buvo aiškiai susitarusios, kad atsakovas perleidžia tik pagrindinį daiktą. Draudimą perleisti (taip pat ir parduoti) ginčo pastatą, o kartu ir aplinkybę, jog ginčo pastatas negalėjo būti sutarties dalyku, patvirtina ginčo pastato areštas, galiojęs nuo 2015-07-01 (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 nutartis) iki priimant Vilniaus apygardos teismui 2020-05-08 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2508-864/2019.
2.5. Aplinkybę, kad atsakovas niekada nebuvo perleidęs savo nuosavybės teisės ieškovams į ginčo pastatą, patvirtina ir ieškovų procesinis elgesys civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl ginčo pastato nuosavybės pripažinimo. Ieškovai prašymą pakeisti šalį teikė ne apeliacinės instancijos teismui, tačiau nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, kas patvirtina aplinkybę, jog ieškovai žinojo apie jiems neperleistą ginčo pastatą.
2.6. Šalims susirašinėjant el. laiškais derinant 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, buvo atkreiptas dėmesys, kad sutartyje turi būti numatyta nuostata, jog vykstantys teisminiai procesai neturi įtakos sutarties galiojimui, t. y. tuo metu buvo aišku, kad atsakovas toliau teismo tvarka gins savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą ir atitinkamai šis ginčo pastatas nėra perleidžiamas.
2.7. Ieškovų pozicija dėl pastato kainos bei siekis nupirkti ginčo pastatą taip pat patvirtina aplinkybę, kad ginčo pastatas pirkimo-pardavimo sutarties metu nebuvo šios sutarties dalyku. Tuo atveju, jei šis pastatas būtų pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, ieškovai neprašytų priteisti ginčo pastato vertės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovų atsakovui A. I. 2 077,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad ūkinis pastatas, yra buto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu ir atsakovui įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta nuosavybės teisė į ūkinį pastatą. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 nurodyta, jog ieškovų su atsakovu 2019-07-16 sudarytoje buto pirkimo-pardavimo sutartyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl ūkinio pastato, o kilęs nesutarimas (ginčas) dėl sutarties sąlygų aiškinimo tarp šalių yra fakto klausimas, kuris galėtų būti sprendžiamas atskiroje byloje.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovų nurodoma kasacinio teismo praktika, kuria remdamiesi grindžia aplinkybę, jog sutartimi įsigydami pagrindinį daiktą – butą, kartu įsigijo ir priklausinį, bei joje pateikti išaiškinimai skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Kadangi kasaciniam teismui nebuvo akivaizdi aplinkybė, jog įsigydami butą ieškovai kartu įsigijo ir priklausinį, todėl konstatavęs tarp šalių kilusį nesutarimą nukreipė šalis aiškintis sutarties sąlygas bei dėl materialiųjų subjektinių teisių iš atsakovo perėmimo.
6. Nurodęs, jog būtina nagrinėjamoje byloje išsiaiškinti, įvertinti ir atsižvelgti į tikrąją šalių valią ir ketinimus sudarant sutartį, teismas rėmėsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotomis kasacinio teismo praktikoje. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, ginčo šalių paaiškinimus, ginčo šalių elgesį ikisutartiniuose santykiuose ir po sutarties sudarymo, sutarties turinį konstatavo, jog tikroji šalių valia buvo ta, kad sudarant sandorį ūkinis pastatas nebuvo sutarties dalykas, o šalys neturėjo ir negalėjo turėti ketinimo ir valios jį pirkti (parduoti).
7. Pasisakydamas dėl šalių elgesio prieš ir po sutarties sudarymo teismas vertino ieškovės elgesį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2508-864/2019 ir pažymėjo, kad ieškovė dar iki sutarties sudarymo procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, jog atsakovas negalėjo būti ūkinio pastato savininku. Nurodė, kad aplinkybę, jog sutarties dalyku nebuvo ūkinis pastatas, o ieškovas ketino įsigyti ūkinį pastatą po sutarties sudarymo ir ūkinio pastato savininku laikė ne save, o atsakovą, patvirtina ieškovo ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, kuriuos duodamas nurodė, jog su atsakovu yra taręsis, jog norėtų įsigyti ginčo pastatą.
8. Teismas pažymėjo, jog šalys pagal faktines aplinkybes negalėjo išreikšti savo valios dėl ūkinio pastato pirkimo (pardavimo). Iki sutarties sudarymo dėl ūkinio pastato vyko teisminiai ginčai, dėl to nebuvo aiškus turto savininkas, o iki Lietuvos apeliacinio teismo 2019-09-05 sprendimo priėmimo (civilinėje byloje Nr. e2A-1021-407/2019) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-08 nutarties priėmimo (civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020), taip pat ir sutarties pasirašymo metu galiojo UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudaryta ūkinio pastato 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu T. P. buvo įsigijęs ūkinį pastatą. Tokios aplinkybės ginčo šalims buvo žinomos, o šalys turėjo suprasti, kad ūkinis pastatas negalėjo būti sutarties dalyku, juolab kad tuometiniai ūkinio pastato savininkai (T. P., S. P.) nebuvo sutarties šalis.
9. Teismo vertinimu, tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį atskleidžia ir ginčo šalių susirašinėjimas po sutarties sudarymo (2020-04-23 buvo teirautasi atsakovo dėl sandėliuko ir kainos, vėliau teirautasi, ar pasikeitė planai dėl objekto pardavimo). Tai, kad ūkinis pastatas nebuvo sutarties dalyku, patvirtina ir ieškovų ieškinio reikalavimu siūloma kompensacija atsakovui (kompensacija siūloma ir tarpusavio susirašinėjimais). Teismas vertino kaip mažai tikėtiną aplinkybę, kad sumokėjus sutarties pagrindu už ūkinį pastatą ieškovai pageidautų sumokėti atsakovui už ginčo turtą antrą kartą.
10. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog ginčo turtas nebuvo sutarties dalyku taip pat patvirtinta sutarties nuostatų visuma ir jų ryšys su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Sutartyje dėl buto pirkimo – pardavimo ginčo šalys aiškiai susitarė, kad parduodamas turtas nėra jokia forma suvaržytas ir dėl jo nėra jokių teisminių ginčų. Teismas nustatė, kad iš tiesų Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nuo 2015-06-22 Vilniaus miesto apylinkės teisme vyko teisminis ginčas dėl ūkinio pastato pripažinimo buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, bei pripažinimo atsakovui nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą ir teismo 2015-07-01 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - įrašas Nekilnojamojo turto registre uždrausti ginčo objektą perleisti tretiesiems asmenims, kuris galiojo iki Vilniaus apygardos teismo 2020-05-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2508-864/2019 panaikintų areštų ir apribojimų ūkiniam pastatui.
11. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas įrodė, kad sudarant sutartį dėl pagrindinio daikto – buto, pirkimo, ūkinis pastatas negalėjo būti ir nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalykas. Nurodė, kad tikėtina išvada, jog ginčo šalys, dėl tuo metu vykusių teisminių ginčų negalėdamos sudaryti sandorio dėl ūkinio pastato pirkimo-pardavimo, iš esmės ketino ateityje sudaryti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau kilus nesutarimams dėl kainos ar atsakovui persigalvojus dėl nuosavybės teisės perleidimo ieškovams, sandoris nebuvo sudarytas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliantai (ieškovai) G. Š. ir J. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:
12.1. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ūkinis pastatas yra ieškovams priklausančio buto priklausinys. Pagrindiniais daiktais yra laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais, o antraeiliais - tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.12, 4.13 straipsniai); priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Pagal teismų praktiką nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir priklausiniui nesant įregistruotam Nekilnojamojo turto registre, o tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas ir jis būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Kadangi pagrindinio daikto pirkimo – pardavimo sutartyje apie tai, kad pirkėjams perleidžiamos ne visos teisės bei pareigos, susijusios su pagrindiniu daiktu, aiškiai ir nedviprasmiškai nesusitarta, nuosavybės teisė į tokį priklausinį turi tekti ieškovams. Tokiu pačiu pagrindu turtinės teisės į ūkinį pastatą atiteko ir atsakovui, įgijusiam butą (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartimi, kurioje apie perleidžiamus priklausinius nenurodoma.
12.2. Aplinkybė, jog priklausinys pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruotas atsakovo vardu dėl vykusio teisminio ginčo bei ginčo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nekeičia vertinimo, kad pardavus pagrindinį daiktą pirkėjui pereina ir visos turtinės teisės į priklausinį. Pagal kasacinio teismo praktiką priklausinio nebuvimas įregistruotu pardavėjo vardu pardavimo metu nėra kliūtis konstatuoti jo nuosavybės teisės perėjimą pagrindinio daikto nuosavybės teisės pasikeitimo atveju. Analogiškai turėtų būti vertinama ir esama situacija, kurioje pagrindinio daikto pardavimo metu pardavėjas nėra užbaigęs ikiteisminio ginčo dėl nuosavybės į priklausinį patvirtinimo, be to, toks aiškinimas atitiktų ir bendrąją CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu pirkimo - pardavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodyta kitaip.
12.3. Pirkimo – pardavimo sutarties 2.6 punktas, kuriame numatyta, jog „Pardavėjas patvirtina, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos bylos, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre prie žemės sklypo, kurio dalis yra Daiktas 2, yra įregistruotas juridinis faktas apie iškeltą bylą (2017-09-18 teismo pranešimas Nr. e2-4316-262/2017), dalykas nėra susijęs su Sutartimi parduodamu Daiktu ir atitinkamai Daiktui nurodytoje byloje nėra taikomi jokie apribojimai ar suvaržymai”, nelaikytinas įstatyme įtvirtinta teisių ir pareigų perėjimo išimtimi. Minėtame punkte nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma apie dalies teisių neperleidimą, jis skirtas šalims garantuoti, jog parduodamas butas ir žemės sklypo dalis nėra teisme nagrinėjamos bylos dalykas ir nagrinėjama byla nėra kliūtis buto ir žemės sklypo dalies perleidimui. Tuo atveju, jeigu sudarius 2019-07-19 pirkimo – pardavimo sutartį šalys būtų pranešusios bylą nagrinėjančiam teismui apie teisių į pagrindinį daiktą (butą su žemės sklypo dalimi) perleidimą ir atsakovas nebūtų piktnaudžiavęs bei prieštaravęs teisių perėmimui, teismai neabejotinai būtų pakeitę procese procesinį šalių statusą, tokiu būdu įgyvendindami tikruosius šalių ketinimus dėl ūkinio pastato perleidimo.
Žemesnės instancijos teismas
12.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi vertino atskirus selektyviai parinktus faktus kaip patvirtinančius aplinkybę, jog šalys nebuvo ir negalėjo susitarti dėl priklausinio, taip pat neaptarė ir neįvertino priešingų faktų ir argumentų:
12.4.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad joks protingas asmuo esamomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs sandorio pirkti tik pagrindinį daiktą, priklausinį paliekant pardavėjui. Ieškovai sudarytos preliminarios sutarties su UAB „GJS group“ pagrindu yra pastarajai įsipareigoję parduoti ne tik visą namą ir žemės sklypą, bet ir ūkinius pastatus.
12.4.2. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad siekė ūkinį pastatą pripažinti savarankišku daiktu, kurį galėtų eksploatuoti kaip pagrindinį daiktą nepriklausomai nuo parduoto buto. Ūkinis pastatas skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, žemės sklype neliko jokių kitų atsakovui priklausančių statinių, kuriuos galėtų aptarnauti ūkinis pastatas, jis yra itin prastos būklės, be to, ūkinis pastatas stovi ant valstybei priklausančios žemės sklypo dalies ir pagal teisinį reguliavimą atsakovui negalės būti suformuotas atskiras sklypas.
12.4.3. Teismas ignoravo ieškovų tikruosius ketinimus, aiškiai išdėstytus kasaciniame skunde, nepagrįstai sureikšmindamas aplinkybę, jog kasacinis teismas 2020-04-08 nutartyje atsisakė patvirtinti procesinių teisių perėmimą. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sureikšmino ieškovų atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, neatsižvelgdamas į tai, jog atsiliepimas pateiktas dar iki 2019-07-16 pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo. Ieškovų pozicija nesudaro pagrindo daryti išvadai dėl kokių sąlygų šalys susitarė pasirašydamos pirkimo – pardavimo sutartį.
12.4.4. Aplinkybė, jog po kasacinio teismo nutarties priėmimo šalys derėjosi su atsakovu dėl ūkinio pastato pirkimo – pardavimo vertintos atsietai nuo konteksto. Derybos prasidėjo ne prieš 2019-07-16 sutarties pasirašymą, o po kasacinio teismo nutarties kilus ginčui su atsakovu dėl pastarojo siekio praturtėti atsisakius išankstinių susitarimų dėl priklausinio nuosavybės teise perėjimo ieškovams. Ieškovai siūlė protingą kainą tikslu išspręsti ginčą taikiai ir be teismo įsikišimo ir tai nepagrindžia ikisutartinių šalių susitarimo.
12.4.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat sureikšmino ieškinyje nurodytą ieškovų sutikimą sumokėti kompensaciją už ūkinį pastatą. Atsakovui sumokėta 105 000 Eur buto kaina apėmė ir visų priklausinių kainą, tačiau nesant sutartyje atskirai išskirtai ūkinio pastato rinkos kainai, ieškovai tikslu išvengti tolimesnio ginčo sutinka sumokėti 1 320 Eur sumą atsakovui.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalių valią dėl pirkimo – pardavimo sutarties dalyko nustatė remdamasis šalių elgesiu iki ir po pirkimo –pardavimo sutarties sudarymo bei sutarties turiniu ir pagrįstai sprendė, jog ginčo šalys pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo susitarusios dėl nuosavybės perleidimo ieškovams į ginčo pastatą nei pirkimo –pardavimo sutartimi, nei pasibaigus teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatą pripažinimo.
13.2. Šalių procesiniai veiksmai teisminiame procese, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo pastato nuosavybės pripažinimo (ieškovų prašymo pateikimas kasaciniam teismui, procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės) patvirtina, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo – pardavimo sutarties dalyku.
13.3. Apeliantai nepripažino atsakovo ginčo turto savininku nei iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, nei po jos, todėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu negalėjo būti apeliantų valios įgyti ginčo pastatą iš asmens, kuris jų požiūriu nebuvo savininku. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog sudarant pirkimo – pardavimo sutartį apeliantai net neturėjo ketinimų įsigyti ginčo pastatą iš atsakovo.
13.4. Apeliantų siekis nupirkti ginčo pastatą po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, prašymas priteisti atsakovui ginčo pastato vertę taip pat patvirtina aplinkybę, jog ūkinis pastatas nebuvo sutarties dalyku. Apeliantas ir ikiteisminiame tyrime aiškiai patvirtino aplinkybę, jog tiksliai žinojo apie ginčo pastato neperleidimą kartu su pagrindiniu daiktu.
13.5. Nesutikdami su teismo padaryta išvada, jog ginčo šalių veiksmai ir pirkimo – pardavimo sutarties turinys atskleidė tikrąją ginčo šalių valią dėl pirkimo – pardavimo sutarties dalyko, apeliantams tenka pareiga paneigti teismo nustatytas faktines aplinkybes ir (ar) išvadų teisingumą. Tačiau apeliantai nenurodo, kokia buvo ginčo šalių valia dėl pirkimo – pardavimo dalyko, o skundą grindžia iškraipytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tarpusavyje atsietais argumentais. Dar daugiau, apeliantai po sutarties sudarymo atsakovo nepalaikė teisminiame procese dėl nuosavybės teisių pripažinimo, prašydami palikti nuosavybės teisę į ginčo pastatą tretiesiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, įvertinus pirkimo pardavimo sutarties šalių tikrąją valią ir ketinimus sudarant sutartį bei šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo nuspręsta, jog pagrindinio daikto priklausinys - ūkinis pastatas nesudarė pirkimo – pardavimo sutarties dalyko, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo.
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovai yra 845/911 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir butų (duomenys neskelbtini)bei (duomenys neskelbtini), savininkai. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 20,98 kv. m. bendro ploto ūkinis pastatas, kuris vėlesniais, įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintas pagrindinio daikto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Ieškovai butą, (duomenys neskelbtini), įsigijo su atsakovu sudarytos 2019 m. liepos 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, įrodinėja, jog nors priklausinys sutarties sudarymo metu ir nebuvo atsakovo nuosavybė, tačiau jiems, įsigijusiems pagrindinį daiktą, pereina ir visos turtinės teisės į jo priklausinį – ūkinį pastatą.
19. Byloje ginčo nėra, jog ieškovų su atsakovu 2019 m. liepos 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nagrinėjama atsakovo ieškinio dėl nuosavybės teisių gynimo pagrindu užvesta kita byla, kurioje atsakovas ieškiniu reikalavo be kita ko pripažinti 20,98 kv. m. bendro ploto ūkinį pastatą buto, (duomenys neskelbtini), priklausiniu ir pripažinti atsakovo nuosavybę į ūkinį pastatą. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1021-407/2019 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atsakovo ieškinį tenkino, be kita ko pripažino ūkinį pastatą buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu bei atsakovo nuosavybę į ūkinį pastatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
20. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 nustatyta, jog netenkindamas ieškovų prašymo pakeisti jais A. I., kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovų su atsakovu 2019 m. liepos 16 d. sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl ūkinio pastato. Teismas pažymėjo, kad minėtos sutarties sudarymo metu nuosavybės teisė į ūkinį pastatą 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklausė kitiems asmenims (toje byloje nurodytiems atsakovams), o tarp 2019 m. liepos 16 d. sudarytos buto pirkimo – pardavimo sutarties šalių yra kilęs nesutarimas ir dėl sutarties sąlygų aiškinimo; kilusio nesutarimo (ginčo) išsprendimas neįeina į bylos nagrinėjimo dalyką, o gali būti nagrinėjimo dalykas kitame, tuo suinteresuoto asmens inicijuotame teisminiame procese (nutarties 46 punktas). Taigi, kaip matyti iš minėtos kasacinio teismo nutarties, kilęs ginčas dėl to, ar ūkinis pastatas, kuris priklausiniu ir atsakovo nuosavybe pripažintas vėlesniais teismų sprendimais nei kad pasirašyta 2019 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis, buvo sutarties dalyku, spręstinas vertinant ir atsižvelgiant į tikrąją šalių valią ir ketinimus sudarant sutartį.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pasirašytos sutarties turinį, faktinę situaciją bei šalių elgesį sprendė, jog ūkinis pastatas nebuvo sutarties dalyku, dėl jo šalys sudarydamos 2019 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį nesitarė, o šalių elgesys nesudaro pagrindo konstatuoti jų valios pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartimi perleisti ne tik pagrindinį daiktą, bet ir ūkinį pastatą.
22. Apeliantai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, visų pirma remdamiesi materialinės teisės normose įtvirtintu pirmaeilių ir antraeilių daiktų apibrėžimu, jų paskirtimi bei teismų praktikos išaiškinimu, kad tuo atveju, kai sutartyje nepadaryta išlyga, jog priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Apeliantų teigimu, toks likimas turėjo išlikti ir ūkinį pastatą, kadangi atsakovas turėjo turtinę teisę į priklausinį ir ją įgyvendino teismo tvarka po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.
23. Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju apeliantų nurodoma kasacinio teismo praktika neturi teisinės reikšmės ir ja remtis nėra pagrindo. Iš tiesų, apeliantai ir teikdami apeliacinį skundą remiasi tomis pačiomis kasacinio teismo nutartimis kaip ir įrodinėdami reikalavimą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas įvertino apeliantų nurodomos kasacinio teismo praktikos ir nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes ir konstatavo, kad apeliantų nurodomų ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam apylinkės teismo vertinimui, plačiau dėl taikytinos praktikos tapatumo nepasisako, sutikdamas, jog nagrinėjama faktinė situacija vertintina individualiai.
24. Nesutiktina su apeliantų argumentu, jog nuosavybės teisė į priklausinį apeliantams nagrinėjamu atveju turi atitekti kaip pagrindinio daikto įgijėjams, kadangi 2019 m. liepos 16 d. sutartyje parduodant pagrindinį daiktą nebuvo jokios išlygos dėl daikto priklausinio, o pagal teisinį reglamentavimą priklausinio likimas siejamas su pagrindinio daikto likimu. Iš tiesų, ieškovų su atsakovu pasirašytoje sutartyje nėra pasisakyta dėl ūkinio pastato; tokią aplinkybę nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 (46 punktas). Tačiau aplinkybė, jog šalys susitardamos dėl pagrindinio daikto pirkimo nenurodė išlygos dėl antraeilio daikto, nesudaro pagrindo vertinti, jog antraeilis daiktas iš tiesų pereina apeliantams. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta tikroji šalių valia dėl sutarties dalyko.
25. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino tiek šalių ikisutartinius santykius, tiek ir jų elgesį po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, pažymėdamas, kad šalių tikroji valia nebuvo perleisti kartu su pagrindiniu daiktu ir jo priklausinį. Iš faktinių aplinkybių nustatyta, o ginčo dėl to ir nėra, jog šalims pasirašant 2019 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį, ūkinis pastatas priklausė kitiems asmenims, dėl jo pripažinimo priklausiniu bei pripažinimo atsakovo nuosavybe vyko teisminis ginčas, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2508-864/2019 atsakovo A. I. ieškinys atmestas (sprendimas panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1021-407/2019), todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybė, kad ginčo pastatas priklauso atsakovui, tapo akivaizdi tik po sutarties sudarymo ir šalys, sudarydamos pagrindinio daikto pirkimo – pardavimo sutartį, negalėjo išreikšti valios ir susitarti perleisti to, kas atsakovui nepriklausė sutarties sudarymo metu. Aplinkybę, kad šalys negalėjo tartis dėl daikto priklausinio perleidimo kartu su pagrindiniu daiktu pagrindžia ir tai, jog iš kitoje civilinėje byloje kilusio ginčo bei ieškovų procesinių dokumentų pozicijos matyti, kad ieškovai nelaikė atsakovo ūkinio pastato savininku, kadangi sutarties sudarymo metu galiojo UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudaryta ūkinio pastato 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu T. P. ir buvo įsigijęs ūkinį pastatą. Dar daugiau, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 matyti, jog apeliantai, remdamiesi 2019 m. liepos 16 d. sutartimi, įrodinėjo perėmę atsakovo materialines teises į ūkinį pastatą, todėl prašė atsakovą pakeisti apeliantais. Minėta aplinkybė taip pat patvirtina, jog apeliantai, ūkinio pastato savininku nelaikydami atsakovo, neturėjo jokio pagrindo, o ir negalėjo tartis dėl jo perleidimo ieškovams. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sudarant pirkimo – pardavimo sutartį apeliantai neturėjo ketinimų įsigyti ūkinį pastatą iš atsakovo, o kartu negalėjo būti ir apeliantų valios įsigyti ginčo pastatą.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir sutarties turinį, pažymėdamas, jog sutarties nuostatų visuma taip pat patvirtina aplinkybę, kad sutarties dalyku negalėjo būti ūkinis pastatas. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas skundžiamame sprendime, šalys, sudarydamos sutartį, pažymėjo, kad parduodamas turtas nėra jokia forma suvaržytas ir dėl jo nėra jokių teisminių ginčų (pirkimo – pardavimo sutarties 8.2 punktas). Tuo tarpu atsakovo ieškinio pagrindu dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1035-820/2015 taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas dėl ginčo pastato perleidimo draudimo, kurios panaikintos tik Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2508-864/2019 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi ir ginčo pastatui taikytinos laikinosios apsaugos priemonės patvirtina aplinkybę, jog sudarydamos pirkimo – pardavimo sutartį šalys negalėjo sutarties dalyku nurodyti ir ūkinio pastato, kadangi negalėjo perleisti ūkinio pastato dėl taikomų suvaržymų. Be to, pritartina atsakovui, jog negalėjo tartis dėl ūkinio pastato perleidimo ir dėl to, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo pastatas priklausė tretiesiems asmenims. Apeliantų argumentas, jog tiek ginčo pastatui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek ginčas dėl pastato nuosavybės nekeičia vertinimo, kad pirkėjams kartu su pagrindinio daikto pardavimu išnykus aplinkybėms, trukdžiusioms perleisti priklausinį, pereina ir priklausinys, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi faktinė situacija, kuomet pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pagrindinis daiktas ir ginčo pastatas priklausė skirtingiems asmenims, ir ginčo pastatas priklausiniu pripažintas tik vėlesniais teismų sprendimais, nesudaro pagrindo, remiantis apeliantų nurodoma teismų praktika, vertinti, jog priklausinys pagal materialinės teisės normas pereina pagrindinio daikto savininkui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi sutarties sąlygų aiškinimas, apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl sutarties sąlygų aiškinimo, o aukščiau aptartos faktinės aplinkybės, susijusios su šalių veiksmais ir valia dėl pirkimo – pardavimo sutarties dalyko, nepagrindžia apeliantų įrodinėjamų aplinkybių.
27. Apeliantai nesutikimą su skundžiamu sprendimu motyvuoja ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vertino selektyviai parinktus faktus, tačiau sprendime neaptarė priešingai patvirtinančių faktų ir argumentų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomu įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
28. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant įrodymus lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių parodymus pagal CPK 185 straipsnį turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).
30. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantai, teismas, vertindamas pirkimo – pardavimo sutarties dalyką, tyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių elgesį iki pirkimo – pardavimo sutarties ir po jos sudarymo, ginčą atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje bei šalių procesinį elgesį. Nors apeliantai nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad ūkinio pastato nebus galimybės eksploatuoti kaip pagrindinio daikto, po juo negalės būti suformuotas žemės sklypas, o ieškovai esamomis aplinkybėmis nebūtų sudarę sandorio, siekdami įsigyti tik pagrindinį daiktą ir žemės sklypą be priklausinio dėl įsipareigojimų perleisti visą turtą planuojamai naujo komercinio pastato statybai, tačiau apylinkės teismo (ne)aptarti minėti argumentai, įvertinus aplinkybių visumą, nekeičia skundžiamame sprendime padarytų išvadų, jog ūkinis pastatas negalėjo būti ir nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalykas. Pažymėtina, kad pagal įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), taigi priešingai nei įrodinėja apeliantai, vidinis teismo įsitikinimas nelaikytinas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir aplinkybė, jog ieškovai su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismas, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.
31. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų argumentą, jog šalims pranešus bylą nagrinėjančiam teismui apie teisių į pagrindinį daiktą (butą su žemės sklypo dalimi) perleidimą ir atsakovui nepiktnaudžiavus bei neprieštaravus teisių perėmimui, teismai neabejotinai būtų pakeitę procese procesinį šalių statusą. Pažymėtina, kad apeliantai prašydami kasacinio teismo pakeisti atsakovą apeliantais rėmėsi pirkimo – pardavimo sutartimi, įrodinėdami atsakovo materialinių teisių perėmimą, tačiau jų procesinis statusas nebuvo pakeistas (Nutarties 47 punktas). Todėl apeliantų argumentas laikytinas tik deklaratyvaus pobūdžio.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, todėl pagrįstai sprendė, jog šalys, sudarydamos pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, negalėjo nei ikisutartiniuose santykiuose, nei sandorio sudarymo metu išreikšti valios dėl ginčo objekto perleidimo ieškovams. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl nurodyto skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atmetus apeliacinį skundą nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantams neatlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nors atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovų apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.